Senoji geroji
tyla, tiek išaukštinta Rytų filosofijoje, mums, vakariečiams, tai briliantas,
dienos aukštoji nata, žinoma, jeigu mums pavyksta ją suskambinti. Anglų poetė
Emily Dickinson (1830-1886) yra pasakiusi, kad tyla arba, kitaip sakant, nieko nesakymas
yra kur kas išsamesnis už ilgiausią litaniją. Šįkart neturiu galvoje šaltą
atsiribojimą, abejingumą, ignoravimą, bet priešingai – šypseną, pasitikėjimą,
apkabinimą. Tas buvimas tyloje pranašesnis už galingą žodį. Kartais.
Gintaras Bleizgys. „Xeranthemum“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,
2018 – 88 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Niekada nebuvau
susidūręs su Gintaro Bleizgio
poezija, todėl jo naujausias rinkinys „Xeranthemum“, nominuotas Metų
knygos rinkimuose, beregint patraukė dėmesį. Chrizantemos tikriausiai daugeliui
asocijuojasi kaip vėlyvo rudens gėlės, kurias dažniausiai nešame per Vėlines su
žvakutėmis ir dedame ant artimųjų kapų, todėl nesuklysite, kad rinkinio pavadinimas
tiesiogiai koreliuoja su mirusiais artimaisiais, autoritetais, praėjusios
vaikystės ir jaunystės metais ir turi mirties, dūlėjimo, erozijos atspalvio
toną, – tikriausiai jau niekas nebesuklys.
Lyginant su
prieš tai skaitytais Mariaus Buroko Švaraus
buvimo bei Gretos Ambrazaitės Trapūs
daiktai, šis rinkinys išsiskiria kiek proziško kalbėjimo laikysena – gausūs
žodžiai, besiliejantys tarsi iš fontano, neretai nusidriekiantis kaip
metafizinis pasakojimas per du-tris puslapius. Subjektas dažnai draskomas
širdgėlos, o kartais tiesiog apmąstantis būtį, keliantis įvairius egzistencinio
lygmens klausimus, laviruoja tarp realaus pasaulio, savo atsiminimų ir neretai
susidaro toks įspūdis – viena koja kažkur Anapus. Tarp gyvenimo ir mirties dar
yra ir apgaulingoji, laiko netverianti, kintanti atmintis, kuri ir yra
pagrindinė subjekto eilėraščių spyna, kurią pajautomis ir asociacijomis tenka
atrakinti, norint patekti į jo pasaulį.
Elegišką eilėraščių
toną gyvina kasdieniškų detalių gausa, tačiau visi dvasiniai subjekto resursai
remiasi į per gyvenimą surinktą patirtį, neretai žyminčią sunkią, skaudžią,
depresyvią ir traumuojančią patirtį, pavyzdžiui, kaip subjektas su mama stebi
vilkus ir reflektuoja savo elgesį anuomet ir kaip jis pasielgtų dabar. Atminties
(ne)galia nuolat akcentuojama: „vėjas iš
tolimosios verniejaus upės / drasko man atmintį – nuo tada iki šiandien (p. 31)“,
„prie namo – žmonės – atminties / klampus kisielius – vėjas // draskantis lapus
(p. 37)“. Iš esmės jaučiama priešprieša – subjekto tapatybę ir asmenybę
palaiko potyriai, atmintis, tačiau kartu tai ženklinama egzistenciniu ilgesiu,
šaukiančiu vienur į praeities dienas, kitur – į Anapus. Daugelyje eilėraščių, –
kaip ir Vytauto Mačernio Vizijose, –
juntama namų, močiutės, mamos, dėduko ilgesys, gal dėl to, kad rinkinys „kvepia
namais“, nesunkiai leidžia skaitančiam patirti atpažinimo džiaugsmą, paveikias egzistencines
būsenas ir dėl to kiek rinkinys atrodo niūriai tradiciškai lietuviškas.
Gintaras Bleizgys
Atpažįstamos lyrinės
prozos gairės, kaip antai Broniaus Radzevičiaus svetimumo mieste jausena,
pavyzdžiui, „ne čia mano vieta – nei žemei
šiai nei laikui / nesu pavaldus – ar supranti kad žmonės juokiasi / kai taip
sakau? Ar eitum prieš visus? (p. 25)“. Išpažinties tonas dviprasmiškas –
retsykiais subjektas kreipiasi tarsi į mirusiuosius, kai kada į patį Aukščiausiąjį,
o kai kada į patį save, mąslųjį filosofą, kuris eina per pasaulį ir laukia savo
valandos. Iš vienos pusės tai lyg vidutinio amžiaus krizė, takoskyra tarp praėjusių
dienų, poetinių Druskininkų rudenų, jau mirusių poetų-draugų-autoritetų,
neišvengiamai susitaikant, kad sensta kūnas ir gyvenimas kažin kur pasitraukia:
„kai pasensiu / tepsiu skaudančias /
kojas – veisiejuos gyvenusios močiutės senatve – savo / vaikystės metais (p.
78)“. Paradoksalusis savo giminės tradicijų tęstinumas – jaunystė ir
senatvė, eina greta ir laiko priėmimas iš esmės leidžia subjektui susitaikyti
su tokiu pasauliu, koks jis yra – laikinas, nuolat kintantis, mirtingas.
Skaičiau šį
rinkinį ir iš tikrųjų buvau nustebintas atpažįstamomis jausenomis, giliu ryšio
su savimi, artimaisiais ir pasauliu pajautimu. Poetas ne kartą panaudoja
depresijos sąvoką, mini sirgęs net keletą kartų ir galima įtarti, kad dėl to poetiško
jautrumo šios būsenos būtos užaštrintos. Kai kada eilėraščiuose pratrūkstama
vietoj šauksmo egzistencinių klausimų kruša, į kuriuos nėra aiškaus atsakymo,
vien tik perspektyvos, pasvarstymai. Negalima nesižavėti išgrynintu kalbėjimu,
apjungta bendra rinkinio nuotaika ir tematika, nors 2013 metų „rudeniniai“
eilėraščiai man asmeniškai atrodo stipresni ir paveikesni metafiziniu gyliu už
2015-ųjų eilėraščius. Svarbios datos, tik po eilėmis, tiek jose, metų nuorodos
kaip laiko ir gyvenimo biografinis (ir ne tik!) liudijimas, patirties
įgalinimas metafiziniame-dvasiniame eilėraščio kalbėjime.
Kai ką skaičiau
po keletą kartų ir vis galvojau, kaip jautriai, kone genialiai skambėjo man
šios eilutės bendrame eilėraščio audinyje, minties struktūroje: „tirpstant sniegui bijau kad neatsibustų /
medžiai – šešėliai – gyvanašliai // nesantys // esantys manyje (p. 42“), „prie
kapinių tvoros / suplyšus cirko afiša lyg iš anapus / plaikstos - - (p. 17)“.
Geriausiai visą
rinkinio nuotaiką ir mintį atskleistų šios eilutės: „gyvybės mūsų šnekasi ir laiką ir pasaulio / šio pavidalus sudaužiusios
– esu anapus /ir šiam pasauly – formose
/ ir išsilaisvinęs iš jų... (p. 24)“. Tikriausiai nesumeluosiu pasakęs, kad
šiemet tai geriausia, jautriausia ir paveikiausia poezija, kokią skaičiau iš
lietuvių literatūros negausaus (bet ir nereikia!) aruodo.
