Knyga: Philip Roth "Kiekvienas žmogus"

Philip Roth. „Kiekvienas žmogus“ – Vilnius: Vaga, 2019 – 144 p.

Amerikiečių rašytojas Philip Roth (1933-2018) man puikiai pažįstamas iš paauglystės laikų, kada gavęs lietuviškai Rasos Drazdauskienės išverstą knygą Amerikietiška pastoralė, kultinėje Alma litteros knygų serijoje XX amžiaus aukso fondas, maniausi, kad prisėsiu ir perskaitysiu kaip Salman Rushdie Vidurnakčio vaikus, tačiau po 70 puslapių teksto supratau, jog būsiu save naktimis nualinęs S. Rushdie stebuklingu romanu ir pernelyg greitai kibęs į Philip Roth, todėl atidėjau Amerikietišką pastoralę į šoną visiems laikams. Tebeturiu lentynoje tą knygą, tikiu, kad šiandien su malonumu ją netgi įveikčiau, tačiau prieš trejetą metų teko Kino pavasaryje matyti ekranizaciją, kuri man patiko, tik, deja, jau nebepaskatino skaityti pačios knygos...

Šiemet Vagos leidykla pristatė kitą rašytojo romaną, kur kas patogesnės apimties, pavadinimu Kiekvienas žmogus (angl. Everyman), o jį išvertė mano mėgstamas, šiaip jau suvokiamas kaip elitinės literatūros vertėjas Laimantas Jonušys. Tai paskutinis Philip Roth romanas, parašytas 2006 metais, po kurio autorius iki pat savo mirties daugiau nieko neparašė. Romanas, kaip ir tikėjausi, skamba kaip savotiškas requiem, mąslus gyvenimą apibendrinantis kūrinys, paskutinis pasispardymas, jeigu dar gražiau – paskutinė rašytojo gulbės giesmė. Nežinia, kiek šiame PEN/Faulkner premija apdovanotame kūrinyje yra autobiografiškumo, tačiau gyvenimiškos išminties, atlaidumo praeities įvykiams tikrai yra nemažai.

Istorija aprėpia visą vieno vyruko, žydų kilmės (tai nuolat pasikartojantis Ph. Roth romanų motyvas) vyruko gyvenimą, pradedant jo pirmuoju apsilankymu ligoninėje, kai jam dar esant mažam berniukui išoperuojama išvarža ir baigiant jau esant visai senukui, kai jis vyksta į dar vieną operaciją. Nors istorijos pradžia prasideda per pagrindinio veikėjo laidotuves, didžiąją gyvenimo dalį veikėjas pasakoja pats savo gyvenimo istoriją, kuri, kaip jau galite numatyti, paženklinta amerikietiškosios kultūros ir netobulo, nuolat savo kūniškiems įgeidžiams tarnaujančio vyro klystkeliais.

Esminiai istorijos pjūviai, ženklinantys veikėjo gyvenimo pokyčius, yra operacijos ir besikeičiančios gyvenimo moterys. Per moteris – mamą ir tris buvusias žmonas – jis papasakoja savo ligos istoriją, o per ligos istoriją ir destruktyvius santykius su aplinkiniais. Tai gana kinematrografiškas pasakojimas, kuris nuteikia itin amerikietiško, holivudinio pasakojimo polėkiui, kokį galime regėti, tarkim, žiūrėdami Forestą Gampą ar skaitydami John Irvingo romanus. XX amžiaus Amerika, Didžiosios depresijos laikotarpis, privatus žydiškas tėvo verslas taisyti ir pardavinėti laikrodžius bei papuošalus, brutalus ir mačistinis vyro pasaulis, atskirtas nuo švelnaus ir nuolankaus moters pasaulio, kuris veikiau randasi prie puodo, vyro ligonio lovos ir skirtas vaikų auklėjimui. Neapleido jausmas, kad tokią istoriją būtų nesunku ekranizuoti, tačiau padaryti filmą ypatingą, kokį rašytojas padaro Kiekvienas žmogus kūrinį, būtų išties nelengva užduotis.

Philip Roth

Tik iš pažiūros atrodo, kad pagrindinio veikėjo problema yra ligos ir neištikimybė. Atrodo, kad veikėjas velka užprogramuotą likimo naštą paklusti savo seksualiniams įgeidžiams ir net atrodo, kad jį todėl likimas ir baudžia ligomis. Priešingai nei jo brolis Hovis, kuris sukūrė visiškai sėkmingo, idealaus amerikiečio gyvenimą. Kurį laiką tarp brolių atvyravę puikūs santykiai tampa iškreipti nesėkmių: „Pats paauglystėje turėdamas dailininko talentą ir vienintelį vertą dėmesio fizinį gebėjimą – gerai plaukti, – Hovį mylėjo nesidrovėdamas ir visur juo sekdavo. Bet dabar jo nekentė ir jam pavydėjo, buvo persmelktas pavydo nuodo, mintyse beveik stojo prieš jį apimtas įniršio, nes jėgai, su kuria Hovis ėjo per gyvenimą, nėra buvę jokių kliūčių (79-80 p.).“ Kaip ligos ir sveikatos trūkumas gali sugadinti brolių santykius – kiek netikėtas Ph. Roth pavyzdys, kad ne visada turtuose glūdi šeiminių santykių pražūtis.

Pirmojoje knygos dalyje labiau pasakojimas šviesus, netgi atrodo, kad pasakotoją nelabai ir jaudina gyvenimo negandos, kurios tebuvo smagus nuotykis. Dvelkia ir subtiliu humoru, pavyzdžiui, „Testamento rašymas – geriausia senėjimo, o gal net mirimo dalis, pats rašymas, o paskui atnaujinimas, koregavimas ir rūpestingai apgalvotas perrašymas (p. 53)“. Vėliau pasakotojo tonas įgauna tam tikro gyvenimo kartėlio, išpažinties ir apgailestavimo polėkio, kadangi artėdamas prie senatvės įvykių, pasakotojas ima apgailestauti, kad gyvenimas toks trumpas ir jis padarė tiek mažai. Iš esmės tai knyga, kuri absoliučiai ramiai nuteikia tiems žmogaus gyvenimo tarpsniais, apie kuriuos mes jau esame girdėję, skaitę ir matę filmuose – nieko naujo nepasiūlo. Prisiminiau vokiečių rašytojo Robert Seethaler irgi mažos apimties romaną Visas gyvenimas, kuriame autorius irgi aprėpia visus vieno žmogaus gyvenimo tarpsnius, tačiau tam jis pasitelkia ypatingą laikmetį, ekspertinius asketiškuosius gyvenimo buities ir filosofijos matmenis, o Ph. Roth lieka ištikimas tradiciniam nuosekliam pasakojimui.

Galiausiai amerikietiška imigrantų šeimos istorija tampa universali ir tinkanti kiekvienam iš mūsų, nes pasakotojas apmąsto žmogaus egzistencijos prasmę, susidūrimą su savo prigimtimi klysti, tarnauti aistroms, sąmoningai ir nesąmoningai kurti ir griauti santykius, o galiausiai tai romanas apie žmogaus mirtingumą, susidūrimą su išnykimo akistata. Gal dėl to šis romanas labai patiks ir paprastų istorijų skaitytojams, ir skaitytojams gurmanams, nes teksto raiškos ir turinio atžvilgiu Kiekvienas žmogus yra universali knyga, o tokios visada randa priebėgą prie skaitytojo. Tokias knygas vadinu išpažintinėmis, gal net pernelyg sąžiningai parašytomis, nesvarbu, kad jos ne autobiografiškos, tačiau nesunku už teksto kulisių pajusti, kad autoriui ji buvo svarbi, kaip gali ji tapti svarbiu kiekvienam iš mūsų trumpalaikiškumo liudijimu. Galiausiai visa, kas esame, buvome ir būsime, tėra tik mūsų prisiminimai apie santykius, štai veikėjas skambina vienam draugui, kuris miršta nuo prostatos vėžio, pastarasis sako: „Gana ilgai apie tai kalbėjau, o dabar turiu parašyti. Viską, ką patyriau tame versle. Jeigu sugebėsiu parašyti atsiminimus, būsiu pasakęs žmonėms, kas aš esu. Jeigu sugebėsiu, mirsiu su šypsena veide (p. 119).“

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Parazitas" / "Parasite" / "Gisaengchung"

Sveiki,

Belaukiant „Kino pavasario“, kuriame bus rodomas vienas geriausių, daugelio kino žiūrovų nuomone, pristatytų 2019 metų filmų – Pietų Korėjos trileris „Parazitas“ (angl. Parasite) (2019), kuris šiemet pelnė Auksinę palmės šakelę tarptautiniame Kanų kino festivalyje. Tai jau antroji azijiečių pergalė iš eilės. Prieš metus sėkmingai laurus nuskynė japonų drama „Vagiliautojai“, kurie, mano galva, siužetiškai turi neįtikėtinų panašumų.

Prisipažinsiu, kad po seanso likau visgi „Vagiliautojų“ šalininkas, nors „Parazitas“ irgi geras filmas. Istorijos epicentre – skurdžiai pusrūsyje gyvenanti korėjiečių šeima, kuri vieną dieną gauna stebuklingą akmenį, kuris pakeičia jų gyvenimą. Žinoma, filme akmuo labiau veikia kaip simbolis, nei kaip stebuklingas artefaktas, o visa kita – tai istorija apie skirtingus socialinius sluoksnius, vargšų invaziją į turčių namus, kada kone sėkmingomis pastangomis visa šeima kaip tarakonai nepastebimai uzurpuoja turtuolių namus.

Iškart pripažinsiu, kad filmas itin įtraukiantis, tačiau jo laimėjimas ir visuotinis pripažinimas netgi po seanso yra šiokia tokia paslaptis. Juk iš esmės filme beveik nieko nėra novatoriško. Tai pramoginio amerikietiško tipažo komedija su trilerio elementais korėjietiškos kultūros apsuptyje, todėl filmas lengvai perkandamas kaip pramoginis. Kiek gi amerikietiškų filmu apie visokius persirėngėlis, aferistus, kurie lengvai imituoja kitų socialinių sluoksnių atstovus (prisiminiau „Aferą“, „Aušino aštuntuką“ ir kt.) ir pasiekia savo tikslus. Žinoma, „Parazitų“ siužetas šiek tiek įdomesnis, pasakojimo polėkis kiek perfiltruotas azijietiškų kultūros motyvų, tačiau nugrandžius visas tas egzotines apnašas, kas gi šioje istorijoje lieka? Ogi toji pati amerikietiškoji svajonė iš padugnių pakilti kriminaliniais keliais į socialines aukštumas. Nors režisierius tikina, kad sukūrė trilerį be gerų ir blogų personažų, tai irgi savotiškas laviravimas, kuris žavi, bet tik tam tikro pramoginio kino zonoje, tačiau Auksinę filmo šakelę, manau, turėjo pelnyti arba novatoriška kino juosta, arba labiau nepriklausomo kino tipažo kūrinys.

Filmas kol kas užima antrąją poziciją kaip geriausias 2019 metų sukurtas filmas. Nesunku suprasti kodėl, nes režisierius jau turi tarptautinį pripažinimą. Nors nemačiau jo kontraversiškai Kanuose sutiktos juostos „Okja“ (2017), tačiau jo „Sniego traukinys“ (2013) atrodo netgi prieš „Parazitą“ unikalesnis ir originalesnis kūrinys. „Sniego traukinys“ apskritai buvo idėjiškai netikėtas, ambicingas kūrinys, nors, tiesa, irgi pramoginio kino gairėmis sukurtas, tačiau „Parazitas“, kad ir kiek socialinių, kultūrinių ir moralinių poteksčių priskaldytume, jo vientisumas man asmeniškai kelia tam tikrų abejonių dėl, mano akimis, kiek perdėtų vertinimų. Filmas, žinoma, labai geras ir vertas bent kartą pamatyti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 96/100

IMDb:8.6

Jūsų Maištinga Siela

Kalėdinės dovanėlės iš leidyklos "Baltos lankos" Maištingai Sielai

Sveiki,

Iš tikrųjų net nustebau... Ėjau atsiimti siuntinio, nežinodamas, nei kas jį siuntė, nei iš kur, bet tam tikrų įtarimų turėjau. Jau antri metai, kai leidykla Baltos lankos nustebina savo kalėdinėmis dovanėlėmis – knygomis ir specialiai man skurta įsegama emblema. Nežinau, kada prisėsiu prie šių knygų, nes dabar eilėje laukia nemaža susikaupusių naujai išleistų geros literatūros knygų stirta. Bet reikia manyti, kad greitai, reikia manyti...

Ačiū leidyklai už tokį išskirtinį dėmesį.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adamsų šeimynėlė" / "The Addams Family"

Sveiki,

Reiktų pradėti pačia banaliausia fraze, kad tikriausiai visi mano viduriniosios kartos žmonės žino, kas yra Adamsai ir žino jų filosofiją, ir gyvenimo būdą. Keistoji šeimynėlė buvo sukurta ir rodoma dar nespalvojo televizoriaus laikais – apie septinto dešimtmečio antrąją pusę. Paskui dešimto dešimtmečio pradžioje pasirodė du vaidybiniai filmai, būta ir kitokių, kiek blankesnių projektų, kaip atkurti šiuos kultinius veikėjus. Šiandien, kaip teigia filmo anotacija, „Adamsų šeimynėlė“ (angl. The Addams Family) (2019) atgimsta po 25 metų animacinio filmo pavidalu.

Helovininių nuotaikų filmas buvo JAV-ose paleistas į rinką būtent per bauginančiausias šventes, o Lietuvos kino teatruose atėjo jau gerokai po Vėlinių. Istorijoje pasakojama ta pati klasikinė Adamsų šeimynėlė, kurioje pateikiama kiek drakuliška šios keistuolių šeimynėlės priešistorė: Gomeso ir Mirtišės vestuvės ir per tas vestuves įsiveržę ir priešiškai nusiteikę miestelėnai. Jiems tenka bėgti, kol atranda apleistą beprotnamį... Iš tikrųjų toliau siužetas plėtojamas gana primityviai ir nesudėtingai. Atsiranda ambicinga baltaodė verslininkė dizainėrė, kuri trokšta pakeisti Adamsų namus, o vėliau, apsėsta keršto troškimo, netgi nuteikinėja miestelėnus prieš monstrus... Tiesą sakant, nieko naujo, keletas juokingų situacijų, jau žinomi veikėjai su savo elgsenos ypatumais: kvaištelėjusi senelė, sadistiniai vaikai, paniurėlis tarnas ir kt.

Istorija iš tikrųjų primityvi, sukonstruota klasikiniu jau nusibodusiu principu: pabaisas, turinčias žmogiškumo kartais daugiau nei patys žmonės, yra engiami ir puolami už tai, kad jie yra kitokie. Ar filmas moko tolerancijos? Tam tikra prasme taip. Bet ekranizacija pernelyg be ugnies ir įdomesnės idėjos, savo prasmių variacijomis primena „Monstrų viešbutį“ ir kitus animacinius filmus. Visgi nemanau, kad daug ką prarasite, jeigu nepamatysite šio filmo, bet žinoma, genami vaikystės nostalgijos, galite bandyti, ir tikiu, kad nemažai daliai žiūrovų netgi patiks.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb:5.8

Jūsų Maištinga Siela  

Vinilinė plokštelė: The Beatles - Abbey Road [Vinyl, LP] (1969)

Informacija apie albumą:  The Beatles - Abbey Road [Vinyl, LP] (1969)

Knyga: J. M. Coetzee "Elizabeta Kostelo"

J. M. Coetzee. „Elizabeta Kostelo“ – Vilnius: Sofoklis, 2019 – 192 p.

Sveiki, skaitytojai,

Šiems metams pasibaigiant net nebemaniau, kad dar surasiu knygą, kuri mane įkvėps pačioms netikėčiausioms literatūrinėms patirtims. Nors puikiai man žinomas rašytojas J. M. Coetzee (g. 1940), tačiau po paskutiniosios trilogijos dalies Jėzaus mokyklos metai (Sofoklis, 2018) ėmiau šiek tiek abejoti, ar pirmoji Jėzaus vaikystės dalis, kuri man labai patiko, buvo verta šitokio plėtojimo į trilogiją. Tiesą sakant, rašytojas paskutinę dalį pateiks 2020 metais ir jau bus matyti bendras literatūrinis sumanymo vaizdas. Na, o šiandien Sofoklio leidykla, tęsdama senas geras J. M. Coetzee knygų leidimo tradicijas, išleido 2003 metais originalo kalba pasirodžiusį ir į ilgąjį Booker sąrašą patekusį kūrinį Elizabeta Kostelo (angl. Elizabeth Costello). 2003 metai rašytojui, kuris, pasak Sigito Parulskio, (o man tiesiog belieka pritarti), yra svarbiausias nūdienos rašytojas, kuris geba kiaurai skrosti mūsų dabarties visuomenės moralines, kultūrines, socialines pasirinkimų ir gyvenimo būdo prieštaras, taigi, 2003 metai J. M. Coetzee yra ypatingi, nes jis pelnė literatūros Nobelį, dar prieš tai – antrąją Booker premiją ir tai knyga iš auksinio, mano be galo mėgstamo, rašytojo laikotarpio.

Elizabeta Kostelo santūriai ir taupiai parašytas romanas, kuris savyje talpina esmines dabarties žmogaus problemas: moralinius pasirinkimus, blogio ir gėrio, dvasingumo ir hedonistinio gyvenimo konceptus, kurie paprastai mūsų visuomenę linksta suskaldyti pagal įvairiausius įsitikinimus. Šįkart autorius itin kruopščiai apgalvoja romano fabulą, jos struktūra tampa daugiamačiu literatūriniu rebusu, nes kiekvienas knygos skyrius iš esmės kalba trimis lygmenimis: 1) E. Kostelo gyvenimo istorija; 2) gvildeną opią visuotinę problemą; 3) įprasmina tam tikrą literatūros teorijos probleminį konceptą.

Pasakojimo centre – sena „nužydėjusi“, bet visuotinai gerbiama rašytoja Elizabeta Kostelo, kuri leidžiasi po pasaulį, skaitydama įvairius literatūrinius pranešimus. Ji pasauliui žinoma už ketvirtą savo romaną Namas Eklzo gatvėje, kurį pasirinko parašyti pagal James Joyce Uliso veikėjos Molės Blum perspektyvą, taip išplėsdama vadinamo moters rašymo ir moters „padėties“ literatūroje akiratį, už ką E. Kostelo, kaip iš romano konteksto regime, labai mėgsta įvairaus plauko feminisčių.

Daugiabriauniame pasakojime pirmiausia dėmesys skiriamas realizmui ir kaip literatūros konceptui, ir kaip tam tikram mąstymo būdui. E. Kostelo su sūnumi leidžiasi iš Australijos į JAV atsiimti literatūrinio apdovanojimo; šlovės nualinta senyva moteris ruošiasi iškilmingai kalbai, tačiau pirmojoje romano dalyje regime tik tos šlovės padarinius: motinos ir sūnaus išbalansuotus santykius, kuriuos neretai gyvenime motinai teko aukoti vardan kūrybos. Raškydamas motinos kūrybos vaisius, sūnus užmezga vienadienį meilės nuotykį su moterimi, kuri trokšta pažinti ne jį, bet jo motiną... Tiesą sakant, medžiaga taip subtiliai perteikiama savo lakoniškumu ir atmosfera, kad nežinau kito rašytojo, kuris tokia lengva plunksna sugebėtų neišsiplėsdamas per puslapius papasakoti viso gyvenimo motinos ir sūnaus emocines grumtynes, visą tą numanomą santykių bangavimo liūną, kurioje sūnui teko užaugti. Kitą vertus, pirmojoje romano dalyje nepalikta vietos motiniškiems instinktams ir rašytojos savigraužai, ji neanalizuoja, ką būtų pakeitusi, nes priima šlovę ir pasaulį su senatviniu nuovargiu, kaip tikriausiai ir daugelis iš mūsų, kurie gyvena gyvenimo diktuojame ritme.

Antrasis romano skyrius vadinasi Romanas Afrikoje, kurioje aprašoma E. Kostelos kelionė kruiziniu laivu prie Antarktidos. Laive ji skaito literatūrinę paskaitą ir sutinka seną savo meilužį – emigravusį rašytoją iš Afrikos, kuris skaito paskaitą apie literatūrą Afrikoje. Skaitovas iškelia idėją, kad Afrikoje romanas nėra gyvybingas, nes afrikiečiai apskritai yra sakytinių pasakojimų tradicijų tęsėja, jiems svetima invazinė nauja literatūra, jos formos ir tų formų atšakos. Laive įvyksta literatūrinis konfliktas, kada E. Kostelo bando pasipriešinti, teikdama, kad afrikiečiai nė nebando kurti savo romano sava kalba, o naudojasi anglų ir kuria literatūrą kaip egzotiką pasaulio rinkai. Esminis literatūrinis požiūrių ginčas slepia senus meilužių karo kirvius, iš tikrųjų J. M. Coetzee randa būdą pakalbėti apie skirtingas Afrikos literatūros vertinimo perspektyvas, bet nenutolsta nuo asmeninės E. Kostelo dramos, nes veikėjai turi vienas kitam senų nuoskaudų, todėl literatūrinis ginčas tėra tik senas santykių sąskaitų suvedinėjimas, todėl įkūnija pačios literatūros formos esmė – kalbėti kitaip apie esminius dalykus, pridengiant nuoskaudas. Sakyčiau, tai labai snobiška, paprasta, tačiau, kai tai perteikia J. M. Coetzee, atrodo, mažų mažiausiai genialu!

Trečiasis romano skyrius Humanitarika Afrikoje pasakoja apie E. Kostelo kelionę pas savo seserį, kuri besanti Afrikoje vienuolė. Tarp seserų įvyksta idėjinės grumtynės. Autorius per veikėjas kuria filosofinių karų ir pozicijų bataliją. Vienoje pozicijoje – ką tik mokslinį laipsnį apsigynusi sesuo Blanša, kuri tvirtina, kad humanitarika iškreipia tikėjimą, pripildo jį nedorų dalykų ir apskritai nesuteikia nieko žmonijai kaip mokslas. Čia daug autorius „prifarširuoja“ slidžių ir painių monologų, kuriuose išryškėja tam tikri prieštaravimai, neaiškumai, galima tai netgi vadinti ironija, kada pašiepiami konceptualūs, vienkrypčių įsitikinimų besilaikantys intelektualai. Štai E. Kostelo, pasibaisėjusi gotikine Kristaus mirties vaizdavimo kultūra, užsipuola seserį, kodėl ši neskleidžia apie Kristų gerosios žinios, kol jis dar buvo gyvas. Hedonistinė senoji graikų kultūra ir kenčiančioji krikščioniškoji Viduramžių tradicija (tarp kitko ilgai konkuravusi tiek filosofijoje, tiek literatūros kontekste kaip dvi idėjinės ir moralinės priešpriešos) vėlei atgimsta kiek skirtingais rakursais E. Kostelo ir jos sesers Blanšos santykiuose. Kaip ir buvo galima tikėtis, J. M. Coetzee nepateikia šio konflikto išrišimo, kadangi jo nėra visuotinai, tikriausiai negali būti idėjinių paliaubų ir tarp seserų.

J. M. Coetzee

Ketvirtojoje dalyje Blogio problema gvildenama rašytojo atsakomybės problema rašyti jam ir kitiems priimtinus dalykus arba provokuoti. E. Kostelo Amsterdame atsiduria kiek juokingoje, tačiau nepavydėtinoje padėtyje, kada jai tenka skaityti pranešimą apie Polo Vesto romaną, kuriame rašoma apie Hitlerį, koncentracijos stovyklas ir garsiai bauginančią korimo sceną, kuri smarkiai kaip skaitytoją paveikia Kosleto, kad ši rengėsi savo pranešime supeikti P. Vesto kūrinį. Ji dalyvių sąraše pamato, kad renginyje dalyvaus pats rašytojas, todėl susizgrimba, kad jos kalba kaltinamojo pobūdžio ir neetiška, bando jį taisyti, tačiau nesugeba peržengti savo įsitikinimų ribos. Šioji istorija yra apie rašytojos principingus įsitikinimus, kurie nėra patogūs nei visuomenei, nei jai pačiai, todėl jos skandalinga kalba tampa ir jos pa(si)smerkimu, bliūkštančios šlovės burbulu – kas realiai dažnai ir būna, sakykim, nobelistams rašytojams, kurių politiniai įsitikinimai, įskaitant ir antisemitizmą, prieštarauja jų nuostabiems literatūros kūriniams. Kitaip sakant, J. M. Coeetze sukuria prieštaringos, visuomenės lūkesčių nepateisinančią E. Kostelo įvaizdį, kas, savaime sakoma, kad net ir genialūs kūrėjai visgi tėra savo įsitikinimų vergai.

