Neringa
Vaitkutė. „Tamsa, kuri prabudo“. – Nieko rimto: Vilnius, 2014.
Sveiki, skaitytojai,
Po Hario Poterio bumo,
kuris prasisuko ilgais dešimtmečiais per pasaulį ir galutinai pakeitė vaikų ir
paauglių literatūrą, tikriausiai buvo tik laiko klausimas, kada panašaus
pobūdžio literatūrą ims kurti lietuvių autoriai. Laukti neteko ilgai, nes
berods Daiva Vaitkevičiūtė pirmoji paleido dviejų dalių knygą apie Marių
Pietarį, tačiau ji nesulaukė paauglių ir vaikų susidomėjimo tikriausiai dėl tos
pačios priežasties – skaitytojai vis dar visa galva buvo pasinėrę į Hario
Poterio nuotykius. Tokį dėmesį sulaukė Neringa
Vaitkutė, sukūrusi trilogiją apie mergaitę Jorę Amarilę. Pirmoji serijos
knyga vadinasi Tamsa, kuri prabudo.
Tiesą sakant,
neatsitiktinai pačioje pradžioje paminėjau Harį Poterį, nes daugelis
tikriausiai lygina šią trilogiją su garsiuoju burtininku, o ir autorė
akivaizdžiai, jeigu ir nepatinka šis faktas, tačiau naudoja maginio pasaulio lengvai
atpažįstamas struktūrines dalis, kurios ypač giminingos Hario Poterio
pasauliui. Žinoma, galima atrasti nemažai skirtumų, tačiau labiau skaitytojui
sąmoningai labiau tapatinasi pagal panašumus. Visų pirma, teksto pobūdis
primena tokį instinktyviai kalamą vienos pulsacijos ritmą: išpuolis, atoslūgis,
personažas apmąsto, vietomis nuobodžiauja, tada vėl mistikos, paslapčių,
pavojaus ir vėl atoslūgis... Įvykiai surėdyti pagal fantastinių magijos
nuotykių pasaulio ritmiką, tačiau vaikas apie ritmus negalvoja, jis priima
pasakojimą arba jį atmeta. Originalumo šiame kūrinyje ne kažin kiek, nes kiek
beskaitytum, rodos, kad knyga parašyta pagal kokį nors savaime suprantamą
šabloną, tais pačiais Hario Poterio principais, ryškinant Jorės Amarilės drąsumą,
pasiaukojimą, pirmosios meilės drovumą.
Žinoma, ši knyga turi
viską, ką taip mėgstą jaunieji skaitytojai: mistikos, magijos, artimi paauglių
tipažai, keisti pasauliai, kurie atrodo patrauklesni ir įdomesni, nei
skaitytojų kasdienybė. Viduramžių elementai derinami su šiuolaikiniu pasauliu
ir net įvykių pradžia, kai kalbama apie šviesiaplaukes mergaites rožiniais
paltukais, šiek tiek priminė kraupų S. Kingo siaubo istorijų elementus, netgi
kinematografiškai žavius, todėl galima galvoti apie geras ekranizavimo
perspektyvas.
Pagrindinė veikėja –
paauglė mergaitė Jorė Amarilė, kuri negali pakęsti savo vardo, gyvena įprastame
žmonių pasaulyje, tačiau su mama nuolatos kraustosi ir keičia mokyklas. Nuolatinis
bėgimas nuo kažko sekina Jorę, nes ji niekur negali pritapti ir susirasti
draugų. Rodos, amžina daugumos paauglių knygų veikėjų problema, bet ne šis
pasaulis įdomus, bet tas, į kurį grįžta Jorę, kai motina palieka jį pas tetas
Mirandą ir Gertrūdą. Atsidūrusi stebuklingame pasaulyje, kur daugelis vaikšto
dėl Komiteto veiklos ant pirštų galų ir baiminasi dėl Neregemybės, kuri praryja
žemes, Jorė pamažu lukštena savo mamos ir savo kilmės paslaptis. Vėlgi formuojamas
viduramžių dvaro įspūdis: menės, buitis, kalbama apie heraldiką, simboliai ir
pabaisos taip pat primena viduramžių legendas ir mistines istorijas.
Neringa Vaitkutė.
Jorės Amarilės paveikslas
subalansuotas pramoginės literatūros skaitytojams, jeigu, žinoma, vaikų
literatūrą galėtume skirstyti į tokias kategorijas, kas rimta, o kas pramogai. Geriausias
derinys, kai rimtą literatūrą „užkloja“ pramoginės literatūros fabula. Amarilės
charakteristika atitinka tų drąsių, savarankiškų mergaičių herojų įvaizdį, tai
rodo jos poelgiai: meilė motinai, rūpinimasis vienaragiais, prispausta negandų,
galvoja, ar kiti sveiki... Tipinis Amarilės charakteris lyg ir tikrų vaikų
literatūrai, kuri formuoja jaunojo skaitytojo vertybių skalę. Įvairios
mįslingos situacijos, mitinės ir išgalvotos būtybės įtraukia skaitytoją, tačiau
autorė kartu nuolat kuria didaktikos principų orientyrus: kas yra blogai, o kas
yra gerai. Užslėpta didaktika nėra nieko naujo ir jaunieji skaitytojai tą kuo
puikiausiai suvokia, tačiau dėl siužetinių vingių jie priversti apie tai
negalvoti.
Vienaragiai, švytintys
akmenys, Neregimybė, skraidantys dirižabliai sukuria magiško pasaulio
kasdienybę, tačiau gale skyriuose „prikabinti“ Komitetų „slaptų agentų“ žinutės
apie Jorės Amarilės budinimo operaciją gali ilgą laiką pasirodyti nemotyvuoti
ir netgi perskaičius knygą, galima galvoti, ar tai būta dėl knygos meniškumo ir
dėl įvairumo?
Štai knygos moralinis,
pagrindinės temos susijusios su pavadinimu, kurioje dominuoja vaikų
siaubas-baubas – tamsa, kurią autorė paverčia žmogaus vidinės galios svertais
ir jais bando įrodyti, kad tamsos savyje nereikia bijoti, nes ji, kaip ir šviesa,
turi savo vaidmenį tiek mumyse, tiek gyvenime. Jorė Amarilė turi tamsią
energiją, kurią jautė juodasis vienaragis Bevardis, tačiau tai vėlgi yra dalis
po mistika užslėpta didaktinė prasmių formuluotė, nes kiekvienas iš mūsų turi
tamsiąją prigimties pusę ir tik blaivus protas, meilė ir auklėjimas padeda ją
sutramdyti ir paversti privalumu. Knyga, sakyčiau, tiesiog įtraukianti paauglius
į mistinį pasaulį, patiks daugeliui jaunųjų skaitytojų.
Jūsų Maištinga Siela
