Vinilinė plokštelė: Hozier - "Hozier" [Vinyl, LP] (2014)

Apie albumą: Hozier - "Hozier" [Vinyl, LP] (2014)

Vinilinė plokštelė: Queen - "A Night at the Opera" [Vinyl, LP] (1975)

Apie albumą: Queen - "A Night at the Opera" [Vinyl, LP] (1975)

Šios dienos citata: Marina Abramovič apie kūrybiškumą, asmenybę ir laisvę

Sveiki,

Iš Balkanų kilusi Marina Abramovič (g. 1946) tikriausiai yra didžiausia ir žinomiausia perfomenso meno atlikėja. Labai nekantrauju lietuviškai perskaityti jos autobiografinę knygą „Eiti kiaurai sienas“, kurią išleido „Kitos knygos“. Visgi šį bei tą apie M. Abramovič jau seniai žinau. Nepaprasto mąstymo kalibro moteris, didžiulis įkvėpimo šaltinis kiekvienam menininkui. Šią citatą pasirinkau neatsitiktinai, nes būtent dažnai savo meną mes priskiriame savo sukurtos asmenybės daliai ir kai patikime savo „asmeniu“ didingumu, viskas pradeda griūti... Mes esame veikiami visi aukštesniųjų jėgų, galima tai vadinti dieviška energija, angelais – kaip Jums tik patogu, todėl turime būti dėkingi, kad per tokį tobulai ribotą instrumentą kaip protas srūva ši kūrybiškumo energija. Manau, M. Abramovič tai žino, todėl aiškiai įvardija asmenybės kulto nereikšmingumą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: George Saunders "Linkolnas bardo"

George Saunders. „Linkolnas bardo“ – Vilnius: Sofoklis, 2018 – 384 p.

Sveiki,

Kadangi paskutiniu metu itin kruopščiai skaitau Man Booker ir Man Booker International laureatus, negalėjau praleisti pernykščio laimėtojo amerikiečių rašytojo George Saunders romano Linkolnas bardo (angl. Lincoln in the bardo). Smagu, kad šį ir pernykštį international David Grossman Užeina kartą arklys į barą turime jau lietuviškai.

Linkolnas bardo (pradžioje verstas kaip Linkolnas bardo būsenoje) pasakoja apie XIX amžiuje realiai egzistavusį JAV prezidentą Abraomą Linkolną, kuris į istoriją įėjo kaip prezidentas, pasisakęs už vergijos panaikinimą. Tačiau G. Saunders‘as nepolitikuoja ir nesistengia pavaizduoti Pilietinio karo baisumų, jis pasitelkia budistų doktrinoje vartojamą kliedėjimo tarp gyvųjų ir mirusiųjų būseną, vadinamą bardo. Toje būsenoje atsiduria mažasis Linkolno sūnus Vilis, kuris viena koja klajoja po mirusiųjų pasaulį, kita koja laikosi materialaus pasaulio. Netrukus jis iš tikrųjų miršta, tačiau istorija ir atsisveikinimas dar nesibaigia.

Beskaitant nesunku suprasti, kodėl George Saunders gavo Man Booker premiją. Galima diskutuoti, kiek knygos turinys pajėgus jaudinti skaitytoją, tačiau abejonių nekyla dėl knygos struktūros originalumo ir įtaigumo. Sukurta unikali dviejų (gyvųjų ir mirusiųjų) pasaulių terpė – šių pasaulių plonytė bardo būsena kaip perėjimas, atsiskyrimas nuo žemiškųjų geidulių ir, žinoma, nuo savęs kaip asmenybės ir ego struktūrų. Manding, kažkodėl tai koreliuoja ir su krikščionių skaistyklos sąvoka.

Visgi Linkolnas bardo man priminė klasikinį Dantės kūrinio Žmogiškosios komedijos Pragaro epizodą, kada poetas vedžiojamas po Pragaro ratus ir jam rodomi kankiniai, kenčiantys už žemiškojo gyvenimo nuodėmes. Linkolno barde visgi tokios apskaičiuotos architektonikos nėra, tačiau dvasių pasaulyje kančios ir prisirišimo tikrai ne ką mažiau.

Autorius pasitelkia fantasmagorinius vaizdinius, kūrybiškai pertransformuodamas dvasias, suteikdamas kraupius įvaizdžius, kaip antai didžiulę erekciją kenčiantis vyrukas, į raganas ir į degančius traukinius pavirstančias merginas, daugybę akių ir rankų turinčius pavidalus... Pavidalai neatsitiktiniai, jie siejasi su buvusių asmenybių gyvenimais, jų silpnybėmis ir nuodėmėmis. „Ar aš prašiau gimti su geismu sanguliauti su vaikais? Neprisimenu, kad būčiau to prašęs motinos įsčiose. Ar grūmiausi su tokiais geiduliais? Iš visų jėgų. Na, nebent šiek tiek. Kiek galėjau, tiek grūmiausi. Grūmiausi tiek, kiek gali žmogus, gimęs su tokia negalia ir būtent tokio stiprumo (p. 298)“.

George Saunders

Taip pat man šis romanas priminė XX a. pradžios amerikiečių poeto Edgars Lee Masters poezijos rinkinį Spūn Riverio antologija, kada iš savo kapo prabyla ištisas išmiręs kaimelis ir pasakoja savo gyvenimo geidulius, nuodėmes ir džiaugsmus. Galgi viskas ir būtų kiek panašu ir G. Saunders romane, tačiau jis apjungia dar ir dokumentinės prozos elementus, cituoja realiai gyvenusių ir spaudoje publikuotų straipsnių nuotrupas, iš citatų kurpia įvairiapusį Prezidento vaizdinį tuo sunkiuoju krizės laikotarpiu, kai vyksta Pilietinis karas ir miršta jo sūnus. Esama ir tokių pozicijų, kurios ne visada palankios Linkolnui, kurie nekęsdami Pilietinio karo, nukreipia savo tūžmastį į jį. „Jei tokia nevykusi administracija dar vienai ketverių metų kadencijai išrinks Abe Lincoln, tikimės, kad atsiras narsi ranka, dėl visuotinės gerovės įbesiąs durklą tironui į širdį (p. 260)“.

Visgi visumoje atrodo, kad autorius stato dviejų pasaulio katedrą Linkolno sielvartui. Žinoma, toks laidojimo ir gedulo sutelktas laikotarpis, kartu ir visos JAV nepavydėtinos padėties, tačiau kartais atrodo, kad tuo sielvartu kažin kaip mėgaujamasi, jis sutaurinamas daugiabalsių veikėjų pasakojimuose, todėl Linkolnas tampa prakaulus dėl savo sielvarto ir jį tarsi išteisina Pilietinio karto kontekste dėl daugybės mirčių. Kartu tai mito apie Linkolno charakterį ir artimiausius ryšius su šeima kūrimas iš nuogirdų, paskalų, dokumentų ir paties autoriaus refleksyvaus impulso.

Šios istorijos pagrindiniais pasakotojais tampa į Rojų niekaip nenorintys patekti trys vyrai – kunigas Ervelis Tomas, Hansas Volmanas ir Rodžeris Bevinsas iii. Jie tampa kaip Trys karaliai, pasitikę anapusiniame pasaulyje Vilį, ir kurie atskleidžia esminius bardo būsenos dėsnius. Gotikinė kapinių tamsi atmosfera, misterijos elementais perteikiama šioje būsenoje įkalintomis dvasiomis, kurios neištaria žodžio „mirtis“, todėl vertėjai Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei teko paplušėti su vertimu, atrandant tokius žodžius kaip sirgadėžė, pasitelkiant dialektines lietuvių kalbos ypatybes ir jų pagalba kuriant daugiabalsių veikėjų charakteringą kalbėjimą.

Vis galvojau, kokie esminiai įvykiai, kurie gali būti įdomūs ir patrauklūs masiniam skaitytojui, tačiau tokių neradau. Knygos siužetas fokusuotas į Prezidento Linkolno sielvartingą atsisveikinimą su sūnumi, o visa kita – formas keičiantis pomirtinio pasaulio šokis su daug mažų asmeninių laikmetį nušviečiančių istorijų. Vienos įdomesnės, kitos praplaukiančios kaip vaiduokliai ir nepaliekančios peno apmąstymui, todėl priimamos kaip bendro kūrinio sąrangos kontekstinės detalės.

Linkolnas bardo – originalios struktūros literatūros pavyzdys, kiek primenantis išsiliejusią eksperimentinę postmodernistinę prozą. Lygindamas su gretutiniu Man Booker International nugalėtoju D. Grossman romanu, visgi darau prielaidą, kad 2017 metų bookeristai laimi ne tiek dėl turinio, kiek dėl dėkingos romano formos, kuri sukelia nevienadienį gilaus ir svaraus pasakojimo įspūdį. Linkolnas bardo nėra siužetinis pasakojimas, tai vibruojantis būsenų (bardo) literatūros pavyzdys, leidžiantis panardyti po įsivaizduojamą pomirtinį pasaulį, kuris gali būti toks pat dėsningai realus kaip mūsiškis.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Saulius Skvernelis, naujasis diktatorius, kardinaliai pakeitė savo įvaizdį

Sveiki,

Juokas juokais, bet po vakarykščio įrašo negalėjau nepasidalyti šia po internetą sklandančia nuotrauka, kuri šiandien privertė mane juoktis. Išties, ne daug progų juoktis, kai žiūri į Premjerą Saulių Skvernelį, tačiau tokia proga visgi pasitaiko. Gal net tik kartą gyvenime. Tad kas mums, žemės dulkėms, prieš Skvernelio kurtumą ir aklumą belieka daryti? Tik juoktis arba nusilenkti.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Saulius Skvernelis - didžiausia Lietuvos gėda ir nusivylimas!

Sveiki,

Prieš skaitydami šį įrašą, turėtume žinoti, kad jame bus išliejama negatyvi emocija ir pasipiktinimas, todėl norėdami tik pozityvių minčių ir įkvėpimo, nuoširdžiai rekomenduoju šio įrašo toliau neskaityti.

Man žiauriai gėda. Dėl Lietuvos, jos žmonių ir Sauliaus Skvernelio.

Būtume sąžininga tauta, jau seniai būtume Skvernelį užmėtę akmenimis, o dabar sėdime susiskaldę, suraukę subines, kad oras neišeitų, nes, o kaip čia mes atrodysime, jeigu mitinguosime ir skųsimės? Geriau buitiškai prie keptuvėje kepamų bulvių su šeima paniurzgėsime. Viešumoje – oi, vaikuti, negražu, – geriau nešiokimės širdyje visą nusivylimą ir pyktį.

Žinote, kur yra lietuvio problema? Jis yra užglušintas, į kampą įspęstas, pilnas baimių ir kompleksų prifarširuotas žmogus, kuris mano, kad geriausi Lietuvos laikai buvo Vytauto laikai ir kad nuo Lietuvos „didybės“ subyrėjo Sovietų Sąjunga. Šnipštas. Išpūstas burbulas. Lietuvis nuo savo vergvaldžio negali apsiginti.

Baisiausia, kad Lietuvos žiniasklaidos antraštės dvelkia supuvusiu populizmu. Žiniasklaida tyli, reiškia Skvernelio demonizaciją-demokratiją neutraliai, tačiau kokią menkesnę valdžios žiurkę greitai su emocijomis suėda. Ar tai reiškia, kad Skvernelį kažkas laiko už skverno, neleidžia jo juodinti, net tada, kai jis rimtai pareiškia, kad jam nusispjauti tie mokytojai, tie nuolat skurstantieji, tiek durniai...? Žodžiu, buldogas Skvernelis tampa kažkam didvyriu, man asmeniškai protu nesuvokia, arba tie reitingai iš tikrųjų nupirkti tos „tyliosios“ žiniasklaidos.

