Knyga: Michael Cunningham "Dienų pavyzdžiai"

Michael Cunningham. „Dienų pavyzdžiai“ – Vilnius: Alma littera, 2007. – p. 384.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Taip! Pergalingai visada norisi sušukti pradedant rašyti recenziją apie itin gerą knygą. Periodinėje spaudoje itin trūksta gyvų, emocionalių recenzijų, visi rašo pagal vieną kurpalių ir iš tikrųjų bijo subjektyvių ir emocionalių vertinimų, kurie recenzentą leistų nors trumpam palaikyti ne itin akademišku ir rimtu. O gal iš tikrųjų apie mėgstamą literatūrą galima kalbėti tik rūškanu veidu, šiek tiek iš distancijos, kad nepasirodytum kokiu nukvakusiu ar, neduok-tu-diev, kokia knygų žiurkė, kuri varvina seilę dėl kiekvienos geresnės knygos. Taip. Tikriausiai kritikuoti recenzentus yra pati blogiausia recenzijos pradžia apie itin tikrai gerą, kuri lietuviškai pasirodė prieš trylika metų. Vertėja Aurelija Jucytė išvertė amerikiečių rašytojo Michael Cunningham (g. 1952) romaną Dienų pavyzdžiai (angl. Specimen Days). Romanas originalų kalba pasirodė 2005 metais, iškart po to, kai po garsiausio jo kūrinio Tos valandos autorius maudėsi šlovės spinduliuose, pelnęs tikriausiai garsiausią šalies literatūrinį apdovanojimą – Pulitzerio premiją.

Tiesą sakant, prieš gerus metus pagaliau perskaičiau ir knygą Tos valandos, kurią buvau visiškai atsitiktinai laimėjęs vienoje Facebook grupėje. Nuo tada prasidėjo mano susipažinimas su šiuo rašytoju, apie kurį ne ką buvau girdėjęs, nors britų režisieriaus Stephen Daldry pagal jo knygą ekranizuotą filmą Valandos žiūrėjau kokius tris kartus. Kaip ir ankstesnėje knygoje, taip ir Dienų pavyzdžiuose autorius kuria pasakojimo tripliką, todėl šioje knygoje iš esmės yra trys knygos viename, kiekvienai skirta maždaug po 120 puslapių ir, žinokite, to užtenka, nes siužetai suregzti gerai, istorijos įtaigios, rafinuotos, labai skirtingos. Bijantiems chaoso ir nesuderinamo, manau, nereikėtų bijoti, visos trys knygos dalys turi jungčių, netgi, jeigu norite, ir tuos pačius personažus, tik iš skirtingų epochų. Kompozicijos atžvilgiu knyga kiek primena David Mitchell‘o ambicingąjį romaną Debesų žemėlapis, kuriame iš gyvenimo į gyvenimą persikūnijantys mylimieji vis bando būti kartu, tokią panašią strategiją taiko ir M. Cunninghamas.

Visų pirma pradėsiu vėlgi nuo vertinimų, kad šioji knyga man pasirodė įtaigesnė ir įdomesnį už Tos valandos – matyt, kai pastarąją skaičiau, buvau smarkiai veikiamas ekranizacijos. Nors autorius vėl naudoja panašų metodą – išmone sukurtus veikėjus „kryžmina“ su realiai egzistavusiomis istorinėmis asmenybėmis. Jeigu anoje knygoje dėmesio centre buvo rašytoja Virginia Wolf, tai čia mes turime poetą Waltą Whitmaną (1819-1892) – vieną garsiausių ir moderniausių amerikiečių poetų, dar laikomu ateities pranašu. Tikriausiai akylesnis skaitytojas pastebės ir ryškias LGBT sąsajas. Pats Michael Cunningham yra atviras gėjus rašytojas, Virginia Wolf buvo biseksuali, o Walt Whitman taip pat visą gyvenimą mylėjo vaikinus. Bet anaiptol LGBT tema knygose nenagrinėjama, tačiau žinant šį faktą, skaitant jaučiamos tam tikros LGBT rašytojų paralelės, aliuzijos į autobiografijas ir jaučiama tai, kad šiam rašytojui svarbu išreikšti pagarbą savo, – kaip čia pasakyti? – orientacijos, o kartu dvasiniu lygmeniu jaučiamu simpatijų homoseksualiems rašytojams, kurie savo laikmečiu turėjo apsimetinėti ir slėpti prigimtį.

Nepaisant to, visa tai M. Cunninghamo kūrybą daro tik dar įdomesnę! Priešingai nei Tos valandos, Dienų pavyzdžiai turi aiškią struktūrą. Trys skirtingos istorijos – Mechanizmo gelmėse, Vaikų Kryžiaus žygis, Beveik grožis – yra atsiejamos skirtingų epochų. Būtent laikmetis yra toji skiriamoji šių istorijų dalis, nes kiekvieną istoriją skiria maždaug 150 metų ir yra parašyta skirtingais literatūros žanrais, tačiau jų veiksmas vyksta Niujorke – praeities, dabarties ir ateities.

Pirmoji istorija pavadinta Mechanizmo gelmėse mus nukelia į XIX amžiaus vidurį, kada Niujorke sparčiai vystosi pramonės revoliucija. Šeimos sunkiai verčiasi, kad galėtų išgyventi. Daugelis šeimos vyrų dirba fabrikuose labai sunkų ir alinantį darbą, kuris ne tik kenkia sveikatai, bet gali ir pražudyti palindus po mašinomis... Čia mes turime tam tikrą meilės trikampį, kada trylikametis smulko sudėjimo Lukas fabrike užima vyresniojo brolio Saimono darbo vietą. Berniukas dirba metalo korpusų fabrike prie tos pačios mašinos, kuri įtraukė jo brolį. Po sunkių alinančių darbų spoksant į mašiną, kuri nužudė jo brolį, jis susitinka su Katerina, senmerge tampančia brolio sužadėtine. Jis slapta myli Kateriną, tačiau jai yra per jaunas, o namuose jo laukia neįgalus tylenis tėvas, vaikų netekusi ir iš proto besikraustanti motina. Lukas yra jų paskutinė viltis, tačiau berniukui trūksta meilės, kaip vėliau sužinome, jis yra apsigimęs, turi tam tikrų išvaizdos (tikriausiai ir protinių) ydų, kurie jį bjauroja. Jis panašus į gnomą.

Šis pasakojamas, anot daugelio internete paliktų komentarų, laikomas stipriausia knygos dalimi, tad nesunku suprasti kodėl. Pirmoji istorija papasakota Č. Dikenso maniera – elegiškas, realistiškas ir slegiantis pasakojimas apie baisius ir žmogų luošinantį pramonės laikus. Nepaisant realumo įspūdžio, daug šioje istorijoje įneša dėl apsigimimo iracionali berniuko Luko mąstymo forma, kuri sutinka su pasakotojo balsu. Lukas brangina W. Whitmano knygą Žolės lapai, gali ją cituoti ištisai vien savo kalbos sraute, tačiau pats nelabai supranta, ką iš tikrųjų šie žodžiai reiškia. Galiausiai neretai būna, kad cituojamos eilės tiesiog genialiai „įkrenta“ į jo natūralų kalbos srautą ir liudija skaudžią tiesą, pavyzdžiui, jis mylimą Katerina pavadina prostitute, kai ši nori parduoti Luko padovanotą dubenėlį ir grąžinti pinigus. Atpažįstamas varguolių gyvenimas, neįmanoma meilė, sunkios darbo valandos, dusinantys mechaniniai prietaisai, su kuriais žmogaus darbo jėga nebegali konkuruoti, epochos mąstymas ir ligos, nesaugumas... Būtent sukurtas didmiesčio kontekstas lemia Mechanizmo gelmėse slogią ir įtaigią atmosferą, nuo kurios nesinori atsiplėšti, atrodo, autoriui pavyko sukurti ir teksto ritmą, primenantį variklio mechanizmą, todėl šis pasakojimas itin meniškai išreikštas ir paveikus.

Michael Cunningham

Antroji knygos dalis vadinasi Vaikų Kryžiaus žygis nukelia mus į Niujorką, praėjus keleriems metams po Rugsėjo 11-osios įvykių. Dėmesio centre – pareigūnė Ketė, kuri, kaip suprantame, yra Katerinos atitikmuo iš ankstesniojo pasakojimo. Ketė priiminėja skambučius ir atrenka, kuriuos reikėtų pareigūnams ištirti. Galiausiai jai paskambina dabarties Luko atitikmuo iš ankstesnės istorijos ir jis vėlgi kalba W. Whitmano eilėmis, pasako, kad bus susprogdinti žmonės. Iš esmės šioji istorija papasakota jau pusiau kaip detektyvas, kuriame tyrinėjami paslaptingų teroristinių beglobių kamikadzių vaikų grupuotė. Labai įtaigiai išreikštas juodaodės Ketės dvasinis pasaulis – tuštoki santykiai su plevėsa baltuoju Saimonu, kuris lytiškai susijaudina, nes ji yra pareigūnė, nevalyvas butas, dvasinė tuštuma, kaltės jausmas. Čia turime ir šiuolaikinį Niujorką, Centrinį parką, pastatus, kurie jungia su miesto praeitimi ir čionai jau mirusiais žmonėmis. Nieko neprikibsi, parašyta išties išmoningai ir, jeigu įtemptai skaitėte pirmąją knygos dalį, čia taip pat rasite aliuzijų ir panašių istorijos jungiamųjų detalių, pavyzdžiui, teroristiniai sprogimai siejasi su Katerinos fabriko gaisru, vėlei atsiradęs dubenėlis, kurį Ketė padovanoja iš sendaikčių krautuvėlės meilužiui Saimonui...

Viena gražiausių knygoje scenų, manding, buvo, kai Ketė pabėga su svetimu vaiku bėga iš Niujorko, kad mirtų arba susikurtų naują gyvenimą: „Bet kol kas, galvoji ji, mes dar galime laikytis išvien. Lemtingą akimirką juk galima atidėlioti: valandų valandas, mėnesių mėnesius, galbūt ir metų metus. Galbūt ji ir toliau norės būti jo motina, nors ir paaiškėtų, kad toks sprendimas lemtingas. Be to, dar gali būti ir taip, kad jis netykos progos smogti duonriekiu peiliu ar nužudyti ją pagalve, miegančią; galbūt jam šaus į galvą žudyti ją lėtai, po truputį, kaip nuo neatmenamų laikų visuomet elgiasi vaikai. Tam tikra prasme jis jau ją pražudė, argi ne taip? Juk tai jis užbaigė ankstesnįjį jos gyvenimą ir įstūmė į šitą, naująjį, į šitą beprotišką atgimimą, tai jo dėka jie dabar dundėdami lekia traukiniu į pasaulio platybių painiavą, kur niekad nesibaigia nuolat atsikartojantis griūties ir atkūrimo procesas, kur gausu kietų lyg akmuo mažyčių pažadų, kur knibžda savininkai ir darbininkai, kur nė vienas prieglobstis nėra amžinas – ir niekas netrunka amžinai. Ir mirti yra visai ne tai, ką daugelis vaizduoja, ne tai ir kur kas geriau (p. 247).“

Trečioji knygos dalis pavadinta Beveik grožis pasakoja apie įvykius po maždaug 150 metų, kada Niujorke gyvenimas visiškai pasikeitęs ir primena šiek tiek Luco Bessono filmą Penktasis elementas. Mieste slampinėja reptilijos, vadinamos nadiečiais, kurie atlieka juodžiausius darbus, mat juos ištrėmė jų planetos karalius už maištą. Taip pat esti ir kiborgai, tai žmogus sukryžmintas su mechanika – štai toks yra pagrindinis šios dalies veikėjas Simonas, kuris vėlgi atitiktų buvusių Saimonų prototipus. Jam suintaliuoti W. Whitmano eilių fragmentai, galiausiai jis įsimyli ateivę Kateryną, kuri yra buvusių knygos kalių pareigūnės Ketės ir fabriko darbuotojos Katerinos atitikmuo. Mokslinės fantastikos stiliumi parašyta pabėgimo ir neįmanomos meilės tarp skirtingų rasių ir prigimčių kai kada man priminė net S. Spielbergo filmą Dirbtinis intelektas, kada žmogiškumo nestokojantis kiborgas galiausiai tampa kur kas žmogiškesniu už pačius žmones ir pats nesupranta, kas jo mechaninėje (sieloje?) vyksta. Vėlgi veikėjų sprendimai, tam tikri veiksmai smarkiai „ataidi“ iš ankstesniųjų knygos dalių ir susidaro toks įspūdis, kad rašytojui pavyko sukurti laikmečiams nepavaldžią amžinai mylinčių sielų ilgesio šokį, pranokstantį bet kokias formas ir ribas. Galbūt ir tas dubenėlis, keliaujantis kosmosu į nežinomą planetą, per šimtmečius sugėręs „prasilenkiančių“ įsimylėjėlių istorijų, yra tvarus liudijimas apie žmogaus nemirtingumą.

Nepaprasta Dienų pavyzdžių knyga, kuri tikrai įeis į geriausių šiais metais skaitytų knygų penketuką. Tai knyga parašyta ir sukurta man itin patinkančiu stiliumi – netrūksta nei išmonės, nei literatūrinio meistriškumo, rašytojas geba kalbėti apie vieną realybės plokštumą, o iš tikrųjų kalba apie amžinybę ir meilės badą. Jeigu reiktų kokio nors literatūrinio Michael Cunningham atitikmens, manau, jį priskirčiau prie neseniai atrasto Graham Swift kūrybos, truputį ir David Mitchell, (nors ne visa jo kūryba man patinka). Bet kokiu atveju, tai unikaliai jautrus ir paveikus rašytojas, kuris turi literatūrinių ambicijų, idėjų, kuriuos geba įgyvendinti su nestokojančiu emociniu intelektualumu; šiuo atveju – byloti paties W. Whitmano pranašiškomis eilėmis apie kolektyvinę žmonių sąmonę kaip apie amžinybės garantą kaskart – kaip tiems žolės lapeliams – atgimti iš naujo vien tam, kad bandytum nugyventi geresnį gyvenimą ir galbūt atpirkti ankstesniųjų gyvenimų nesėkmes. Labai keista, kad lietuviškai turime vos dvi M. Cunninghamo knygas. Manau, su aistra ir nuolankumu savo idėjai parašytas toks kūrinys Dienų pavyzdžiai, neturėtų būti praleistas literatūros gurmanų. Tai išties labai labai gerai parašyta knyga, kurios visuminis vaizdinys kelia nepaprastą susižavėjimą, kad dar šitaip literatūra gali kelti nostalgišką tikėjimą geresniu pasauliu ir gyvenimu.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Natalia Oreiro - Un Ramito de Violetas (Cecilia, Miguelichi López, Sole Gimenez versions)

Sveiki,

Esu keistų melodijų ir dainų mėgėjas. Bet kur kas man įdomesnės tos istorijos ir aplinkybės, kai vienokia ar kitokia daina priveda prie kitų melodijų ir dainų. Viena iš tokių yra – nesijuokite! – argentiniečių aktorės ir atlikėjos Natalios Oreiro daina „Un Ramito dė Violetas“ (liet. Puokštė žibučių), kuri buvo įtraukta į 2000 metais pasirodžiusį atlikėjos antrąjį solo albumą „Tu veneno“ (liet. Tavo nuodai). Užteko paklausyti vos dviejų sykių, kad kitos dienos dieną praniūniuočiau šią lopšinę primenančią dainą, net ėmiau abejoti, ar tai Oreiros daina, nes žodžiai skamba kaip eilėraštis.

Dėl vieno neapsirikau – tai tikrai ne Oreiros daina. Pirmąkart „Un Ramito de Violetas“ pasirodė 1974 metais ir ją pristatė ispanų atlikėja Cecilia (1948-1976), kuri po kelerių metų žiauriai žuvo automobilio avarijoje, sulaukusi vos 27 metų. Atlikėja buvo žinoma būtent dėl šios ją itin išgarsinusios dainos. Dainoje pasakojama apie moterį, kuri gyvena ilgus metus su nelabai mylimu vyru, kenčia jo išpuolius, tačiau kiekvieną lapkritį gauna slaptus meilės laiškus iš nepažįstamojo. Ji svajoja vieną dieną su juo susitikti ir išsiaiškinti, tačiau kaskart laiškai ateina be atgalinio adreso. Galiausiai dainos pabaigoje mes sužinome, kad tuos laiškus jai rašinėja jos pačios sutuoktinis...

Daina tapo tokia populiari, kad ji perdainuota vis kito atlikėjo kas kelerius metus, tad Natalijos Oreiro versija tėra tik viena versija iš daugybės. Internete aptikau ir tokių dainos versijų, neoficialių, kada atlikėjai dainuoja tiesiog gyvai gatvėse, įpindami tai salsos, tai pop, tai tango ritmus. Savo versiją 1996 metais įrašė ir itin garsus atlikėjas Julio Iglesias, kuris tiesiogiai ją dainavo su tuokart dar gyva esančia Cecilia. Siūlau tiesiog pasiklausyti pačių įvairiausių atlikimų ir versijų, galbūt ir jums patiks ši liūdna ir nostalgiška daina.

Natalia Oreiro versija:

Miguelichi López versija:

Sole Gimenez versija:

India Martinez versija:

Origina Cecilia versija:

Žodžiai / Lyrics

Un Ramito de Violetas

Era feliz en su matrimonio

Aunque su marido era el mismo demonio

Tenía el hombre un poco de mal genio

Y ella se quejaba de que nunca fue tierno

Desde hace ya más de tres años

Recibe cartas de un extraño

Cartas llenas de poesía

Que le han devuelto la alegría

¿Quién la escribía versos?, dime, ¿quién era?

¿Quién la mandaba flores por primavera?

¿Quién cada nueve de noviembre?, como siempre, sin tarjeta

La mandaba un ramito de violetas

A veces, sueña y se imagina

Cómo será aquel que tanto la estima

Sería un hombre más bien de pelo cano

Sonrisa abierta y ternura en las manos

No sabe quién sufre en silencio

¿Quién puede ser su amor secreto?

Y vive así, de día en día

Con la ilusión de ser querida

¿Quién la escribía versos?, dime, ¿quién era?

¿Quién la mandaba flores por primavera?

¿Quién cada nueve de noviembre?, como siempre, sin tarjeta

La mandaba un ramito de violetas

Y cada tarde, al volver su esposo

Cansado del trabajo, la mira de reojo

No dice nada porque lo sabe todo

Sabe que es feliz, así, de cualquier modo

Porque él es quien la escribe versos

Él, su amante, su amor secreto

Y ella que no sabe nada

Mira a su marido y luego calla

¿Quién la escribía versos?, dime, ¿quién era?

¿Quién la mandaba flores por primavera?

¿Quién cada nueve de noviembre?, como siempre, sin tarjeta

La mandaba un ramito de violetas

Da-ray-ray, da-ray-ray

Laray-ra-rararay-ra

Da-ray-ray, da-ray-ray

Laray-ra-rararay-ra

Da-ray-ray, da-ray-ray

Laray-ra-rararay-ra

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "OA" (1 ir 2 sezonas) / "The OA" (season 1 and 2)

Sveiki,

Labai seniai girdėjau apie šį serialą, tačiau ilgą laiką atidėliojau, nes nebūdavo laiko pasiūrėti, tai nebūdavo nuotaikos ir šiaip visokiausių priežasčių atsirasdavo. Kol vieną dieną vėl facebooke aptikau vienos žymios tinklaraštininkės atsiliepimą apie serialą „OA“ (angl. The Oa) (2016-2019), kurį režisavo ir kūrė pagrindinė šio serialo aktorė Brit Marling ir Zal Batmanglij, kurie anksčiau dirbo irgi su mistinėmis istorijomis ir turėjo kūrybinės patirties filmuodami ir rašydami tokių filmų scenarijus kaip apie paslaptingą sektą pasakojantis „Rytai“ (2013) bei mistinė drama „Mano balso garsas“ (2011).

Aktorė ir režisierė Brit Marling kine yra keistas fenomenas. Aktorė, kuri „neša“ mistiką, o didžioji jos karjeros sukurtų vaidmenų yra būtent mistinių filmų veikėjos, kurios, kaip ir seriale „OA“, peržengia bet kokias racionalaus proto ribas ir pasakoja apie transcendentinius pasaulius, dažniausiai apie tai, kas esti už nematomo žemiškojo šydo. Prisiminkime jos pasirodymą filme „Mano ištakos“ (2014), kur pasakojama apie reinkarnaciją arba mano pirmąjį susipažinimą su ja filme „Kita Žemė“ (2011). Vieno filmo tikriausiai negana, norint pažinti specifinę Brit Marling energetiką, tačiau būtent tų filmų visuma išskiria ją kaip specifinių vaidmenų atlikėją, žinoma, tai daug ką pasako ir apie pačios aktorės filosofiją bei dvasinę laikyseną.

Dviejų sezonų mokslinės fantastikos drama „OA“ sulaukė tik du sezonus po 8 serijas. Tiesą sakant, pirminis dueto sumanymas buvo sukurti iš viso 5 sezonus, kad būtų išskleista visa serialo idėja ir koncepcija. Brit ir Zal serialo idėją pradėjo kurti dar 2012 metais ir kūrė gerus dvejus metus, tačiau išreikšti visą idėją ant popieriaus sekėsi gana sunkiai, todėl, siūlydami Netflix kampanijai savo scenarijų, daug reikėjo ką paaiškinti žodžiais, didelį serialo foninė dalis buvo sukurta tiesiog filmavimo aikštelėje, o scenarijus buvo tik karkasas. Deja, po antrojo sezono Netflix nutraukė šį serialą, o Brit ir Zal buvo itin nusiminę, kad jiems taip ir nepavyko įgyvendinti viso kūrinio sumanymo. Žinoma, nusivylę liko ir serialo gerbėjai, kurie twitter platformoje skatino grotažymėmis sugrąžinti serialą į rinką, atsirado net moteris, kuri surengė viešą bado streiką, kad tik būtų šis serialas sugrąžintas. Bado streiko metu aktorė Brit Marling su Zal Batmanglij aplankė šią moterį ir pasiūlė vandens bei maisto...

Nepaisant visko, atrodo, Netflix nebesugrąžins serialo, tad jeigu jis bus vienokiais ar kitokiais būdais tęsiamas, jis turės visai kitokias platinimo ir prieinamumo formas. Atrodo, pati Brit Marling įkvėpta tokio palaikymo visgi ieško būdų, kaip šį serialą atgaivinti. Tiesa, dėl COVID-19 tai gali užtrukti arba tapti visai nebeįgyvendinama.

Taigi, ką mums siūlo serialas „OA“? Pirmajame sezone atsiranda Preirė, kuri buvo dingusi 7 metus. Ji grįžta į šeimą ir save ima vadinti nebe Preire, o Oa, moterimi, kuri per septynerius metus visiškai pasikeitė, iš neregės ji tapo reginčiąja. Paraleliai pasakojama jos neįtikėtina dingimo istorija bei vaikystės Rusijoje epizodai. Visas šias skirtingas pasakojimo dalis jungia mergaitės ir moters „prisilietimas“ prie mirties. Galiausiai kaip žiūrovą stebina neįtikėtina kalinimo istorija, kai stikliniame inkubatoriuje, rūsyje, kuoktelėjusio mokslininko kalinami 5 žmonės, priartėję prie mirties, grįžta į gyvųjų pasaulį ir atsineša tam tikrą judesį, kuris gali ne tik išgydyti ir prikelti ką tik mirusį žmogų, bet ir perkelti į kitą realybės išmatavimą. Tai sudėtinga paralelinių pasaulių ir pomirtinio gyvenimo tyrinėjimo studija, kuri išreikšta be itin didelių specialiųjų efektų, tačiau labai originaliai. Kartais tai taip neįtikėtina, makabriška ir net juokinga, kai, pavyzdžiui, mokytoja su probleminiais vaikais atlieka tuos judesius, tikėdamiesi Oa susieti su inkubatoriuje kalėjusiu Haumeriu.

Sunku pasakyti, kuris sezonas stipresnis ir įtaigesnis. Kol kas mano atmintyje didesnį įspūdį padarė pirmasis sezonas, kuris stebino savo mįslėmis ir eklektiškais, atrodo, iš pažiūros nesuderinamais dalykais. Štai antrajame sezone keičiasi siužetiniai vingiai, ir kai kurie veikėjai patenka į paralelinę realybę, jie gauna tuos pačius kūnus, tačiau veikiami ankstesnių kūnų šeimininkų likimai juos įspraudžia į kitokius vaidmenis. Patiko man antrojo ir pirmojo sezono siužetiniai prasminiai sujungimai, savotiški persipynimai, nors tenka pripažinti, kad antrasis sezonas daro didžiulį idėjinį šuolį. Kai atrodo, pirmojo sezono idėja buvo tyrinėti žmogaus sielos misiją žemėje bei pačią mirtį, tai antrojo sezono užmačios yra tyrinėti „keliautojus“ ne tik viename linijiniame laike, bet ir pasauliuose, bandant įveikti blogį ir pasisemti patirties.

Vietomis antrasis sezonas priminė seną gerą „Tvin Pykso mistelio“ serialą, ypač kai į Ninos kūną persikūnijusi Preirė-Oa ateina į keistą naktinį klubą raudona suknele ir atlieka keistus mediumės seansus su... milžinišku aštuonkoju. Tiesa, iki galo neperpratau antrojo sezono paslaptingo namo San Franciske idėjos, kai ten patekęs detektyvas ieško dingusios Mišelės, mergaitės, pamišusios dėl kompiuterinių žaidimų. Atrodo, kad pats namas būtų vienas didelis kompiuterinio žaidimo modelis, pastatytas ant švento požeminio šaltinio, tačiau tie klaidūs koridoriai – tai vartai (be įprastinių judesių) į kitas realybes ir dimensiją...

Nepasakyčiau, kad labai žavėjausi šiuo serialu. Kai kada net nesupratau, kodėl aš jį žiūriu, tačiau kai kada tikrai įsitraukdavau ir mėgaudavausi vis atskleidžiamais mistiniais istorijos vingiais. Manau, serialas yra Brit ir Zal tyrinėtų mistinių dalykų sukonstruotas pasaulis, kuris iš dalies budina žmoniją tyrinėti ne tik mistinius reiškinius, bet ir patį save kaip nemirtingą būtybę, turinčią sielą, kuri iš gyvenimo į gyvenimą, iš pasaulio į pasaulį keliaujančią būtybę, kuri kaskart pamiršta, kas ji esanti. Manau, dėl tokio budinančio poveikio serialas buvo nutrauktas, nes jis pasirodė tam tikriems asmenims „per pavojingas“ – čia, žinoma, turiu savo konspiracijos teoriją. Bet kokiu atveju, serialo idėja yra atskleisti sudėtingą angelų-sielų keliautojų istoriją per įvairias realybių briaunas, papasakoti žmogaus asmenybės istorijos trapumą ir menkalaikiškumą amžinybėje, kur veikia dualistinės – gėrio ir blogio – jėgos. Manau, nemažai kam šis serialas turėtų patikti, ypač tiems, kurie domisi ezoteriniais dalykais ir ieško paaiškinančių realybę ir anapusybę įvairiomis kūrybiškai išreikštomis ezoterinėmis, filosofinėmis jungtimis.

Pirmojo sezono anonsas:

Antrojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Beth Hart - Bang Bang Boom Boom [Vinyl, LP] (2012)

Apie Beth Hart albumą: Beth Hart - Bang Bang Boom Boom [Vinyl, LP] (2012) 

Daina iš albumo, atliekama gyvai.

Vinilinė Plokštelė: Ellie Golding - Halcyon [Vinyl, LP] (2012)

Apie albumą Ellie Golding - Halcyon [Vinyl, LP] (2012)

Alfonsas Andriuškevičius knyga "Velyvieji tekstai"

Laikykimės už rankų, nes birželis,

Klastingas mėnuo, gali pradingti

Kurį nors vieną blizgiuos prakaituos...

(p. 61)

Mindaugas Jonas Urbonas. Knygos Žudant Dzeusą, Šimtmečių melancholija, Dvasių urna

Mindaugas Jonas Urbonas. Knygos Žudant Dzeusą, Šimtmečių melancholija, Dvasių urna.