Šios dienos citata: Latvių poetas Uldis Bērziņš

Sveiki,

Užkabino šioji latvių poeto Uldis Bērziņš (g. 1944) eilėraščio „1913“, kurį į lietuvių kalbą išvertė talentingas vertėjas Vladas Braziūnas. Skaitydamas jo eilėraščius, publikuotus „Literatūra ir menas“, prisiminiau, kad panaši intonacija ir kai kurie įvaizdžiai į Donaldo Kajoko poeziją. Visada jaudina tai, kas intymu, išreikšta taip paprastai ir kartu taip sakraliai.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Christina Aguilera - Accelerate ft. Ty Dolla $ign, 2 Chainz [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Po šešerių metų pertraukos Christina Aguilera šiais metais birželio 15 dieną išleidžia naują savo muzikos albumą „Liberation“. Atlikėja garsėjanti stilių įvairove ir rizikingais įvaizdžiais pavargo dirbti vien tik televizijoje ir pajutusi naują impulsą kurti, nukrypo į hip-hopą ir jau savo Stripped laikais patikimą RandB stiliaus muziką.

Pirmasis singlas iš naujojo albumo vadinasi „Accelerate“, kuris vėlgi labai skiriasi nuo ankstesnių atlikėjos kūrinių. Kai kuriuos senuosius gerbėjus ši daina papiktino, tačiau atsirado ir nauja klausytojų banga, kuri iki tol nesiklausė šios atlikėjos.

Pirmajame single jai talkina netgi du skirtingi atlikėjai. Vaizdo klipas, kaip jau įprasta Christinos pasaulyje, sulaukė prieštaringų vertinimų kaip ir pati daina. Man asmeniškai iš vienos pusės daina, besikeičianti ir nuolat ieškanti atlikėja žavi savo transformacijomis, kitą vertus, vaizdo klipas šiek tiek nuobodokas ir primenantis M. Cyrus naudojamus simbolius, pavyzdžiui, iškištas liežuvis.

Christina Aguilėra šįkart kaip niekad nusimetusi makiažą, ryškius įvaizdžius, pateikia save gaivią, beveik permatomai strazdanotą, primindama, kad paskutiniu metu natūralumas „ant bangos“. Tiesą sakant, man daina taip pat patinka, ypač dainos pradžios partija. Daug ko tikiuosi iš būsimo albumo, ypač naujų vėjų, o ar ji bus populiari, ar pasieks komercinę sėkmę, tiesą sakant, man tai absoliučiai neįdomu.

Pasiklausykime ir pasižiūrėkime vaizdo klipą:

Žodžiai / Lyrics

"Accelerate"
(feat. Ty Dolla $ign, 2 Chainz)

[Christina Aguilera:]
Hide it 'til we feel it
Then we feel it, 'til we fight it, yeah
Hold it 'til we need it, never leave it
Didn't want it, yeah

[Christina Aguilera (Ty Dolla $ign):]
New York, worldwide (L.A., worldwide)
Borders my city (Girl, that's my home)
Just pulled up to the hotel (Hotel, hotel)
All my day ones here with me (Ah, yeah)
We got moola, power, we on fire tonight
Gonna get it how we want it
'Cause we 'bout it, 'bout that life

Baby, it's alright
(Baby, it's alright)
Baby, it's OK
(Baby, it's OK)
Spark round later (yea yea yea yea)
Don't worry 'bout tomorrow
I be with my ladies you can find me there
Try to play us, we gon' start a riot up in here

[Christina Aguilera:]
Accelerate, c'mon babe
Pick up your speed
Stamina, fill me up
That's what I need

[Ty Dolla $ign:]
Another shot
You comin' home with me
Fuck all these drugs, fuck all these clubs
What's wrong with me

[Christina Aguilera (Ty Dolla $ign):]
All my boss ladies (In the city, yeah)
Look at your Mercedes (Skrt skrt skrt skrt)
No matter long as you get there (Get there)
Just don't let it drive you crazy

Get that moola, power, you on fire tonight
You can get it how you want it
That's it, go tonight