Nesistengsiu įrodinėti Skvernelio nusišnekėjimų – jų nėra. Yra tik diktatūrinė pozicija ir iš lapo išmokti statistiniai skaičiai, kuriuos jis kaip buldogas atrajoja per kiekvieną savo policininko kalbą, lyg Lietuva būtų iš tikrųjų tik vienas didelis girtų vairuotojų automobilis – jo kalboje daugiau lozingų nėra. Bet koks jo pasisakymas tėra Skvernelio tikslas  išlaikyti partiją, iš kurios jį išspjovė į padanges. Dabar skrenda kaip erelis, bet turėtų leistis kaip višta. Kai pamatau jo suplotą snukį (turiu galvoje ne fiziologiją, o dvasinį stotą, nes juk net aš prieš patyčias, tačiau iš diktatūros apraiškų galima tyčiotis!), tada pasidaro bloga. Geriau jau Skvernelio nė neskaityti spaudoje. Kiekvienas jo pasisakymas yra antidemokratiškas, nukreiptas prieš laisvuosius piliečius ir aš iš esmės, (nors nebalsavau už šią baisiųjų partiją), Skvernelio politinės patrankos yra nukreiptos absoliučiai prieš mane ir mano pažįstamus. Ginamės nuo įstatymiškai apsaugoto karantino skleidėjo. Argi ne graudu?

Gėda. Žinoma, kad gėda, jog nieko nevyksta, kad leidžiama tokiam svolačui kalbėti, spręsti (bet ar jis ką sprendžia? Ar kalbasi su žmonėmis? Ar jiems tarnauja, kaip pagal demokratijos principus turėtų būti?) Šnipštas. Skvernelis yra didžiausia Lietuvai bausmė ir gėda – čia kaip „du viename“ šampūnas. Kitą vertus, žmonės visgi palaiko šį policininką. Velniai rautų, Premjeras buvęs policininkas? Čia gi jau triguba šalies gėda.

Vis galvoju, bandau blaiviai per savo ciniškas emocijos įvertinti, kodėl nutiko taip, kad ant mūsų šika, kakoja ir triedžia? Kaip nutiko, kad jaučiamės bejėgiai, beviltiški ir vienintelis mūsų skystas ginklas yra emigracija, kuri Skverneliui tik kelia šypsnį? Vadinasi, net emigracija, kuria taip dažnai grasiname valdžiai, tėra tik mūsų pačių paskutinės kaip laisvo piliečio „galios“ krenkštelėjimas.

Šlykšti man šioji politika. Šlykštus man Saulius Skvernelis. Ir šlykšti toji politika, kurioje tenka murgdytis. Iš esmės mes kiekvienas po tokios politikos sparnu esame Jėzus Kristus. Kiekvienas. Mes išėję į dykumą, esame gundomi baisingų dalykų – emigracijos, nežinomybės, savižudybės, menkavertiškumo ir t. t. Kovojame su jų pasiųstu šėtonu ir visada pralaimime, puldami išalkę prie pažertų kiaulėms pupų ir net mušamės dėl jų, nes mus moka suskaldyti manipuliacijomis ir pažadais. Tai yra didžiausias lietuvio pažeminimas. Ši valdžia. Šis Skvernelis. Priežasčių yra įvairių, bet didžiausia iš jų – mes esame suskaldyti baimingų prietarų ir abejingumo.

Mes turėtume pasakyti, ką turi dėl mūsų padaryti valdžia, tačiau išėjo taip, kad valdžia mums diktuoja, ką turime mes dėl jų karūnų ir krėslų daryti. Dar niekada nemačiau iš taip arti gyvatės vardu Demokratija, kuri nefunkcionuoja, o ryja savo pačios šešėlį.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Ray Bradbury (Rėjus Bredberis) apie skaitymą, mokymąsi ir bibliotekos svarbą

Sveiki,

Kadangi mano laisvalaikis neatsiejamas nuo knygų ir jų skaitymo, negalėjau nepasidalyti amerikiečių rašytojo, jau tapusio klasiku, Ray Bradbury (1920-2012) citata apie jo sunkią ir skurdžią vaikystę bei knygų skaitymo troškimo.

Ne visada socialinė aplinka nulemia žmogaus žingeidumą ir R. Bradbury yra puikus to pavyzdys. Tik žmogaus viduje esanti kibirkštis pažinti pasaulį veda jį į išsilavinimą ir šviesuomenę. Autorius lietuvių skaitytojams labiausiai pažįstamas (jau ne vienai skaitytojų kartai) iš tokių romanų kaip „Pienių vynas“ ir „Marso kronikos“ bei „451 Farenheito“.

Jūsų Maištinga Siela