Vinilinė plokštelė: Madonna - Hung Up (single) [Vinyl, 2LP] (2005)

Informacija apie albumą: Madonna - Hung Up (single) [Vinyl, 2LP] (2005)

Vinilinė plokštelė: Nirvana - Nevermind [Vinyl, LP] (1991)

Informacija apie albumą:  Nirvana - Nevermind [Vinyl, LP] (1991)

Vinilinė plokštelė: Nirvana - In Utero [Vinyl, LP] (1993)

Informacija apie albumą:  Nirvana - In Utero [Vinyl, LP] (1993)

Vinilinė plokštelė: Madonna - Die Another Day (single) [Vinyl, 2 LP] (2002)

Informacija apie albumą:  Madonna - Die Another Day (single) [Vinyl, 2 LP] (2002)

Keistumas ar unikalumas? Kaip pasijausti geriau? Nustok apie save kalbėti ir mąstyti blogai. Tu nesi tai, ką sako aplinkiniai apie tave

Sveiki,

Ar pastebėjote, kad kalbėti viešai apie save gerai tapo (ir buvo ilgą laiką) kažkoks blogo tono, susireikšminimo ir net arogancijos, pasipūtimo bruožas, o štai kitą supeikti, sukritikuoti, primesti savo požiūrį – stipraus ir įtaigaus, charizmatiško žmogaus bruožas? Jeigu tai ir neakcentuojama, bet viešojoje erdvėje tai pateikiama kaip norma.

Ilgą laiką galvojau, kad kalbėti apie save gerai nereikia. Ir tai buvo tam tikra programa, kuri nuėjo net į minčių lygmenį, kada pradėjau save peikti už nieką. Tiesiog lygioje vietoje imu save mušti, nes... (juokingai nuskambės), viskas pernelyg gerai. Kur ir kada patikėjau, kad esu nieko nevertas, ar vertas tik už itin dideles pastangas ir kančias? Dabar sunku atsekti. Kur kas svarbiau, kad tai imu savyje šiandien vis dažniau atpažinti – sau primestą kaltę, gėdą, pažeminimą, menkavertiškumą.

Sėdime su draugais ant suoliuko ir šnekame, koks vienas ar kitas žmogus yra KEISTAS. Pats žodis „keistas“ jau visiems aiškus kaip neigiamai konotuotas. Niekas nenori ir netrokšta būti keistu. O unikalūs? Išskirtiniai? Vieninteliai? Taip, taip... Bet kokia toji riba, kai kalbos sraute pasimeta žodžių reikšmės? Kokia riba tarp keistumo ir unikalumo? O gal jokia? Tai tik mūsų iškreiptas požiūris viską sumenkinti, priskirti neigiamą emocinį atspalvį, o iš tikrųjų kritikuodami išverčiame savo vidinį kailį ir parodome, kokie esame susitapatinę su „normaliomis elgesio žeminančiomis normomis“. Žeminame, nes mus žemino ir mes patys viduje sau pretenzingi ir žeminame save pačius. Normalumas – tai sąlygiškas dalykas, kažkokia neapibrėžtis, dėl kurios susitariame visuomenėje ir ten mes visi „susitinkame“, tačiau tai neegzistuoja. Visi esame unikalūs. Nė vieno nėra tokio pat. Tai kaip, po velnių, galime jaustis norminamoje visuomenėje gerai ir saugiai, jeigu visada turime būti „sutartoje“ normalumo konstantoje? Niekaip. Ir neprivalome būti.

Dilema tokia: ar baisiau išeiti iš įsivaizduojamos normatyvios zonos, kurioje dedamės atitinką standartus, todėl „patrauklūs“ sau ir kitiems, ar baisiau bandyti visą gyvenimą tame normalume išlikti, trypiant save ir pagiežingai vemiant ant kitų?

Kaip lengva unikalumą pavadinti keistumu ar net iškrypusiu reiškiniu. Mus valdo žodžiai ir požiūriai, mes nuteisiame save pačius ir per save teisiame kitus, kad ir jie (kaip ir mes) pasijaustų blogai, pasijustų neatitinką ar neverti šio pasaulio. Itin tai pasireiškia paauglystėje, kada kitų puolimas ir peikimas iš esmės tėra apsauga nuo savo pačių menkavertiškumo ir menkumo pripažinimo. Gaila, kad tai tik pleištas į sielą, kuris neištraukiamas užvėrus mokyklos duris. Jis persekioja tave visą gyvenimą, tas modelis ir būsenos seka paskui tave, tu su tuo taip susitapatinęs, kad net neįtari, jog tai visai ne tu.

O kas tu esi iš tikrųjų, klausite?

Unikalus, nusipelnęs šiandien čia ir dabar priimti save tokį, koks esi, ir nuo šiandien visus priimti tokius, kokie jie yra, netgi jeigu jie ir nepatinka. Galvoti apie save gerai yra kur kas geriau nei blogai. Pasitikėjimas prieš menkavertiškumą, švytėjimas prieš blankumą, narciziškumas (kad ir tai!) prieš gyvenimą tamsioje spintoje, atskirtyje, kūrybiškumas prieš nuobodulį... Viską renkiesi tu, o ne aplinka ir kitų požiūris į tave. Baisiausia, bent man, yra susitapatinti su kritiniu ir menkinančiu aplinkiniu požiūriu į mane, ypač, kurie manęs nepažįsta. Netikėkite jais. Tikėkite, kad esate milijoną kartų geresni ir tai... gali tapti jūsų nauja gyvenimo versija.

Jūsų Maištinga Siela

Klaipėdos senamiesčio ir Danės upės krantinės skulptūra Undinėlė

Serialas: "Jeffris Epsteinas: Purvinai turtingas" / "Jeffrey Epstein: Filthy Rich" (1 sezonas / season 2)

Sveiki, skaitytojai,

Dabar man sunku pasakyti, kodėl nusprendžiau žiūrėti šiais metais gegužės mėnesį pasirodžiusį keturių serijų mini dokumentinį serialas „Jeffris Epsteinas: Purvinai turtingas“ (angl. Jeffrey Epstrein: Filthy Rich), kuriame pasakojama apie 2019 metais rugpjūčio 10 dieną kalėjime tikriausiai nužudytą milijardierių J. Epsteiną. Iš tikrųjų šis serialas sukasi ne tiek apie jo asmenybę, kiek apie jo pedofilinį tinklą, kuriame įsitaisę patys turtingiausi JAV ir viso likusio pasaulio žmonės.

Serialas neįtikėtinas, nes jis atskleidžia, ką galima padaryti, kai turi pilnus maišus pinigų. Jeffris Epsteinas buvo nepadoriai turtingas, jis turėjo daugybę namų (netgi savo salą) visame pasaulyje, skraidė nuosavais lėktuvais, jam buvo pavaldūs daugelis įtakingų asmenų, įskaitant ir aukščiausiojo teismo asmenis. Jis kartu su žmona Ghilaine Maxwell ilgus dešimtmečius išnaudojo seksualiai nepilnametes, kurios po daugel metų, jau tapusios moterimis, galiausiai susivienija ir pradeda liudyti apie jo pedofilijos tinklą. Mergaites paaugles dažniausiai parūpindavo Epsteino žmona, jos atvykdavo į jų namus, darydavo erotinius masažus ir tenkindavo ne tik už pinigus, bet ir už tam tikras dovanas, pavyzdžiui, privilegijas studijuoti prestižinėse mokyklose. Nekaltos mergaitės buvo paveiktos ir įtikintos, kad pačios nori tai daryti, jos atsivesdavo savo draugių ir šis išnaudojimo ir papirkinėjimo tinklas buvo toks didelis, kad net baisu pagalvoti. Tai šimtai mergaičių!

Seriale moterys liudija, kovoja ne tik už savo tiesą, bet ir su savo psichologinėmis traumomis, kurios liko visam gyvenimui. Kai kurios nebegali susikurti šeimos, kai kurios įklimpo į narkotikus, jaučiasi paniekintos, nebereikalingos, išgyvena gėdą ir pažeminimą. Neįtikėtina drąsa kalbėti apie tai, kai viskas yra papirkta, o aukos viešojoje erdvėje išvadinamos tiesiog prostitutėmis. 2007 metais Epsteinui kuo puikiausiai pavyksta papirkti teisėjus, jis netgi kalėjime praleidžia laiką kaip viešbutyje, o dienos metu gali skraidyti po visą pasaulį – neįtikėtina ne tik šio žmogaus arogancija, bet absoliutus kaltės jausmo nebuvimas. Papirkinėjama JAV teisėsauga tiesiog viešoje ir lygioje vietoje. Reikėjo kone dešimtmečio, kad byla vėl grįžtų ir jos imtųsi visai kiti žmonės, kad Epsteinas iš tikrųjų galiausiai gautų to, ko nusipelnęs.

Kitą vertus, kai esi toks turtingas, nieko nebijai. Viskas yra papirkta. Absoliučiai kiekvienas žmogus. Epsteino saloje svečiavosi netgi Bill Clinton, princas Andrew, kuris irgi išnaudojo mergaites, ryškios Holivudo žvaigždės, jis netgi turėjo pažinčių su pačiu Donald Trump. 2019 metais Epsteinas sulaikytas ir nužudytas kalėjime, nors „pripaišyta“ savižudybės versija, tačiau skrodimas parodė, kad neįmanoma taip nusižudyti, kaip buvo sudarkytas Epsteino kūnas. Kaip išgyveno Epsteino „savižudybę“ tos moterys, kurios laukė teisingumo? Kas su jomis buvo daroma? Visa tai išties nemenkai šokiruoja šiame seriale.

Visgi Epsteinas, kad ir koks jis buvo turtingas, purvinas, mano akimis, (kaip, beje, ir kitų) tebuvo tik ledkalnio viršūnė. Galiausiai kitiems rykliams teko paaukoti Epsteiną, jį nužudyti, kad jis nebekalbėtų, neišduotų jų. Manau, pedofilijos klanas iš tikrųjų kur kas didesnis, jis apima ne tik Clintonus, bet ir beveik visus esančius valdžioje ir už tos valdžios svertų, tų, kurių mes nematome. Žmonės turi nuosavas salas, yra apsitvėrę įstatymais ir tvoromis, jie turi įsirengę bunkerius, kur kalina vaikus, juos prievartauja, dalijasi laivais ir lėktuvais, juos transportuoja kaip prekę tarpusavyje tenkindami savo iškrypusius poreikius. Apie tai yra ne vienas dokumentinis filmas YouTubeje (vienas iš jų vadinasi „Iš šešėlių“, verta pamatyti, nes absoliučiai siejasi su Epsteino istorija) išverstas lietuviškai, kur įvairūs darbuotojai liudija tokius siaubingus nusikaltimus, kad net plaukai šiaušiasi: satanizmas, kanibalizmas, vaikų prievartavimas, žudymas, žmogienos valgymo kultas, kraujo gėrimas... Epsteinas, galima sakyti, dar tebuvo tik šių dalykų švelnioji versija, apysmulkė žuvelė toje iškrypusioje reptiloidinėje sistemoje.

Tai serialas ne pramogai, o veikiau kaip liudijimas, tam tikras būdas ir bandymas atstatyti į šešėlius nugrūstą tiesą. Visą laiką žiūrint šį serialą galvojau ir apie Kedžio pedofilijos bylą, kurioje Neringa Venckienė taip ir negalėjo atskleisti tiesos. Manau, tai yra vieno didelio pasaulinio klano pakraštys, tas pakraštys buvo kliudytas ir Lietuvoje, kur vėlgi turime viską nupirktą ir papirktą – tą rodė mūsų teismų sistema. Sunku pasakyti, kad rekomenduoju šį serialą, kuris, be jokios abejonės, yra geras, bet mąstau, o ką jis duotų paprastam lietuviui? Ogi tiesą, tiesą ir dar kartą tiesą. Galiausiai realius pasaulyje vykstančius dalykus, kuriuos dažniausiai ne tik ignoruojame, bet ir nenorime jų girdėti.

Jūsų Maištinga Siela