Vinilinė plokštelė: Hiperbolė - "Pamiršk mane. Geriausios dainos" [Vinyl, LP] (1991)

Vinilinė plokštelė: Christina Aguilera - "Christina Aguilera" [Vinyl, LP] (1999)

Informacija apie albumą - "Christina Aguilera" [Vinyl, LP] (1999).

Vinilinė plokštelė: Antis ir Leon Somov and Jazzu - "Naujieji metai" [Vinyl, LP] (2016)

Informacija apie singlą Antis Antis ir Jazzu - "Naujieji metai" (2016).

Geriausi knygų viršeliai Amerikoje 2017 / The Best Book Covers of 2017

Sveiki,

Kiekvienas bukinistas yra iš esmės kažkiek ir knygų fetišistas, kuriam rūpi poligrafija, knygos viršelis, popieriaus kokybė. Mano nuomone, lietuviška knygos leidyba išties prabangi ir geros kokybės, nors nemažai kritikos kaskart susilaukia komercinės leidyklos dėl to, kad jie savo knygų viršelius leidžia tarsi žurnalus ir neretai supigintai priskiria vieną ar kitą apnuogintą merginos nugarą rimtam autoriaus kūriniui.

Žvelgiant į štai amerikietiškos literatūros rinką – vaizdelis kur kas sausesnis, čia knygų apipavidalinimas ne toks įvairus, kadangi leidyba turi savas tradicijas, o ir viršeliai neretai būna dar pigesni, plonais viršeliais, greitai skurstantys ir t. t. Man regis, lietuviška poligrafija visgi laimi tiek prabanga, tiek dizainu.

Štai New York Times surengė geriausių 2017 metais pasirodžiusių knygos viršelių rinkimus ir štai, kokios knygos šiemet išleistos patraukliausiai. Manau, kiekvienas susidarys savo nuomonę.

Geriausiu viršeliu pripažinta Katie Kitamura romanas A Saparation (liet. Išsiskyrimas).

Peter Hayes „Why? Explaining The Holocaust“ (liet. Kodėl? Holokausto paaiškinimas).

Jeffrey Eugenides „Fresh Complain“ (liet. Naujas skundas).

Alisson  Nutting „Make for Love“ (liet. Sukurti meilę).

Jillian Tamaki „Boundless“ (liet. Beribis).

Anne Micheals „All We Saw“ (liet. Viskas, ką matėme).

Fernanda Torres „The End“ (liet. Pabaiga).

Ralf Rotman „To Die in Spring“ (liet. Mirti pavasarį).

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: septinto-aštunto dešimtmečio modernusis interjeras

Sveiki,

Ar esate pagalvoję, kad yra kažkoks nepaaiškinamas ilgesys laikmečiams, kuriuose niekada negyvenote? Pavyzdžiui, kada simpatizuojama Antrajam pasauliniam karui ar Didiesiems geografijos atradimams? Štai naršant po internetą užkliuvo ši spalvinga fotografija, kuri vaizduoja septinto-aštunto dešimtmečio tipinį hipiškai spalvingą amerikietišką interjerą. Kas dabar dekoruotų šitaip savo būstą? Kažin, tačiau žvelgiant iš dabarties, pripažinkime, tai drąsu, įdomu ir žiauriai modernu. Kažką primena, sunkiai žodžiais nusakoma... Gal senus amerikietiškus filmus ir serialus? Spalvotos televizijos revoliuciją, kai vaizdas tapo itin svarbu?

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 46 (3642), 2017 gruodžio 15 d.

Sveiki,

Šiemet pasirodęs Lanos Del Rey naujausias albumas Lust for Life man priminė tuos stebuklingus hipių laikus, kai visi apspangę akimis tyrinėjo dangų, įsivaizdavo didžiules spalvingas planetas, kuriose – sunkiai nusakomas geresnis pasaulis. Atrodė, kad viskas pasiekiama, atrodė, kad viskas čia pat: ateiviai, meilė, svajonė, geresnė visuomenė, seksualinė revoliucija... Ir visa tai radosi fantastinėje literatūroje. Būtent šis Literatūra ir menas numeris skirtas fantastinei literatūrai ir kosmosui.

Nors ant viršelio Ugnės Žilytės pieštas fantastinės literatūros kūrėjo A. Ch. Clarke (1917-2008) portretas ir Virginijos Cibarauskės verstas interviu, visgi ne jis šio numerio centrinė figūra. Tiesą sakant, jis gerokai „pritemptas“ ir jo interviu tiesiog tuščias – ateities prognozė, kuri pasitvirtino? Camon, viskas ir taip aišku.

Gyčio Norvilo gedulingame fone Demokratijos pabaigos prieangis ir tai ne žinios iš atviro kosmoso iš esmės taiko į tą skandalingą Vyčio Lukiškių aikštėje akiratį – demokratijos seniai nėra, ji tik imitacija, vis tiek esti susisluoksniavimas, tačiau dar tikriausiai niekada nebuvo taip ryškiai išreikšta (be Garliavos įvykių), kokią buką buką, juodą juodą valdžią mes išsirinkome. O kas sakė, kad išsirenkame? Bananų respublikoje viskas įmanoma. Bet būtų lietuviai normali demokratiška tauta, nueitų ir išverstų Karbauskį iš kėdės: Ukraina juk gali, nors ten korupcijos lygis nesvietiškas, o čia kažkokį ciuciką iš Naisių paspirti, negi Vyčio palikuonys ujami lazda ir įstatymais negali pasipriešinti? Juk vis tiek nėra demokratijos, kam ją piliečiams imituoti?

Benigna Kasparavičiūtė man patinka: ji amžinai taip ironiškai dūsauja ir skundžiasi, dūsauja ir skundžiasi, dūsauja ir... Bet blemba, geri jos tie tekstai, tik ne visada konceptualiai suvokiami, apie kokias instancijas ji rašo, o išgriebtos pavardės kaip muselės ir pieno primena veikiau asmeninių sąskaitų suvedinėjimą viešojoje erdvėje, nei protą nušviečiantį straipsnį.

Lina Buividavičiūtė Distopija lietuvių literatūroje tik patvirtina šios ambicingos ir paskutiniu metu visose literatūros forumuose, formose, renginiuose matomą pavardę, kad netgi imu ir nustembu: o kaip čia renginys, žurnalas, kultūra be Linos Buividavičiūtės? Ak. Jos straipsnis apžvelgia kelis paskutinio dešimtmečių distopinių bruožų turinčius lietuvių gožinės literatūros kūrinius (A. Jakučiūno #Utopijos, J. Melniko „Tolima erdvė“, „Maša, arba Postfašizmas“ ir t.t.) Straipsnis pasirodė šiek tiek tuštokas – norėta įvardyti funkcijas ar parodyti, kad esame distopijų pasaulyje neatsilikę?

Kur kas įdomesnis ir produktyvesnis pasirodė Neringos Mikalauskienės straipsnis Lietuviškos fantastikos raida ir perspektyvos, kuriame išsamiai apžvelgiama mūsų fantastikos raida su istoriniais ir kultūriniais pjūviais. Lina Ožeraitytė vėl ieško vertimuose pinklių ir šįkart apie H. G. Wells Nematomas žmogus, kurio vertimą vertina kaip itin prastą – ką čia ir bepridursi, Lina deda tritaškį, o aš tikrai jau saugosiuosi tokios knygos.

Pokalbis su Etnokosmologijos muziejaus direktoriumi Gunaru Imantu Kakaru – tiesa, neįveikiau visko, nes paskaitęs kelis klausimus, panirau į prisiminimus, kaip pats vaikystėje „sirgau žvaigždėmis“ ir kaip žiemos giedromis naktimis stebėdavau dangų, bandydamas suvokti šios Visatos didybę. Pamenu, kaip šiaušdavosi plaukai uhhhh...

Pabaigoje perskaičiau Dominyko Norkūno publikuotus eilėraščius. Šiaip dažniausiai tokiomis eilėmis nusiviliu, bet šįkart susiskaitė visai gerai. Kaip visada daug Dievą neigiančių ir menkinančių gairių, per negatyvą pulsuojanti savęs pažinimo tema, intelektualių kultūrinių ir istorinių blyksnių (pvz., Spintrija), kurie sumišę su įsibrovusiomis buitiškomis kasdienybės detalėmis lyg ir kelia sakralumo įspūdį, tačiau jis pasirodė negyvybingas, veikiau dirbtinis konstruktas, aliuzijų ir asociacijų rebusas, kiek perdėtai manieringas, kiek iliustratyviai įdomus. Norėčiau tik eilių, kurios įkvėptų gyvenimui, o ne rūgščiai nuteiktų, kas būdinga šios kartos poezijai – savęs ieškojimui po pasaulio platybes ir savo odos antros puse.

Tiek.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paktas" / "The Pact"

Sveiki,

Vis pasiilgstu įtraukiančių siaubo trilerių. Šįkart apie visai neblogai sužiūrėtą filmą „Paktas“ (angl. The Pact) (2012). Dar viena amerikiečių produkcija šiek tiek priminė man tą siaubo japonų literatūrą, kurią taip mėgsta ekranizuoti, pavyzdžiui, „Skambutis“ ar „Tamsus vanduo“.  Filmo siužetas, tarkime, iš esmės neblogas: dingsta viena iš seserų, kuri turi prastą reputaciją, į jos namus atvyksta jos kita sesuo ir pamažu jaučia, kad name „kažkas“ dedasi – tipinis siaubo elementas.

Visgi neužtenka vien tik siužeto, reikia nors kiek talentingo režisieriaus, kuris visą pateiktų nenuobodžiai. Ir, tiesą sakant, pažiūrėjau „Paktą“ daug įdomiau, nei tikėjausi. Netgi lyginant su vidutiniais siaubo filmais apie dvasių iškvietimą, šis trileris kur kas įdomesnis, nors ir jame nemaža keistų dalykų. Vienas iš tokių: kaip siaubūną Judą negalėjo įveikti jo aukos vaiduoklis, kai šis smarkiai tiesiog tąsė vargšę merginą? Truputį pasigedau elementariausios logikos. Kalbant apie siaubą, jame jo tikrai užtenka, o kai paslaptis būna perspausta, išeina tiesiog parodija.

Simpatinga ir pagrindinio vaidmens atlikėja Caity Lotz – padaryti ją skirtingų akių spalvos buvo neblogas strategija. Kai kurie simboliai veikiantys filme gal net pernelyg „sukramtyti“, pasigedau tik vieno – provokacijos ir vertimo mąstyti kartu su herojumi. Nieko nuostabaus, nes filmas labiau nukreiptas į jusles – juk tai siaubo filmas. Mano akimis, iš esmės neblogas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela