Filmas: "Nematomas svečias" / "Contratiempo" / "The Invisible Guest"

Sveiki, kino žiūrovai,

Buvau jau beveik pamiršęs, kad ispanai kuria gerus trilerius ir siaubo filmus, nors paskutiniuosius kelerius metus taip nieko gero ir „nebeužtikau“, tačiau pasitaikė visai nebloga proga pamatyti režisieriaus Oriol Paulo darbą „Nematomas svečias“ (ispan. Contratiempo) (2016). Tai jau antrasis matytas režisieriaus darbas, prieš tai regėtas siaubo trileris „Kūnas“ (2012), deja, nebuvo toks geras kaip „Nematomas svečias“...

Trileris iš esmės lyg ir nieko originalaus nesiūlo, nes visa detektyvinė kaltinamojo istorija, kai pastarasis tariasi dėl ginamosios kalbos ir aptaria žmogžudystės detales su advokate, primena klasikinius filmus, kuriuose vėlgi tas pats: vyras-meilužė-turtai-reputacija. Žodžiu, visa toji istorija jaudina tik dėl to, kad išvaizdus veikėjas turi socialinį statusą, kurį gali prarasti su visais savo turtais. Kitomis aplinkybėmis koks nors plikis iš gatvės tikriausiai nelabai ir jaudintų... Visgi šioji žmogžudystė absoliučiai banali, tačiau visas filmo smagumas yra pramoginis analitinis perspektyvų narstymas, per detales kuriami įvairūs paaiškinimai, kurie sukuria šiek tiek išpūsto labai gero trilerio burbulą. Tokį filmą iškart „paims“ masinis žiūrovas, kuris mėgausis šios kriminalinės istorijos dėlione.

Neneigsiu, kad man taip pat buvo įdomi šioji pasakojama istorija, tad vis galvojau, ką scenaristai pateiks naujo, o naujo jie kaskart vis pateikdavo. Tai tamsus, masiniam ir šiek tiek gurmaniškam atsipalaidavimui pritaikyta juosta, kurios poveikis kryžiažodinis rebusas; kol žiūri, tol įdomu, tol kimbi ant paruošto intrigos kabliuko. Visgi atsitraukus nuo filmo ir pažvelgus į jį kaip į visuminį kūrinį, darosi akivaizdu, kad tai lieka trileris dėl trilerio – gerai suregzta keršto akcija nusikaltėliams, todėl įvykdytas teisingumas, tad bet kokia kaina prieš žiūrovus abi pusės lieka savotiškai atpirktos ir – volia! – turime dar vieną neabejotinai teisingą, kiek šabloninį filmą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Trent Dalton "Berniukas nuryja visatą"

Trent Dalton. „Berniukas nuryja visatą“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 528 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vieną didžiausių 2019 metų pabaigos knyginių hitų galima laikyti australų rašytojo Trent Dalton romaną Berniukas nuryja visatą (angl. Boy Swallows Universe), kuris vos tik 2018 metais pasirodęs originalo kalba susišlavė pačius prestižiškiausius Australijos knygų apdovanojimus. Daugelis lietuvių skaitytojų šią knygą įtraukė į įvairius geriausių metų topus, o knygą pavadino „narkotiku“, kurį skaitai ir dozuoji, nes nuo jos sunku atsiplėšti ir nesinori, kad pasibaigtų. Tiesą sakant, aš esu kiek kitokios nuomonės, tad šįkart noriu pasidalyti priežastimis, kodėl mano nuomonė šiek tiek išsiskyrė nuo kitų skaitytojų.

Nuostabus knygos pavadinimas! Siurrealistinė aliuzija į kažką labai didingai neaprėpiamo, kas žadina magiško realizmo pažadą, bet kartu išlaiko universalios knygos, kuri ir Lietuvoje, ir Mozambike bus lygiai tokia pat aktuali kaip ir bet kurioje pasaulio vietoje. Žvelgiant į plokščiąją šio romano siužetinę liniją, ji atrodo gana paprasta: nusikalstomo kvartalo šeimynėlė, įsivėlusi į narkotikų platinimo verslą, turi kaip nors išgyventi. Dėmesio centre – du broliai Ogastas ir Ilajus, vaikystėje su tėvu pakliuvę į automobilio avariją, kurioje, kaip galima išskaityti, abu berniukai patyrė klinikinę mirtį, iš kurios atsigavę, jie pradeda gyventi atskirai nuo tėvo ir į pasaulį pradeda žvelgti tarsi kiek iš kitos perspektyvos. Vyresnysis brolis Ogastas, atsisako kalbėti ir su broliu palaiko ryšį vien ženklų kalba – ore jis rašo pranašiškas žinutes, kurių nei pats geba paaiškinti, nei kiti suprasti. Tos žinutės linkusios anksčiau ar vėliau išsipildyti ir jaunėlis Ilajus tiki broliu...

Romano siužetiniai vingiai pakankamai „patogūs“ ir universalūs. Nesudėtingu ir nuotykių literatūrai būdingu stiliumi autorius perteikia nuotykių literatūros dvasią, sulydo traumuojančios psichologines šeimos patirtis su socialinio nusikalstomojo pasaulio pavojingais nuotykiais, šiek tiek nupasakoja australietiško devinto dešimtmečio niuansus ir dar visa tai sumistifikuoja neapibrėžtais, bet akivaizdžiai numanomais, pranašiškais po klinikinės mirties suteiktais dvasiniais praregėjimais, kai kada laikomais tiesiog potrauminiais sutrikimais.

Nesu tikras, ar viskas man šioje knygoje tiko ir patiko, nors skaičiau uždegančiai, tačiau daugel kartų toptelėjo, jog skaitau knygą, kuri balansuoja ties populiariosios ir moderniosios literatūros svertų. Iš vienos pusės suvoki, jog skaitai augančio ir bręstančio berniuko gyvenimą, susitapatini su jo patirtimis, priimi jo draugą nusikaltėlį, visų vadinamu Hudiniu, kaip jo dvasinį ir nestandartinį guru, mėgaujiesi, kaip jis atkartoja Hudinio žingsnius, įsibraudamas į kalėjimą aplankyti motinos, tačiau visa tai atrodo neįtikėtina, netikra, kitaip sakant, dėl nuotykio efekto autorius paaukoja tam tikrus įtaigos elementus, kad sukurtų šou, nuotykį, kuris vietomis yra kaip Volto Disnėjaus filmuose, kada vaikai gelbsti į nelaisvę paimtus gyvūnėlius, daro kaip Greta Thunberg neįtikėtinus socialinio poveikį darančias akcijas.

Manau, skonio reikalas tokia literatūra, kurioje pasakotojas, kuris yra pats Ilajus, mažametis berniukas, tampantis disciplinuotu paaugliu, kurio kaip pasakotojo balsas neatitinka augančio berniuko kalbėsenos ir mąstysenos. Akivaizdu, kad autorius daro nukrypimą ir, pasisavinęs pasakotojo toną, kuria universalią minties sugestiją, kuri vietomis atrodo absoliučiai eklektiška berniuko išgyvenimams: „Jie, pavyzdžiui, galėtų finansuoti stipendijų programą vienišų ar nusigyvenusių nusikaltėlių vaikams su specialiais poreikiais. Veikla, anot Ogasto, su robinhudišku atspalviu. Kiek nukentėtų jų kišenė, tiek laimėtų jų sielos; jie užsidirbtų reikšmingą pasižymėjimo juostelę, kurią galėtų pamojuoti didžiajam teisėjui danguje, paskambinę prie vartų (p. 427)“ – svarsto Ilajus apie pagalbą skurstantiems. Neįtikino ir tas Hario Poterio pasiaukojančiojo ir aukojančiojo berniuko Ogasto sprendimas 50000 tūkstančius dolerių atiduoti sunkiai gyvenantiems ir labdaros prašantiems žmonėms.

Trent Dalton 

Berniukas nuryja visatą akivaizdžiai didaktinis kūrinys, nors jame nemažai yra kriminalinio pasaulio užkulisių, visumoje autorius linkęs pamokslauti ir ne visada labai įtikinamai. Esminis Ilajaus bundančio kaip sąmoningo žmogaus momentas vyksta tada, kai jis užduoda esminį klausimą: „Man reikia išbandymo, – sakau, – Man reikia progos, kur natūraliai atsiskleistų mano charakteris. Aš nė sekundės nesvarstęs nuveikčiau ką nors kilnaus, pasielgčiau taip todėl, kad jaučiu prievolę daryti gerus darbus, ir tuomet būčiau tikras, kad esu išties geras žmogus (p. 174).“ Vėlgi juntama tam tikra tiesos falsifikacija, nė vienas berniukas realiai šitaip nemąsto ir negalvoja, todėl skaitytojui sukuriamas kiek dirbtinis subrendusio vaiko įspūdis, kuris dar ir svarsto apie gėrio ir blogio sampratą neturėjęs gerų pavyzdžių savo socialinėje terpėje. Argi tai ne nuotykių didaktiškoji literatūra?

Nepaisant tam tikrų populiariosios literatūros niuansų, knygoje viskas išplėtojama gana įdomiai ir kiek netikėtai dėl skirtingų žanro jungčių. Pavyzdžiui, įrengtoje Lailo, laikino Ilajaus ir Ogasto motinos meilužio, slėptuvėje skamba telefonas, per kurį kalba pats Ogastas, tiesa, jau suaugusiojo vyro balsu iš ateities. Šis skambutis kiek primena bauginančius David Lyncho filmų momentus ir jie, aišku, kaip ir daugelis magiškų šiame romane elementų, turi pagrįstą traumuojančios psichologijos simbolinę reikšmę. Telefonas nutyla, kai Ilajui žurnalistė Ketlina pasako, kad paliktų šią skambėjimo iliuziją praeičiai t. y., kitaip sakant, traumos paleidimo terapijos momentas.

Įdomu buvo skaityti ir apie labdaringą nusikaltėlį, kuris mėgo polimerizuoti nukirstas galūnes ir turėjo namuose įsirengęs Fankeinšteino vertą laboratoriją. Knygos finalas, kuriame kaip aštriame trileryje, viskas sumegzta itin kinematrografiškai, atrodo, kad stebėtum trilerį. Nieko nuostabaus, kad pagal romaną bus sukurtas TV serialas, nes knygos medžiaga itin patraukli ekranizacijai.

Šioje universalioje visatoje, apie ką ir yra šioji knyga, gali nutikti patys keisčiausi dalykai. Netgi jeigu jie reiškia stebuklus kartais tik įsivaizduojamoje veikėjų plotmėje. Žinoma, Berniukas nuryja visatą knygoje taip iki galo ir neaišku, kur čia turėjo būti fikcija, kur tikrieji įvykiai Ilajaus realybės kontekste, juk be tikėjimo stebuklais jis nebūtų išsigelbėjęs, nebūtų sutikęs Ketlinos, nebūtų vėlei suvedęs mamos su tėvu ir nubaudęs narkotiko barono; šioji knyga leidžia trumpam patikėti, kad gyvenimas yra planingas netgi su visais čia ir dabar nutinkančiais stebuklais, kad kiekvienas iš mūsų gyvena pagal iš aukščiau suregztą (tikriausiai pačios visatos) scenarijų. Ne visiems ir ne visada duota suvokti šios visatos daugiaplaniškumą, ne visada sąmoningi tampame ir ne visada (kaip kad Ilajus) išbandyti paties likimo sustiprėjame ir pasiekiame gyvenimo pusiausvyrą. Ką gi, Ilajui pavyko, nes romanas apie gyvenimo stebuklą, kurio nelabai ir patirsi, nebent paveikiai „suplaktoje“ literatūroje, kine, apskritai meno pasaulyje. Iš tikrųjų džiugu, kad šioji kultinė knyga išversta Povilo Gasiulio į lietuvių kalbą. Nors ne viskas man šioje knygoje buvo priimtina, tačiau knygos visuminis vaizdas atrodo platus kaip visata, gal ne toji, kurioje mes gyvename, galgi veikiau fiktyvioje, kur galiausiai gėris nugali blogį, kur berniukai tampa didvyriais ir tarp blogai besielgiančių žmonių prabunda sąmoningumas. Graži, oi, graži toji iliuzija, kuri padaro ir mūsų gyvenimą bent šiek tiek gražesnį ir priartina prie tos kitos visatos, kurioje įmanomi tokie stebuklai, kokie pavaizduoti romane Berniukas nuryja visatą.

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Šeimos kova" / "Fighting With My Family"

Sveiki,

Visiškai mano netikėtas filmo pasirinkimas buvo „Šeimos kova“ (angl. Fighting With My Family) (2019), kai kur dar verčiama kaip „Kova su mano šeima“, kas iš esmės nebūtų labai tikslu, nes kova vyksta ne su šeima, bet tai veikiau šeimos vienybės tema, siekiant savo svajonių įgyvendinimo... Tai biografiniais motyvais paremtas pasakojimas apie realiai egzistuojančią britų kilmės „Amerikietiškų imtynių“ žvaigždę Soraya Knight (g. 1992), kuri tapo visų laikų jauniausia šio TV šou ir sporto projekto čempione. Tai filmas apie jos kelią į šlovę, kuri, kaip dažnai ir būna panašaus pobūdžio filmuose, neatrodo tokia lengva ir paprasta...

Iš tikrųjų priežastis buvo viena, kodėl nusprendžiau žiūrėti šį filmą – aktorė Florence Pugh, kurios pasirodymai „Ledi Makbet“ ir „Saulės kultas“ įsirėžė į atmintį ilgam. Šis jos vaidmuo taip pat išskirtinis, kuris paliudija, kad jaunoji aktorė ne iš kelmo spirta ir ji labai universali. Filme taip pat pasirodo „Sosto karų“ žvaigždė Lena Headey, atlikusi Sorayos motinos vaidmenį... Visumoje filmas iš pradžių kelia abejonių, ar šis biografinis filmas su komedijos prieskoniais ir šiokiu tokiu šaržu apie socialiniame dugne gyvuojančią keistą šeimynėlę išties sugebės išlaikyti dėmesį iki pat pabaigos. Žinoma, daugelis režisūrinių sprendimų sumenkinti tam tikrus kultūrinius dalykus, kaip antai seriją baisių keiksmažodžių, kuriuos realiai vartoja šioji šeimynėlė, ir prifarširuoti holivudinių labai patogių masiniam žiūrovui literatūrinių tekstų ir pernelyg akivaizdžių didaktinių, pamokslų: šeima yra toji tvirtovė ir stiprybė, vardan kurios verta stumtis į priekį ir aukotis, tačiau nereiktų pamiršti ir savęs paties...

Iš tikrųjų filmo visuma, kad ir kokio turėtų holivudinio prieskonio, kas, savaime aišku, ne visada yra trūkumas, visgi filmas nuteikia pozityviai, smagiai, dinamiškai. Pabaigoje galima net šiek tiek susigraudinti, nes toji istorija, kad ir kokia atrodytų neįtikėtina, šiek tiek yra apie mus visus, kurie siekia savo tikslų, tenka palikti namus, tėvus ir išgyventi socialinę, kultūrinę atskirtį, susigrumti su vienatve ir jėgų trūkumu tam, kad galėtume iš naujo įvertinti ir įsivardyti vardan ko viso to tu sieki.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ištraukti peiliai" / "Knives Out"

Sveiki, skaitytojai,

Labai mėgau filmus, kuriuose kaip pagal Agatos Kristi dėsnius tamsiuose ir dideliuose namuose įvyksta žmogžudystė, kurią išnarplioti per kelias dienas bando unikalaus mąstymo ir pastabumo detektyvas. Panašaus turinio filmą tikriausiai mačiau pernai, kai žiūrėjau pagal tos pačios A. Kristi romaną ekranizuotą filmą „Žmogžudystė Rytų eksprese“. Šįkart labai panašiomis detektyvinėmis spalvomis pastatytas filmas „Ištraukti peiliai“ (angl. Knives Out) (2019), kur vėlgi turime klasikinį variantą: kažkas nužudo velniškai turtingą senuką per jo gimtadienį, kai jis visus savo turtus spėja perrašyti nekaltai emigrantės tarnaitei...

Iš tikrųjų filmas sulaukė nemažai liaupsių tiek iš kino gurmanų, kritikų, tiek iš žiūrovų. Nebesu tikras, ar tokiu stilingu, bet iš esmės nieko originalaus nebepasiūlančiu kinu, dar tikiu. Taip, filmas absoliučiai pramoginio rebuso – nei pernelyg sudėtinga, nei pernelyg lengvai nuspėjama detektyvinė žmogžudystės dėlionė, kurios istoriją sustiprina rinktinių žymių aktorių rokiruotė – Daniel Crag, Chris Evans, Toni Collette, Jamie Lee Curtis ir kt. Filmas pasižymi dinamiškais, žaismingais ėjimais, todėl geba išlaikyti filmo bendrą įtampą ir nenuspėjamumą. Kitą vertus, daugiau ar mažiau mačius tokių juostų, kad ir tą pačią „Žmogžudystė Rytų eksprese“, nereikia būti genijumi, kad suprastum, link kur veda šioji istorija.

Asmeniškai turėjau numatęs kokius penkis filmo baigties variantus. Vienas iš jų, kad tai įnoringo ir žaismingo senuko apgaulė, kuris tyčia imitavo savo mirties aplinkybes ir pats nusamdė detektyvą, kad sėdėdamas kur nors slaptoje bazėje mėgautųsi turtų ištroškusiais ir besiriejančiais giminaičiais. Tačiau pabaigos neįspėjau, ji kiek kitokia, tačiau labai nustebintas baigtimi irgi nelikau, nebent tuo, kad kartais supanikavę žmonės miršta tiesiog absurdiškomis aplinkybėmis. Visumoje filmas geras, stilingas, visiems pažiūrimas, nereikalaujantis didelės analizės, tai tiesiog neblogo masinio kino pavyzdys, kuris įtiks daugeliui žiūrovų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Verksmas" / "The Wailing" / "Gok-seong"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas Pietų Korėjos pasauliniu mastu pripažintas filmas „Verksmas“ (angl. The Wailing) (2016), kuris pasakoja apie policininką, įsivėlusį į keistą ir sunkiai logiškai paaiškinamą vietos kriminalinę istoriją, susijusią su šamaniškomis apeigomis. Mistinio trilerio siužetas plėtojamas ir per antraeilius veikėjus ir per policininką, bandoma mistifikuoti, nubrėžti neatskiriamas realybės ir dvasios pasaulio ribas...

Tiesą sakant, pustrečios valandos filmas kiek prailgo, vietomis ne juokais nerimavau, o kai kada labai erzinausi, kad siužetiškai išdrikęs pasakojimas skiria 20 minučių šalutinei nelabai įtikinamai istorijai, kuri „neįsipaišo“ į bendrą kontekstą. Filmas įdomus kaip žanrų lipdinių eksperimentas, čia rasite legendinio filmo „Septyni“ (1995) ir David Lynch filmo tekstūros ir paslaptingos mistikos, sumišusios su detektyvine istorija. Čia rasite, žinoma, ir Pietų Korėjos regiono etninių šamaninių kultūrinių motyvų, kurie, sakykime, įdomūs tol, kol žiūri, tol, kol esi „įkritęs“ toje scenoje, tačiau visumoje filmas „nesuveržtas“, plėtotė jo neįtikina iki galo, tarsi kažko trūktų, o kažko būtų pernelyg daug...

Manau, režisieriui nelabai pavyko susitelkti dėl didelio noro aprėpti kuo daugiau jam įdomios informacijos, sukurti bauginančią atmosferą, kuri vietomis tampa juodojo humoro triukais. Filmas eklektiškas, pilnas prieštaringų ir nelabai paveikiai suderinamų sprendimų, kurie glumina, nes visada iš scenų tikimasi kažko daugiau, nei gali pasiūlyti.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Geriausi 2019 metais matyti Maištingos sielos filmai: TOP 20!

Sveiki, skaitytojai,

Kadangi tradiciškai pristatau metų geriausias skaitytas knygas, šįkart noriu pasidalyti ir savo geriausiais 2019 metais matytais filmais, kurių dalis tikriausiai taps tikra klasika, o kai kurie, nors ir labai geri, nugrims po festivalių į įvairus archyvus ir bus prisimenami vis rečiau ir rečiau.

Mano paties santykis su kinu keičiasi. Kaskart eidamas į kokį kino festivalį, tikiuosi filmo, kuris mane sukrės, paveiks, įkvėps. Tą „namų“ kiną jau renkuosi dažniausiai vien pramogai ir jis nebūna nei turiniu, nei siužetu kažin kuo įdomus ar originalus. Paskutinieji penkeri metai man parodė, kad kartais „nebeįkabinu“ gero kino vakare po darbų ir norisi visai ne to, ko galima tikėtis iš kinomano, todėl nemažai 2019 metų apžvalgėlių skirta pramoginiams ir ne itin kokybiškam kinui, tačiau jis mano gyvenime būtinas kaip garnyras, kaip tam tikras pabėgimas į primityviai struktūruotas istorijas, kurios baigiasi laimingai.

Taip pat labai išsiskyrė mano nuomonės dėl kitų kinomano sudarytų geriausių metų kinų topų. Visokie „Džokeriai“ ir Didieji metų filmai, nors ir matyti, mane menkai jaudino, tad pagrindas iš to, ką pateikiu, yra „Kino pavasaryje“ ir „Skanoramoje“ matytos kino juostos. Taip pat metų kontekste visų laikomas hitas „Parazitas“, atrodo, kiek prasčiau – jis net nepateko tarp mano mėgstamiausių 20 metų filmų. Taip pat į topą neįtraukiau ir Andrejaus Tarkovskio filmų ir tų kitų, kuriuos pernai žiūrėjau jau antrąkart, nes pasirodė, kad būtų neteisinga, jeigu Tarkovskis vien dešimtuke užimtų penkias pozicijas. Tai jau kitos epochos režisierius, kuris ir taip yra legenda. Pabandysiu šįkart netgi sureitinguoti savo geriausius matytus filmus. Taigi...

GERIAUSI 2019 METAIS MAIŠTINGOS SIELOS MATYTI FILMAI.

Paspaudę ant nuorodų, galėsite atsidaryti trumpą mano filmo apžvalgą su originalų pavarinimais, IMDb nuorodomis ir mano balų vertinimais.

.

1. "Kafarnaumas"

2. "Laukinė kriaušė"

3. "Riba"

4. "Vagiliautojai"

5. "Pono Lazaresku mirtis" 

6. "O tada mes šokome"

7. "Lara"

8. "Vasaros paukščiai"

9. "Favoritė"

10. "Saulės kultas"

11. "Tyli naktis"

12. "Angelas"

13. "Pasekmės"

14. "Irina"

15. "Suspirija"

16. "Vaiduoklio istorija"

17. "Ilga dienos kelionė į naktį"

18. "Pranašas"

19. "Tylus balsas"

20. "Aurora"

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios 2019 metų mano perskaitytos knygos: Top 10!

Sveiki,

Kasmet sudarinėdamas geriausių per metus perskaitytų knygų reitingą patiriu tam tikrą visų metų derliaus konservavimą į stiklainius pojūtį. Iš vienos pusės – viskas labai įdomu, kaip protas įvertins visą tą perskaitytą literatūros kalną, o iš kitos – kiek neramu, nes ne visada galiu nuspręsti, kuri knyga iš tikrųjų yra pati geriausia, kadangi skirtingais metų periodais atrodo vis kitaip. Mano sudaryto topo nevertėtų suabsoliutinti, ypač, kai bandau suskirstyti knygas pagal vertę. Galiausiai pasilieka tik vienintelis kriterijus – pagal paliktą emocinį poveikį, kiti kriterijai tuo metu turi mažesnės įtakos – vertimas, pasakojimo technika, perteiktos daugiaplanės ir daugiabriaunės literatūros kūrinio prasmės.

Turiu kaip visada įspėti, kad mano literatūros sąrašas yra individualus, tai nėra vien tik knygos, kurios buvo išleistos per paskutiniuosius metus, joje rasite visko: ir vaikų, ir paauglių, ir rimtosios, ir populiariosios literatūros aptarimų ir nuorodų į recenzijas. Pernai dariau įvairių kategorijų topus, kadangi buvo perskaityta daugėliau kitokio pobūdžio knygų, šiemet apsiribosiu top 10 grožinės verstinių knygų ir top 5 – lietuvių autorių.

2019 metų perskaitytų knygų statistika:

Iš viso perskaityta: 47 knygos

Verstinės literatūros: 36 knygos

Lietuvių autorių: 11 knygų

Poezijos: 2 knygos

GROŽINĖS VERSTINĖS LITERATŪROS TOP 10!

Šiemet didžiausią įspūdį padarė keletas naujai atrastų autorių ir kiek netikėtai dėl Booker ir Nobelio premijų išryškėjusi gyvastinga, įdomi ir moderni lenkų literatūra. Būtent kitais metais esu numatęs pratęsti Olgos Tokarczuk ir Wieslawo Myšliwskio knygų skaitymus (jų dar neskaitytos knygos jau laukia pas mane lentynoje). Iš tikrųjų lenkų literatūra – nuostabi, kad net ėmiau dairytis, ką dar galėčiau perskaityti, ko nesu skaitęs ir pirmu numeriu visi man rekomenduoja Witold Gombrowicz literatūrą, tačiau viską, ką paimu į rankas, būna arba dienoraščiai, arba panašu į dokumentinę prozą, kol kas nesu tikras, ar toji literatūra mane domina. Tačiau lenkų literatūros atsiradimas mano akiratyje yra vienas ryškiausių literatūrinių metų įvykių.

Prie to išskirčiau britų rašytoją Graham Swift – iki tol man nežinomas autorius sugebėjo sukelti kone žvėrišką isteriją su „Motinų sekmadieniu“, kad netrukus griebiau jo „Vandenų žemę“. Tai net ne rašytojas, o literatūrinio orgazmo gamintojas! Apžvelgsiu keliasi sakiniais kiekvieną knygą, kuri yra mano sudarytame tope. Paspaudę ant nuorodų, galite atsidaryti mano puslapio recenzijas.

1. Wiesław Myśliwski „Akiratis“. Knyga, kuri, bent man, nurovė stogą. Kad ir kokia ji dvelktų kaimo kultūra, tuo Antrojo pasaulinio karo metais Lenkijos provincijoje, šioji knyga tapo metų atradimu. Neįtikėtinai geras Vyturio Jaručio vertimas, autoriaus įtaiga pasakoti kasdienius dalykus tokia įdomia pasakojimo technika, kad net šunelio paveikslas tampa šimtąkart įsimintinesnis už daugelį šiuolaikinės literatūros sukurtų veikėjų. Tirštas pasakojimas, nuostabiai išmintingas stilius, bet už viso to – atsiverianti gyvenimiškoji filosofija. Šedevras!

2. Graham Swift „Vandenų žemė“. Knyga, kurią iškart užvertęs pavadinau atsidūsėjimu. Žinoma, kad šedevras. Beveik Lietuvoje nepastebėta. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ją išleido 2009 metais, o perskaičiau tik šiemet... Sunku apsakyti, kokia išminties tonacija G. Swiftas perteikia pelkių nusėstus laukus ir ten nuo seno gyvenančią giminę, jų likimus; kokia literatūrine jėga išgauna mistiką beveik nemistifikuodamas. Buvau sužavėtas ir vertimu, ir pasakojimo maniera. Lenkiu galvą.

3. Olga Tokarczuk „Bėgūnai“. Daugelio skaitytojų neabejotinai metų knyga. Tą skaitytojai ir išrinko 15min.lt portale. Belieka sutikti, kad knyga ambicingai išplėtota, aprėpianti patį neaprėpiamumą; knygos naratyvas neapibrėžtas, tačiau nesvarumo būsenoje išryškinama tai, kas slypi už paties teksto – pačią gyvenimo, judėjimo geografiškai ir dvasiškai filosofinę prasmę. Booker, žinoma, ne šiaip sau įteiktas už šią knygą. Nuostabu, kad autorės tarptautinė sėkmė prabudino Lietuvoje susidomėjimą jos kūryba. Išties įdomus ir ne kasdienis skaitinys.

4. Marina Abramovič „Eiti kiaurai sienas“.Autobiografinė knyga su nuotraukomis ir puikiu, skoningu ir nestandartiniu „Kitos knygos“ leidyklos sukurtu knygos dizainu. Tai vienas iš tų atvejų, kada tikro žmogaus gyvenimas tampa legenda. Autorė savo performansais pasirinko kurti save kaip kūrinį sąmoningai, kartais sadistiškai save alindama vardan potyrio, vardan paties žmogaus galimybių paribių patyrimo – Kinijos sienos perėjimas, pjaustymasis, satanizmas, askezė, meilės potyriai... Tiesiog nuostabu sekti Marinos gyvenimą, įrėmintą kaip beveik fantastinį literatūros kūrinį.

5. Tara Westover „Apšviestoji“. Dar viena autobiografija, kuri šokiruoja savo liudijimais. Neįtikėtina, kaip iškreiptų idėjų ir įsitikinimų žmonės gali suluošinti ir atitverti savo vaikus nuo pasaulietinio gyvenimo. Dar sudėtingiau ir sunkiau patikėti, kaip pačios Taros ištrūkimas iš to riboto šeimos geto leido jai tapti mokslo daktare ir puikia literate. Tai liudijimas, kad žmogaus gabumus lemia jo sielos, o ne vien auklėjimo padariniai, kad net iš didžiausios skylės išlipęs žmogus gali, jeigu tik nori, apsišviesti ir susikurti naują save. Skaitėsi lengvai, įtraukiančiai, kai kada net šiurpo oda...

6. Anne Enright „Šeimos sambūris“. Booker premija įvertinta knyga beveik nepastebėta Lietuvoje. Retai kur rasi lietuviškai rašoma apie šią knygą internete, tačiau kūrinys pranoko ir Auksiniu Booker apdovanotą „Mėnulio tigrą“. Knyga sulaukusi prieštaringų vertinimų, nes joje vaizduojama keista didžiulė šeima, kurioje yra visko – daug pykčio, barnių, nepasitenkinimo, netgi įtariama kraujomaišos atvejų. Būtent toji pasakotoja, tokia netobula, kone piktadarė, leidžia pajusti tamsiosios literatūros dvelksmą, kuri akina skaitytoją aštrumu, brutalumu ir gebėjimu šitaip aistringai ir užtikrintai atskleisti tai, kas nėra labai miela, tai ne toji literatūra, kuri ruošiasi jums pataikauti. Iš knygos nesitikėjau beveik nieko, tačiau jos pasilikęs poskonis persekioja dar ir šiandien. Išties užburiančiai parašyta knyga, kuri daugeliui nepatiks.

7. Kim Leine „Amžinybės fjordo pranašai“. Galinga knyga, įtraukianti knyga, su kuria nenuobodu. Universalumu ir plėtote ši knyga yra ir literatūrinis nuotykis, ir epas, ir istorines žinias plečiantis šaltinis bei tam tikrą filosofiją deklaruojantis pasakojimas. Sodrus daugiabriaunis pasakojimas, pilnas kultūrinio bandymo susikalbėti ir suprasti žmogaus prigimtines ir šiaip dirbtinai laikmečio formuojamus bendravimo įrankius, jų priešpriešas ir panašumus. Galingai atmosferiškai perteikta knyga, kurios, prisiekiu, taip lengvai neužmiršite.

8. Mathias Enard „Kompasas“. Neabejotinai šedevras. Ilgai maniau, kad šioji knyga bus mano top trejetuke, nes tai sodri, galinga, be galo intelektuali ir kartu filosofiškai poetiška knyga. Galbūt galėtume palyginti su O. Tokarczuk „Bėgūnais“. Tiesa, „Kompasas“ nėra lengvai paskaitomas, vietomis reikėjo grumtis su tekstu, nes joje daugybe mums, lietuviams, nežinomų istorinių asmenybių, literatūrinių įtakos laukų analizių, sunkiai galima apibrėžti ir pagrindinio veikėjo gyvenimo istoriją, tačiau visuminis vaizdas yra kaip nuostabiai nuaustas kilimas, kurį buvo verta skaityti, grumtis, perprasti ir mėgautis tuo perpratimu. Tai knyga, kuri reikalauja iššūkio, tad džiugu, kad galėjau jį įveikti. Beje puikus Violetos Tauragienės vertimas!

9. J. M. Coetzee „Elizabeta Kostelo“. Smagu vėlei į topą susigrąžinti J. M. Coetzee, kuris yra nepaprastas autorius. Lengva plunksna ir maniera jis geba sukurti neįtikėtinas prieštaringas prasmes. „Elizabeta Kostelo“ – sudėtingas daugiasluoksnis literatūrinis eksperimentavimas, kuriame literatūros teorija tampa asmens gyvenimo patvirtinančiu pavyzdžiu. Tai trys viename: veikėjo gyvenimo istorija, literatūros nagrinėjimo perspektyvos, visuotinės universalios problemos. Ir visa tai tokiame mažame juvelyriniame romane!

10. Graham Swift „Motinų sekmadienis“. Genialus, minkštas, nostalgiškas kūrinys, kurį taip pat pavadinčiau juvelyriniu. Vienos XX amžiaus pirmosios pusės vasaros dienos istorija, kuri apima geismą gyventi, griauti stereotipus, svajoti, mylėti ir netekti... Atitikmuo būtų I. Kazuo „Dienos likučiai“ – panašus laikmetis, britų tradicijos, o ir literatūrinis prieskonis, filosofija apie laiką ir joje pasilikusius jaunystės apžavus, išties paveikė mane kaip skaitytoją.

KAS NEPATEKO Į TOPĄ, BET BUVO ARTI SLENKSČIO?

Sudarinėdamas tokius sąrašus, jaučiu, kad yra perskaityta ir daugiau vertų knygų, kurios tikriausiai daugeliui netgi atrodytų vertesnės pakliūti į geriausių metų knygų topą. Tad žvelgdamas į likusias knygas „už borto“, norėčiau dar kai ką išskirti. Labai patiko man amerikiečių autorės Madaline Miller „Kirkė“ – gaiviai, išmaniai ir įtraukiančiai aprašyta deivės Kirkės, Dievų atskirtosios ir nemėgstamos raganos, istorija. Estetiškas, atmosferiškas ir įtaigus tekstas, tinkantis ir populiariosios pramoginės literatūros skaitytojams.

Tarp stipriausių kūrinių taip pat išskirčiau Booker premija įvertintą Hilary Mantel romaną „Vilko dvaras“, kuris plėtoja itin sudėtinga Kromvelio istorinę asmenybę ir suteikia jam kiek netikėtą literatūrinį balsą. Labai patiko ir John Berger „Mes susitinkame čia“ – magiškojo realizmo prisodrintas pasakojimas palieka paveikslėlių kartotekos įspūdį. Roy Jecobsen „Balta jūra“ – „Neregimųjų“, pernai viena geriausių perskaitytų knygų, tęsinys net nebepapuolė į dešimtuką, nors irgi parašyta labai gerai išlaikytu pirmosios dalies stiliumi.

Neįtraukiau, nors labai patiko gurmaniška Michael Cunningham „Tos valandos“ apie Virginią Woolf ir išgalvotas moteris. Neįmanoma nepaminėti „Kitų knygų“ išleistą unikalią Eka Kurniawan „Grožis lyg žaizda“, kuris itin tirštas, epiškas, ilgas ir nostalgiškai žiaurus pasakojimas apie tautos kančias ir jų pasaulėžiūrą, primena G. G. Marquez „Šimtas metų vienatvės“. Mano mylimas prancūzų rašytojas Philippe Claudel „Pilkosios sielos“, kuri nebeturėjo tokio poveikio kaip „Brodekas“, nors daugeliui šioji knyga patiko netgi labiau. Žinoma, knyga gera, įtraukianti, teikianti malonumą.

Tarp ryškesnių vasaros leidinių reiktų paminėti Edward St Aubyn „Patrikas Melrouzas“, kuris išties, kol skaičiau, įtaigiai veikė tą sadistiškai tirštą ir tamsų turtuolių aristokratų gyvenimą užkulisį kaip šydą, kurio mes negalime realiai regėti. Įsiminė ir kiek keista, antikiniais motyvais grįsta Deborah Levi „Karštas pienas“ bei Amos Oz „Judas“ – pastarasis vienas geriausių vasaros skaitinių, mąslus žydų tautos apmąstymas perteiktas per jaunuolio ieškojimus ir aistras.

KAS NEPADARĖ DIDELIO ĮSPŪDŽIO?

Tikriausiai apie knygas vien tik gerai kalbėti nevalia, reiktų prižerti ir šiek tiek druskos. Manau, kad latvių rašytojos Noros Ikstenos romanas „Motinos pienas“, kad ir koks geras beatrodytų skaitinys, jis šiek tiek pervertintas. Nors neblogai perteiktas, tačiau vietomis trūksta jausmo, literatūrinio užmojo ir truputi dvelkia parodomuoju kino pobūdžio pasakojimu.

Absoliučiai neįtikino, netgi kiek erzino daugelio apverkta Elizabeth H. Winthrop „Paskutinė malonė“, kurioje pasakojama apie juodaodžio egzekuciją. Pasakojimas truputį lėkštas; didelis veikėjų būrys, noras atskleisti daug perspektyvų ir vertinimų sąsajų, moralinį susiskirstymą, tapo tiesiog labiau padriku filmo scenarijumi nei išties gerai sukaltu ir veikiančiu literatūriniu tekstu. Knyga nuvylė.

Nuvylė ir Naomi Alderman distopija „Galybė“. Absoliučiai kankinausi prie šio kūrinio ir vis regėjausi paiką paaugliams skirtą pusėtiną TV serialą su mutantais, kurie turi super galių. Nors idėjos gal ir visuotinai bauginančios, tačiau literatūrinė aštruma ir gebėjimas viską pateikti idėjiniu, filosofiniu lygmeniu autorei, deja, mano supratimu, nepavyko. Privargau ir nuo austrų rašytojo Robert Menasse romano „Sostinė“, kuri iš vienos pusės patiko savo perteiktais ir man mažai žinomais ES politikos užkulisiais ir ten esančiu absurdu, kita pusė – dinamiška, itin „šokli“, daug pasakojimų linijų turinčių istorijų, kurias jungia vienas nelabai aiškus detektyvas, kiek išvargino ir pabodo, be to, trūko efektingos pabaigos.

Absoliučiai man nepriimtinas ir nesuprantamas, bet visų literatūrologų giriamas Ali Smith romano „Ruduo“ rašymas. Net nebesistengiau žvilgtelėti, ką rašo antrojoje dalyje „Žiema“ – pakako pirmosios. Paragavau ir gana. Šiuolaikiškai „sužnaibytas“ tekstas kalba apie britų išstojimo iš ES paveiktą visuomenę, tačiau romano idėja ir atmosfera tokia ištižusi, kad liko kaip bėgantis smėlis tarp pirštų. 

 LIETUVIŲ AUTORIŲ GERIAUSIOS PERSKAITYTOS 2019 METŲ KNYGOS. TOP 5! 

Šiemet kaip niekad gėdingai skaičiau lietuvių autorių. Ne dėl to, kad jų engčiau, bet dėl to, kad vis išpuldavo knyga, kurią reikia nedelsiant perskaityti iš grožinės verstinės kategorijos. Norėčiau daugiau skaityti lietuvių autorių, tad nežinau, kokie bus ateinantys metai... Iš šiemet nominuotų „Metų knygos“ rinkimų esu perkaitęs tik Marijaus Gailiaus „Oro“ ir Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“. Nors eilėje laukia iš to sąrašo „Undinės“ ir „Pakeleivingųjų stotys“, aptarsiu, kad ir tą kiek skurdoką savo įsimintinų lietuvių autorių topą.

1. Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė“. Skambi, žaisminga, paskaitoma daugeliui, bet svarbiausia, kad įtraukia, patyri ir nuotykį bei prapleti istorines žinias. Kad ir kiek šunys lotų, man tai buvo išties geriausia perskaityta lietuvių autorių knyga šiemet. Neišsiplėsiu. Tiesiog geriausia.

2. Virginija Kulvinskaitė „Kai aš buvau malalietka“. Knyga pirkta „Knygų mugėje“ tapo tikra sensacija. Sakyčiau ją vietomis netgi skaičiau įdomiau už pačią „Petro imperatorę“. Tai paveiki, įdomi, literatūriškai įtikinama knyga, kuri įrodo, kaip autorė geba taikyti tam tikrus literatūros rašymo kanonus ir padaryti iš to gerą, skoningą, ironišką šou. Neabejotinai labai labai gera knyga! Už ją balsuosiu „Metų knygos“ rinkimuose.

3. Dainius Dirgėla ir jo poezijos rinkinys „Vaidmenų knyga“ – netikėtai buitiškai ir filosofiškai šmaikštus rinkinys, kuris stebina savo žaidybiniais, teatralizuotai nuteikiančiais vaidmenimis. Tai ir apie lyčių stereotipus, tai ir apie vidutinio amžiaus krizę, ir apie daug dar kitų aktualių temų.

4. Monika Baltrušaitytė „Išėję prie upės“. Augustino Griciaus premija įvertintas novelių debiutantės rinkinys atrodo rimtas, prasmingas literatūros bandymas palaikyti ne vien eksperimentuojančios literatūros rėmus. Tai ir proza, ir pozicija, ir prasmė. Trys didžiosios P.

5. Marijus Gailius „Oro“. Distopinis romanas apie mūsų ateitį buvo ir įdomus, ir ambicingas, tačiau ne visada, mano galva, sklandus ir gerai „susegtas“. Pasakojimo siūlės braškėjo, kai kas netgi perdėtai erzino, tačiau toji tiršta detektyvinė istorija galų galiausiai vis tiek yra kažkuo įdomi ir išskirtinė lietuvių literatūroje. Su tuo ir sveikinu.

Į topą nepakliuvo Mariaus Povilo Elijaus Martynenko „Praeis“ knyga, kuri absoliučiai nuvylė savo statistiniais bereikšmiais nagrinėjimais, matyt, būsiu atsivalgęs iš pirmosios knygos dalies, kuri tapo kultine, tačiau „Praeis“ taip ir praėjo pro šalį... Vaikų literatūros knygų šįkart neminėsiu – rasite jau atskiras recenzijas mano tinklaraštyje. Rašytojo debiutanto Pauliaus Senūtos knyga „Sfera“ tapo kažkokiu nesusipratimu, nes tai tikriausiai yra literatūrinis Minedas, - nenoriu nieko įžeisti, bet tai, ko gero, yra pati prasčiausia skaityta knyga per paskutiniuosius trejus, jeigu ne penkerius metus.

Šiaip literatūriniai metai buvo dosnūs, skaičiau gausiai, apmąsčiau irgi nemažai. Esu dėkingas visiems vertėjams, rašytojams ir leidykloms, kurios domisi ir siūlo, rašo ambicingus, literatūriškai strategiškai gerai apgalvotus kūrinius, kuriais maitina meno ir mūsų visų dvasios pasaulį. Dėkoju.

Jūsų Maištinga Siela