Filmas: "Savižudžių būrys" / "Suicide Squad"

Sveiki,

Populiaraus kino tendencijas galima užuosti iš tolo ir nieko čia naujo – klasikiniai kino „blogiukai“ tampa filmo herojais ir jiems bent iš dalies atleidžiama už visuose klasikiniuose variantuose pridarytas bėdas. Panašiu lankstu eina ir labiausiais šiais metais išreklamuotas filmas „Savižudžių būrys“ (angl. Suicide Squad) (2016), su kurio afišomis ir anonsais teko kovoti kaip su po miestus pasklidusiu virusu. Didelio biudžeto, menkoko turinio juosta apjungia „Supermeno“ ir „Betmano“ per paskutinį dešimtmetį kurtų serijų pasaulį ir pasakoja atskirą istoriją apie „Betmano“ priešus, kurie sukyla prieš naują blogį. 

Gerai, pasakysiu, kad man filmas patiko, nors jame aptikau visas tokiam kinui būdingas klišes, tačiau, pasirodo, scenarijus nėra jau toks blogas, kokiam buvau nusiteikęs. Taip, čia viskas vystoma pagal išankstinį komiksui būdingą įvykių gamą, tačiau šie herojai iš tikrųjų visa galvą šarmingesni už paniurėlį kaukėtąjį dėdę Betmeną – ir tai liūdna tiesa, kurią niekas taip ir neišsakė, kad Betmanui tiesiog trūksta šėlsmo ir įdomesnių charakterio bruožų. Jeigu dėl ko verta ir žiūrėti „Savižudžių būrį“, tai tikrai dėl šarmingų charakterių. Tebūnie jie konstruojami šabloniškai, teatrališkai, tačiau į juos įdomu žiūrėti, bet išvis įdomiausia – nauji žymių aktorių amplua, kaip jie mėgaujasi savo nuostabiais personažais. Didelių aplodismentų turėtų sulaukti „Tarzanas. Džiunglių legenda“ aktorė Margot Robbie, suvaidinusi Harley Quinn. Tikriausiai šį personažą pastebėjau ne aš vienas, nes jau kuriamas atskiras scenarijus būtent apie šį personažą, kuris tikriausiai prisidės prie bendros superherojų serijų platformos. Žinoma, puikiai atrodė ir J. Leto, tačiau, kad ir kaip bebūtų, kadrus valdė ir dėmesį traukė M. Robbie, kuri bene vienintelė iš manęs ir sulaukė didžiausio susižavėjimo.

Šiaip, manau, kritikai truputį persistengė nuvertindami šią juostą. Taip, ji tikrai nėra tobula, tačiau vien šarmas, vaizdo efektai ir charakteringųjų gauja daug ką atperka, kad net galima kuo puikiausiai pažiūrėti net nenorint, kad filmas pasibaigtų. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Patvirtinta kopija" / "Copie Conforme" / "Certified Copy"

Sveiki, skaitytojai,

Toks metas, kad masiškai peržiūrinėju „Kino pavasario“ festivaliu kažkada nusižiūrėtus filmus ir šįkart šiemet mirusio iraniečių režisieriaus Abbas Kiarostami drama „Patvirtinta kopija“ (pranc. Copie Comforme) (2010). Daugiakalbis ir daugiakultūrinis filmas, kuriame pagrindinį darbą nudirba aktorių duetas – prancūzė Juliette Binoche ir britas William Shimell. Tiesą sakant, filmas nufilmuotas Toskanoje, taigi Italijoje, o aktorių duetas kalba trejomis Europos kalbomis ir visą filmą susitikę šnekučiuojasi intelektualiomis ir buitinėmis temomis.

Tas, kas nemėgsta europietiško kino apie pasiplepėjimas, patariu šio filmo nežiūrėti, nebent patiko R. Linklater trilogija „Prieš saulėlydį“, kurio koncepcija gana panaši – susitikusi pora kalbasi visokiausiomis temomis, demonstruodamos savo aštrų protą, kultūrinius skirtumus ir charakterio savybes. „Patvirtinta kopija“ gali šįkart sužavėti ne tik išraiškiais ir daugiasluoksniais dialogais, bet ir gana teatralizuotai inscenizuota jausmų kopijavimo ir virsmo evoliucija. Toks šarmingas žaismas, kai nepažįstama pora ima apsimetinėti, kad jie susituokę 15 metų, nejučia, iš tikrųjų jie pasiduoda vaidybai, kol galiausiai viskas perauga į tokį etapą, kad žiūrovas suklaidinimas: palaukit, tai susitikimo pradžia buvo apsimestinė, ar čia pabaiga tapo tikra? Manau, režisieriui pavyko sukurti gana įdomų teatrinį santykių virsmo būdą ir pažaisti su žiūrovais ir pačiais aktoriais, bet tai tikriausiai tas žaismingumas ir yra pati geriausia filmo idėja, o tie pokalbiai apie meną ir kopijas, apie santykius ir t. t., kad ir kaip bežiūrėtume, vis tiek atrodo kažkur jau matyti.

Visgi esama ir apgalvotų kadrų, pvz., dalį kelionės veikėjai keliauja mašinoje ir režisierius filmuoja juos per stiklą, nors mes matome tik veikėjų veidus, tačiau stikle matome Toskanos namų sienas ir stogus – aplinkos ir veikėjų dermė, įdomus žiūros taškas toks pat žaismingas, kaip ir veikėjų jausmų ir santykių anatomija. J. Binoche už šį vaidmenį pagaliau pelnė „Auksinę palmės šakelę“ Kanų kino festivalyje, tačiau nepasakyčiau, kad tai jos stipriausias darbas, tačiau, taip: aktorė laisvai kalba itališkai, prancūziškai, angliškai, skleidžia moterišką žavesį ir, rodos, nesuvaidintą natūralumą, todėl į ją niekada nepabosta žiūrėti, kad ir ką ji bevaidintų, todėl džiaugiuosi, kad ji inspiravo mane pažiūrėti „Patvirtintą kopiją“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Anomaliza" / "Anomalisa"

Sveiki,

Niekada nesinori komentaro rašyti nusivylimo gaida, bet kažkaip „Kino pavasaryje“ pristatytas animacinis filmas „Anomaliza“ (angl. Anomalisa) (2015) nesugebėjo manęs „paimti“. Filmą kūrė įdomių formų ir raiškos būdų siekiantis režisierius Charlie Kaufman, kuris savo teatro pjesę pritaikė šiam animaciniam filmui. 

Tiesą sakant, kurti suaugusiems animacinius filmus jau seniai ne be naujiena. Japonai apskritai turi atskirą pornografinės animacijos industriją, todėl „Anomalizos“ pasirodymas absoliučiai nestebina, kiek stebina tokie puikūs atsiliepimai. Tiesą sakant, lėlių animacija nėra mano mėgstama, kaip teigia, daugelis kritikų, šioji labai jau novatoriška ir kitokia, tačiau iš animacijos visada tikiuosi to, ko negali pasiūlyti įprastas vaidybinis filmas. Dabar suprantu, kodėl daugeliui ši juosta nepatiko – dėl scenarijaus ir dialogų, kuris primena nykų ir prastą mažo biudžeto juostą, kurioje vidutinio amžiaus vyrukas apsistoja viešbutyje ir bando su naujomis moterimis užpildyti vienatvę. Kad filmas vaizduoja rimtas suaugusio gyvenimo problemas – sveikintinas dalykas, bet iš kitos pusės scenarijus skurdus ir neįdomus, jau kažkur matyta ir regėta. Animacija, kuri verčia kitas plotmes ir fantastiką, „Anomaliza“ stengiasi priešingai, pritempia iš vaidybinių dramų siužetą ir jį pritaiko animacijoje. Tai tikriausiai visas šio filmo novatoriškumas – adaptacija, tačiau iš tokio išliaupsinto filmo tikėjausi bent jau kitokio žiūros kampo į problemas.

Tikriausiai mažai kam rekomenduočiau šią juostą, nebent tiems, kurie apskritai tyrinėja animacijos žanro evoliuciją, nes pati juosta – niūri, persmelkta melancholijos, vidutinio amžiaus krizės gairių, kas man paprastai kine itin patinka, tačiau tas perteikimas animacijoje nieko naujo nepateikė. Tiesa, kiek stebino vyriškas įgarsinimas moterų personažuose, tai kikenau iš pradžių nesupratęs, kad tai veikėjo dalis įsivaizduojamo pasaulio, nes kai kurie veikėjai atrodė kaip transvestitai... Cha! 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela