Filmas: "Amerikos ultra" / "American Ultra"

Sveiki, skaitytojai,

Filmas „Amerikos ultra“ (angl. American Ultra) (2015) be kompromisų gali šiemet konkuruoti su visais filmais, kurie vaizduoja pilkas asmenybes, staigiai tapusiais super didvyriais. Nors siužetas atrodo gana pusėtinas ir netgi šiek tiek keistas dėl izoliuotos teritorijos, iš kurios bando ištrūkti herojus filmo pradžioje – nejučia imame klausti, kas tai per vieta? Kokie čia moksliniai bandymai? Kuo ypatingas šis personažas? Deja, filmo nenaudai, ši intriga išsisklaido per 20 minučių ir belieka vėlei „išeiti žaidimo“ kambarius.

Greitai užsimezgusi intriga subliūkšta, paslaptys išplaukia pernelyg greitai, personažai atrodo lyg brokuotos lentos ir, tiesą sakant, mažai kuo įdomūs. Vyrukas vis nesugeba pasipiršti merginai (dieve, kaip banalu), prisvilina kiaušinienę (ar būna banaliau?), vėliau pradeda žudyti vardan išlikimo (ultra banalu), nors prieš tai buvo eilinis žolės rūkytojas (maga-turbo-ultra banalu). Ar nenuostabu, kad blogi ir pilki vyrukai filmo ekranuose tampa dvivyriais? Čia nelabai įžvelgiau ir grakščių kovos elementų, kuriuos galėtume pavadinti „estetiniais“, čia ne itin įdomi ir santykių analizė – vaikinas ir mergina susipyksta, o pabaigoje susitaiko (ak, tik nebesakykit, kad nebanalu...). Tiesą sakant, filmas pasirodė toks tuščias ir stačiai kiauras, kad sužiūrėjau jį taip, lyg vandenį leisčiau per rėtį.

Filmas gali pasigirti nebent keturiais gerai žinomais aktoriais, įvertintais įvairiais apdovanojimais – Kristen Stewart, Jesse Eisenberg, Connie Britton, Topher Grace... Kad ir kaip šie aktoriai šiame filme lakstytų, žudytų, pyškintu kulkas ar būtų nugrimuoti, vis tiek tai nelabai įsimenantys vaidmenys. Aišku, pamatyti juos ekranuose su nauju amplua buvo tikriausiai vienas didžiausias malonumas iš šio filmo, bet visumoje kūrinys atrodo prėskas, keistas ir... ką čia ir bepridursi, būna tikrai geresnių juostų už „Amerikos ultra“. Beje, ar sakiau, kad ir pavadinimas taip pat tvoskia banalumu? 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.3 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kvaišų atostogos" / "Vacation"

Sveiki, skaitytojai, 

Komedijų apie nenusisekusias atostogas tikriausiai yra ne viena dešimtis ir didžioji jų dalis išties labai prastos ir net nejuokingos. Šįkart lyg ir šią tiesą, mano galva, paneigia filmas „Kvaišų atostogos“ (angl. Vacation) (2015), kuri visomis prasmėmis, vėlgi mano nuostaba, buvo juokinga ir vykusi. Žinoma, kaip filmas ganėtinai abejotinos ir gana vidutiniškos produkcijos – kino kritikai jau spėjo įgelti. Tenka pripažinti, kad juosta nėra nei originali, nei čia scenarijus kažkoks ypatingas, nei režisūra... Bet visumoje filmas kaip komedija išties vykęs kūrinys.

Priminė man virtinę gerų komedijų, kuriuos žiūrint pasimiršta, kad žiūri gana prastą amerikietišką pramoginį filmą. Visa ko „Kvaišų atostogų“ stipriausioji pusė – juokeliai ir situacijos, į kurias papuola kitaip sumąsčiusią atostogauti šeimynėlė. Scenaristai šįkart neapsiribojo vien tik keliais pokštais ir pabaigoje švystelėjusia didaktika – ne, čia gana daug apgalvotų juokelių, kurie verčia iš koto, pvz.: pasimylėjimas tarp keturių valstijų sienų arba šeimos maudynės nuotakų griovyje, o ką jau sakyti apie visus tuos šeimynos idilės laužomus kanonus. Buvo išties labai juokinga.

Filme pasirodo visiems puikiai gerai žinoma „Vedęs ir turi vaikų“ žvaigždė Christina Appelgate, kurios, tiesą sakant, beveik niekaip neužtinku didžiajame kine – ir štai, ji toliau tęsia komikinių vaidmenų rolę ir, sakyčiau, gana vykusiai. Lygiai tą patį galiu pasakyti apie „Pagirios Las Vegase“ žvaigždę Ed Helms – tiesiog net veidelis sutvertas būti komiku. 

Apskritai tai žavus filmas, labai nuotaikingas, aišku, filmas nėra itin geras, bet jo nuotaika, juokeliai tiesiog mane papirko. Niekada neičiau į tokį filmą kino teatre, bet penktadienio vakaras namuose su šia juosta gali tapti tiesiog puikus.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 34/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Enigma" / "Enigma"

Sveiki,

Iki tol, kol nepasirodė filmas „Vaizduotės žaidimas“ (2014), tikriausiai geriausias filmas apie Antrojo Pasaulinio karo „virtuvę“ ir kodų šifravimus buvo „Enigma“ (angl. Enigma) (2001), kuris pelnė ne vieną svarbų britų nepriklausomo kino apdovanojimų ir nominacijų. Nors būsiu šįkart šališkas ir pasakysiu iškart, kad „Vaizduotės žaidimas“ yra kur kas profesionalesnis ir geresnis variantas, nei „Enigma“, nors abu filmai yra „sukalti“ iš panašaus molio. „Vaizduotės žaidimas“ pasakoja apie realiai gyvenusį genijų, o „Enigma“ yra romano ekranizacija su išgalvotais veikėjais, bet pamatęs abu filmus, galiu pasakyti, kad „Enigma“ pasakoja iš esmės labai panašią istoriją – tokios pat šifravimo mašinos, keistas pagrindinis personažas, primenantis sutrikusį ir asocialų žmogų.

Nors „Vaizduotės žaidimas“ man nepalyginamai labiau patiko, bet „Enigmoje“ išties yra labai daug gerų dalykų ir jį kaip gerą, subrandintą filmą galimą žiūrėti ramia sąžine. Visų pirma gera britiška atmosfera ir aktoriai, gerai ir įtikinamai rekonstruoti laikmečio elementai. Šiame filme daug keistos meilės aistros, daugiau detektyvinių elementų apie šnipus, įsivaizduojamas meiles ir išdavystes. Veikiau netgi labiau savotiška meilės istorija, kuri balansuoja tarp karo peizažo ir enigmos svarbos, bei čia pat personaže gimstančio suvokimo apie savo nesamą meilę kekšei. Taigi, jeigu „Vaizduotės žaidimas“ filmas buvo apie vieną nedalomą asmenybę, tai čia filmas susikoncentravęs į detektyvinę meilės liniją.

Tiesą sakant, taip iki galo ir nesupratau, kaip tas Enigmos kodas buvo iššifruotas, nors personažai ir kalbėjo savo greitakalbe matematine kalba, brėžė schemų variantus, šifravo ir aplinkiniai viską suprato, bet daugeliui žiūrovų, kurie nėra gal gabūs matematikai ir Enigma lyg iš kito pasaulio, tai ir neaišku, kaip ji iššifruota, nors personažai bandė aiškinti ir skaičiavimo ir šifro mašinėlės mechanizmą, bet... nesuteikė džiaugsmo kartu su personažais suvokti skaičių šifro pasaulio. O gal ir aš kažką pražiopsojau... Šiaip ar taip filme švysteli, mano galva, viena talentingiausių ir nuosekliausių šių dienų aktorių – Kate Winslet, kuri sukuria gana įsimintiną vaidmenį, bet toli gražu, ne patį geriausią savo karjeroje. Bet labiausiai mane nustebino Dougray Scott, kuris dažniausiai atlieka antraeilius vaidmenis, o šįkart jis suvaidino pagrindinį veikėją ir labai įtikinamai, todėl šį aktorių jau įsiminsiu visam likusiam gyvenimui.

Apskritai filmas geras ir rekomenduotinas, ypač jeigu jums patinka nesausos karinės dramos, kur scenarijus išbalansuoja karo peizažą, bet palieka meilės istorijos, truputį detektyvų ir abejonių personažų širdyse.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gelmė" / "The Abyss"

Sveiki,

Vienas iš ankstyvojo periodo James Cameron sukurtas filmas „Gelmė“ (angl. The Abyss) (1989) gali pamaloninti viskuo, ko tik trokšta jūsų akys iš kino filmo. Na, šis režisierius energija be reikalo nesišvaisto ir ko tik jis imasi, kuria didingus reginius, rekonstruoja ištisus pasaulius, o filmų trukmės dažniausiai gerokai viršija įprastą ilgametražį filmą. „Gelmė“ taip pat. Išties man filmas priminė kažkokį savotišką jo režisuotą „Svetimi“ (1986) ir „Titanikas“ (1997) hibridą – toks keistas derinys. Daug kadrų nufilmuota vandenyje – išties, tarsi skęstų „Titanikas“, o personažai išeina kambarius, bet esama ir nemažai fantastinių motyvų, kokių matėme „Svetimi“.

Filmas nė kiek nepasenęs, jis jau užsitarnavęs didžiojo kino vardą, kaip ir visi J. Camerono filmai. Šis ilgas, įtraukiantis, su puikiu scenarijumi ir aktoriais, nuostabiu montažu ir intriga, netgi šiek tiek baugokas, nes atmosfera – išskirtinė, beveik visas filmas vyksta po vandeniu, kažkur jūrų gelmėse ties bedugne, kurioje gyvena keisti ir nesuvokiami padarai. Aišku, Šaltojo karo kontekstas, branduolinės galvutės ir daug kitų kontekstinių peizažų yra šiame filme, kurie tik praturtina ir padaro filmą sodresnį, tarsi J. Cameronos balansuotų tarp realumo ir fantastikos. Žinoma, tarp personažų (įgulos narių) esti panaši „tvarka“ kaip ir įprasta veiksmo trileriuose – kažkas turi negerų kėslų, kažkas bando paimti įkaitus, susprogdinti bombas, kažkas gelbsti pasaulį – trilerio aštrumas dar labiau įaudrina intrigą – o kas dar be tų „žmogiškųjų problemų“ slepiasi vandenyno gelmėje? Na, finalas išties įspūdingas ir vertas atskiro pasakojimo, bet visumoje filmas tiesiog puikus, nes suderinti fantastiniai elementai, žmogiškieji trilerio faktoriai ir, žinoma, specialieji efektai, kurie gal atrodo senstelėję pagal savo technologinius modelius, bet ne pats filmas.

Išties praleidau puikias tris valandas su didžiuoju kinu ir gavau didelį pasitenkinimą, tiesiog nesitikėjau. Vis galvoju, kokį įvertinimą rašyti filmui? Juk tai komercinis filmas, kažkaip nekyla rašyti maksimalaus balo, bet negaliu nerašyti, jeigu patyriau viską, ką tik gali duoti gera kokybiška ir nesenstanti kino klasika. Po šito, netgi užsimaniau pažiūrėti J. Camerono režisuotą „Terminatorių“, prieš kurį esu kažkiek nusistatęs, nes nesimpatizuoju tokiam kinui, bet, jeigu J. Cameronas prie to prisilietė, gal ir verta? „Gelmė“ man primena visą sužiūrėtą „Svetimas“ epopėjos filmų virtinę – išties, puikus reginys ir jausmas, ypač tiems, kurie pasineria į filmus ir pajaučia, jog su herojais gali būti ekstremaliomis sąlygomis. Kadangi man tai gana lengva užduotis, tai rašau šiam filmui didelį PUIKU!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukinė" / "Wild"

Sveiki,

Ką gi, aš ir vėl bejėgis prieš vieną naujausių kanadiečio režisieriaus Jean-Marc Vallee filmą „Laukinė“ (angl. Wild). Mačiau praktiškai beveik visus šio režisieriaus darbus – „Viktorija: Jaunoji karalienė“, „Cafe de Flore“, „C.R.A.Z.Y“, „Dalaso klubas“. Režisieriui vis pavyksta prisikasti prie „Oskaro“ nominacijų, šįkart tai jis padarė su šio apdovanojimo laureate Reese Witherspoon, kuri nemažą dalį karjeros atkarpos buvo pabėgusi į rimtąjį kiną, bet šiemet vėlei pasirodė prastokoje komedijoje.  

Išties mes, lietuviškai, turime ir „Laukinės“ biografinį romaną, kurį dar galite įsigyti knygynuose, jeigu Jus itin įkvėps filmas. Juostą galėjote, kaip daugelį režisieriaus darbų, išvysti „Kino pavasario“ repertuare. Išties tai įkvepiantis ir geras filmas – mėgstu tokius „kelioninius“ filmus su savo gyvenimo apmąstymais ir rekonstravimu. Paskutinį kartą taip pat mačiau biografinį filmą „Pėdsakai“, apie jauną merginą, kuri pėsčiomis perėjo Australiją. Ir visgi traukia mus tos kelionės. Šįkart filmas konstruojamas labai paprastai – jauna mergina traukia į 1000 kilometrų kelionę per dykumą ir kalnus, visaip save alina, prisimindama savo praeities klystkelius. Iš tikrųjų ši fizine ir dvasine prasme kelionė tampa terapija, kiekviena kelkraštyje sutikta upė, didesnė uola ar kalnas sutampa su veikėjos praeities skauduliais ir problemomis. Kelionės motyvas čia įgyja gydančios jėgos metaforą, kuo arčiau žingsniuoji, tuo daugiau leidi savo praeities paliktoms žaizdoms užgyti.

Pasirodo, nė velnio ta kelionė neprailgo, nors, rodos, žiūrovas, nukeliauja labai toli ir daug ką suvokia, permąsto. Mane labai nustebino scenarijaus autorės atvirumas apie savo neištikimybę, narkotikus ir kitus dalykus, bet bene labiausiai – sąmoningas ir tvirtas apsisprendimas keisti savo gyvenimą nuo pagrindų, per kelionę prarandant visą skausmą ir užpildant save kažkokiu tyrumu ir jėga pradėti naują gyvenimo etapą.

Labai įkvėpiantis, jaudinantis filmas, puiki ir įtikinama režisūra bei R. Witherspoon vaidyba – tai vienas svarbiausių ir geriausių jos vaidmenų ir pasirodymų kine per jos karjerą. Tiesiog žiūrėjau ir mėgavausi. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela