Filmas: "Pono Lazaresku mirtis" / "Moartea domnului Lãzãrescu" / "The Death of Mister Lazarescu"

Sveiki,

Rumunų režisierius Cristi Puiu tikriausiai yra vienas iš tų režisierių, kuris iš žiūrovų pareikalaus didžiausios kantrybės žiūrint jo kino juostas. Prieš kelerius metus matytas jo filmas „Sieranevada“ (2016) mane absoliučiai pribloškė savo natūralizmu ir kompozicija, kad ilgą laiką tausojau nematytą dar vieną jo darbą „Pono Lazaresku mirtis“ (romun. Moartea domnului Lazarescu) (2005), kuris iš esmės pratęsė tą gerą režisieriaus manierą vilkinti įvykius taip gyvenimiškai absurdiškai, kad nesižavėti tikriausiai kino gurmanui neįmanoma. Jeigu „Sieranavadoje“ visa šeima beveik tris valandas vis ruošiasi šventinei vakarienei ir niekaip negali visi susėsti, tai šiame filme 63 metų senukas bando patekti pas daktarus, tačiau kyla daugybė nenumatytų aplinkybių, kurios trukdo gauti reikiamą pagalbą.

Filmas iš tikrųjų priminė mano paties kelionę į ligoninę vežant senelį. Pažįstamos būsenos, tačiau tokio absurdo, su kokiu susiduria Lazaresku, neteko susidurti. Iš tikrųjų filmas sukaltas realistiniu pagrindu, tačiau jame formuojamas humoras toks gyvas, nedirbtinis, toks, kokį kartais patiriame ir regime savo pačių gyvenime. Pustrečios valandos trunkantis tąsymasis po ligonines mums tampa tikra kantrybės ir juoko pramoga, o senukui mirties priežastimi, ką ir sufleruoja pats filmo pavadinimas.

Kas labiausiai stebina šiame filme? Režisieriaus galia ilgais kadrais kurti realistinio tipažo scenas, išlaikant bendrą atmosferą, neslopinant tirštos dinamikos, taiklių gyvenimiškų dialogų. Žinoma, čia esama daug gerų temų, kurias taip retai regime kine: senatvės, nereikalingumo, alkoholizmo ir sveikatos sistemos apkrovimo, žmogiškumo stygiaus... Kai kurie kadrai, kai medikai puola senukui aiškinti, kad jis pats kaltas dėl savo alkoholizmo, užuot jam pagelbėję, tampa kai kada ir mūsų lietuvių daktarų parodijomis. Sunku pasakyti, ar kalti žmonės, ar perkrautos ligoninės, ar žmogiškumo stygius – iš filmo šviečiasi, kad viskas viename, bet nepaprastai įdomu tose sultyse kartu su operatoriumi dalyvauti kaip papildomam įvykių dalyviui ir tapti viso to nesutramdomo cirko liudininku.

Vienas svarbiausių ir žmogiškiausių veikėjų – greitosios pagalbos medikė, kuri per tris ligonines visą naktį bando pristatyti Lazaresku. Netgi daktarų ambicijos ir arogancija pagal medikų reitingą leidžia laisvai susidoroti tiek su ja, tiek su Lazaresku. Kai kada filmas išties tiek vizualiai, tiek problematiškai priminė man tokias TV laidas kaip „TV pagalba“, „24 valandos“ ar net „Farai“, tačiau priešingai nei mūsų „realistiškose“ laidose, šiuo filmu režisieriui svarbu atskleisti ne sensaciją, bet gėdingai sukirmijusią žmogiškumo stygių ir esminius sisteminius sveikatos prieigos trūkumus. Filmas išties panardinantis į atskirą vakuumą, kuriame nustebsite sutikę jei ne save pačius, tai bent kaimynus ar tolimus giminaičius.

P. S. Filmą lietuviškais titrais, tačiau kiek prastoka kokybe galite susirasti filmai.in.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:8/10

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Įvyko Rosvelo ateivių katastrofa (Roswell UFO)

Sveiki,

1947 metais liepos 7 d. įvyko vienas mistiškiausių susidūrimų su NSO ir ateiviais žmonijos istorijoje. Nors tokių susidūrimų būta daug ir apie juos prirašyta daug knygų, sukurta filmų ir dokumentikos, tačiau Rosvelo (Roswell) miestelio, esančio JAV Naujojoje Meksikoje, įvykiai tikriausiai yra patys garsiausi ir labiausiai aptarinėjami. Visų pirma tai lėmė vietos gyventojų liudijimai, nutekinti kadrai ir nuotraukos, kuriuos vėliau vyriausybė bandė sumenkinti, sakydama, kad tai falsifikatas.

Iš NSO sudužusios lėkštės vietos greitai buvo pašalinti žmonės, jiems uždrausta ne tik ten būti, bet ir kalbėti apie matytus vaizdus, tačiau kalbos nenustoja sklisti net iš pačių darbuotojų, slaptųjų oro pajėgų atstovų, kurie darbavosi tose vietovėse. Rosvelo įvykiai amžiams pakeitė požiūrį į ateivius ir NSO, kad vyriausybė norėdama nutildyti visuomenę, ėmė finansuoti filmus ir serialus ateivių tema, kad viskas atrodytų tik fantazija, kurią lengva sukurti kameros, kostiumų ir aktorių pagalba.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Olga Tokarczuk apie literatūrą kaip bendravimo priemonę

Sveiki,

Beskaitydamas lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk romaną „Bėgūnai“, kuris neseniai pasirodė lietuviškai, nenustojau stebėtis tekstų jungtimis. Štai viename interviu autorė O. Tokarczuk sako kad literatūra – tai viena iš universaliųjų bendravimo priemonių.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jei Bylo gatvė prabiltų" / "If Beale Street Could Talk"

Sveiki,

Po itin sėkmingos Barry Jenkins juostos „Mėnesiena“ (2016), režisierius grįžta vėl „Oskarui“ nominuotu filmu „Jei Bylo gatvė prabiltų“ (angl. If Beale Street Could Talk) (2018), kuris pasakoja apie XX amžiaus antrojoje pusėje vykusius rasistinius baltųjų išpuolius prieš juodaodžius, jų engimą, teisėsaugos sistemos baisumus. Filmą tikriausiai galima lyginti su panašiu metu pasirodžiusiu kitu filmu „Juodaodis iš Kukluksklano“ dėl bendro neapykantos juodaodžiams dešimtmečio bei panašios tematikos.

Kaip ir filme „Mėnesiena“, taip ir šiame, režisierius laikosi savito režisūros braižo. Žiūrovas protu suvokia, kad pasakojama apie itin žiaurius dalykus, tačiau pats filmo tonas toks minkštas, švelnus ir melancholiškas, kad nebereikia vaizduoti nei prievartos scenos, nei visų tų žiaurių įvykių vyrų kalėjime, juos iš esmės mums papasakoja garso takelis, priartintas aktoriaus veidas pirmame plane ir galų gale pati tyla, neištransliuotas žodžiais ir veiksmais veikėjų skausmas. Siužetinė linija gana paprasta: jauna mergina tampa nėščia, tačiau jos vaikinas pakištas ir apkaltintas išžaginimu ir įgrūdamas į kalėjimą. Niekas nenori imtis šios bylos, ji kainuoja didžiulius pinigus, o pagrindinė liudytoja išvykusi į Puerto Riką... Kuo viskas gali baigtis? Arba pavyks mylimąjį ištraukti iš kalėjimo, arba ne. Visa kita palikta režisūrinei galiai, kuri išties specifinė, kiek primenanti kitų režisierių manieras, bet bendrame B. Jenkinso kūrinyje tai susisluoksniuoja ir tampa savitu atspalviu.

Kai kurios scenos itin poetiškos ir estetiškai muzikalios, primenančios sąmonės svyravimą atminties labirintuose, todėl pati filmo kompozicija – tai kelionė iš dabarties į praeitį, sudurstyta prisiminimais ir dabarties įvykiais koliažo principu. Tai iš tikrųjų veikia, pavyzdžiui, kad ir gimimo sceną, kada močiutė padeda gimti savo anūkui. Trys kartos ir tas motiniškas pažadas nepalikti mažylio. Išties, atrodo, jau scena lyg idėjiškai nuvalkiota, bet vis tiek emocionaliai veikia tame neteisybės ir brutalumo pasaulyje.

Gražus atmosferinis filmas apie nelengvus laikus.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Ana Frank su šeima pateko į slėptuvę

Sveiki,

Oficialiai 1942 metų liepos 6 dieną Ana Frank su šeima patenka į slėptuvę Amsterdame, biuro priestate, kur besislapstydami nuo nacių praleidžia apie dvejus metus. Ankštomis sąlygomis šeima nuolat gyveno streso būsenoje su dar keturiais nepažįstamaisiais. Kasdienybės išgyvenimus mergaitė užrašinėjo laiškų pavidalais į savo dienoraštį. Galiausiai naciai aptiko slėptuvę ir visą šeimą išvežė į koncentracijos stovyklą. Manoma, kad Ana Frank mirė likus vos keliems mėnesiams iki karo pabaigos. Vienintelis tėvas Otas Frankas liko gyvas, kuriam grįžus į Amsterdamą buvo įteiktas rastas dukters dienoraštis. Pirmąkart jis publikuotas 1947 metais ir jis tapo tarptautiniu bestseleriu.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Klonuotas pirmasis gyvūnas - avis Dolly

Sveiki,

1996 metų liepos 5 dieną pasaulį išvydo pirmasis klonuotas gyvūnas ir juo tapo avis Doli (Dolly). Šioji avis padarė tikrą perversmą genetikos srityje, ji turi net tris motinas: surogatinę motiną, DNR motiną ir motiną, kuri suteikė avies kiaušialąstę. Avis išgyveno iki 2003 metų. Nuo Doli pasirodymo pradėta klonuoti ir kitas gyvūnų rūšis.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Riba" / "Border" / "Gräns"

Sveiki,

Štai ir pirmasis šios vasaros filmo tikrasis atradimas! Skandinavų šokiruojanti kino juosta „Riba“ (šved. Grans) (2018), kuri Tarptautiniame Kanų kino festivalyje pernai pelnė „Ypatingo žvilgsnio“ apdovanojimą. „Riba“ Lietuvoje buvo rodoma Scanoramos kino festivalyje. Šalto, niūraus ir tamsaus skandinaviško stiliaus filme pasakojama apie uosto terminale dirbančią baisios išvaizdos moterį, kuri užuodžia žmonių emocijas ir jų nuodėmes, todėl labai lengvai suseka kontrabandą, pedofilus ir t.t. Taip, filmas apie žmogiškumo galių peržengusią tam tikrą mutantę, bent jau taip atrodo didžiąją filmo dalį, kol nesužinome tikrosios moters tapatybės.

Na, sunku žodžiais nusakyti, kaip toks filmas mane prikaustė – vis rečiau taip nutinka. Tuos, kuriuos žavi filme nestandartiniai siužetai, unikalūs raiškos būdai ir savitos idėjos, manau, filmu mėgausis. Tai tarsi bjaurasties estetika, kuri „nurauna stogą“ ir verčia šlykštėtis tuos, kurie pripratęs prie įprastinių grožio sampratos standartų. Tiems, kuriems keistenybės atrodo kaip unikalūs dalykai, manau, filmas tikrai labai patiks.

Kartais skandinaviškas kinas blyksteli kaip žaibas iš giedro dangaus. Prieš kelerius metus matyta norvegų juosta „Telma“ irgi buvo tokia nestandartinė mistinė drama apie super galią turinčią jauną merginą, „Riba“ papildo šį skandinaviškąjį keistų, bet gerų filmų kraitį...

„Riba“ žavi tuo, kad centre – nestandartiška moteris, tarsi priešgyna šių dienų super aktoriams, iš kurių reikalaujama fizinių duomenų. Tiesa, aktorė kasdien grimo kambaryje praleisdavo po 4 valandas ir specialiai šiam vaidmeniui priaugo 20 kilogramų. Toks atsidavimas vaidmeniui neliko nepastebėtas ir ji tapo Švedijoje geriausia metų aktore. Visgi ne grimas yra čia pats svarbiausias dalykas, bet stiprus ir originalus scenarijus, kurį savitai realizuoja režisierius. Scenarijus susideda iš kasdienybės vaizdinių, žmogaus nepritapimo, vienišumo, atskirties būsenų, kuriuos netrukus ima mainyti keisti skandinavų tautosakiniai baubai – troliai, fėjos, elfai ir kt. Smagu, kad juosta perteikta tokiu stoiškai realistiniu būdu, be specialiųjų efektų, todėl tai sukuria baugaus realizmo įspūdį. Niūroje ir kartu labai gaivioje miškų aplinkoje slypi keisti ir protu nepaaiškinami žmogiškosios prigimties atsiskleidimo būdai.

Nors pagrindinė ašis būtų atskirtis tarp magiškojo pasaulio ir žmonių, esminis dalykas, man rodos, išlieka aplinkos, kurioje tu augai visą gyvenimą ir gauto išsilavinimo bei suformuotų vertybių priešprieša su žvėriška ir antžmogiška prigimtimi. Kas stipriau? Kūniškasis ar įdiegtas kultūrinis pagrindas? Išties įspūdingai perteiktas filmas.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.1

Maištinga Siela