Aktualijos: Viena neprasta ir kita ne tokia gera naujiena: kuri baisesnė?

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien sužinojau du labai esminius ir ganėtinai skirtingus dalykus. Pirmoji geroji naujiena yra ta, kad moksliniai tyrimai pagaliau įrodė, kad moterys gadina orą kur kas nemaloniau, nei vyrai t. y. moterų pagadintas oras dvokia stipriau. Sakysite, kad „maža kas per naujiena“, bet jeigu prisiminsime, kad visi vyrai kiaulės, tai moterys tada...?

Kita ne tokia, sakyčiau, gera naujiena yra ta, kad kasmet mūsų planetoje užmušama per 170 milijardų gyvūnų maisto pramonei. 170 milijardų, kai mūsų tuo pačiu viso labo 7 milijardai! Tai per dešimt metų, paskaičiuokite, užmušama 1 trilijonas 700 milijardų gyvūnų. Tai diskusija apie tai, kodėl vertėtų tapti vegetarais. Tai šokiruojantys skaičiai, bet, patikėkite manimi, kai ką labiau pribloškė vis tiek pirmoji naujiena apie oro gadinimą.

Grįžtant prie antrosios naujienos, man visgi neramu, kad 1 kilogramui jautienos reikia daugybės elektros ir vandens atsargų. Čia vienam kilogramui, jeigu gyvūną skaičiuosime pagal suvalgomos mėsos kiekį! 170 milijardų gyvūnui išlaikyti reikia tiek pašaro, tiek ploto ir tiek vandens ir iškirstų miškų ir pastatų, kiek žmonijai per daugybę metų nereikės. Jau nešneku apie masinį skerdimą, paskaičiuokite, kiek kasdien paskerdžiama gyvūnėlių? Kas sekundę miršta po kelis šimtus visoje planetoje, o tai reiškia, kad nėra planetoje sekundės, kad nebūtų nužudomas ar kankinamas gyvūnas.

Ką daryt? Atsisakyti mėsos? O jūs žinote? Aš nežinau.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Giedrė Kazlauskaitė "Meninos"

Giedrė Kazlauskaitė. „Meninos“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Sveiki, skaitytojai,

Pirmą kartą su Giedrės Kazlauskaitės (g. 1980) kūryba susipažinau atsitiktinai, kai pliaupiant lietuj Vilniuje, pasislėpiau Pilies gatvės knygyne. Šiaip prie poezijos tada retai prieidavau, bet viena ausimi buvau girdėjęs „drūtus“ autorės pasisakymus Knygų mugėje, todėl lentynoje sąmoningai užčiuopiau ploną poezijos knygelę pavadinimu Heterų dainos, kurią tąkart visą beveik ir perskaičiau, stovėdamas po knygyno lempomis. Be kultūrinių objektų žongliravimo, važinėjimosi troleibusais ir homoerotikos tikriausiai daugiau nieko ir nebeprisimenu, tačiau žinau, kad patiko. Po šešerių metų pasirodžiusi antroji rinktinė Meninos iškart tapo pastebėta ir gražiai „įmontuota“ tarp vyrų poetų Metų knygos rinkimuose, nors, tiesa, tikriausiai per plauką netapo metų poezijos knyga, tačiau pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją.

Meninos apskritai yra patraukliai ir įmantriai apgalvotas poezijos rinkinys, kuris žavi savo struktūra. Visų pirma pavadinimu – Meninos. Kas jos yra? Čia kokios nors tarnaitės? Na, gerai, tiek to, paaiškės skaitant... Bet palaukite, skyrius prasideda Infantei pina kasas. Ne, pavadinimas nebuvo atsitiktinumas. Rinkinio visuma tarsi kruopštus baroko suknelės siuvinys, kuriame visko itin daug, bet labiausiai akį traukia platūs kultūriniai kontekstai, pradedant Antikos mitologija ir baigiant asmeniniu poetės akademinio gyvenimo kasdienybės niuansais, kad ir Vinco Mykolaičio-Putino simbolistinės poezijos lukštenimu – poetė rašė iš šio autoriaus kūrybos disertaciją. Tiesą sakant, autorė nė kiek nevengia absorbuoti savo akademinio gyvenimo ir labai mėgsta realijas, kad net įžūliai vieną savo eilėraštį pavadino V. Mykolaičio-Putino poezijos rinkinio pavadinimu Tarp dviejų aušrų, tačiau paties eilėraščio turinyje V. Mykolaičio-Putino kūrybos sąsajų menkai randama.

Nors paskutiniu metu G. Kazlauskaitė beveik neberašo recenzijų ir lyg atokiai pasitraukė nuo literatūros kritikos, visgi eilėse pliūpteli buvusios kritikės gairės, užuominos apie rašytas recenzijas poetams, kuriuos „visus pažįsta“, apie susitikimus su jais bibliotekoje, o labiau jų knygose (Kaip ilgai kurpėme visokias niekam, atrodo, nereikalingas recenzijas / ir laikraščius, kuriuose citavome vieni kitus. / p. 34). Jaučiama akademinė žinių našta, įgytos žinios, kurios kažkada buvo tokios vertingos ir svarbios, bandant „perkąsti“ literatūros pasaulį, dabar lyg ir tampa nebesvarbios, lyg būtų įminta kažkokia nujaučiama gyvenimo ir kūrybos sąsajų mįslė (Viešpatie, kiek knygų jau perskaičiau. / Jeigu prislėgtų man karsto dangtį jos visos – / garbingiausias tai būtų antkapis. / p. 20).

 Giedrė Kazlauskaitė

Kaip dabar labai „madinga“ poezijoje, taip ir G. Kazlauskaitės eilėse pasireiškia socialinė kritika. Tikriausiai jau kadaise baigėsi išgryninta ir neretai sentimentalioji „aukštoji materija“ poezijoje, o poetai seniai vaikšto tvirtai ant žemės ir nebeskraido padebesiais, todėl žaibiškas reagavimas į kasdienines aktualijas, jų komentavimą poezijoje, poetams suteikia ne tiek politiškai aktyvaus įvaizdžio, kiek pilietiškumo (Ukrainoje vyko revoliucija, socialiniai tinklai ūžė / ir visi bent kiek asmeniški įrašai tuo metu / atrodė juose apgailėtinai / p. 17). Apskritai daugelyje eilėraščių, kur žybteli socialinė kritika, visa tai G. Kazlauskaitės poezijoje atrodo kaip tuštybių mugės vertinimas, sumenkinama tai, kas iš pirmo žvilgsnio menkavertiškai svarbu, pvz., Facebook‘as.

Neretai gretinami įvairūs kultūriniai elementai suteikia sodraus vaizdų polėkio, netgi retsykiais kuriama tiesiog tuštybių perteikta karnavalinė kultūra, kad ir eilėraštyje Kaziuko mugė (Meduolinės širdys ir krišnaitų pyragai, / iš vytelių pinti lopšiai, klumpių drožėjų peiliai / bjaurios veltinio gėlės, daug nereikalingo šlamšto – / štai ir visa, ką siūlome vieni kitiems. / p. 27). Daugiakultūrinės briaunos papildo ir bendrą rinkinio sąrangą, perkrauta ir iš dalies apsunkinta baroko kalbėsena ir prasmės siejasi su meninomis, infantėmis ir freilomis, tarsi tyliai bylotų apie tik iš pirmo žvilgsnio manieringai naivų moteriškumą, prie etiketo ir lepinimo pripratintą, prijaukintą lyrinį subjektą-damą, kuri išlepusi nuo menų gausos, „išsiuvinėtų“ prasmių, patiria (anti)intelektualinį nuobodulį karnavalinės kultūros šurmulyje.

(Užtat labiausiai ramina moterų pliažas – / kapinynas gyvųjų, belaikių, nuogų. / p. 63). Viena įdomiausių ir tikriausiai intriguojančių rinkinio temų, galgi net ne temų, o užuominų, yra lyrinio subjekto seksualinės orientacijos dvipoliškumas, netgi sakytume, biseksualumas. Akivaizdu, kad eilėraščių subjektas myli „ir vyrus, ir moteris“, tarsi šios užuominos, kurios buvo gana aiškiai apčiuopiamos Heterų dainose, persikelia ir į Meninas (belieka sekioti / dvidešimtmetes, jų kone vulgariai / atvirose tinklaraščiuose / kartais paliekant pabaisos pėdą / p. 48). Arba netgi per asmenybės biografijos aliuziją išreikšta intencija, pvz., eilėraštyje Kai aš buvau berniuku (Karnavalo masuotė, labai graži moteris (greičiausiai auklėtoja), tyrinėjantis Sapho žvilgsnis, įsmeigtas į ją, tuomet dar mažą mergaitę. / p. 83). Arba netgi visiškai išreikšta publicistiniu būdu (Gėjai perka cukrinius gaidelius – / gal net mergaitei, kurią atpažinčiau / iš anketos gayline. / p. 27). Priešingai, nei būtų galima tikėtis, subjekto biseksualumas nėra jokia problema, netgi jaučiamas susitaikymas ir prisitaikymas, subjekto mokėjimas balansuoti ties seksualumo dvipoliškumu ir tatai jokios asmenybės indentifikavimo dilemos nėra, tačiau nuolat eilėse švytuojantys binarios seksualumo užuominos leidžia daryti išvadą, kad visgi, kaip ir visiems, subjekto seksualinė gyvenimo dalis yra esminė asmenybės dalis.

Viena ryškiausių ir svarbiausių rinkinio temų galima laikyti prarasto laiko (iš)ieškojimą t. y. mokyklos laikotarpio rekonstravimas, įvairios vaikystės nuotrupos, šeimos santykiai ir netgi ryšys su dukra. Mokyklos svarba ir pirmieji autoritetai, pradedamas aktyvus kultūrinis gyvenimas ir meno vertinimas subjektui nepaprastai svarbus, gal net svarbesnis už jau sukauptas visas žinias, žvelgiant iš nūdienos subjekto laiko taško. „Šiaurės Atėnų“ skaitymas mokykliniame autobuse, pirmieji troškimai „užkariauti“ meno pasaulio paslaptis (Mokykloje / tikėjome kilnumu to šūvio, pradėjusio revoliuciją. / p. 68). Šiandien lyrinis subjektas jau praradęs turėtus autoritetus arba jų svarba labai nežymi, išlikusi tik pagarba. Gana ryškiai mitologijos elementais atskleista ir įprasminta vaikystės periodo svarba. Pastoralinė, šviesi ir pilna tikėjimo subjekto vaikystė (gausiai ganydavos ties vandens balija, / prie akmenų, kuriuose vis dar rasdavom / velnio nagų ir pasaulio tvėrimo mišių. / p. 57). Kiek netikėtas ir pompastiškas atrodo pasikartojantis papūgos leitmotyvas, kuris atlieka savotiškos „žydrosios paukštės“ funkciją. Kažkada subjektas augino dvi papūgas, kurios išskrido iš narvelio, vieną suėdusi katė, kitą pavykę pagauti (O papūgų maldos vaikystės giraitėse, / padėjusios tapti tokia, kaip visi. / p. 56). „Kaip visi“ ir papūga, kuri yra šiaip egzotiškas ir išskirtinis paukštis, mūsų gamtos sąlygomis laisvėje neprisitaikantis paukštis, taip ir lyrinio subjekto asmenybės tapsmo, netgi „normalizavimasis“ prie kultūrinės sąmonės, simboliškai byloja apie nelengvą šio proceso kelią, užgožtą kultūrinių monolitų, galgi net savotiško nuolatinio ieškojimo, metodo, kaip prisitaikyti ir neprarasti vaikiškos „mokyklinio suolo“ šviesos.

Meninos, meninos, meninos... Giedrės Kazlauskaitės subrandintas „produktas“, džemas, žodžių padažas, skirtas intelektualiam skaitytojui, kuris intuityviai atpažįsta kultūrinius simbolius ir aliuzijas, jaučia žodį, geba orientuotis bendroje poezijos energetikoje. Perskaičiau apsiklojęs apklotu su vienu prigulimu kaip kažką iš dalies savo ir atpažįstamo, bet kartu perskaičiau ir savitai stoišką asmenybę, kuri sako eilėraštyje sako, jog neturi nieko pasakyti, kaip kiti poetai, o iš tikrųjų meniniškai intelektualiai plepa tiek, kiek kartais penki rinkiniai negali nusakyti to, kas žmogui svarbu.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Kiekvienas iš mūsų yra teroristas, arba karas dėl Kauno ir Vilniaus kalėdinių eglučių

Sveiki,

Šiek tiek aktualijų tikriausiai nepakenks, nors jomis lūžta visi žiniasklaidos kanalai ir portalai, dabar tiesiog žinias pateikia dar net įvykiams nepasibaigus, nors per vieną LRT laidą girdėjau, kaip vienas garbus ir išsilavinęs bei solidus žmogus pasakė, kad iš tų naujienų 80 proc. yra tik sugalvoti pramanai, kad būtų apie ką nors rašyti, o žmonės įsukti į melo ir propagandų mašiną. Nedaug kas ir belieka, atmetus bulvarinę verstinę spaudą apie braziliškos sėdynės implantus, suradusius dar vienos „žvaigždės“ tobulo užpakaliuko pusrutulius. 

Ne ką sensacingiau atrodo ir mūsų lietuviškos bėdos, tiesa, ne apie sėdmenų implantus, bet ir savų „rimtų pramogų“ netrūksta. Kad ir prieš keletą savaičių nusiritusi per forumus naujiena apie leptelėjusią Dalią Teišerskytę apie unitazo ir juodaodžio staiga suvienodėjusį kvapą. Aišku, žmogaus teisių atstovai kone nuo tribūnų pašoko, springdami „Birutėmis“ ir „Vytautais“, o internautai prikūrė tokių vadinamųjų memų, kad goglinaus ir kikenau, susiėmęs į saują. Reakcija, žinoma neadekvati ir D. Teišerskytė smarkiai gailėjosi, bet seniai garsėjanti šviesiomis ir sveikinimo koncerto repertuaro vertomis kalbomis apie žmogaus dvasios gelmes, neiškenčia nemesteldama replikų ne tik apie juodaodžius, bet ir savo homofobinių nuostatų. Bet D. Teišerskytė nurimti neketina ir štai Alma littera pristatė naują jos eilėraščių rinkinį iš karsto verčiančiu mirusiuosius prisikelti pavadinimu „Atskrisk kalėdoms, Angelas baltasai“, rodos, neturinčiu apskritai jokių sąlyčių nei su unitazu, nei su juodaodžiu, o tuo labiau su Liberalų Sąjūdžio partija.

Kol teroristai šturmavo Paryžių, Belgijos brigados varstė musulmonų butus, o į Švedija, kas 24 valandas įplaukdavo ar kaip kitaip patekdavo po tūkstantį ir daugiau karo pabėgėlių – netgi daugiau, nei mūsų Marijos šventa žemelė prašoma priimti apskritai, kyla nepagrįsta diskusija, ar mes numelšime Europos Sąjungos spenius, o patys atsikratysime atsakomybės. Kone pasiutau, kai viena pensininkė per žinias užsiputojusi aiškino, kokie blogi musulmonai, kokie jie nešvarūs, juočkiai ir apskritai niekadėjai ir netgi bailiai, kodėl nestoja mirti už savo šalį. Tikriausiai sklerozė, pamaniau, nes pati prieš 25 metus juk galėjo būti taikiniu gero rusiško tanko, kažin, ar savo vaikus, jeigu tokių turi, irgi būtų pastačiusi pažaisti lėlytėmis po vikšriniais ratais? Bet baugino jos apskritai rasistiniai gajūs nusiteikimai, kurie tikriausiai nemažai senosios kartos širdžių apliejo medumi, pamalonindama, kad tik Lietuva yra lietuviams ir mes nusipelnėme gyventi geriau, o ne koks svetimšalis, neduok Dieve. Ir ką Jūs galvojate? Kol portalai nufotografavę Vilniaus ir Kauno įžiebtas eglutes nori dėmesio, rengdami kraujo praliejimo vertas apklausas ir kiršindama internautus: kuri neva eglė jiems gražesnė? Pasirink tik vieną teisingą pusę, tokia kultūra pas mus jau susiformavusi. Aišku, kaip diena, kad joks tikras kaunietis niekada apie Vilnių jokio gero žodžio nepasakys, nors nemokamai ir į kokį šašlykų vakarą užlėktų. Tikras kaunietis tik savo Kauną myli, nes jo gatvėse gali elgtis kaip ponas karalius, gali apšnekėti, garsiai mesti komentarus, ar kaip kitaip parodyti savo kaunietišką kultūrą.

Eglučių karai vėl man parodė, kodėl nemėgstu kauniečių, nors pats Kaunas čia lyg ir nieko dėtas. Kaunas niekada nieko blogo apie save nepasakys, o „Chorų karuose“ būtinai už save prabalsuos, savo uodegą pakels, pagarbins eglę, „Žalgirį“, prisimins intelektualesnis kokį nors Maironį netyčia... Vakar kaip tik viename chate kaunietis man pudravo, kokia baisi Vilniaus eglė, o po to pradėjo akivaizdžiai primetinėti, kad Vilnius apskritai yra blogas miestas, nes ten kasininkės rusiškai moka šnekėti ir apskritai miestas lenkų, o ne lietuvių. Ir ką jūs manote? Išvadinau jį nacistu-nacionalistu (jis nė kiek neįsižeidė, gal net įgijo drąsos ir solidarumo) ir papasakojau, kaip viena garbi poetė iš Vilniaus (skaičiau ant Facebook‘o sienos jos tiesioginius įspūdžius!) užsuko Kaune į vietinę užeigą kavos, o ją būrelis vyrioku ligone išvadino, nes neatitiko fyfos kaunietės standartų. Pasakykite, kokiame Vilniaus bare galite išgirsti tokias pašaipas? Netgi labai gerai įkaušusiame bare? Ne, čia tik visų mylimame Kaune, kur visi turi būti savo miesto patriotai, gyventi kaip žiurkėnai standartinėse granulių dėžutėse. 

Negana to, sakau, prieš rašydamas savo vakarykščius chatinimosi įspūdžius, atsidarysiu internete ką nors teigiamo apie Kauną paskaitysiu, gal jis bus laimėjęs tuos nelemtus eglučių karus ar išgelbėjęs kačiuką iš medžio, bet kur tau... Kaune šiandien peiliu padurtas juodaodis iš Nigerijos. Blemba, žmonės, kas Jums negerai, norėjosi surikti? Juk Dalia Teišerskytė tik atsitiktinai leptelėjo, o Kaune peilis smigo? Diagnozė aiški. Visai nenustebčiau, jei dūrė tas, kuris buvo pasibaisėjęs teroro aktais Prancūzijoje, o savo Facebook‘o nuotrauką buvo perdažęs tos valstybės vėliavos spalvomis. Bet sakykite, kuo jis skiriasi nuo to teroristo? Kad bombos nesinešioja, nes per mažai svetimšalių? Bet ne, vakarykštis kaunietis man aiškino, kad jo mieste daug saugiau, nei Vilniuje, čia tik mitas, kad šaipomasi, kad kauniečiai nemėgsta kitų... Aišku, jeigu turi savo vadinamą chebrą, esi nutrynęs ir pritapęs prie savo kiemo bachūrėlių. Apskritai siutas suima, kai bandoma aiškinti, kad koks Kaunas yra nuostabus, o visi kiti tik ganykloje besimėtantys raguočių tortai. Ups, neįsižeiskite, kauniečiai, žinau, kad nesutiksite su manimi.

Tiesa, prie aktualijų priskirčiau ir Beatos Tiškevič Hasanovos komentarą apie laikus, kai ji studijavo aktorinį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), į kurį aš kažkada taip pat svajojau įstoti ir mokytis. Tai nutiko po to, kai vienas studentas, neatlaikęs mokslų rėžimo ir dėstytojų pašaipų, savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Apie tai, kokios mokykloje patyčios, jau daug kalbama, bet jos nepasibaigia vien tik mokykloje. Seniai įtariau LMTA esant kažkokią neproporcingai savavališka. Duok Dieve, nekalbu apie visus dėstytojus, tačiau, nuostata, kad čia dėstytojas yra visagalis, jau man pasirodė per savo kailiu patirtas atrankas. B. Tiškevič pasakojo apie tai, kai darbus baigdavo 2 valandą nakties, o 6 ryto vėlei turėdavo būti paskaitose. Praktiškai gyveni, miegi ir šiki tarp studijų sienų, o tavo laikas, energija ne tik, kad neįvertinami dalykai, bet dar viešai nužeminami ir sumenkinami. Žinau, kaip kartais kurso vadovai žodžiu išrengia studentą, todėl manęs nė kiek nestebina, kad kažkas tiesiog to neatlaikė. Sakau, įlįsiu į internautų komentarus su ta nuostata, kad jau žinau, ką maždaug pasakys vox popoli. Ir neklydau. 

Atmetus eilinius įžeidimus, siųstus B. Tiškevič, ir vieną iš penkiolikos paantrinantį straipsnio turinio komentarą, akivaizdu, kad liaudis užstoja tokią sistemą, lyg praskaitę pro šalį, jog žmogus dėl šių priežasčių nusižudė, porino apie tai, kad kitur irgi studijuoti nelengva, kad čia mažiau reikia zysti ir skųstis, kad „kam dabar lengva“ ir net buvo tokių, kurie stačiai pritarė, jog studentas turi būti nuolat ujamas, apsuptas stresinių situacijų, kad žinotų, kas yra gyvenimas ir atsakomybė. Net žagtelėjau, ar tikrai tai liaudies balsas? Ar tikrai ta liaudis nori, kad jų palikuonys pereitų tą ugnį, šoktų nuo tiltų, vardan to, kad kentėti yra garbinga? Garbinga būti žeminamam? Atleiskite, netikiu, kad šitas nuomonių mazutas yra tyras ir nuoširdžiai laiminantis LMTA mokymosi sistemą. Bet jis man sąmoningai siejasi su terorizmu ir rasizmu, su eglučių kovomis ir išsakytomis nacionalistinėmis kauniečio iš chato pozicijomis. Mes siauri, suluošinti, pikti ir agresyvūs, manome, kad kiekvienas turi patirti tai, ką patyrėme – neteisingumą, pažeminimą ir neįvertintas mūsų pastangas. Mes bijome savęs, kitataučių, bijome pralaimėjimo, todėl balsuojame tik už savo eglutes, bijome juodaodžių, todėl smeigiam į juos peilius, o kamuojami nemiegos ir depresijų, ateiname tyliai į Delfi komentuotinų straipsnių ir problemų virtinę, masiname problemas, sprogdami neapykanta kaip tie patys mirtininkai teroristai, tik šiuo atveju mes sprogdiname ne tik save, bet ir savo artimuosius, dar didaktiškai ir manieringai pridėsiu, ypač vaikų ateitį.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Celine Dion "Hymne à l'amour" (cover Edith Piaf)

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart noriu pasidalyti neseniai pritrenkiančiu Celine Dion gyvo garso pasirodymu „Amerikos muzikos apdovanojimuose“, kur buvo atlikta garsi dar garsesnės prancūzų atlikėjos Edith Piaf daina „Himnas meilei“ (pranc. Hymne a L‘amour). Jautri ir tiesiog pritrenkianti daina buvo skirta neseniai Paryžiuje įvykusio teroro akto aukoms pagerbti, dėl kurios scenoje ne vienas braukė ašaras.

Celine Dion prieš keletą metų išleido naują savo albumą, tačiau po to, kai sužinojo savo vyro diagnozę (šis sirgo gerklės vėžiu), nutraukė bet kokią muzikinę veiklą ir liko slaugyti vyro. Tačiau vyras, kaip žinia, ir toliau ilgai prašė ir meldė žmoną sugrįžti į muzikinę sceną ir tęsti tai, ko laukia milijonai jos gerbėjų. Na, niekas nesiginčys, kad kanadietė, dainuojanti jau ketvirtą dešimtmetį tiek prancūziškai, tiek angliškai, yra pritrenkiančio garso savininkė. Tai viena iš tų atlikėjų, bent man, kur jos gyvo garso koncertas pranoksta netgi kompiuteriu tvarkingai surikiuotus jos dainų įrašus. Balso subtilumas, išskirtinis tembras ir per vibracijas permesta žinia ir emocija – tiesiog mėgautis, mėgautis ir dar kartą mėgautis. Galima numanyti, kad atlikėja tikriausiai į sceną grįš su dar vienu albumu, bet kol kas į sceną atlikėja grįžta tik pamažu, nedrąsiai ir „Amerikos muzikos apdovanojimai“ buvo vienas, bet ilgai lauktas žingsnis į viešumą.

Grįžtant prie dainos „Himnas meilei“, derėtų paminėti, kad pirmą kartą sudainavo ir dainą pristatė jau smarkiai išgarsėjusi ir pripažinta Edith Piaf 1949-1950 metais. Šios dainos yra netgi anglų kalba versija ir kai kurios šalys taip pat turi savo versijas, na, o šiandien siūlau pasiklausyti būtent Celine Dion atlikimo ir prisiminti Edith Piaf pradinę versiją.

Celine Dion atlikimas:

Edith Piaf:

Jūsų Maištinga Siela