Spektaklis: Oskaras Koršunovas "Pašaliniams draudžiama"

Sveiki,

2016 gruodį įvykusi Oskaro Koršunovo spektaklio „Pašaliniams draudžiama“ premjera mane pasiekė praėjus pusmečiui. Neslėpsiu, kad kol kas mano mėgstamiausi režisieriai yra Rimas Tuminas ir Oskaro Koršunovas. „Pašaliniams draudžiama“, manding, ne toks koršunoviškas spektaklis, lyginant su kai kuriais kitais jo darbais. Tam įtakos tikriausiai turėjo tai, kad spektaklis statytas su Klaipėdos dramos aktoriais ir didelės įtakos turėjo pats pjesės autorius Gintaras Grajauskas, kuris per visą spektaklį gale scenos su suburta grupe groja gyvo garso muziką.

Nesu tas, kuris mėgsta muzikinius spektaklius, todėl šiek tiek neįprasta matyti O. K. spektaklį tokį muzikinį ir be jo teatrui atsidavusių aktorių, tačiau nuo to nieko prasčiau čia nesama. Viskas nuo pat pradžių šiuolaikiška, veržlu ir atpažįstama, kaip socialinė, pop kultūros kritika. Jaunystės kulto pradžia: raitosi jaunos merginos, geriantys jaunieji menininkai, viskas kiek tamsu, agresyvu ir, rodos, spektaklis žada būti toks, kokį mėgsta itin jauni debiutuojantys režisieriai: daug alkoholio, narkotikų, kritikos, kitaip sakant, gyvenimo dugno ir beprasmybės, kurios spektakliuose irgi nelabai mėgstu. Bet klydau, beregint spektaklis įgauna stuburą ir išryškėja pagrindinė jau pripažinto menininko tapatybės problema – naujajam pasauliui niekam nereikia poetų. Tai jokia profesija ir darbas, tiek pjesės autorius, tiek O. K. leidžia ironizuoti meno vertintojų akimis meno pasaulio žmones. Kaip ir gyvenime, taip ir spektaklyje, kad menininkas išgyventų, jis priverstas ne dirbti savo darbą, o atsiduoti žurnalistiniams brutaliems leidiniams, pop seksualinės šikimo mitybos grožio banalybes atliepiančias rašliavas. Tai žlugdo kiekvieną menininką ir jį sekina, tačiau kaip prisitaikyti?

Nuolatinis paieškos aš esu poetas ir aš esu kaip ir visi tampa esmine pjesės ir spektaklio problema, kuri ypač skaudžiai atpažįstama menininkams, kurie yra susidūrę su realizavimo problemomis. Spektaklis užgriebia ir kitų temų: meilės, savižudybės, gyvenimo kokybės, darbo beprasmybės, alkoholizmo ir draugystės temų. Man asmeniškai gražiausi momentai buvo bitininko poeto ir jaunojo poeto filosofiniai pasikalbėjimai ant ratukais sukamo suolelio – labai aštrūs, tikslūs dialogai, atliepiantis tikriausiai paties pjesės autoriaus G. Grajausko matomo pasaulio gaires, kurios tokios suprantamos ir aiškios kiekvienam nors kiek rašančiam šių dienų rašytojui, todėl stipriąja šio spektaklio dalimi visgi laikau ne vizualumą ir pateiktį, bet būtent pjesę.

Gyvo garso muzika taip pat praturtina spektaklį, o eilėraščiai-monologai tiesiog prikausto dėmesį. Nepaisant itin gerų ir jautrių įspūdžių, šventai tikiu, kad šis spektaklis (kaip ir daugelis O. K. darbų) yra tiesiog ne visiems. 

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraštis: Gintaras Grajauskas "Vienui vienas eilėraštis"

Sveiki,

Paskutiniu metu mane pribloškė šitas Gintaro Grajausko eilėraštis, todėl noriu pasidalyti su jumis, galbūt kam nors jis irgi taip patiks, kaip man.

Gintaras Grajauskas

Vienui vienas eilėraštis 

štai poetas, kursai girdi
balsus, ir jam jau gana

štai poetas, kursai bando išvemti
sielą, nes jam nebereikia

štai poetas, kursai sėda į didžiulį
sukvežimį ir veža skerdieną

štai poetas, apsimetantis jaunu, rankos
kišenėse, beviltiškai pasenęs žargonas

štai poetas, kursai nori būti lakūnu,
bet bus poetu, nes skaito valgydamas

štai poetas vilkolakis, poetas tik
naktimis, o dieną buhalteris

štai poetas, kursai gudrus, nes žino,
ką išspausdinti, o ką išmesti

štai be galo rimtas poetas, kursai daro
tą patį ir dar nuolat kartoja: rašau nedaug,

eiles ilgai nešiojuos galvoj, o štai
poetas, kursai neima nieko į galvą

štai poetas romantikas, kursai dedikuoja
eiles padavėjoms ir greitai graudinasi

štai kitas poetas, kursai plaunasi rankas
ir švilpiniuoja, ūžiant klozeto dūdmaišiui

štai poetas, šlovinantis gamtą, lyg
jai reikėtų jo šlovinimo

štai poetas, neparašęs nei vienos
geros eilutės, bet tai nieko nereiškia

štai madingas poetas su savo svita,
slapčia svajojantis apie mokslinę karjerą

štai poetas intelektualas, visąlaik norėjęs
būti madingu, bet nepasisekė

štai naivusis poetas, kuris žiūri į tai,
ką parašęs, ir dėkoja Aukščiausiam

štai poetas pačiam gerume, dvi trys
dienos iki pamišimo

štai poetas mistikas, nusisukantis
sprandą kabaloj

štai poetas, kurio vonioje
nuogos Marilyn Monroe plakatas

štai poetas, kuris neturi Monroe ir
vonios ir apsiplauna dubenyje

štai poetas, įvarytas į kampą, paliktas
moters, piktas ir išsigandęs

štai poetas, aukojantis eilėraštį metaforoms,
o štai kitas, aukojantis metaforas eilėraščiui

o štai eilėraštis, paaukojęs poetą, avinėlį
garbanių, ką jau ten, ištisą aviną

vienui vienas eilėraštis:
tokio užtenka visiems.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Manifestas" / "Manifesto"

Sveiki, 

Vakar vykęs „Kino pavasario“ uždarymas padovanojo dar vieną filmą labai išraiškingu ir revoliuciniu pavadinimu „Manifestas“ (angl. Manifesto) (2015), kuriame skamba itin retas dalykas – literatūriniai tekstai, kurie adaptuoti kine įgauna visokiausių atspalvių: ironijos, sarkazmo, švelnaus humoro, brutalumo, gailesčio, liūdesio ir t. t. Apskritai kalbant, filmas gana rizikingas, nes jeigu filme nėra vientiso siužeto, jis tiesiog pasmerktas prarasti dalį savo žiūrovų. Sakyčiau, panašiai nutiko su šiuo filmu...

Nuostabų kino patirčių kraitį turinti aktorė Cate Blanchett sukuria ištisą virtinę naujų personažų, kurie labai sodrūs, teatralizuoti, išraiškingi ir labai labai skirtingi! Tekstai paimti iš garsiausių XX amžiaus menininkų pareiškimų, kurie tapo ne vienos meno srovės manifestiniais dokumentais, kuriuos dabar mokome vaikus mokykloje. Kai kurie tekstai stulbina savo drąsa ir logikos nebuvimu, kurie liudija tik vieną, kad menas kaip sąvoka skirtingais laikais, skirtingu metu buvo suvokiamas ir kvestionuojamas labai skirtingai. 

Filmas gražiai nufilmuotas, režisierius randa neįtikėtinai išradingų ir kartu teatrališkos kompozicijos scenų, kur manifestiniai tekstai įgauna monologo-dialogo formos. Dabar manau, kad filmas man asmeniškai (gal ir didžiajai daliai žiūrovų) buvo įdomus visai ne dėl tekstų, visai ne dėl interpretacijos galimybių, o dėl C. Blanchett sodraus balso ir jos galimybių perteikti. Vien tik dėl jos išsėdėjau kino salėje, kai kada iš ties buvau labai susidomėjęs jos kuriamais personažais ir net tekstais. Žinoma, buvo ir ne tokių įdomių vietų, tačiau, kai C. Blanchett rėkauja prie kapo duobės kokie visi maži pimpalai ir šūdai, išties verčia šyptelti ir pagalvoti, kiek vertas tas mūsų menas ir jo tąsa. Apskritai kalbant, jeigu vietoj C. Blanchett būtų vaidinusi kokia absoliučiai nežinoma aktorė, šito filmo „įdomumas“ kristų į bedugnę. Filmas įdomus tiek, kiek aktorė buvo įdomi kadruose.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela