Kalėdinis Maištingos Sielos sveikinimas skaitytojams

Sveiki,

Kalėdos, Kalėdos, Kalėdos... Kelintos jos man? Kelintos jos Jums? Kalėdos man tarsi stabdžiai – sustoti, pagalvoti, pailsėti, apsvarstyti, brėžti su koja sniege ar purve liniją ir matuoti dar vieną kažin kokią distanciją.

Norėtųsi, kad tos distancijos būtų tik vis prasmingesnės, vis geresnės, vis įdomesnės. Šįkart noriu palinkėti visiems (kartu ir sau pačiam) pamiršti iškreiptus ir susisukusius veidus, pamiršti politiką, sąskaitas, pamiršti tą sunkų gyvenimą, į kurį esame be pasirinkimo įvelti dėl ekonomikos, paskolų sveikatos problemų ir kt. Ir trumpam „sugauti šviesą“, sugauti žydrąją paukštę ir nors akimirkai pasijusti dėkingiems, kad gyvename, kad kvėpuojame, kad galime judėti į priekį, kad yra aplink mus šis nuostabus galimybių pasaulis!

Taigi, noriu palinkėti gyventi įdomiai smulkmenose, pastebėti geras tendencijas, juoktis iš savo kvailų nesėkmių, nustumti cinizmą ir piktdžiugą į šalį, daugiau naudotis besąlyginės meilės resursais ir kartais sau pasakyti: „aš esu čia ir dabar, tiesiog esu, esu, esu... ir dėl to, kad esu ir suvokiu tai čia ir dabar, gera gyventi; gera lyg bitei rinkti gerą ir nelabai patirtį, lipdyti iš patirties instrumentų save.“

Būkime ne tik per Kalėdas, bet visur ir visada – džiugiausiomis ir juodžiausiomis akimirkomis – sau įdomūs, priimdami viską kaip nuostabią gyvenimo patirtį. Su šv. Kalėdom ir artėjančiais Naujaisiais metais!

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Robbie Williams and Nicole Kidman (Frank Sinatra version) - "Somethin' Stupid" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Kalėdinių dainų, kurios man tiktų ir patiktų – daugybė! Šįkart benaršydamas po YouTube aptikau šią kadais jau primištą dainą – „Somethin‘ Stupid“, kurią atlieka Robbie Williams ir aktorė Nicole Kidman. Pirmoji šios dainos versija pasirodė 1966 metais ir ją savo žmonai parašė C. Carson Parks, tačiau dainą 1967 metais smarkiai išpopuliarino Frank Sinatra su dukra Nancy Sinatra. Vėliau daina tapo tokia populiari, kad ją tiesiog dainuodavo visi, kas netingi.

2001 metais Robbie Williams įrašinėjo nestandartinį savo albumą „Swing When You‘re Wining“ ir pasikvietė Nicole Kidman, kuri neseniai buvo „Mulen Rouge“ įrodžiusi, kad gali dainuoti. Daina beregint tapo viena žinomiausių iš albumo ir pasirodžiusi prieš pat Kalėdas šovė į viršūnes. Daina tapo perkamiausiu singlu Europoje ir daug kur pasiekė klausomiausius topus.

Šiandien siūlau paklausyti abiejų šios dainos versijų.

Robbie Williams ir Nicole Kidman versija:

Frank Sinatra ir Nancy Sinatra versija:

Žodžiai / Lyrics

"Something Stupid"
(feat. Nicole Kidman)

I know I stand in line
Until you think you have the time
To spend an evening with me
And if we go someplace to dance
I know that there's a chance
You won't be leaving with me

Then afterwards we drop into a quiet little place
And have a drink or two
And then I go and spoil it all
By saying something stupid
Like I love you

I can see it in your eyes
You still despise the same old lines
You heard the night before
And though it's just a line to you
For me it's true
And never seemed so right before

I practice every day to find some clever
lines to say
To make the meaning come true
But then I think I'll wait until the evening
gets late
And I'm alone with you

The time is right
Your perfume fills my head
The stars get red
And oh the night's so blue
And then I go and spoil it all
By saying something stupid
Like I love you
I love you...

Jūsų Maištinga Siela

Nauji metai - naujas Nijolės Gabijos Wolmer "Didysis astrologinis mėnulio kalendorius"

Sveiki,

Po to, kai du buki žurnalistai kavinėje susėdę kūrė populiariam dienraščiui astrologines prognozes kiekvienam zodiako atstovui, mano pasitikėjimas šunastrologiais absoliučiai nunyko, tačiau Lietuvoje yra kelios profesionalios ir už savo darbą atsakomybę prisiimančios astrologės – Palmira Kelertienė ir, žinoma, Nijolė Gabija Wolmer, kuri leidžia galbūt brangiausią (pinigine prasme) kalendorių, bet Lietuvoje sau lygių neturintį tokio tipažo leidinį – čia mano subjektyvi nuomone, jeigu ką.

Deja, mano aplinkoje nėra, kas nors kiek rimtai žiūrėtų į astrologiją, tad švenčių proga šį leidinį pasidovanojau sau. Tiesa, turiu priekaištą: kodėl 2018-ųjų metų kalendoriuje nebeliko mandalų? Tiek metų jas autorė su vyru kurdavo, o šiemet tik iliustracijos... Kiek apmaudu, bet gal laiko nebeliko šiems darbams, nežinia.

Visada galite apsilankyti autorės internetiniame portale www.wolmer.lt

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Romain Gary "Aušros pažadas"

Romain Gary. „Aušros pažadas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016. – 360 p.

Sveiki,

Pirmoji pažintis su vienu garsiausiu prancūzų rašytoju XX amžiuje Romain Gary (1914-1980) laikau vykusiu. Lietuvių skaitytojams vienas mėgstamiausiu kūriniu tapo Aušros pažadas (pranc. La promesse de l‘aube) – tą rodo jau septintoji šio romano laida ir, kaip jau galite įtarti, tiražas ateityje bus dar kartojamas, juolab kad leidykla Baltos lankos kasmet vis pateikia po dar neskaitytą šio rašytojo kūrinį.

Tik pradėjęs skaityti Aušros pažadą supratau, kodėl jis toks populiarus – čia aprašomas Romain Gary vaikystės laikotarpis Vilniuje, kai kelerius metus su motina glaudėsi dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje – šalia Rusų dramos teatro pastatyta ir šiam rašytojui skirtas gražus paminklas. Ką gi jis rašo tokio įdomaus, kad visas pasaulis (ne tik lietuviai) Aušros pažadą laiko vienu įstabiausiu rašytojo kūriniu?

Nesunku iškart įsijausti į tekstą, kurio pasakotojo tonacija pavergia nuoširdumu ir atvirumu. Pirmieji puslapiai netgi priminė F. Sagan Sveikas, liūdesy, tačiau be jokio ciniško prancūziško aristokratiško patoso. Aušros pažadas, kaip pats autorius kažkada teigė, jam yra artimiausias kūrinys, kadangi jame yra jo paties daugiausia. Nenuostabu, nes romanas autobiografinis: jame gyva retrospekcija, pasakojama pirmuoju asmeniu ir autoriaus bei pasakotojo vardai bei biografiniai faktai sutampa. Nepaisant to, romanas nedvelkia dokumentika, priešingai – R. Gary išlaiko visas grožinės literatūros proporcijas, nors faktografijos tekste labai daug: Antrasis pasaulinis karas, poliniai istoriniai kontekstai, kelionės po įvairius miestus ir t. t. Kūrinys aiškios rėminės kompozicijos, pasakojama iš 1960 metų laikmečio apie savo vaikystę ir iki brandos t. y. Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Neretai tekste daromi ateities ir praeities šuoliai, pasakotojas laisvai leidžia įterpti į pasakojimą samprotavimus iš dabarties, lygindamasis su anų dienų Romain Gary, tokiu būdu įsteigdamas neginčijamą autobiografiškumą.

Neįtikėtina, koks kartais gali būti stiprus motinos ir sūnaus ryšys. Visos tos istorijos apie lepius mamyčių sūnaitėlius – ne iš kelmo spirtos. R. Gary motiną būtų galima apibūdinti kaip išugdytą didžios romantiškos ir į perdėtą heroizmą rusų literatūros, nuo meilės be atsako nukentėjusią ir nusivylusią aktorę, kuri visas savo viltis ir sveiku protu nepamatuotus lūkesčius sudėjo į vienatinį savo sūnų.

Daug dabarties skaitovui keistų jausmų kelia motinos auklėjimo metodai ir reikalavimai iš auksinio berniuko be ryškesnių talento pasireiškimų: tai vieną dieną jis pats didžiausias rašytojas, tai Prancūzijos ambasadorius, tai talentingas šaulys ir teniso žaidėjas... Tačiau berniukas jausdamas didžiulę naštą „pamaitinti“ motinos lūkesčius, atstoti savo tėvo trūkumą motinai, nejučia įvelia jį į amžiną kovą su lūkesčiais, pastarieji tampa kažin kokiomis dvasinėmis pratybomis, kurios užgrūdina jaunuolį ir parengia. Galiausiai motinos šešėlis padeda išgyventi ekstremaliausiomis karo situacijomis, neretai balansuojant tarp gyvenimo ir mirties.

„Motina pasinaudojo begaliniu mano nervų nuovargiu, išsekimu ir užvaldė mane visą; mano visiškas pakrikimas, švelnumo ir saugumo poreikis, radęsis iš pernelyg ilgai trukusio įpratimo glaustis po motinos sparnu ir įskiepijęs man miglotą norą nuolat jausti, jog virš manęs būdrauja kažkoks lemtingas moteriškas švelnumas, vertė mane visiškai atsiduoti jos įvaizdžiui, nepalikusiam manęs nė akimirkos; manau, kad būtent per tas ilgas klajonių valandas margaspalvės svetimos minios vienatvėje tai, kas many dar buvo silpna ir neryžtinga, jos alsavimas įsismelkė į mane ir užslopino manąjį, ji tapo tikruoju manimi su visu savo ūmumu, nuotaikų kaitomis, nesaikingumu, agresyvumu, su savo nuostatomis, polinkiu į dramą, visais charakterio kraštutinumais, dėl kurių galiausiai tarp draugų ir vadų pelniau patrakėlio reputaciją (p. 277).“

Rašytojas Romain Gary.

Nesu niekur skaitęs taip puikiai išplėtoto motinos portreto ir auklėjimo pavyzdžių, kurie šitaip nulemtų vyro likimą, jo santykį su moterimis ir tikslo siekimu. Nors R. Gary motinos portretas dramatiškas ir stoiškai herojiškas, tačiau romane labiausiai jaudina ne motinos pastangos skurdžiausiomis akimirkomis išgelbėti savo ir sūnaus padėtį, bet būtent to mažo augančio berniuko auklėjimo mokyklos našta. Jo skaidrus suvokimas, kad motina daro dėl jo viską (aišku, tai retrospekcijos sukelto pasakojimo įspūdis), tačiau šis pasakojimas paneigia tai, ką paprastai sako teorija: berniukai augę tik su motinomis užauga nevyriški. Būtent dėl specifinių R. Gary motinos bruožų, veikėjas gauna kiek kitokias vyro charakteriui formuojančias pamokas, kurios šiandien atrodytų kaip traumuojančios vaiko psichiką. Net neabejojau, skaitydamas su pusės lūpų šypsniu, kad toji motina šiandien būtų tobula ir aplinkiniams siaubą kelianti super mamytė.

Kitas opus klausimas: kiek toji moteris sveiku protu ir instinktais mylėjo savo sūnų, o kiek jame esantį buvusio mylimojo tęstinumą? Kiek mylėjo besąlygiškai Romain, o kiek tik savo svajones ir lūkesčius apie jį? Žinoma, autorius gerai sustygavo ir romano pabaigoje atrodo, kad motinos lūkesčiai išsipildė, tačiau tarp autobiografinių vingių veriasi intuityvus jausmas, kad rašytojas daug ką tiesiog pagražino, kad užpildytų literatūrinio pasakojimo fabulą ir toji literatūra taptų „teisinga literatūra“, pateisinanti ne tik duotą pažadą motinai, bet ir skaitytojui.

Be ryškiai įsimenančio motinos ir sūnaus ryšio vaizdavimo knygoje galima aptikti gausių Romain Gary gyvenimo nuotykių, pavyzdžiui, kaip vaikystėje dėl mergaitės valgė savo batus, pirmuosius seksualinius potyrius. Nejučia tekste praslysta samprotavimai ne tik apie lenkų, prancūzų ir anglų tautinį tapatybių bendravimo katilą, kuriame žydiško kraujo turintis R. Gary atsiduria beveik kaip lenkas, beveik kaip prancūzas, bet ir tokie kaip žudymas: „Aišku, man yra tekę žudyti žmones, paklūstant vieningam susitarimui ir šventai akimirkai, bet darydavau tai be entuziazmo, be tikro įkvėpimo (p. 214).“ Koks rašytojas dar žudęs kare liko šitaip gerbiamas? G. Grasas?

Romanas skaidrus kaip briliantas, lengva ir sodri kalba tiesiog užliūliuoja – nuopelnai mano mėgstamai vertėjai Violetai Tauragienei. Nėra nieko čia sudėtingo, viskas lyg ir žinoma seniausiai – motinos meilė savo vaikui yra neadekvati ir neturi jokių sąlyginių aplinkybių. Ryškūs paveikslai, istoriniai kontekstai, faktai ir literatūrinis R. Gary talentas be jokios abejonės uzurpuoja skaitytojo dėmesį iki paskutinio puslapio. Ilgai mano lentynoje ši knyga pragulėjo neliesta, vis norėjosi kažko įmantraus, kažko labai šiuolaikiško, o be reikalo, nes kartais prasmių laukas klasikinėje literatūroje gali smogti taip staigiai ir taip giliai, kaip tai padarė Romain Gary su Aušros pažadu, kad imi ir atsipeikėji: ne, knygos niekada nesensta.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Motina!" / "Mother!"

Sveiki,

Darren Aronofsky – puikus režisierius, kurio kiekvienas filmas kažin koks nesukramtytas iki galo rebusas, paliktas intelektualiam žiūrovui spręsti apie tai, ką jis pamatė. Tad nieko nuostabaus, kad po jo naujausio filmo „Motina!“ (angl. Mother!) (2017) taip pat kilo nemažai diskusijų: o ką gi čia mes pamatėme? Garsus režisierius praeityje sukūręs tokius filmus kaip „Skaičius Pi“ (1998), „Rekviem svajonei“ (2000), „Fontanas“ (2006), „Imtynininkas“ (2008), „Juodoji gulbė“ (2010) ir mažiausiai simpatijų man kėlusį „Nojaus laivą“ (2014), regis, režisierius suprato, kad holivudinis braižas ne jam ir jis vėl grįžo į intriguojančius rėmus, kur drama pinasi su trileriu, mistikos ir siaubo elementais, tad tikriausiai savo žanrų proporcijomis „Motina!“ labiausiai būtų panašu į „Juodoji gulbė“, bet kartu tai kitoks filmas.

Filmas erzino nuo pat pirmųjų minučių, nes viskas daugiau ar mažiau atpažįstama, bet kartu jauti, kad režisierius yra paruošęs staigmeną ir kad siaubo filmą „Kiti“ primenančią vaiduoklių istorija nesibaigs taip, kaip „Kituose“ ir čia kažkas iš bendrų klišinių elementų peraugs į kažkokią idėją. Tiesą sakant, taip ir nutiko. Pagrindinis personažas – jauna namus remontuojanti moteris, kuri lyg dvasia, lyg ir gyva moteris, lyg ir vaiduoklis – nežinia iki galo, bet ir nereikia, nes greitai paaiškėja, kad personažas nei vaiduoklis, nei psichikos sutrikimų turinti moteris. Tai kas ji? Paaiškėja, kad jokio skirtumo, kas ji, nes visas filmas yra alegorija su daugybe aliuzijų į kitas istorijas: į vaiduoklių istorijas, į Biblinius personažus... Pavyzdžiui, scena, kai veikėja gimdo kūdikį, primena lyg ir Kristaus gimimo momentą, kai jai nešamos dovanos, o scena, kai kūdikis plėšomas į gabalus – Kristaus aukojimo motyvą... Bet iš esmės, manau, tai istorija, į kurią sudedami įvairūs leitmotyvai apie motiną, kuri praranda savo sūnų. Alegorinis filmas greit tampa didinga chaotiška siaubo istorija, kai griūva dvasios namai.

Vis galvojau, kad šiame filme gyva tikra istorija, ko pasigedau vizualiai tobulame G. del Toro filme „Purpurinė kalva“, kur siužetas pernelyg primityvus.

Mano galva, vieną geriausių savo vaidmenų sukūrė Jennifer Lawrence, kuri nuo „Vinterio kaulo“ laikų, mano akimis, nesukūrė nieko įspūdingesnio, įskaitant ir nepelnytai „Oskarais“ paženklintus vaidmenis. Seniai bematytas Javier Bardem irgi padarė savo, tačiau filmas gal ne tiek siužetinis ir ne toks, kur aktoriai kibirkščiuotų savo meistriškumu, čia, kaip ir daugelyje šio režisieriaus filmų, svarbiau didžioji idėja. Tokius provokacinius filmus aš paskutiniu metu laikau pačiais geriausiais!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: knygų duetai ir trioletai arba valant dulkes nuo bibliotekos lentynų

Sveiki,

Priegalvio skaitinius dažnai mėgstu nebaigti. Skaitau po pastraipą ir numetu arba prieš miegą – koks straipsnis iš „Metai“ ir dabar – eilėje laukianti mėlynu viršeliu Vytautės Žilinskaitės knyga paaugliams „Kintas“, kurią turu perskaityti ir pakomentuoti.

Šiandien prasisukau valdydamas dulkes prieš šventes pro savo bibliotekos knygas ir pradėjo šiauštis plaukai: kiek daug knygų kaupiasi (ir labai gerų!), kurių dar niekaip nesuskaitau. Tiesiog laukia ir tikriausiai lauks dar ilgai. Bet ir yra gera naujiena – kiek daug suskaityta per šiuos metus! Nekantrauju peržvelgti visas šiemet perskaitytas knygas.

Visgi pagavau save simpatizuojantį labiau neperskaitytoms knygoms, nei toms, kurias kažkada perskaičiau, tarsi „perskaityta ir gana“, nebereikalinga, nebekelianti tiek sentimentų kaip kažkada, kai dar galėdavau suskaičiuoti, kiek knygų esu perskaitęs. Paauglystėje netgi susirašydavau kruopščiai į užrašų knygutę, o šiandien tai nebesvarbu. Svarbu tiesiog... Gyventi šia diena ir jeigu įmanoma – tik su labai gera knyga!

Tomas Vaiseta "Paukščių miegas", Virginija Rimkaitė "21 a.", Mindaugas Jonas Urbonas "Dvasių urna".

Antoine de Sent-Egziupeti "Mažasis Princas", Romain Gary "Aušros pažadas", Mindaugas Jonas Urbonas "Šimtmečių melancholija".

 Hannah Kent "Paskutinės apeigos", "Gerieji žmonės".

 Leila Slimani "Žmogėdros sode", "Lopšinė".

Jessie Burton "Mūza", "Miniatiūristas".

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Imagine Dragons - "Night Visions" [Vinyl, LP] (2012)

Informacija apie albumą Imagine Dragons - "Night Visions" [Vinyl, LP] (2012)