Žinoma, kad
reklaminis šūkis „geriausias visų laikų lietuviškas filmas!“ tėra tik lozungas
pritraukti žiūrovą. Taip ir nutiko su filmu „Tarp pilkų debesų“ (angl. Ahes
in the Snow) (2018), pagal bestselerį „Tarp pilkų debesų“, kurį parašė
lietuvių kilmės rašytoja Ruta Sepetys. Tiesą sakant, nesižavėjau jos knyga ir
kiek gaila, kad atėjusi verstinė literatūra kur kas lengvesnės raiškos,
pasakojimo tono, praktiškai prieinama kaip popsas visiems tapo tarsi sensacija,
nors pašonėje turėjome kur kas išraiškingesnę, nesumeluotą ir visomis prasmėmis
geresnę Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Bet taip jau
būna, kad savame krašte pranašu nebūsi, panašiai ir su „geriausiomis“
lietuviškomis juostomis – kai dirba tarptautinė rinka, kažkodėl daugelis
žiūrovų yra patenkinti, matydami holivudinį braižą, o nepriklausomą kiną laiko
nevertu dėmesio. Nors turiu sutikti, kad gero lietuviško kino praktiškai nėra –
pavienės juostos, atsiradusios per stebuklą per dešimtmetį, manau, tik paliudija
krachą šioje sferoje. Kiti pasakytų, užtat turime nuostabų teatrą...
Visgi „Tarp
pilkų debesų“ nepavyko... Nors užsieniečiui šiuos gražius panoraminio tipažo
vaizdelius rodyti gal ir įdomu, jis turėtų priimti kaip ir daugelį europinio
masto filmų apie Antrąjį pasaulinį karą... Prisikvietėme anglų aktorių, gerą
režisierių, pasiėmėm lietuvių kilmės rašytojos kūrinį – kad čia viskas taip
globaliai, tai nieko tokio, tačiau neverta tikėtis kažko savito, kažko taip
atpažįstamo, nacionalistinio, tautos patirties istorijos. Visgi filmas yra
meilės istorija ir antraeiliai dalykai liko kaip tremtis ir tautos kentėjimas,
pernelyg viskas pateikta kaip individuali istorija, nepaliečia ir nesudaro
įspūdžio, kad tai masinė tautos katastrofa. Režisieriaus nereikia kaltinti, kad
nuėjo į meilės liniją ir nesugebėjo papasakoti per Liną visos tautos tragedijos,
nes ir R. Sepetys gi savo knygoje „ne kažin ką“ terašo...
Man, kaip
lietuviui, gaila, kad viskas nuėjo atpažįstamais keliais, tad eilinį kartą
pasitvirtinau, jeigu žiūriu kokį nors filmą apie kitos tautos karus, tremtį,
masinį genocidą, turiu įsivaizduoti šimtus kartų baisesnę realybę. Pavyzdžiui,
anglimi padažyti aktorių veidai nesugebėjo perteikti to siaubo – skorbuto,
šiltinės, utėlių suėstų kūnų ir pusę metų saulės neregėjusių merdinčių
lietuvių, įsiraususių kaip kurmiai žieminėse apkasuose...
Aišku, filme
būta pavienių širdį griebiančių epizodų, pavyzdžiui, kaip iš motinos
išplėšiamas kūdikėlio lavonėlis ir per traukinio angą išmetamas, yra ir dar
kitų epizodų, bet tai fragmentai, kurie turėjo (privalėjo?) sukurti tą tiesą,
paliudyti pasauliui (čia bent mano lūkesčiai) apie tūkstančių žmonių kančią –
gal tam netinkamas knygos formatas, reiktų dokumentikos? Aš nesu tikras, bet šia
istorija, kurią siūlo filmas, aš nepatikėjau, filmas pernelyg paviršutiniškas,
nors gražiai nufilmuotas, aktoriai puikiai dirba pagal teatrui būdingas scenas,
viskas spindi, tviska, bet, – Dievas mato! – na, nėra kibirkšties, nėra
tikrumo, tad „Tarp pilkų debesų“ laikau tiesiog parodomuoju filmu Vakarams –
maždaug taip: susipažinkite, tarp kitko, tokią mes tragediją turėjome, čia mes,
tarp kitko, lietuviai, o dabar paklausykite istorijos apie meilę, kuri kaip ir visose
tautose – o kaip be atpažįstamo braižo? Čia prisiminiau rašytojos Giedros Radvilavičiūtės
mintį, kad mes, žiūrovai, norime būti visada nustebinti ir šokiruoti, tačiau
pagal atpažįstamus triukus, nes kitaip juk jausimės pernelyg sugluminti, nepatogūs.
To suglumimo ir nepatogumo būtent ir norėjau.
Marius Burokas. „Švaraus buvimo“ – Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 104 p.
Sveiki,
Ketvirtoji
Mariaus Buroko poezijos knyga
neįtikėtinai pozityviai nuteikia savo pavadinimu Švaraus buvimo – tokios
lėtos „lietuviškos“ tėkmės buvo galima tikėtis vos tik perskaičius viršelyje užklenkamame įrašytą pirmąjį eilėraštį. Tiesą sakant, M. Burokas man
labiau žinomas kaip literatūros apžvalgininkas, nuolat aktyviai savo
internetiniame sraute besidalijantis tiek atrastais tekstais, tiek
fotografijomis, tiek įžvalgomis – daug ką apie literatūros naujausius vėjus
pasaulyje sužinau būtent iš jo.
Švaraus buvimo
eilėraščiai išties dvelkia ramybe, išgryninta švaria kalba – dažnai vos tik
kliudant kokį nors aktualijų ar probleminį lauką. Nepasakyčiau, kad autoriaus
poezija meditatyvi, veikiau romumas pasireiškia per nuotaiką, frazės toną bei
neskubų, negausų, patausotą žodžių srautą.
Viršelyje
pavaizduotas Vilniaus senamiesčio žemėlapis, nudilęs ir konstruojamas kaip
širdies forma su Neries mėlyna aorta ir kraujagyslėmis-gatvelėmis,
subėgančiomis ir sudarančiomis į vieningą visumos vaizdinį ir iš esmės į bendrai
apjungiančią rinkinio idėjinę struktūrą. Po netikėtos G. Ambrazaitės rinkinio Trapūs daiktai, M. Buroko rinkinys
atrodo pernelyg aiškus, galgi net pernelyg tradicinis, old school, atliepiantis Marcelijaus Martinaičio poetinius
įvaizdžius, pavyzdžiui, „susėdam greta /
ir žiūrim / kaip rūkas slenka / iš kalvų (p. 54)“. Nors dalis eilėraščių vaičiūniškai urbanistiniai, tačiau
vyraujantis žmogaus ir gamtos filosofinis prasmių, būsenų ir jausenų pradas
visgi nutiesia tiesiausius kelius Švariam
buvimui į poezijos tradicijos tęstinumą.
Skaitydamas
vienas po kito eilėraščius, vis svarsčiau, ar bus nors vienas, kurį norėsiu
perskaityti ir vėl. Perskaičius eilėraštį, tyliai suskamba filosofinę apmąstymų
rezonansą palikusi pabaigos frazė, pvz., „trokšdama
šio gurkšnio / pasaulio // šios šviesos // nežinomybės (p. 16)“, bet jokios
provokacijos, jokio troškimo kažkur nuvesti, vien tik parodyti išgrynintą
vaizdelį, kad ėmiau galvoti, jog eilėraščiai tokie švarūs, kad ar nebus savo
temomis ir prasmių lauku subanalėję, pernelyg nuobodūs? Beveik neužsikabinau už
jokio eilėraščio, kuris „įkristų“, apie kurį galvočiau: „vaje, kaip čia gerai
Marius Burokas mane prigavo, o jau kokia raiška, kokia metafora, niekada taip
nesugalvočiau...“ Žinoma, rinkinys ir nėra provokatyvus, rėkiantis – tai paties
poeto laikysena, jo rezonansas, vibracija su pasauliu, jo filosofija, kurią,
manau, ne vienas pajus pasigėrėjimą, juolab, kad esame nuolat literatūroje
alinami naujų potyrių, įspūdžių ir provokacijų, tad kaip užsisukę vilkeliai vis
norime daugiau ir daugiau.
Marius Burokas
Skaitydamas
eilėraščius negalėjau neieškoti bendrųjų jungčių, kurie tendencingai
charakterizuotų visą rinkinį. Žinoma, pirmiausia aptikau vaikystės ženklų,
savotiškų kirmgraužų, jungiančių dabartį su praeitimi. Dažnai kaip nostalgijos,
prarasto laikmečio reflektavimas, plytelės ir perėjos Savanorių perėjose,
potyriai kaimo soduose... Bandžiau įskaityti ir „vilnietiškuose“ eilėraščiuose,
užkabinti bent vieną jautrią prasmių natą, tačiau daugelis eilučių pasirodė
tiesiog panoraminiai, reiškiantys daugiau vaizdą, kuris lyg ir turėtų kelti
nostalgiją, prisiminimus, išgryninti, tačiau nejaudina, nesukelia rezonanso.
Neretai
M. Buroko eilėse atsiranda eilėraščio struktūros deklaravimas, pavyzdžiui, „nukirtau / tuos žodžius / ištraukiau /
sintaksės sausgysles / išlupau fonemų / kaulus (p. 45)“, „Knygos yra mano /
takeliai / ir sodas // prieglobstis ir / ligoninė (p. 56)“. Svarbu
išnarstyti kalbos struktūrą, veiklą, galų gale būvį – kartais moksliškai,
kartais tiesiog vedant vien vidinės inercijos, todėl tai pasako apie subjekto
mąslumo, prasmių paieškos aplinkoje tendencijas. Svarbus eilėraščių aspektas
dualumas, kuris pasireiškia eilėraščiuose ekvilibristiškai laikantis tarp
juodumos ir šviesumos, „tamsoj //
pritampam / kaip vienas / mėnuo / prie kito (p. 22)“, „tik ten tamsa / deda /
švytintį // tašką (p. 33)“. Kitą vartus, išsigryninimas, švarumas
neįmanomas be tamsios dėmės komponento.
Būta
ir vietų, kuriose išties stabtelėjau, kuriose justi kai kas daugiau nei vien
tik šviesus vaizdas, subjekto filosofinė laikysena, tyra rimtis, bet ir mano
mėgstamas kosmoso, tai, kas daugiau už paprastą kasdienį potyrį, daiktinę
materiją, pavyzdžiui, „glotnus ir tuščias
/ pasaulio dubuo / Visatos būgnas / suakmenėjęs / ratilas nuo pirmojo /
palytėjimo (p. 58)“. Šyptelėti privertė labai gerai mano paties gyvenimą
iliustruojantis eilėraštis Dvasinio
tobulėjimo kursai, kurį, beje, rašydamas šią recenziją, perskaičiau
antrąkart.
Švaraus buvimo
rinkinį pavadinčiau ne tiek „švariu“ tarp garsiai rėkiančių ir problemų
sąvartyną veriančių literatūros barų, kiek santūrią, tradicijos tęstinumu pasižyminčią
šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Brutaliai vertinant, man iš esmės rinkinys
pasirodė pernelyg nuobodus, sklandus, aiškus, atpažįstamas... Gal tiems,
kuriems tiesiog nusibodo „nuolat kažkas naujo“, Mariaus Buroko švarumas išties
patiks.
P.
S. Knyga nominuota Metų knygos rinkimams poezijos kategorijoje.
Beskaitydamas
poeto Mariaus Buroko poezijos rinkinį „Švaraus buvimo“, aptikau tokią paantraštę,
kuri priklauso grafikui ir prozininkui Mikalojui
Povilui Vilučiui, kuris gana paprastai, bet poetiškai tikriausiai išsako mano
ir daugelio santykį su kančia. Tikriausiai nė vienas neįsivaizduojame savo
asmenybės be kančios komponento, daugelis esame praėję ne vieną kančios pamoką
ir tai priimame kaip evoliucijos šuolio tramplyną savo gyvenime. Ir visgi,
jeigu reiktų rinktis, mes kančios faktorių paliktume praeityje, nesvarbu, kokia
ji buvo galinga ir kaip ji stipriai vedė mus į dabarties poziciją, visgi
kentėjimas tebūnie visada išgyventas.
Greta Ambrazaitė. „Trapūs daiktai“ – Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 80 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Praėjo
nemažai laiko nuo to laiko, kai paskutinįkart skaičiau poeziją. Tiesiog
neturėjau noro, tačiau atėjus šiam rudeniui, įsigijau keletą knygų, išleistų
naujausių lietuvių poetų rinkinių ir pradėjau nuo šiais metais Pirmosios knygos konkurso nugalėtojos,
poetės iš Vilniaus, Gretos Ambrazaitės (g.
1993)ir jos rinkinio Trapūs
daiktai, kuri, beje, buvo apdovanota Jaunojo Jotvingio literatūrine
premija.
Paskaičius
pirmuosius eilėraščius, nesunku susidaryti įspūdį, kad jaunoji debiutantė ne
vien tik atsitiktinumo dėka išleido šią knygą – literatūrinis įdirbis jaučiamas
nuo pat pirmųjų eilučių. Šitai ką sakė literatūros kritikė Giedrė Kazlauskaitė
naujausiame „Literatūros ir meno“ numeryje: „G.
Ambrazaitės eilėraščiuose nematyti priklausomybės nuo mokytojų, vedlių,
korifėjų. Išpažįstamas nuosaikus noiras, siurrealizmo poetika, drąsa vaikščioti
paribiais – autorė tarsi įsirašo į depresyvaus tipo poečių draugiją, mini jų
vardus. Vis dėlto labiau veikia ne kieno nors autoritetas, bet kultūrinis
akiratis, filologinis pasirengimas (Nr. 3666 (22) p.18)“. Nežinodamas
autorės poezijos, skaitydamas instinktyviai ieškojau ko nors jau atpažįstamo –
kalbėjimo manieros, lengvų ir gan paviršutiniškų asociacijų, metaforų, truputį blizgio, perdėto moteriškumo ir savigraužos,
tačiau vos tik jau maniausi tai aptikęs, tuoj lyrinis subjektas kažkur
pabėgdavo, išnykdavo tarp detalių nuolaužų, prapuldavo tarp dinamiškai judančių
asociacijų ir išnykstančių prasmių.
Visgi
G. Ambrazaitės poezijoje galima įžvelgti jai būdingo tendencingumo – tamsios
gotikinės atmosferos, vienas mano mėgstamiausių eilėraščių miegas ištrauka: „miegas –
raudonos plytos atokiausioje stoties kirkšnyje, / nubėgę krikštynų klijai ir
dar šiltos sulūžusios adatos <...> miegas sunkus kaip švinas ir įkapėm
virtę laikraščiai (p. 13)“. Tirštos raudonos ir juodos spalvos motyvas kaip
atmosferos komponentas, pavyzdžiui, eilėraštyje raudona: „dažnai mane tau parodo sapne negražią, skaisčiai raudoną,
tarsi įkaitintas plienas jau būtų prideginęs tamsą prie veido (p. 38)“.
Neatsitiktiniai pasirinkti ir trapūs daiktai, kurie rinkinyje turi platų
reikšmių diapazoną – nuo apčiuopiamų daiktinių simbolių iki filosofinės
būsenos, tvarumo reikšmės. Retsykiais atrodo, kad pasirinkti daiktai primena
apeiginę poeziją, savotiško užkalbėjimo, maginės literatūros įvaizdžius –
adata, laikraščiai, dienoraščiai, prakaitas, saulės akmuo ir kt.
Tikriausiai
lengviausia G. Ambrazaitei būtų pasirinkti atsiskyrėlės intelektualios
neformalės poziciją (turiu galvoje ne išvaizdą, o poetinę laikyseną) – mergina
ragana, kurianti iš apčiuopiamų magiškų reliktų, artefaktų, tačiau anaiptol
taip nėra. G. Ambrazaitės rinkinys, nors ir vadinasi Trapūs daiktai, tačiau nėra sudaiktėjusi poezija, vengianti ir
bėganti nuo neoromantinės poezijos pakylėto vidinio subjekto kalbėjimo, priešingai
– daiktai tik nuorodos, aliuzijos į tam tikras perspektyvias subjekto būsenas,
dažnai lyg ir kažko ieškančios, lyg ir norinčios paklausti, kažką išspręsti,
bet dažniausiai paaiškėja, kad atsakymo nėra, nėra nei sprendimo, neretai –
nėra nei probleminio lauko, nes jis tarsi per refleksyvią subjekto sugestiją
išnyksta tarp trapiųjų simbolių ir poetinis kalbėjimas tampa tiesiog grakščia,
nors ir netuščia, kalbėjimo išsiliejusia batika.
Greta Ambrazaitė
Tokią
poetinį, vien tik, sakyčiau, G. Ambrazaitei būdingą, nenukopijuotą ir
spontaniškai atrastą įvaizdį: „širdyje
įgalintos urnos, / sklidinos jų pelenų (p. 36); klausausi opijaus pulso
<...> išsiplėšti save iš savęs / tarsi balsą iš žydinčio griūties sodo
(p. 19)“. Iš esmės atrodo, kad netikėtai pagauta ir spontaniškumo įspūdį
kurianti netikėta junginių prasmės koreliaciją sukuria ne tiek vaizduotė, kiek
asonansų ir aliteracijos sąšauka: „keliaučiau,
visad keliaučiau, / aukštais krištoliniais pastoliais / namo / per metaforų
lauką (p. 59); kai žemė dings iš po kojų, / kai dings pačios kojos, / kai teks
amputuot / trajektorijas ten / kur susikerta (p. 57).
Esama
juntamų autobiografinių motyvų – dienoraščiai, nyliūniškai nostalgiški vaikystės fragmentai, kaip antai bobutė,
raškanti agrastus, arba: „šurmulys ir
kontrastai nebluko, tik telkėsi lėlių iškarpos, / nepažinto laikmečio tiesos
(p. 44)“. Neretai lyrinio subjekto asmeniškumas susilieja ir tampa kaip
sociumo balsas, tačiau ne žurnalistinis, ne visuotinis, o veikiau peraugantis į
tarpasmeninius santykius, įgaunantis daugiskaitos „mes“ toną. Deja, tenka
pripažinti, kad kai kada galima pasigesti natūralaus lengvumo ir kai kurios
eilutės atrodo tiesiog užgriozdintos, apsunkintos tiek žodžių, tiek prasmių
gausa, pavyzdžiui: „devynių tūkstančių
abstrakcijų klegesys galvoje (p. 22)“.
Visgi
G. Ambrazaitės eilėraščiuose jaučiamas tam tikra prasmių ir subjekto būsenų kodas,
kuris įgalintas per virsmo dinamiką, tą slėpiningumą, būsenos neįvardijimo iki
galo galima iš esmės laikyti nepasidavimu ne vien išbaigtumui, bet ir kaip būdą
išvengti tiesmukumo ir banalybės, pasikartojančių kitų literatų manieros. Tarp
dvasios ir materijos, tarp dviejų pasaulių, tamsos ir šviesos, depresijos ir
džiaugsmo gyventi, tarp stiprybės ir trapių daiktų – štai kaip pavadinčiau šio
rinkinio, iš esmės ir subjekto poziciją bei laikyseną: „Išeisim iš savęs, virtusių kortų veidais (p. 60)“.
Trapūs daiktai –
brandus, savo balsą turintis Gretos Ambrazaitės debiutas, paneigiantis, kad
filologai „nudėvėti“ klišių, priveikti klasikų ir dėl to iš esmės nekūrybiški
ir neoriginalūs. Regis, G. Ambrazaitė bus vienas iš pavyzdžių, kada filologija
nepamaišė, o kaip tik padėjo atrasti savo poetinį balsą ir nišą. Bet kokiu
atveju, perspektyvus ir įdomus debiutas.
Apmąstydamas
Nancy Huston romaną „Dolce agonia“ poveikį, ėmiau skaityti interviu ir
informaciją apie rašytoją. Kas ją inspiravo parašyti tokį kūrinį ir atradęs
Lolijos Spurgienės verstą informaciją, negalėjau nepasidalyti šia citata, kuri
paskutiniuoju metu man daug ką reiškia. Juk iš esmės gyvenimas netektų bet
kokios prasmės, jeigu staiga šiame pasaulyje liktume vienui vieni, tad kas mes
visi be vieni kitų? Nei dramų, nei skausmo, nei laimės, nei gyvenimiškų pamokų,
nei aukštųjų akimirkų. Nieko.