Baby, it's alright
(Baby, it's alright)
Baby, it's OK
(Baby, it's OK)
Spark round later
Don't worry 'bout tomorrow (Nah, nah, nah, nah)
I be with my ladies you can find me there (Find me)
Try to play us, we gon' start a riot up in here

[Christina Aguilera:]
Accelerate, c'mon babe
Pick up your speed
Stamina, fill me up
That's what I need

[Ty Dolla $ign (2 Chainz):]
Another shot
You comin' home with me (Yeah)
Fuck all these drugs, fuck all these clubs (2 Chainz)
What's wrong with me

[2 Chainz:]
Right, left
Mic left
Mic check, trap check
Sex drive Nascar
Crash it like the NASDAQ
More than you can expect
Everything except jealousy and envy
We gon' move on past that
Joint strong, pass that
Ooh, girl, bad, bad
Where the, where the cash at?
Don't forget the hashtag
Pretty, pretty, so saditty
Work it out, muscle memory
Get the money, my ability
Until the end, 2000, infinity
I put it in, now that you're feelin' me
Look how I'm killin' it
Leavin' there to chill
You ain't got internet?
Just left the Benedict
I got them benefits
Did it deliberate
Killed you to prove I'm innocent

[Christina Aguilera:]
Hide it 'til we feel it
Then we feel it, 'til we fight it, yeah
Hold it 'til we need it, never leave it
Didn't want it, yeah

[Ty Dolla $ign:]
Fuck all these drugs, fuck all these clubs
What's wrong with me

[Christina Aguilera & Ty Dolla $ign:]
Accelerate, c'mon babe
Pick up your speed
Stamina, fill me up
That's what I need (Oh, yeah)

Another shot
You comin' home with me
Fuck all these drugs, fuck all these clubs
What's wrong with me

Ooh-ooh, ooh-ooh, woo
Ooh-ooh, yeah, ah, yeah
Ooh-ooh, ooh-ooh, ah, yeah
Ooh-ooh, oh yeah
Ooh-ooh, ooh-ooh
Ooh-ooh
Ooh-ooh, ooh-ooh
Ooh-ooh
Yeah, yeah

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraščiai: Jonas Mekas iš "Dienos raštai"

Sveiki,

Kartais internetinė plotmėje pasigendu Jono Meko eilėraščių, tad mažą pluoštelį patalpinu iš:

Jonas Mekas. „Dienos raštai“ – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

***

Laukai

pilni sniego.

Medžiai

sustingę miega.

Širdis

žiūri į lauką

Ir

pavasario

laukia.

***

A kelio akmenėlis,

gulėsiu, kol mane paspirs.

Generacijos ateis ir mirs,

gėlės žydės ir vys,

tik aš,

paspirs, aš pariedėsiu,

ir būsiu vis.

***

Medis pasiguodžia medžiui,

lietaus lašas su lietaus lašu –

tikrai aš

vienas savo abejojimuos degu.

Tikrai aš, kaip skausmo vilyčia

vienas į rugsėjį vis krentu,

abejojimu, ir baime, ir kančia

siekdamas vis tolstančių krantų.

***

Liepos šakose paukščiukas gieda.

Geltona bitelė čiulpia žiedą.

Angelas prie tvarto stovi,

žiūri, kaip arkliai geria iš lovio.

***

Gyvenu susikryžiavęs

neapsisprendęs.

Laikas

dabartis

dega

kertas

ašmenų briauna.

Einu prisilaikydamas

ekvilibristo

kortele,

gyvenimo

paskliaustėmis.

***

Aš buvau ant Stikso upės.

Krankė varnos  ten ratu.

Ir mačiau aš mirtį šypsantys

ant abiejų krantų.

Kartą užėjau aš Janų

miegant po plačiu medžiu.

Aš žiūrėjau, ir mačiau aš

melą ant jo abiejų veidų.

***

Sėdžiu aerouoste.

Rėkia radijas.

Kvepia

dirbtinės

butaforinės

gėlės.

***

Niekas nemato ir negirdi,

kaip liūdnumas graužia širdį.

Tarytum kirvarpa per medį,

tartum dagio dygliai bedas

Vis gilyn, skaudyn vis sminga

vilyčia aštri, skausminga.

***

Tėve mūsų,

aukštaičiai, žemaičiai

ir prūsai,

buvome čia,

esam

ir būsim

iki

laiko

pilnumos.

***

gėdos dienos

užmaršties

        lūpos

1980

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įtariamasis X" / "Yôgisha X no kenshin" / "Suspect X"

Sveiki,

Mėgstu kokybišką azijiečių kiną, ypač japonai neblogi siaubo kino kūrėjai, turintys savas tradicijas. Galbūt vedinas šių lūkesčių nusprendžiau pažiūrėti pagal knygą pastatytą filmą „Įtariamasis X“ (angl. Suspect X) (2008).

Filmas pasakoja detektyvinę istoriją apie moterį, kuri nužudo savo žiaurų buvusį vyrą, o kaimynas matematikos genijus padeda jai nuslėpti įkalčius. Tiesą sakant, tai klasikinis nusikaltimas, kuris iš esmės davė nemažą intrigos pliūpsnį juostos pradžioje, bet po to visas įdomumas nuslūgo, kai didžiausias dėmesys buvo skiriamas mokslo genijų karams pavaizduoti. Kai kada netgi iki preciziško absurdo, kuris ne tik neįtikina, bet ir žlugdo bendrą filmo dvasią.

Tiksliųjų mokslų genijų dialogai nuobodūs, kažkokie pernelyg infantilūs, perteikta bereikšmė intriga ir paslaptis... Gerai, aš kaip žiūrovas vis tikiuosi, kad tai vienaip ar kitaip pasiteisins filmo pabaigoje, tačiau kaip pagrindinis personažas pakviečia varžovą „pasikalbėti“ tiesiog į kalnus ir įvyksta nevykęs manevras - apskritai nereikalinga ir ištęsta scena, kuri nieko neatskleidžia nei apie veikėjus, nei jų poelgius. Tiesiog tempimas gumos, kurioje pilna prasmę ir intrigą stelbiančių dalykų.

Jeigu filmo pradžia turėjo parako ir visą eigą kaip žiūrovas vyliausi, kad finalas „susprogdins“ kažin kokį iš akies praleistų pasakojimo detalių koliažinę bombą, tai ji buvo absoliučiai neįdomi. Labiausiai pagrindinio matematiko genijaus perdėta pasiaukojimo istorija, kuri absoliučiai nejaudino, nes nejaudino pats personažas. O detektyvinė tiesos akimirka buvo drungna ir iš dalies jau numanoma ir nieko čia naujo neprikursi. Filmas visumoje šiek tiek nuvylė, bet žiūrėti vis vien galima.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Arizonos svajonė" / "Arizona Dream"

Sveiki, skaitytojai,

Emir Kusturica – režisierius savo darbais nustebinęs ne vieną kino gurmaną. Jo vienas žymiausių darbų su amerikiečių aktoriais yra „Arizonos svajonė“ (angl. Arizona Dream) (1993). Tai jau trečiasis filmas, kurį tenka matyti ir galiu pasakyti, kad jis kiek skiriasi nuo „Pogrindžio“ (1995), „Katytė juoda, o katinas baltas“ (1997). Visų pirma, ryškiausia ypatybė – savitas Emiro pasaulėvaizdžio kūrimas, kuris, kaip visada, karnavališkai balansuoja tarp tragizmo ir humoro. Lyginant su šviežesniais darbais, „Arizonos svajonė“ filme to karnavalinio chaoso tikrai yra mažiau.

Johny Depp ir Faye Dunaway sukuria pagrindinius vaidmenis kiek keistoje istorijoje apie sąlyginę meilę ir jausmus. Jaunuolis „įsimyli“ kone perpus vyresnę motiną ir apsistoja Arizonoje, kur jos gyvena, kur pasineria į keistus ir pavojingus psichologinius išbandymus, šuoliuodamas nuo motinos prie dukrelės. Tarp keistų, kontrastais dėliojamų scenų, kurios išryškina vidinius veikėjų prieštaravimus. Kuriama į šiek tiek į sapną panaši veikėjų logika, apipinta infantiliais ir spontaniškais poelgiais, kurie iš esmės primena šiek tiek teatrą, bet nepasakytum, kad viskas negyva ir sintetiška. Priešingai – tai Emiro kuriamo pasaulio prieskoniai, kurie turi savitos kibirkšties, svajonių ir sukuria neįmanomo pasaulio versiją.

Nors ir čia man J. Depp atrodo negyvas, beskonis, numiręs ir apskritai šaltas ir nevykęs aktorius. Labai paprasta palyginti – šalia veteranė F. Dunaway, kurianti irgi sąlygišką charakterį, atrodo pilna gyvybės, juslingumo, kibirkščiuojanti ir ją išties įdomu stebėti. Netgi Vincent Gallo atrodo visa galva aukščiau Deppo.

Filmas atmosferinis, pilnas režisieriaus sukurtų simbolių, kuriuos kiekvienas žiūrovas interpretuos savaip, brėždamas šio filmo prasmines ribas. Man tai filmas apie neišsipildančias svajones, kurios nuvilia, atima ir palieka žaizdas.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: Eimuntas Nekrošius "Cinkas"

Sveiki,

Eiti į spektaklius, kuriuos kuria didžiausi ir labiausiai pripažinti Lietuvos teatro režisieriai, yra kiekvieno kultūros žmogaus vienas didžiausių malonumų. Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Cinkas“, pastatytas pagal baltarusių dokumentinės prozos meistrės ir Nobelio laureatės Svetlanos Aleksijevič kūrinius (Cinko berniukai, Černobylio malda) – šiuos kūrinius turime lietuviškai.

Kadangi esu skaitęs „Cinko berniukus“, ėjau į spektaklį tikėdamasis provokacijos ir žiaurumo bei švelnumo kontrasto, tikro pamišimo ir sveiku protu nesuvokiamų traumų, kuriuos patyrė S. Aleksijevič kalbinami žmonės. Juk tai ir turėtų būti vienas iš pagrindinių tikslų, statant šį spektaklį?

Pirmoji spektaklio scena apie mažąją Svetlaną man buvo nesuprantama. Pasitelkęs minimalius, kone vaikų teatro elementus, režisierius pasakoja apie autorės vaikystės nusivylimą – ji Kalėdų proga gauna septynis baltus dramblius ir vienas iš jų dingsta. Vėliau šis psichologinė balto dramblio metafora tampa inspiruojančia tiesos ieškojimo nesuvokiamo žiaurumo žemėje inercija. Gerai, viskas čia lyg ir suprantama, tačiau būtent visame spektaklyje Svetlanos vaidmuo ir kėlė daugiausiai klausimų. Jis labai neapibrėžtas, mes net nežinome, kad ta per Svetlana žmogus, informacijos nedaug net knygoje, kad jai reikėjo žvėriškos jėgos atremti visuomenės smerkimą, tai faktas, tačiau kokiu būdu ji prisiviliodavo savo pašnekovus, sunku nusakyti, tad čia veikia įvairūs psichofiziniai veiksmai, kurie veikia kaip metaforos, pavyzdžiui, rankos spaudimas, kai pašnekovė kalba monologą, arba kai veikėja menamai žaidžia šachmatais su mirusiu nuo radiacijos vyru ir kiti teatriniai triukai, kurie iš esmės veikia ir papildo spektaklį.

Toks pasirinkimas visiškai suprantamas, nes knyga juk statyta ne pagal pjesę, o pagal prozos kūrinį, kuris susideda iš monologų-išpažinčių. Praėjus pusvalandžiui galiausiai motina ima kalbėti teksto motinos žodžiais. Va, šito labiausiai ir laukiau, kada šmaikščioje ir net ironiškoje teatro formoje prabyla vidinis monologas. Čia ir turėjo būti pagrindinis spektaklio „aštrumas“, tai, dėl ko braukčiau ašarą. Tiesą sakant, prisiminiau skaitytą knygą ir galiu pasakyti, kad neabejotinai knyga darė stipresnį poveikį ir jaudino kur kas labiau. Nepasakyčiau, kad monologai nepavykę, jie taip pat duoda emocinį poveikį, vietomis net graudinausi, bet visumoje kai kada, rodos, pritrūko aktorinio talento, bet esu linkęs manyti, kad veikiau pasirinkta režisieriaus metaforinės mizencenos, ta pantomimika ir menamų daiktų gausa, kurie šalia skaudžių žodžių kūrė šiek tiek nejaukų absurdiškumo įspūdį. Argi nebūtų geriau tikras stikliukas su tikra degtine? Kodėl baidomasi to buitiškumo? Man atrodo, kad kaip tik būtų sukūrę natūralesnę terpę atsiskleisti veikėjų psichikai.

Iš esmės spektakliu nesu nei patenkintas, nei nusivylęs. Manau, buvo verta pamatyti, tačiau kažkaip išėjęs iš salęs nesijaučiau pernelyg įkvėptas ar priveiktas emocijų, nes daugiau galvojau apie tai, ko spektaklyje pasigedau, nei apie tai, kas jame buvo sėkminga. Šiaip ar taip, tai E. Nekrošius ir nors spektaklis – ne stebuklas, manau, kad neskaitę S. Aleksijevič knygų jį išvis gali suvokti kitaip.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Patti Smith "Tiesiog vaikai"

Patti Smith. „Tiesiog vaikai“ – Vilnius: Kitos knygos, 2017 – 360 p.

Sveiki, skaitytojai.

Jeigu kas nors praeivių lietuvių paklausinėtų, kas yra tokia Patti Smith, vargu, ar atsirastų daug žinančių šią atlikėją. Bet jeigu paklaustų, kas yra Madonna ar Lady Gaga, tikriausiai, retas, kuris neatsakytų. Gal dėl to, kad tai ne Lady Gaga, o Patti Smith, šios knygos populiarumas Lietuvoje nėra tokio masto, koks jis tapo JAV, kai ši knyga pasirodė. Taigi roko ir alternatyviosios muzikos atlikėjos Patti Smith (g. 1946) knyga Tiesiog vaikai (angl. Just Kids) Lietuvoje tarp intelektualų ir bohemos tapo tikru bestseleriu, aptarinėjamu interneto platybėse. Kadangi šiemet daugiau skaitau dokumentinę prozą, šioji knyga, rekonstruojanti bohemišką 7 dešimtmečio Niujorką, tiesiog tapo privalomuoju kūriniu mano sąraše.

Prieš kelerius metus teko matyti dokumentinį filmą apie žymų Niujorko fotografą Robert Mapplethorpe (angl. Robert Mapplethorpe: Look at the Pictures, 2016), šiemet pasirodė ir vaidybinis filmas apie šį menininką. Tąkart šokiruojančiai buvo pristatyta jo sadomazochistinio stiliaus fotografijos darbų istorija, o Patti Smith tame dokumentiniame filme šmirinėjo tik kaip antraeilis personažas, rodos, labiau trukdantis, nei papildantis Roberto kūrybai. Nė pagalvoti negalėjau, kad po kelerių metų skaitysiu jos memuarus apie jųdviejų draugystę.

Knyga laikoma viena geriausių dokumentinės prozos pavyzdžių ir šiuo atveju prieštarauti negaliu, nes knyga užburianti. Net jeigu nesate apsišvietę ir nežinote daugelio dalykų apie Niujorko septinto-aštunto dešimtmečio bohemišką šio didmiesčio gyventojų gyvenimą, knyga vis vien paliks nemenką įspūdį. Knygoje daug pavardžių, įėjusių į istoriją, tad tenka pripažinti, kad nemaža dalis jų man nieko nesakė, nors džiaugiausi vien atpažinęs „The Doors“, Joaną Japlin, Joną Meką ir dar dalį tų dienų menininkų, kurie darė ir tebedaro didžiulę įtaką meno pasaulyje. Seksualinės revoliucijos ištiktame mieste, Vudstoko eros pradžioje, Vietnamo karo šešėlyje ir narkotikų liūnų gelmėje jaunoji menininkė Patti Smith aprašo savo sunkią kasdienybę Niujorke su tokia pakylėta ir uždegančiai sakralia dvasia, kad rodos, jog žodžiai skamba prasmingiau ir nuoširdžiau už pačios Biblijos pasakojimus.

Patti Smith

Tiesiog vaikų kompozicija nors ir fokusuojasi į vieno dešimtmečio pasakojimą, tačiau tai rėminės kompozicijos pasakojimas, kuris įrėmintas tarp Patti Smith vaikystės dvasinių potyrių ir 1989 metų Roberto Mappelethorpe mirties akimirkos. Iš esmės Patti Smith neslepia, kad Robertas buvo jos gyvenimo žmogus, daugiau nei vien tik mylimasis, knygoje, galima sakyti, pavyko autorei perteikti tai, kas vadinama Geothe‘s sielų giminyste. Tikriausiai skaitytojas gali numanyti, kad šis santykis nebuvo toks lengvas, daug skaudžių dalykų nutylėta paraštėse arba nublukinti laiko, mat jųdviejų draugystės metu Robertas atsiskleidė kaip homoseksualas ir autorė jo tapatybę priėmė, nors ir iki galo nesusitaikė.

Vaikiškos viltys, sudėtingas brandos etapas, bohemiška viešbučio „Chelsea“ aplinka, kurioje sukiojasi daugybę kylančių ir gęstančių menininkų. Šioje knygoje perteikta viskas taip, kad net paprasčiausi rankdarbiai, kad ir paprastos atvirutės kūrimas tampa kažin kokiu laikmečio tendencijas atskleidžiančiu reiškiniu. Retrospektyviai rekonstruodama laikmetį autorė sukuria iliuziją, kad pats skaitytojas kartu su ja gali išgyventi tą Niujorką, kurio niekada nebebus, pajausti jos asmeninę sėkmę bei nuosmukius, badą ir klestėjimą.

Visgi bohemos pasaulio retrospekcija nėra pagrindinė šios knygos rašymo priežastis, veikiau ji fokusuojama į autorės ryšio su nuo AIDS mirusio draugo Roberto apmąstymą. Autorė neslepia, kad ilgą laiką ieškojo tinkamo tono pradėti šį pasakojimą, gal dėl to, knyga išėjo tokia brandi, pavykusi ir aksominė, nes sukuriamas įspūdis, kad už sakinių tvyro kažkas, ko šitaip iš esmės siekė gėlių vaikai – dvasinė pagarba, besąlyginis noras priimti žmogų toks, koks jis yra. Tiesą sakant, jeigu dabar reiktų šią knygą su kažkuo palyginti, neturėčiau alternatyvų. Nesu tiek daug tokios literatūros skaitęs, tačiau patirtis skaitant Tiesiog vaikus puiki. Ypač knygai einant link pabaigos, kai veriasi turtingas ir nelengvas Patti Smith gyvenimiškasis patirties peizažas, jos kelionės į Prancūziją, gaudant savo asmeninę mūzą, apmąstant Arthur Rimbaud literatūrą ir savo grupės sukūrimo užkulisius, aiškėja Patti Smith giluminė filosofija, kuri susiformavo iš tos turtingos kultūrinės patirties.

Daug žinomų genijų tame laikotarpyje krito dėl vienatvės, mirė dėl alkoholio ir narkotikų, dėl to, kad jautėsi neįvertinti, o štai Patti Smith išgyveno tarsi per stebuklą, atsilaikiusi skauduliams ir pagundoms nugarmėti į liūną. Manau, tokia literatūra įkvepia gyventi, nepaisant nieko. Prisipažinsiu, kai užverčiau Tiesiog vaikų paskutinį puslapį, net ašarą nubraukiau. Vis sunkiau ir sunkiau mane pravirkdyti literatūra, bet Patti Smith vis dar priminė, kad yra tų nesukirbintų stygų manyje, dėl kurių ne gėda tiesiog būti vaiku ir pravirkti.

Jūsų Maištinga Siela