Filmas: "Baltas Dievas" / "Fehér isten" / "White God"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiant apie vengrų kiną, noriu pakomentuoti neseniai matytą filmą „Baltas Dievas“ (vengr. Feher Isten) (2014), kuris Tarptautinėje Kanų kino festivalyje pelnė specialųjį žiūri prizą. Na, o aš su vengrų režisieriumi Kornel Mundruczo susipažinau seniai, gal prieš kokius septynerius metus, kai per „Kino pavasarį“ buvo rodytas jo vaidybinis filmas „Delta“, kuris, beje, man patiko, todėl nė nedvejodamas režisieriui suteikiau šansą vėl mane pakylėti vidurio Europos kinu.

„Baltas Dievas“ išties puikus filmas, turintis emocionaliai suręstą scenarijų. Tikriausiai nedaug europietiško kino, kuriame herojais tampa gyvūnai. Įdomiausia tai, kad šunys filme buvo tikri benamiai, dresiruoti keturis mėnesius, o aš vis žiūrėdamas įsivaizdavau, kaip šunų šeimininkai stovi šalia operatoriaus ir liepia atlikti veiksmus. Pasirodo, nieko panašaus, nors pats režisierius prisipažino, kad dirbti su šunimis nebuvo lengva. Tiesa, visi šunys po filmavimo surado savo naujus šeimininkus...

Grįžtant prie filmo, nori nenori imi lyginti su holivudiniais filmais apie gyvūnus. Šis toli gražu neskirtas pramogai, jau vien pirmieji vaizdai iš galvijų skerdyklos gali sukelti atmetimo reakciją, bet vėliau konstruojama mergaitės ir šuns analogiška išlikimo ir sužvėrėjimo istorija. Aišku, pats finalas holivudiškai žavingas, tačiau seno gero europietiško kino kur kas daugiau. Stiprus scenarijus, epinis pasakojimas, paralelinės idėjos apie mergaitės gyvenimą ir brendimą, šuns treniravimas ir perauklėjimas „geros širdies“ išties stebina, kaip ir pačių šunų antplūdis į nesuvaldomą Budapeštą. Dinamiškas filmas, kuris manau patiks tiek gurmanams, tiek paprastiems žiūrovams, o ir emocijų Jums tikrai garantuoju, jeigu pirmąjį filmo dalį labai užsigeisite įsigyti šuniuką, tai per antrą valandą galite labai greitai persigalvoti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Audrų šalis" / "Viharsarok" / "Land of Storms"

Sveiki, kino žiūrovai,

Vengrų kinas vis braunasi paskutinėmis dienomis į mano eterį ir šįkart Adam Csaszi režisuotas filmas „Audrų šalis“ (vengr. Viharsarok) (2014). Paskutiniu metu matyti LGBT tematikos europietiški filmai pasižymi vienu principu – labai europietiška ir savita režisūra, kai vaizduojama tiek kaimiškosios ir urbanistinės kultūros sankirta ir neretai „tradicinėmis vertybės“ pasižyminti provincija tampa realiu, kone „lietuvišku“ problematikos kontekstu filmų personažams. „Audrų šalis“ ne išimtis. Čia perspektyvus futbolo žaidėjas meta „vyrišką“ sporto šaką ir išvyksta į provinciją, į apleistą senelio sodybą, bandydamas sužinoti, ko jis nori iš gyvenimo, o provincijoje susipažįsta su vietiniu vaikinuku, kuris padeda jam atstatyti namą... Na ir viskas jau aiškiai toliau konstruojama pagal išplanuotą klasikinę formulę: vaikinai susipažįsta intymiai, po to vengia ir neigia savo seksualinę tapatybę, bet vėliau „susitvarko“ su emocijomis, na, ir belieka „atkentėti“ aplinkinių pasmerkimą... Tokia formule sukurtas dažnas homoseksualumą tyrinėjantis vaidybinis filmas, ypač europietiškasis, mažą biudžetą turintis kinas.

Filmas man patiko, nes tokios „lietuviško“ visuomenės problemų apstu. Spaudoje nuolat apie tai kalbama, o žmonės dejuoja, kad per daug tos temos, tad nesuprantantiems siūlau pažiūrėti šį filmą, kaip socialiai suformuota smerkimo banga sunaikina žmones vardan vienkrypčių normatyvų. Patiko ir nematyti aktoriai, kurie buvo itin susitelkę, o erotinėse scenose atrodė jausmingi ir atsidavę... Ko galbūt filmui, mano akimis, stinga? Gal tas užliūliuotas netikroviškumas ir santykių vaizdavimas, kai veikėjų dialogai trūkčioja, lyg būtų teatrališka, su pernelyg didelėmis pauzėmis. Pripažinkime, realybėje mes visi užpildome tas tylos spragas, nebent esame labai nusiminę, pykstame, o „Audrų šalyje“ visi dialogai su pauzių spragomis, aišku, jie kuria tam tikrą atmosferą, bet eliminuoja tikroviškumą.

Žinoma, filmą siūlau pažiūrėti europietiško kino mėgėjams, žmonėms, besidomintiems LGBT tema, žmogaus seksualumu ir apskritai... savišvietai irgi toks filmas tinka, nebent, bijote patys pavirsti homoseksualais.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Haruki Murakami rašomasis darbo stalas

Sveiki,

Tikriausiai ne man vienam įdomu, kaip rašytojai kuria savo knygas, kokios sąlygos ir slaptos vietelės juos įkvepia. Visai neseniai vienas garsiausių japonų rašytojų Haruki Murakami pasidalijo savo darbo stalo fotografija. Ką aš galiu pasakyti? Šaunus kompiuteris!

Daugiau rašytojų stalų galite pamatyti: ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šiaurės šalis" / "North Country"

Sveiki, kino žiūrovai,

Vakar išgyvenau didelį emocinį krūvį, žiūrėdamas režisierės Niki Caro statytą filmą „Šiaurės šalis“ (angl. North Country) (2005), kurį nežinau kiek laiko planavau pažiūrėti, bet vis filmą gaudavau su broku ir tekdavo seansą atidėti. Visgi man pavyko pažiūrėti kokybišką ir gerą filmo versiją ir nueiti paryčiais miegoti su tikrai įdomiomis emocijomis. Filmas išties emociškai paveikus gal dar ir dėl to, kad jis paremtas tikrais įvykiais, nutikusiais 1989 metais Minesotoje, rūdos kasyklose, kai vienai moteriai sunkiame fiziškai darbe tekdavo „atlaikyti“ po 30 brutalių vyrų.

Na, tiesa sakant, filmas pasakoja apie moterį, kuri palieka ją mušusį vyrą ir apsistoja netoli savo tėvų, įsidarbina rūdos gamybos firmoje, kad išmaitintų savo vaikus. Aš nemoku apsakyti, kaip puikiai režisierei pavyko pavaizduoti visas šlykščiausias „tikro vyro savybes“ – brutalumą, keiksmažodžius, priekabiavimą, patyčias – žodžiu, tai, ką iš tikrųjų vyrai yra linkę laikyti tvirtumu. Kokius baisumus ir priespaudą, pažeminimus patirdavo tos moterys ir kaip jos negalėdavo ir bijodavo apsiginti, išties „kerta per širdį“, jeigu turite perdėto teisingumo jausmą, tai emocijos buvo stiprios. Visgi moterys išsikovojo savo pasaulyje ir dabar, manding, panašiai analogiškai visi tik gūžčioja, kodėl reikia homoseksualams lygių teisių, lygina jais su zoofilais ir pan., bet pažiūrėjus, kad ir šį filmą, kuriame išsakyti skysti analogiški argumentai, kad moterys turi būti kaip pelės po šluota ir kentėti patyčias, nesiviešinti, nekelti triukšmo ir problemų, tkentėti prievartą ir pan. Manau, žiūrint šį filmą, niekam klausimų nekylą, kam reikalingos žmogaus teisės, bet lygiai tokiais pat kaimiečiais tampame, kai reikia kalbėti apie kitas socialines grupes – imigrantus, homoseksualus ir pan.

Filmo režisūra išties puiki – atšiauri atmosfera, šaltis, brutalumas, šiurkštumas, kova už lygias teises. Filmo personažai irgi puikūs, scenarijus nuostabus! Už pagrindinį vaidmenį šiame filme aktorė Charlize Theron buvo nominuota beveik visose prestižiškiausiuose kino apdovanojimuose, įskaitant ir „Oskarą“, tačiau tais metais „Oskarą“ pelnė Reese Witherspoon. Vienas stipriausių po „Monstro“ šios aktorės vaidmenų. Labai man patiko ir čia vaidinantys kiti aktoriai, ypač Woody Harrelson. 

Na, tiesiog sunku suvokti, kad dar visai neseniai civilizuotoje „svajonių Amerikoje“ dėjosi tokie dalykai – intensyvi kova už moterų teises ir absoliuti patriarchalinė kaimietiškos kultūros „valdžia“. Žiūrint šį filmą, man prireikė nemažai „nervų“, nes tikrai visada beveik jutau emocinę įtampą, todėl šiam puikiam filmui nepagailėsiu paties aukščiausių įvertinimų. Šiaip ar taip ne kiekvienas filmas sugeba iš manęs išspausti tiek emocijų. Primygtinai rekomenduoju gurmanams ir, žinoma, visiems kitiems.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Neliečiamieji" / "The Untouchables"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti režisieriaus Brian De Palma režisuotą filmą „Neliečiamieji“ (angl. The Untouchables) (1987). Na, šį filmą tikriausiai daugelis apibūdintų kaip tikrą legendą ir tikriausiai geriausią režisieriaus darbą, todėl genamas rekomendacijų ir kitų liaupsių pažiūrėjau šią juostą, kuri gali pasigirti išties gera režisūra ir legendiniais aktoriais.

Visgi pradėsiu nuo to, kad filmas man nepadarė jokio įspūdžio. Tiesą sakant, buvo šiek tiek graudu ir nuobodu žiūrėti, kadangi ši knygos ekranizacija nė kiek manęs nesujaudino. Žinoma, režisierius turėjo puikios medžiagos – daugelis žavisi Al Capone, didžiausią Amerikos mafijos tėvą, vaizduojančiais filmais, tačiau tik ne mane. Šis filmas ne išimtis. Palyginus su kitais mafijos ir detektyviniais filmas, šis savo epiniu pasakojimu atrodo gana silpnokas – daugelis dalykų nuspėjami, o finalinė scena, kai krenta vaiko vežimėlis nuo laiptų tiesiog vertė juoktis iki ašarų, nes panašėjo ne į įtampos kulminaciją, o į parodiją. Pasigedau pačios intrigos, daug „užvilkinta“, nepatikėjau ir tuo, kad 1987 metų filmas vaizduoja 1930 metų laikotarpį – kažkokių karkasinių niuansų, lyg kramtyčiau kartono gabalą.

Ir visgi filme yra ir gerų dalykų. Visų pirma aktoriai. Ištisa brigada legendinių, įvertintų ir pripažintų aktorių. Dar visai jaunas Kevin Costner atliko gana, mano akimis, vidutinišką vaidmenį. Iš viso filmo išskirčiau nebent Robert De Niro, kuris man niekada nepatiko, tačiau tenka pripažinti, kad ir čia jo pasirodymas tryško atsidavimu ir charizma. Kitas labai geras dalykas – pati režisūra, operatoriaus darbas, kai kurios scenos buvo išties intriguojančios ir įdomios, tačiau bendras vaizdas man neišliko, lyg filmas būtų bedvasis lopų kilimėlis. Žinau, kad daugelis nesupras manęs, bet šis filmas man nepatiko.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela