Knyga: Bernardine Evaristo "Mergaitė, moteris, kita"

Bernardine Evaristo. „Mergaitė, moteris, kita“ – Vilnius: Alma littera, 2020. – p. 432.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Kas stebi Maištingos sielos puslapį, tas tikriausiai pastebėjo, koks esu aistringas Booker Prize ir Booker Prize International literatūrinių premijų sekėjas. Šiemet skaičiau netgi dvi pastarųjų paskutinių metų (moterų!) laimėtojų knygas. 2018 metų laureatės Annos Burn Pienininką bei pernykštę finalininkę Bernardine Evaristo (g. 1959) Mergaitė, moteris, kita (angl. Girl, Woman, Other). Britų rašytoja, aštuonių knygų autorė, kartu su kanadiečių literatūros legenda Margaret Atwood 2019 metais pelnė Booker Prize apdovanojimą.

 

Tiesą sakant, kiek pretenzingai vertinau man negirdėtos britų rašytojos laimėjimą, kadangi suveikė politinis principas: aha, komisijos nariai nenorėdami vien tik apdovanoti „baltuosius rašytojus“, kokia ir yra M. Atwood, kad nesupykdytų visuomenės, apdovanojimą suteikė ir B. Evaristo (tarp kitko). Kaip negalima spręsti apie knygą iš jos viršelio, taip dažniausiai esu linkęs patikrinti ir savo įtarinėjimus bei nuostatas, todėl greitai perskaičiau pirmiau lietuviškai išverstą B. Evaristo knygą (turint galvoje, kad M. Atwood netgi Lietuvoje yra žvaigždė, tačiau jos Tarnaitės pasakojimo tęsinio teks palaukti). Ir šįkart nesuklysiu sakydamas, kad labai džiaugiuosi, jog knyga Mergaitė, moteris, kita ne tik pakeitė mano požiūrį į juodosios rasės moterų padėtį Britanijoje, bet ir apskritai teko sulaužyti nuostatą, kalbant apie B. Evaristo laimėjimą. Knyga taip pat tapo grožine britų literatūros metų knyga, o rašytoja – metų autore.

 

Į lietuvių kalbą kūrinį išvertė daug kam žinoma jaunimo ir suaugusiųjų literatūros rašytoja, Lietuvos rašytojos sąjungos narė Akvilina Cicėnaitė, kuri tikino, kad iš pradžių, kol nežinojo, kad jai pasiūlys verti B. Evaristo knygą, romanas nežavėjo ir netraukė. Išversti romaną, kuris savo stilistika primena verlibru užrašytą poeziją, manau, nebuvo lengva, tiesą sakant, man beskaitant pasirodė, kad dėl tam tikrų sąskambio vertimo A. Cicėnaitė labiau laikėsi ne lyrizmo, bet epinio pasakojimo diskurso, nes visgi tai romano pasakojamasis žanras ir svarbiausia lietuviškame variante yra perteikti pasakojimų daugiabalsiškumą, o ne poetinį įspūdį. Visgi neatimsi ir to, kad kai kurias teksto dalis tikrai pavyko perteikti ir poetiškai, o sakinių struktūra – didžiųjų raidžių nepaisymas, skyrybos atsisakymas – koreliuoja su knygos autorės pozicija maištauti prieš tradicinius rėmus tiek žmonių teisių sferoje, tiek literatūrinėje raiškoje.    

 

Interviu su vertėja A. Cicėnaite rašytoja tikino, kad nuo 2000 metų Lietuvoje ji svečiavosi tris kartus. Ir iš tikrųjų, B. Evaristo mini Lietuvą ir Vilnių kaip egzotiškus ir menkai kam žinomus orientyrus pačiame romane, kur mūsų šalis minima mažiau tris kartus. Rašytojos asmeninis gyvenimas neatsiejamas nuo kūrinio, kadangi pati B. Evaristo praeityje ne vieną dešimtmetį buvo įsiliejusi į juodaodžių lesbiečių gyvenimą, kaip viename interviu tikino, kol buvo jauna, ji jautė didelį pyktį dėl rasės ir lytinės orientacijos diskriminacijos. Kaip viena pagrindinių romano veikėja Ama, Bernardine Evaristo taip pat aktyviai dalyvavo teatro gyvenime, statė spektaklius, išmanė meno pasaulio sėkmę ir nesėkmę. Po lesbietiško periodo sekė kitas B. Evaristo gyvenimo etapas – juodaodžių bendruomenė, feminizmas, kol galiausiai rašytojo suvokė, kad šiandienos pasauliui apibrėžti ir paaiškinti, suvokti bei priimti nebeužtenka feministinio diskurso, galiausiai autorė ištekėjo už vyro. Aš asmeniškai manau, kad toji santuoka labiau paremta draugyste (gal net susieta su politika dėl imigracijos) nei klasikinė vyro ir žmonos santuoka, juolab kad B. Evaristo nuotraukose spinduliuoja savitą energetiką.

 

Kodėl kalbu apie autorės seksualinę tapatybę? Nes tikriausiai nepamenu nuo Arundhati Roy Didžiausios laimės ministerijos romano perskaitymo, kada būčiau skaitęs taip aiškiai, sodriai ir daugiaplaniškai išplėtotas žmogaus seksualinių tapatybių perspektyvas. Tokį daugiabriaunį matymą gali perteikti, mano suvokimu, tik rašytoja, kuri pati perėjo per panašias patirtis, gyveno ir stebėjo LGBTQ+ bendruomenės gyvenimą. Mergaitė, moteris, kita autorė knygą rašė net penkerius metus, o pažodinis pavadinimo reikšmės aiškinimas galėtų būti paremtas feministinės teorijos pagrindu, kad mergaitės – tos nekaltosios, į kurias „taikosi“ nuožmusis pasaulis, moteris – apsisprendimas būti savo lyties atstove (prigimtinai ar suformuotai socialinės lyties pagrindu) ir žodis „kita“ iš esmės sunkiai apibrėžiamas stereotipiniais terminais. Iš vienos pusės „kita“ gali romane reikšti bendrąja prasme juodaodžių lesbiečių bendruomenės paribių moterį, kuri tiesiog dėl etiketės nepriskiriama prie „normalių“ moterų ir mergaičių dominuojančių baltosios rasės sociume, o iš kitos – tai savo seksualinę ir fizinę bei socialinę lytį formuojančios asmenybės, kurios save apibrėžia kaip dvinarėmis – žodžiu, nei moteris, nei vyras arba pagal atitinkamą gyvenimo etapą pasirinkimu būti vyru arba moterimi. Autorei šie seksualiniai tapatybės klausimai nepaprastai svarbūs, kadangi per tai yra būdas kalbėti ne tik apie seksizmą, rasizmą, bet ir homofobiją, transfobiją Didžiosios Britanijos XX ir XXI amžių sandūroje, susiejant kelias svarbias žmonių socialines atskirties problemas.  

Bernardine Evaristo

  

 

Daugelis turi nuostatų, kad „socialinis romanas“ – tai nėra man, kad tai manifestuojanti ir gerokai politizuota literatūra, kuri su tikrosios literatūros prabomis neturi nieko bendro. Annos Burns Pienininkas taip pat buvo itin politizuotas kūrinys, tačiau tiek A. Burns, tiek B. Evaristo pavyksta suderinti politines pažiūras, jas pateikti taip, kad būtų ir literatūriškai vertinga, ir meniška, ir dirgintų emocinį intelektą, suteiktų faktinių žinių bei teiktų visapusiško užbaigto meninio kūrinio pasaulėvaizdį.

 

Knygoje Mergaitė, moteris, kita autorė sukuria daugiabalsį dvylikos moterų pasakojimą, kuris susijungia į vieną dvasinių džiaugsmų ir tragedijų bendruomenės monolitą, kurio prasmė pirmajame plane pademonstruoti atskirtį dėl socialinių nuostatų ir įsitikinimų, tačiau už visų atskirties problemų šios istorijos paradoksaliai susijungia į neregimą, bet jaučiamą juodosios rasės moterų bendruomenės tinklą, kurioje taip pat esti savitų atskirčių, įsitikinimų. Autorei pavyko iš feminizmo perspektyvos perteikti ir paties feminizmo ribotų įsitikinimų paradoksus, punktyru brėžti epochomis kintančių idėjų suklestėjimą ir išblėsimą. Paradoksas tas, kad būti lesbietei ir radikaliai feministei – tai pačiai izoliuotis nuo likusios visuomenės kaip priešo, o tai itin būdinga senajai Amos ir Dominykos feminisčių kartai. Autorė tą perteikia įspūdingu Dominykos ir jos mylimosios dominuojančios ir manipuliuojančios partnerės Ngzingos istorija, arba, sakykime, finalinėje scenoje, kada po pergalingo spektaklio apie karingąsias lesbietes juodąsias amazones premjeros vakaro kokaino ir vyno padauginusios Ama ir Dominyka bešnekėdamos apie pasenusias feminisčių idėjas suvokia, kad kiekvienai kartai yra duoda „nešti“ savitą feminizmo idėją.

 

„retkarčiais gyventoja priverčiama pasitraukti dėl netoleruojamo elgesio, pavyzdžiui, smurto ar vagystės, arba jei moteris tampa heteroseksuale ir geidžia santykių su vyrais, ji turi išvykti, bei jei ji laikosi celibato, gali likti, kartą čia gyveno moteris, kuri pakeitė orientaciją, naktį ją sučiupo besivedančią vyrus bendruomenėn (p. 87).“ – štai taip apibrėžiamos XX antrosios pusės, po seksualinės revoliucijos įsikūrusių lesbiečių komunų taisykles. Įdomu ir tai, kad būti lesbiete – tai dar nereiškia priklausyti bendram lesbiečių klanui, nes jos romane dar skaidomos pagal odos spalvą, todėl romane vaizduojamas aštunto, devinto dešimtmečių Londono gyvenimas skvoterių teisėmis nusisavintame pastate gyvenimas primena ironišką atstumtųjų kakofonijos imperiją su savomis nerašytomis taisyklėmis. Tuose dešimtmečiuose būta svarbos save apsibrėžti, įsivardyti, o šiandien – nutrinti tas ribas, nebeskirstyti, nebeskaidyti žmonių į grupes.

 

Daugelis romane vaizduojamų moterų politiškai aršios, štai musulmonė, kuri savo maištininkės valia tyčia nešioja galvos apdangalą, nes tai siutina britus. Reikli ir griežto sukirpimo mokytoja Širlė King padeda prasto imigrantų rajono mergaitei Kerolei puikiai išlaikyti egzaminus, tačiau pati mokytoja niekada gyvenime negavo jokio atpildo, o baisiausia, kad jai nežinant jos tikroji motina permiegojo su jos vyru. Atrodo, iš  pažiūros žmogus yra socialinio įvaizdžio ir savo odos spalvos įkaitu, vos tik gimęs jis yra priverstas perimti primestą vaidmenį ir retai kam pavyksta atitrūkti, kaip antai Kerolei, nuo savo „paveldėto“ socialinio vaidmens. Galiausiai romanas kelia globalų esminį klausimą: kas mes esame, ar tik sraigės, kurios įsipareigoja tęsti ir vilkti ant kupros tradicinį giminės paveldą, įprasminti tėvų ir sociumo lūkesčius, o gal galime neišduodant keisti tiek socialinę, tiek fizinę tapatybę pagal savo asmeninės laimės poreikį? Sakyčiau, aštrios temos Lietuvoje, kai mūsiškiai vis dar nedrąsiai arba su neslepiamomis kamietiškomis nuostatomis bei religinėmis tezėmis gina abstrakčias žmogaus teises nuo mažumų kaip priešų, skaldydami ir pasmerkdami žmones vykdyti socialinių vaidmenų roles, aukojant asmeninę laimę.

 

Man atrodo, kad autorei pavyko sukurti tobulų briaunų pasakojimus taip reikalingus mums, lietuviams, kurie vis dar pripažįsta ir vertina tik vieno tradicinio, heteroseksualaus ir baltosios rasės pasaulėžiūrą katalikiškai krikščioniško fasado šviesoje. Šiandien negalėčiau įvardyti labiau aktualesnio žmogaus teisėmis grožinės literatūros formomis perteikto romano, kuris gyvai ir su emociniu intelektu, nestokodamas gynybinio įniršio ir atseikėdamas tiek pat atjautos ir švelnumo, liudytų apie pasaulio vienybės ilgesį, individo unikalumo luošinimą normatyvus turinčioje visuomenėje. Ar tai knyga apie lesbiečių pasaulį? Tikrai ne. Ar tai knyga apie juodaodžių teises, rasizmą? Tikrai ne. Ar tai knyga apie aršias feministes? Tikrai ne. Bet iš tikrųjų apie viską, bet labiausiai apie mus pačius, įvarytus kaip kiaules į įsitikinimų gardas, kuriose kriuksime savo įsivaizduojamą trumparegišką tiesą, pasmerkdami likusio pasaulio įvairovę. Taip, tai viena geriausių skaitytų šiemet knygų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Erika Drungytė apie žurnalo "Nemunas" reikšmę

Sveiki,

 

Jau ne kartą esu išreiškęs savo susižavėjimą Kauno žurnalu „Nemunas“, kuris tapo jau keleri paskutinieji metai mano mėnesiniu savotišku privalomuoju pirkiniu. Įsimesti „Nemuną“ prekybos centre šalia bananų, ar apelsinų, ar vyno butelio, ar nukainuotų kojinių ir jautiesi laimingas. Štai neseniai rašytoja Jurga Tumasonytė kalbino vyriausiąją „Nemuno“ redaktorę, vertėją ir poetę Eriką Drungytę, kuri pasidalijo savo santykiu su „Nemunu“.

 

Kažkur kaime iš tikrųjų yra skylamušiu išmušti ir susegti mano mamos kaupti sovietiniai „Nemunai“. Pavartęs nustėrau – kiek juose erotikos! Šių dienų „Nemunas“ nepaprastai geras, kokybiškas, įdomus, spalvotas. Neturintis analogiškų leidinių Lietuvoje. 1989 metais „Nemuno“ tiražas siekė net 70 tūkstančių egzempliorių!

 

Visą interviu su Erika Drungyte galite perskaityti straipsnyje: „Pirmąją knygą norėjau sukalti geležiniais žodžiais, kad ji atrodytų vyriška“.

 

Jūsų Maištinga Siela

Gabriel Garcia Marquez knygos: Šimtas metų vienatvės, Patriarcho ruduo, Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti, Meilė choleros metu

 Sveiki,

 

Kažkokia lapkričio pabaigos knygų inventorizacija. Perbėgau savo kelių kambarių biblioteką ir susirinkau viską, ką turiu iš G. G. Marquezo knygų. Pasirodo, iš savo atraminio dar vieno literatūrinio stebo būsiu gėdingai skaitęs tik dvi: „Šimtas metų vienatvės“ ir „Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“ t. y. pirmąją ir paskutiniąją Marquezo parašytas knygas. Ogi ne! Prisimenu, kaip depresijos laikotarpyje perskaičiau ir „Patriarcho rudenį“ bei apysaką „Graudus ir negirdėtas pasakojimas apie tyrąją Erendyrą ir jos nevidonę močiutę“ – pastaroji išversta 1994 metais, išleista minkštais viršeliais. Gaila, būsiu tą lietuvišką leidimą palikęs kaime. Visgi tai neįtikėtinas autorius. O jūs ar turite kokią Marquezo mėgstamiausią kūrinį?

 

Jūsų Maištinga Siela

Salman Rushdie knygos: "Gėda", "Vidurnakčio vaikai", "Kichotas", "Džozefas Antonas", Paskutinis mauro atodūsis"

 

Sveiki,

 

Žiūriu susikaupė pas mane Salman Rushdie knygų! Anuomet, kai tik pasirodė „Vidurnakčio vaikai“, man gal buvo kokie penkiolika. Perskaičiau. Manau, kad toji knyga amžiams pakeitė mano požiūrį į grožinę literatūrą, nes nebuvau koks „didelis“ skaitytojas, retai mano rankose būdavo knyga, tačiau po „Vidurnakčio vaikų“ kažkas ėmė ir pasikeitė. Salman Rushdie laikau savo gyvenime atraminiu autoriumi, kuris keitė mano įpročius. O kokia jums jo mėgstamiausia knyga?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Valdas V. Petrauskas apie grožinės verstinės literatūros rinkos pataikavimą

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šią citatą parinkau iš įdomaus „Kultūros baruose“ publikuojamo interviu su vertėju Valdu V. Petrausku. LRT puslapyje galite perskaityti visą Gabijos Leonavičiūtės parengtą pokalbį „Anglo ligonio“ir „Šimto metų vienatvės“ vertėjas Petrauskas: Lietuvos leidyklos mieliaurenkasi vienadienį šlamštą.“

 

Tiesą sakant, permąsčiau, ką Valdas V. Petrauskas, mano akimis, nuostabus vertėjas, norėjo tuo pasakyti. Turint galvoje, kad gerų, tikrai gerų knygų kasmet pasirodo ne taip ir mažai, o suskaityti taip ir nespėju. Tiesa, ne visos savo verte verstos paties Valdo V. Petrausko mane patį patraukia, paprastai santykinai iš tų gerų knygų asmeniškai tikriausiai perskaitau vieną iš trijų, nes nelieka kitoms laiko. Sutikčiau, kad paskutiniu metu pasauliniu mastu premijos tampa labai politizuotos, jos įteikiamos nebūtinai už geriausią kūrinį, o veikiau dėl to, kad rašytojas juodosios rasės atstovas, arba žydas, arba... kažkas, kas patiktų visuomenei.

 

Žvalgantis po populiariąsias ir tikrai gerai vertinamas knygas, visgi jos „nuimtos“ nuo bestselerių lentynos, išverstos labai greitai. Tai yra labai gerai! Kitą vertus, Lietuvoje jau kuris laikas situacija, mano akimis, yra kur kas geresnė, nes turime alternatyvių leidyklų, kurios orientuojasi į rimtąją literatūrą: „Sofoklis“, „Kitos knygos“, „Baltos lankos“. Neseniai atsirado neįtikėtinai mane patį sudominusi nauja „kietų“ knygų leidykla „RaRa“ – pasižiūrėkite, nevienadienis asortimentas mūsų laukia! Nuoroda www.raraleidykla.lt Nežinau, kaip jums, bet kol kas nejaučiu jokio gerų knygų bado, netgi galiu pasidžiaugti, kad dažnai einame išvien su pasaulyje populiariomis ir aktualiomis knygomis, nors neretai dėl jų kokybės galima diskutuoti. Tiesa, populiarioji literatūra (meilės romanai, gyvenimiškos istorijos, detektyvai ir t. t.) buvo ir bus populiari, ji randa savo skaitytojus, o rimtosios grožinės literatūros jau nebe pirmas dešimtmetis, kada procentas visada yra žymiai mažesnis už populiariąją.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Liutauras Degėsys apie tai, kas yra Amerika ir kodėl ji tokia svarbi jo kūriniuose

Sveiki,

 

Kas tau yra Lietuva? Tikriausiai kiekvienas gebėtume atsakyti į šį klausimą. Kad ir labai klišiškai, taip kaip „teisingą“ atsakymą per pilietiškumo pamokas suinstaliavo mokytojai. Tačiau, kas yra Amerika – jau kitas klausimas. Neseniai rašytojas ir filosofas Liutauras Degėsys, išleidęs dar vieną savo knygą „Lengva nebus“, prasitarė, kad simpatizuoja Amerikos idėjai, kuri yra paradoksų ir nesusipratimų, bet kartu ir tolima laisvės šalis. Amerika kaip tokia vieta, kuri neegzistuoja, utopija, tokią, kurią mums nupiešė filmai, literatūra, Keruakas ir kiti. Labai įdomu.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Severija Janušauskaitė apie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dėstymo kultūrą

Sveiki,

 

Jau labai seniai netyla kalbos apie tai, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) jaunieji studentai yra muštruojami, žeminami ir kitaip „kūrybiškai ugdomi“. Nemanau, kad visi dėstytojai tokie, tačiau teko toje terpėje susidurti su tokiais sovietiniais, kurie būtinai iš jaunojo aktoriaus atims bet kokią viltį, kad jis palūžtų. Apie alinančias repeticijas jau yra kalbėjusi ir Beata Tiškevič, kiti LMTA baigę studentai. Viena įdomiausių kino lietuvių kino aktorių Severija Janušauskaitė duodama interviu žurnalui „Nemunas“ taip pat bylojo apie nesaldžias patirtis LMTA.

 

Kodėl taip svarbu palaužti? Kodėl pirmiausia svarbu įrodyti, kad tu niekam tikęs, kad vėl gebėtum (susi)kurti save? Kodėl kai kuriems dėstytojams svarbu sunaikinti tavo individualybę, priklijuoti daugybę etikečių ir pridiegti nuostatų? Man kol kas šviečiasi tik viena: mes kentėjome, dabar kentės jūsų karta. Toks kažkoks kerštaujančiųjų klubas. Džiugu, kad atsiranda „prasimušančių“ pro šiuos barjerus.

 

Jūsų Maištinga Siela