Vienas iš paskutinių
animacinių hitų, žinoma, yra filmas „Vajana“
(angl. Moana) (2016), kurį kuo
puikiausiai įvertino kino kritikai. Kai kinų, japonų ir kitų egzotiškų šalių
kultūra jau seniai išnaudota animaciniuose filmuose, reikėjo dar surasti egzotiškesnį
telkinį ir štai – maorių salų kultūra „suėjo“ kaip tik.
Filmas tinka visai
šeimai, nes jis turi praktiškai visus nuotykių žanrui būdingus elementus:
didvyrė mergaitė leidžiasi į pavojingą žygį, kad išgelbėtų savo genties salos
gyventojus nuo artėjančios apokalipsės. Lyg ir nieko naujo nuo Antikos laikų,
kai mitiniai pusdieviai įvykdo savo žygius, padeda mirtingiesiems, kol
galiausiai visiems tampa gyventi gera ir smagu. Tiesą sakant, filmas gana smagus,
žiūrisi su vaikais gana įdomiai, tačiau visumoje jis, manding, neprilygsta „Žuvytei
Dori“ ar kitiems amerikietiškojo animacinio filmo legendoms. Tiesą sakant, tai
muzikinis filmas, kur pačiose netikėčiausiose jo momentuose, kai norisi įvykių
aštrumo ir pliūpsnio humoro, sakyčiau, kūrėjai kaip tyčia šliūkšteli dainų ir
šitaip, bent man asmeniškai, sugadina visą įdomumą.
Tiesą sakant, net „Ilgo
plauko istorija“, ir ta, man pasirodė įdomesnė animacija už „Vajaną“, tačiau
šio filmo gerumu neabejoju, jame yra įdomių ir netgi visai originalių motyvų,
tačiau to nepakako, kad šis filmas mane „paimtų“ iki galo. Simpatiški personažai
pernelyg jau kažkur savo didvyriškai charakteriais matyti, o štai pusprotis
gaidys buvo bene įdomiausias personažas visoje toje pakankamai nuspėjamoje
misinėje kelionėje.
Paskutiniu metu dėl laiko
stokos esu apleidęs serialus, tačiau ilgai laikiau savo duomenų saugykloje
paskutinę antrojo sezono „Svetimšalė“ (angl.
Outlander) seriją, visgi
nusprendžiau, kad laikas ją pažiūrėti. Tiesą sakant, šį sezoną žiūrėjau
reguliariai, tik paskutinioji serija vis lyg pati atsidėliotų ir nesileistų
pažiūrima, nes ji kur kas ilgesnė už įprastas serijas.
Antrasis sezonas kur kas
spalvingesnis, tačiau jis lygiai tokia pat maniera nufilmuotas, kaip ir
pirmasis. Visų pirma, kalbant apie šį serialą, reiktų pasakyti, kad jis be galo
kokybiškas, tokį tvirtą pasitikėjimą ir autentikos jausmą kelia dėmesys
laikmečio detalėms ir aktorių vaidybai. Kad ir kaip man nepatiktų romantiškos,
seilę tįstančių meilužių scenos, tenka pripažinti, kad be keistos britės iš XX
amžiaus ir aštuonioliktojo amžiaus škoto meilės istorijos, kur kas labiau
įtikina būtent unikalūs ir skvarbūs kultūriniai papročių pažinimai.
Jeigu pirmajame sezone
visas veiksmas beveik vyko Škotijoje ir atrodė peizažu labai kalvotas, drėgnas
ir atšiaurus, tai šiame sezone didelė dalis veiksmo vyksta Prancūzijoje,
kurioje atsiduria įsimylėjėliai. Jau nuo pat pirmųjų scenų jiems tenka
susidurti su maru, degančiu uostu ir didelėmis intrigomis. Paryžius čia žydi,
puošnumas, prabanga, lėbavimas, apkalbos – štai jums nuodėmingiausias XVIII
amžiaus nuodėmių centras, bet visgi turintis savų trūkumų. Todėl šis sezonas
atrodo kur kas prabangesnis, nes kostiumai, ypač pritrenkiančios suknelės
tiesiog spinduliuoja savo elegancija.
Klerė su dukra po daugel metų.
Šį sezoną jūsų laukia įspūdingi kostiumai.
Intrigos.
Pagrindiniai "Svetimšalės" aktoriai.
Struktūriniu atžvilgiu su
šiuo sezonu viskas tvarkoje. Pradžioje Klerė, grįžusi į savo realų laiką,
išsikrausto į Bostoną ir ilgam pamiršta (bent jau bando) praeities įvykius ir
visą sezoną apie jos realų laiką beveik nieko nežinome, kol galiausiai
paskutinė serija vėl bando sukryžminti praeities ir dabarties įvykius. Iš esmės
visas sezonas, kaip ir anksčiau, laikosi ant amžinų Klerės pasirinkimų. Didelis
dėmesys Škotijos karui, kurį škotai, kaip žinia, realiai pralaimėjo, tačiau
beveik galima neabejoti, kad Džeimis Freizeris tikrai išsigelbės. Sakyčiau, ne
tiek pats karas jaudina, kiek Klerės kelionės per laikus, jos užaugusi dukra ir
ilgi metai be Džeimso, nei visos tos vidinės istorinės intrigos ir pasirengimas
karui, kuris, tiesą sakant, šiek tiek buvo nuobodokas ir jau su laiko
nebeatsekiau, kas čia per sąmokslas ir kas prieš ką čia kovoja... Šiokios
tokios sumaišties karo istorijoje gali atsirasti, jeigu serialą žiūrite ne su
vienu prisėdimu.
Serialas jau pelnė
„Auksinį gaublį“ kaip geriausias draminis serialas, o pagrindinė aktorė
Caitriona Balfe nominaciją kaip geriausia aktorė. Gera žinia patiems gerbėjams
– serialas jau pratęstas trečiam ir ketvirtam sezonui ir tikriausiai bus
statomas iki pat pabaigos pagal visas šios serijos knygas, kurias turime
išsivertę į lietuvių kalbą.
Ar žiūrėsiu būsimus
sezonus, kol kas negaliu atsakyti, nes šis serialas nėra iš tų, kuriuos, kaip
tarkime, „Begėdis“, įsijungi ir ryji seriją po serijos, kol sugula visas
sezonas. Šis serialas kur kas lėtesnis, jo pobūdis ir žanras kitoks, juo reikia
mėgautis lėtai, bet visgi mėgautis, nes istorija tikrai įdomi ir įtraukianti.
Šios dienos dainos
rubrikoje puikioji Alcia Keys, kuri
smarkiai išpopuliarėjo pasaulyje 2001 pristačiusi debiutinį albumą „Songs in a Miror“.
Nuo to laiko garsi dainininkė pelnė net 15 Grammy apdovanojimų ir kiekvienas
jos albumas sulaukia itin gerų muzikos kritikų atsiliepimų. Paskutinis jos
albumas pavadinimu „Here“ (liet. Čia),
išleistas praeitų metų lapkritį iš esmės išsiskiria Alicia Keys muzikos albumų
sraute savo nuoširdumu, etniniais niuansais bei itin dideliu asmeniškumu.
„Here“, sakyčiau,
absoliučiai švarus albumas ir čia praktiškai nerasite pop muzikos niuansų. Atlikėja
ruošdamasi šiam albumui absoliučiai atsisakė bet kokių blizgučių ir kosmetikos,
o vaizdo klipai filmuojami išskirtinai juodai baltai, ryškinant ne pop muzikos
kultūrą, bet jos šaknis ir etninę bendruomenę. Bliuzo ir džiazo ritmai bei
neatsiejamas Alicia Keys pianinas yra tai, kas iš esmės padaro ją išskirtine. Atsisakiusi
plaukų tiesinimo ir kosmetikos, Alicija teigia, kad nori būti prieš klausytojus
tikra ir neketina apsimetinėti. Tokia pozicija išties nepopuliari, bet kartu
tai galima irgi palaikyti savotiška pop scenos loterija – gera rizika. Bet kokiu
atveju, ne įvaizdis šiai atlikėjai yra svarbiausia, bet jos balsas.
Daina „Illusion of Bliss“ (liet. Palaiminta iliuzija) išties puiki, ji pasakoja
apie puolusius angelus ir priklausomybę nuo narkotikų. Pati atlikėja apie šią
dainą iš albumo „Here“ sakė: „Ši daina nėra mano asmeninių patirčių išraiška,
bet taip, ji apie priklausomybes. Vieni iš mūsų priklausomi nuo sekso, kiti nuo
dėmesio, dar kiti nuo narkotikų. Tai palaimos iliuzija, kuri iš esmės yra tik
kvaila iliuzija.“
Šįkart noriu pasidalyti
Alicia Keys gyvu pasirodymu, kuris mane pritrenkė savo emocijomis, kad beregint
užsinorėjau atsidurti jos koncerte. Šitoks įsijautimas į dainą ne kiekvienam
duotas, o dar tas džiazo ir bliuzo derinys tiesiog... ak. Ką aš čia pasakoju,
geriau pasižiūrėkite, nes verta.
Audio versija:
Žodžiai / Lyrics
[Intro]
You know, right now I miss someone that I love
Or fell in love with
I don't wanna cry or nothing but
I'mma just get straight to the story
I'm a 29 year old addict
[Verse 1]
What would you know?
What would you do? If you had no control over what you pursue?
You talk yourself, tell yourself, baby
"I'm better than this"
All that I'm fighting
I don't wanna resist
[Chorus]
And so it persists
Like a bottomless kiss
An illusion of bliss
An illusion of bliss
And so it persists
Like a bottomless kiss
An iIllusion of bliss
An iIllusion of bliss
[Verse 2]
Hey, I live in prison of blood and flesh
An easy way out is this high, I confess
So watcha lookin' at
What do you wanna say
You can't save me, baby
I don't wanna it no way
[Chorus]
And so it persists
Like a bottomless kiss
An illusion of bliss
An illusion of bliss
And so it persists
Like a bottomless kiss
An illusion of bliss