Blogio problemos dalyje apskritai keliami labai įdomūs probleminiai etiniai klausimai, kas galima, o kas negalima literatūroje. Ar literatūra apskritai turi būti ribojama etiniais ir moraliniais sumetimais? Čia skvarbūs paties J. M. Coetzee sukurti argumentai ir kontrargumentai, įrėminantys susiskaldžiusią literatūros skaitytojų auditoriją. Štai, ką sako E. Kostelo: „Tai, ką rašome, gali tapti mums pavojinga – bent man taip atrodo. Todėl, kad jeigu tai, ką rašome, turi galių mus padaryti geresniais žmonėmis, tai lygiai taip pat gali padaryti ir blogesniais (p. 128).“ Moralinės ir paveikiosios literatūros galios poveikis nėra apčiuopiamos, jos kiekvieną individą veikią skirtingai ir galbūt toji moteris, kuri paklausia pačios rašytojos, buvo teisi sakydama, kad galbūt E. Kostelo pernelyg silpna pakelti realumo ir kartu pripažinti žmonijos keliamo blogio grėsmės siaubą ir mastą.

Man asmeniškai mažiausiai patikęs knygos skyrius (pats trumpiausias) pavadinimu Erosas, kuris nagrinėja dieviškumo ir mirtingumo santykį, graikų ir romėnų dievų seksualines sueitis su mirtingaisiais. Erotizavimas literatūroje aptinkamas jau nuo Atikinės literatūros laikų ir turėjo tiek gyvenime, tiek literatūroje sudėtingų istorinių raidos etapų. Šioji knygos dalis labiau eseistiška, joje mažiausiai apčiuopiamas ir literatūriškai įprasminamas Elizabetos Kostelos gyvenimas. Autorius labiau susitelkia aiškinamuoju paskaitų principu. Nemenka tekstų dalių romane Elizabeta Kostelo yra panaudota iš paties autoriaus įvairių paskaitų, kuriuos jis adaptavo šiam romanui, tad suprantamas tam tikras nukrypimas, kadangi nenorėta praleisti erotikos temos kaip svarbios žmonijai ir literatūrai sudedamosios (prigimtinės?) dalies. „Potraukis ir atsitiktinumas, galingas duetas, tikrai pakankamai galingas sukurti kosmologijai: nuo atomų ir tų niekučių kvailais pavadinimais, iš kurių sudaryti atomai, iki Kentauro Alfos ir Kasiopėjos, iki begalinių juodų tolybių. Dievai ir mes bejėgiškai leidžiamės nešami atsitiktinumo vėjų, tačiau kartu turime trauką vieni prie kitų – ne tik B, C ir D, bet ir prie X, Y ir Z ir net prie Omegos (p.150-151).“

Paskutinis romano skyrius Prie vartų – pats netikėčiausias, nes jis išeina iš realistinio psichologinio romano plotmės ir iš esmės įkūnija literatūros mistifikavimą, gebėjimą kalbėti alegorijomis, kas apskritai būdinga J. M. Coetzee kūryboje: ar tai būtų jo romanas Barbarų belaukiant, ar Jėzaus vaikystė. Prie vartų – tai tam tikra kafkiškosios literatūros šedevrų Proceso ir Pilies perfrazuotos idėjos, kurios sako, kad literatūra visada turi ištakas ir tęstinumą. E. Kostelo stengiasi patekti pro vartus, o tie vartai, žinoma, yra tiesiausias kelias į Rojų, tačiau kad patektų, ji turi surašyti savo įsitikinimus. Kas gali būti lengviau rašytojai? Tačiau čia ji užstringa ir prasideda absurdiški teismus primenantys procesai, kada rašytoja turi įrodyti, iššokti aukščiau bambos ir pripažinti, kad ji, nors ir garsi rašytoja, visgi tėra kaip ir visi – mirtingas žmogus, tačiau viską ji stengiasi vertinti pagal senuosius šlovę užsitarnavusios rašytojos asmenybės konceptus. Tam tikra prasme, tai grumtynės su savimi, su sistema ir beprasmybe, sizifiškas darbas. „Aš esu rašytoja ir rašau tai, ką girdžiu. Aš esu sekretorė to, kas nematoma, viena iš daugelio per šimtmečius buvusių sekretorių. Toks mano pašaukimas: užrašinėti, kas diktuojama (p.159).“

Elizabeta Kostelo laikoma rašytojo J. M. Coetzee alter ego, kuri švysteli ir romane Lėtas žmogus ir lietuviškai neišverstame Gyvieji gyvūnai. Elizabeta Kostelo puikiai išreiškia paties autoriaus poziciją, kartais politinę, kartais komplikuotą literatūriškai, kartu tai alter ego, kuris leidžia įvairiais pjūviais pamatyti žmonių nesusikalbėjimo tragediją. Elizabeta Kostelo, mano suvokimu, yra vienas geriausių, brandžiausių J. M. Coetzee romanų, kuris turi puikią pasakojimo fabulą, aprėpia pačias filosofines gelmes, atskleidžia (kas autoriui dažnai labai gerai sekasi) tam tikras prieštaras, ir tų prieštarų formuojamus žmonių likimus. Romanas sako, kad gyvename vertiname taip, kokie yra šiandienos mūsų įsitikinimai, kurie, – Elizabetos Kostelos pavyzdys rodo, – gyvenimo laikui einant, pas žmogų keičiasi, tačiau tai nėra savo ankstesniųjų versijų išdavystė, tiesiog tokia žmogiškoji prigimtis – nuolat keistis, klysti, per klydimą plėstis. Šiaip ar taip nuostabios daugiabriaunės romano potekstės, kad ir kokios jos atrodo filosofiškai painios, kartais skambančios absurdiškai dėl susikalbėjimo problematikos, tačiau akivaizdu, kad viduje esame viena, nekintanti esmė, tačiau mūsų sukurtos laikinos šlovingos asmenybės (kaip kad E. Kostelo) per įsitikinimus nuolat keičiasi lėtoje gyvenimo eigoje. Nuostabus, aukščiausios prabos J. M. Coetzee romanas!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalėdų giesmė" / "A Christmas Carol"

Sveiki,

Per pačias Kalėdas norisi su šeima pažiūrėti ką nors neįpareigojančiai kalėdinio, tačiau norėtųsi, kad tai nebūtų devyniolikta sykį rodomas „Vienas namuose“? Šiemet nusprendėme, kad geriausia rinktis klasikinį rašytojo Charles Dickens animacinę ekranizaciją „Kalėdų giesmė“ (angl. A Christmas Carol) (2009), kuri daugeliui ir šiaip kaip filmas yra tapęs kalėdine tradicija, o kai kam, pavyzdžiui, man, nė karto taip ir nematytas.

Istorija apie Skrudžą, kuris gyvena Londone ir skaičiuoja centą po cento, visiems yra atgrasus ir piktas seniokas, kurį Kalėdų naktį aplanko trys dvasios – praeities, dabarties ir ateities, – vien tam, kad pamokytų jį nuolankumo, dosnumo ir gerumo, tokia yra tapusi tikra kino kliše. Šį trijų laiko vaiduoklių motyvą naudoja ir kino filmai, ir TV serialai, pvz., „Simpsonai“, tad daugelis iš mūsų tikrai žino šią istoriją... Visgi šioji ekranizacija, kad ir kokia atrodytų iš pradžių atgrasi, netgi šiek tiek su siaubo elementais, ji atrodo labiausiai priartėjusi prie Čarlzo Dikenso kūrinio koncepcijos: niūrus XIX amžiaus Londonas, didžiulis skurdas ir badas, menki džiaugsmai, ilgos valandos darbe, didelės ir sunkiai gyvenančios šeimos, Viktorijos Epochos gyvenimo būdas... Daug detalių, kurios kelia jaukią senovišką atmosferą; amžių, kada Kalėdos iš esmės įgavo šeimos šventės koncepciją.

Galima ginčytis dėl animacijos kompiuterinės grafikos, šįkart ji man labai patiko, nuteikė ne vien pramogos dėlei, bet ir leido atskleisti Kalėdų dvasiai ir nepramoginei Kalėdų potekstei. Manau, šis filmas absoliučiai pranoksta daugelį kalėdinių istorijų apie visokias pavogtas Kalėdas, Kalėdų senelio rūpesčius arba vaikus, kurie bando išgyventi, spęsdami spąstus vagims.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:6.8

Jūsų Maištinga Siela