Filmas: "Viskas dėl Džeksono" / "Anything for Jackson"

Sveiki,

Dar vienas siaubo filmas „Viskas dėl Džeksono“ (angl. Anything for Jackson) (2020) iš Netflix filmų gausos kartu su kino kritikų neprastais vertinimais žadėjo, kad filmas mažų mažiausiai, jeigu nepatiks, tai bent pateiks kažin kokių originalių sprendimų: atmosferą, nematytų veikėjų, siaubą keliančių baisumų, tačiau paskutiniu metu pradedu manyti, kad kuo toliau, tuo labiau tokie filmai kritikų vertimus arba nusiperka, arba sufalsifikuoja, nes šiame filme neišvydau nieko, kas būtų kitoniška ir patrauklu.

Du pagyveni senoliai pagrobia nėščią moterį ir atlieka su ja baisius satanistinius ritualus, kad galėtų savo anūko dvasią perkelti į tuoj gimsiantį kūdikį. Iš pradžių filmas primenantis pagrobimo trilerį pamažu tampa vis tamsesnis ir keistesnis, kai po tam tikrų apeigų namus užklumpa kankinių dvasios, o realūs veikėjai pamažu nusižudo... Visgi filmas sausas ir „sprangus“. Čia iš tų mažabiudžetinių projektų, kuriuos apsiima realizuoti vidutiniai režisieriai, tikėdamiesi prasimušti, arba tiesiog užsidirbti duonai.

Filmas paremtas jau seniai kine išbandytais ir matytais siaubo triukais. Nežinau kodėl, bet tokiems filmais nebepavyksta manęs sudirginti. „Viskas dėl Džeksono“ yra absoliučiai plokščias scenarijumi. Vien tai, kad išsilavinusi ir šėtoną garbinanti šeima nori prikelti anūką, atrodo, absurdiška. Praktiškai ant vieno motyvo pastatytas filmas nei gąsdina, nei šiurpina, nes istorija neišplėtota, veikėjai karkasiniai, neįdomūs, jų istorijos „atseit skaudžios“, susijusios su netektimis ir noru rekonstruoti praeitį, atrodo tipinės. Žinoma, filme bandyta sukurti savitą atmosferą, tačiau, kai stinga režisūrinio potencialo ir talento, kai siužetas plokščias, veikėjų motyvai pritaikyti pradinuko smegenims, belieka tik laukti, kol filmas ims ir pasibaigs...

Nors filmas vos pusantros valandos, tačiau jau nuo pusės ima niežėti nugarą, kada jis baigsis. Be viso nevykusio bedvasio pastatymo išskirčiau tik vieną esminį pliusą: gerai parinkta psichuojančius senukus vaidinančių aktorių pora, kurie tiesiog sutverti vaidinti siaubo filmuose.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Maggie O'Farrell "Hamnetas"

 Maggie O‘Farrell. „Hamnetas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 368.

Sveiki skaitytojai,

Ši knyga, literatūrinės premijos Womens‘ Prize For Fiction varžytuvėse aplenkusi net pačią Hilary Mantel Veidrodžius ir šviesą, jau seniai kėlė literatūrinį smalsumą, kaip ir pati aštuonių knygų autorė Maggie O‘Frarrell (g.1972), kurios iki tol nebuvau girdėjęs. Romanas Hamnetas (angl. Hamnet), kurį į lietuvių kalbą išvertė puiki vertėja Rasa Drazdauskienė, neatsitiktinai panašus į V. Šekspyro pjesės veikėją Hamletą – tai autorės istorinių faktų nagrinėjimo ir fantazijos lipdinys. Ar tai istorinis romanas? Iš dalies, tačiau jame kur kas daugiau išmonės, nei tikrų faktų. Lietuvių kalba, pasirodo, Svajonių romanų serijoje turėjome išleistą autorės romaną Ranka, kuri pirmoji suėmė manąją (Svajonių knygos, 2013).

Romane Hamnetas iš tikrųjų veikia istoriškai dokumentuos asmenybės, autorė, kaip įprasta istorinių romanų autoriams, remdamasi panašiu kūrybos metodu: išlikusiais istoriniais šaltiniais ir nuojauta, įžvelgdama galimas perspektyvas sukuria, atkuria istorinius balsus, tačiau, kaip žinia, jie niekada nebus tikri, veikiau perfiltruoti per autorės pasirinktą perspektyvą ir kūrinio bendrąją idėją. Žinoma, britų ir viso pasaulio literatūros tyrėjų pripažintas genijus dramaturgas ir poetas Viljamas Šekspyras, su kurio literatūra ir gyvenimu lietuvių mokiniai supažindinami dar pagrindinio ugdymo pakopos mokyklose, pripažįsta kaip kertinį autorių, prie kurio derėtų stabtelti literatūros raidos istorijoje. Išties apie pačią V. Šekspyro asmenybę ne tiek daug ir žinoma. Žinoma, kad jo tėvas buvo odos raugyklos savininkas ir pirštinių siuvėjas, žinoma, kad vyrukas turėjo žmoną Anne Hathaway (sutapimas su Princesės dienoraščio, Vargdienių ir Tamsos riterio sugrįžimo aktore!), knygos verstiniame variante ji vadinama Agnese. Taip pat žinoma, kad jis buvo kilęs iš Stradfordo, o kūrybinį laikotarpį pradėjo Londone, įkūręs savo teatrą.

Apie Šekspyro ir jo tėvo sudėtingus santykius galima numanyti, nes paprastai profesijos buvo paveldimos kaip garbės reikalas, o Šekspyras jo neperėmė. Jis iš tikrųjų turėjo tris vaikus, po sūnaus mirties jo santykiai su žmona atšalo, jiedu gyveno atskirai ir iš šeimos tragedijos atsirado dešimtmetį trunkantis „juodasis“ Šekspyro kūrybos periodas t. y. komedijos žanrą jis išmainė į tragediją, kurioje atsirado ir, kaip manoma, mirusio sūnaus Hamneto garbei pavadinta pjesė Hamletas. Tačiau šią informaciją rasite beveik visuose prieinamuose šaltiniuose apie V. Šekspyro kūrybą ir jo gyvenimo sąsajas, kurias kažkada teko garbės neblogai pastudijuoti ir išmanyti. Nebepostringausiu apie Šekspyro kūrybos asmenybės mastą ir įtaką literatūrai, nes šiame M. O“Ferrell romane to beveik nėra, Šekspyro asmenybė čia absoliučiai neprimena bandymų ekranizuoti kūrėjo charizmą, uždegančią paslaptingai genialią ir dožuanišką asmenybę ar kaip kitaip paversti rašytoją hiperbolizuotu personažu. Šiame kūrinyje Šekspyras veikiau reprodukcinis tos epochos vyras, kuris nori ištrūkti iš miestelio, atsikratyti erzinančio tėvo šešėlio, turi šeiminių įsipareigojimų ir privalo prisiimti tėvo vaidmenį. Jo literatūrinis genialumas tampa svarbus tik kaip aidintis fonas, ypač svarbiai iškylantis nebent romano pabaigoje. Tiesa, autorė mini, kad viduramžiais Hamletas ir Hamnetas galėjo skambėti vienodai, o rašyta skirtingai dėl buvusių rašybos versijų.

Visgi, kas skaitė šį romaną, tikriausiai sutiks, kad jis net ne apie patį Hamnetą, Šekspyro sūnų, nors jis ir reikšminga kūrinyje vaizduojamų įvykių figūra. Maggei O“Ferrell kur kas svarbiau Agnesės perspektyva. Kaip ir Kristinai Sabaliauskaitei, rašant Petro imperatorienę, svarbus istoriškai menkai dokumentuotas ir tyčia „marinamas“ moterų vaidmuo tiek istorinėje, tiek šeimos politinėje erdvėje. Tiesą sakant, manęs nebestebina moterys rašytojos, kurioms svarbios iš esmės feministinės istorinio romano perspektyvos: iš vienos pusės lyg ir reikšminga, įdomu, iš kitos – tampa tendencinga, kad visos tos istorijos perteikia vieną ir tą pačią idėją: moterys buvo kur kas didesnės ir svarbesnės istorijoje, nei anuomet norėjo pripažinti vyrai.

Istorija pasakojama iš Agnesės perspektyvos, pradedant nuo Agnesės atsiradimo istorijos. Agnesės motina vaizduojama atėjusi iš miško, pakerėjusi pasiturintį ūkininką. Nuo pat mažens Agnesė perima motinos žolininkės, mistikės ir aiškiaregystės galias, tačiau gana maža kartu su jaunėliu broliu netenka motinos. Augdama su pamote Agnesė tampa tarsi Pelene, kuriai, kaip vyresnėlei, užkrauna daug darbų, tačiau ji nepamiršta raganavimo, augina prijaukintą sakalą ir netrukus susipažįsta su jaunučiu mokytoju, būsimuoju savo vyru. Kitas Agnesės etapas jau motiniškas, vaizduojamas gyvenimas pas uošvius ir jos atskirtis, kadangi ji aiškiaregė ir išmano gydymą, nuolatos padeda žmonėms, o jos vyras pamažu įstrigęs Stratforde suserga depresija. Šiame miestelyje jam per maža vietos kūrybinėms ambicijoms, tačiau netrukus gimsta trys vaikai, o Agnesė ima suprasti, kad pati turi paskatinti vyrą imtis permainų, netgi jei tai kainuotų jos ir vaikų asmeninę laimę... Toks būtų maždaug Agnesės gyvenimas, jis romano fabuloje „sumiksuotas“: praeities įvykiai persipina su Agnesės dabarties įvykiais, kai netikėtai vienas iš dvynių (Džudita) užsikrečia maru ir pradeda kamuotis mirtimi.

Maggie O'Farrell

Iš tikrųjų šio romano centras – Agnesės mistifikuota asmenybė. Jos nuojauta, įžvalgos, ateities vizijos perteikia tą paslaptingą viduramžių dvasią. Autorė gana gerai perteikia Agnesės vidinį pasaulį, kitoniškumo jausmą, nepritapimą nei pamotės, nei uošvės namuose. Daug dėmesio skiriama moteriškai viduramžio namų aplinkai, Agnesės motinystės ir žmonos rūpesčiams. Čia iš tikrųjų autorė įtaigiai perteikia viduramžių buities, uoslės ir regos pojūčiais suvokiamą aplinką tarsi būtų pati dalyvavusi meninio rašymo kursuose, tačiau tos detalės kažin kokios gyvos, apgalvotas, derančios su Agnesės natūraliai suvokiama pasaulėžiūra. Visgi manęs nestebina autorės pasirinkimas padaryti Agnesę „ypatinga“, suteikti jai mistinį atspalvį, nes kitaip tikriausiai romanas nebūtų toks įdomus. „Ji liepia sau valdytis, neminėti, ką žmonės kalba apie tą merginą. Kad ji laukinė ir tūžminga, kad moka prakeikti, kad gali ne tik išgydyti visas ligas, bet ir susargdinti. Visai neseniai nugirdo kažką sakant, kad tie riebaliniai navikai ant jos pamotės skruostų irgi jos darbas: užleidusi juos, kai pamotė atėmė jos sakalą. Ji suraugina pieną vos palietusi jį pirštais (p. 80).“ Tik ar tas mistifikavimas netampa jau kažkokia for fiction romano būtinoji sąlyga, nes neužtenka tik kelių istorinių išlikusių faktų kurti realistinius moterų portretus?

Romanas tiek idėjiškai, tiek užmojais man koreliavo su Hannah Kent romanais Paskutinės apeigos ir Gerieji žmonės, pastarosios rašytojos metodai ir rašymo polėkis labai artimi Maggie O‘Farrell kūrybai, bet Hannah Kent, reikia pripažinti, visa galva aukščiau, kadangi ji renkasi išties sudėtingas ir laikmečio gyvai aštrias moralines problemas, geba įtaigiai per konfliktą atskleisti epochos dvasią, prieštaringus visuomenės procesus, neprarandant įtampos „tarp eilučių“. Visgi Hamnetas, nors ir remiasi tuo metu maro istoriniais faktais (labai pagaviai ir literatūriškai perteikta maro per blusas atkeliavimo scena!), apie kuriuos pats Šekspyras savo pjesėse nė kartelio neužsimena (keista, ar ne?), autorė atrodo romantiškai „patogi“. Ką turiu galvoje? Juk atmetus tam tikrą istorinį sudėtingą kontekstą ir žiupsnelis pritempto mistifikavimo, lieka tipinis namų moters romanas apie vaiko praradimą ir vyrą karjeristo neištikimybes.

Knygoje yra ir labai gražių, taiklių meniškai perteiktų mizanscenų, kurias norėjosi pasibraukti pieštuku, pavyzdžiui, niekur taip gražiai nesu skaitęs vestuvių scenos: „Ištarus Amen, žiedas apjuosia jos bevardį pirštą, per kurį, kaip jai užvakar sakė jaunikis jiems slepiantis sode, eina kraujagyslė tiesiai į širdį. Akimirksnį žiedas, prisilietęs prie odos, atrodo šaltas ir drėgnas nuo švęsto vandens, bet paskui jį sušildo tiesiai iš širdies atplūstantis kraujas ir jis pasidaro kūno temperatūros (p. 128).“ Tačiau tenka pripažinti, kad tos scenos labai romantizuotos, atspindinčios XIX amžiaus romantizmo literatūrą, nei realius ir praktiškus viduramžių įvykius.

Autorė, remdamasi Šekspyro tragedijose naudojimu apgaulės metodu, pavyzdžiui, kai Džuljeta išgeria laikinų nuomario nuodų, manydama, kad perkeis įvykius, Romeo iš tikrųjų nusinuodija, o Džuljeta prisikėlusi mato, kad lemties neišvengė. Ilgą laiką atrodo, kad maru apsikrėtusiai Džuditaa, o ne Hamnetui lemta iškeliauti iš gyvenimo, tačiau dėl dvynių panašumo net namiškiai yra apgaudinėjami. Sakyčiau, šiame romane yra tam tikro šekspyriško žavesio ir siaubo elementų, pagrįstų istoriniais faktais, kai į namus pasibeldžia daktaras, persirengęs juodu ilgu snapu ir tamsiu apsiaustu, manydamas, kad šitaip atbaidys mirtį. Iki šiol šis gotikinis įvaizdis naudojamas siaubo filmuose.

Visgi romanas Hamnetas man pasirodė itin tvarkingai, kruopščiai it mokinukės parašytas romanas, kuris balansuoja tarp nedrąsaus noro eksperimentuoti, tačiau autorė „suveržia“ tekstą į tam tikrus nuspėjamus rėminius štampus. Pradedant knygos fabula, struktūra, baigiant finaliniu Agnesės suvokimu, kai ši pamato Hamleto spektaklį Londone. Istorija orientuota į moters pasaulį, panaudojant visus populiarius istorinio romano (kai mažai faktinės medžiagos) kūrybinius elementus. Man atrodo, kad perskaičiau tiesiog gerai pagal numanomą kurpalių prašytą romaną, kuris turi ir atmosferą, ir gyvus veikėjus, ir istorinį kontekstą, tačiau nepajutau tik vieno: kad tai išties gera knyga, kuri plečia horizontus, leidžia stebėtis nematytais, neregėtais perspektyvų rakursais, suvokti to, ko nežinojau apie epochą, leistis į gelmę, pajusti įtampą. Man Hamnetas tiesiog kaip iš kūrybinio rašymo kurso gerai parašytas romanas be didesnės nuostabos ar intrigos, tačiau neabejoju, kad ši prestižinėmis premijomis įvertinta knyga ras skaitytoją tiek tarp gurmanų, tiek tarp „atsitiktinių“ skaitytojų.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Metalo garsas" / "Sound of Metal"

 Sveiki skaitytojai,

Vakarykštė naktis pagaliau atskleidė, kas pelnė „Oskarus“. Tiesą sakant, su metais šie apdovanojimai tampa nuobodūs, nebeįdomūs, o prognozės jau žinomos iš anksto, jeigu matėte bent didžiąją dalį filmų iki pačios įteikimo ceremonijos. Juolab kad šiemet iš vasario mėnesio dėl pandemijos ceremonija nukelta į balandžio pabaigą, tai laiko sužiūrėti filmus yra...

Iš aštuonių „Oskarui“ nominuotų metų geriausių filmų kategorijoje šeštuoju mano matytu filmu tapo Darius Marder režisuota drama „Metalo garsas“ (angl. Sound of Metal) (2019). Muzikinio pobūdžio dramoje pasakojama apie sunkiojo punk roko muzikantą Rubeną, kuris vieną dieną koncertuodamas su savo drauge Lou ima ir praranda visiškai klausą. Dirbdamas didžiuliame triukšme ir keturis metus narkotikų nevartojantis atlikėjas netrukus patenka į kurčiųjų pasaulį, kuris apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Jis apsistoja kurčiųjų ir priklausomybę turinčių bendruomenėje, pramoksta gestų kalbos, pamažu jo gyvenimas vėl stojasi ant kojų, tačiau jam to negana, jis pasidaro klausos implanto operaciją, manydamas, kad šitaip vėl pradėdamas girdėti pasaulį, o jo gyvenimas pamažu sugrįš į vėžias...

Filmas iš tikrųjų gerai pastatytas ir gerai režisuotas. Įvardyčiau du esminius aspektus: nebanalią istorijos atskleidimo darną ir, žinoma, pagrindinį aktorių Riz Ahmed, kuris buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias aktorius, tačiau teko nusileisti Anthony Hopkinsui už „Tėvo“ vaidmenį. Atrodo, šiame filme lyg ir nieko nebūtų tokio, ko nebūtume regėję: pašėlęs vyrukas netenka savo gyvenimo dovanos (klausos), bando gyventi naują gyvenimą, bando vėl sugrįžti į gyvenimą, tačiau režisieriui pavyko užčiuopti esminius žmogiškuosius faktorius, kurie kažin kaip neatrodo kaip dirbtinai integruotos holivudinės viltingos ir gerų pasirinkimų kupinos pamokėlės žiūrovui pamokyti. Režisieriui pavyksta išvengti moralizavimo ir per pagrindinį veikėją vystyti dvikryptį laisvo žmogaus pasirinkimą su menkais gyvenimo džiaugsmais ir nuopuoliais. Mes neturime didvyrių, neatsiranda žmogus-gelbėtojas, viską lemia iš dalies pats Rubenas. Pamažu su sudėtingais asmeniniais įvykiais plečiasi veikėjo gyvenimiška patirtis, kuri pertransformuoja jo vertybių pasaulį ir galutinai pakeičia patį Rubeną.

Filmas apie sudėtingus gyvenimo sprendimus, kai atsiduri ties išsekimo riba. Kai visi bijome daryti esminius gyvenimo pokyčius, nes niekada, atrodo, iki tol gyvenime nesisekė taip gerai, kaip dabar. Man šis filmas labiau apie virsmą, likimo smūgių priėmimą ir tam tikrą vidinį veikėjo sąmonės ir gyvenimo vertinimo pokytį. Šiaip stiprokas filmas, orientuotas į vidines veikėjo transformacijas per praradimus ir atradimus su sudėtingu pagrindiniu vaidmeniu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Artūras Orlauskas savo transvestito suknelę keičia į atvirus grasinimus tautai, arba netikėtas šoumeno atsivertimas (Didysis šeimų maršas be šou neįmanomas)

 Sveiki,

Prisimenu, kaip dešimtame dešimtmetyje su šeima laukdavome „Šou Bulvaras“, kad galėtume pamatyti vėlei Artūrą Orlauską ir pasijuokti iš jo juokelių. Kad juokeliai būdavo žemos kultūros, seksistiniai, įžeidūs – niekas nekalbėjo, nes juk tai... „bajeriai“, 90-ųjų Lietuva, viskas galima. O per „bajerius“ išreikšti ir skleisti tam tikras idėjas buvo kaip ir kultūros reikalas.

Neseniai australų mokslininkai padarė išvadą, kad žemas IQ sietinas su mažos moralės, menkos savivertės ir ypač nukreipta agresija į pažeidžiamas, menkesnes socialines grupes, ypač prieš LGBTQ asmenis.

Kas nutiko Artūrui Orlauskui per paskutiniuosius dešimtmečius? Ar jo IQ staiga pasiekė nulinius rodiklius, ar staiga po kokios nors gyvenimo tragedijos tapo toks agresyvus tironas, kuris stačiai nebaudžiamas grasina visiems: kas ne su juo, tas būsią nušluoti nuo žemės paviršiaus. Tikriausiai daugelį pasiekė jo baisūs pasisakymai ir komentarai, kurie rodo ne tik, kad Orlausko, atsiprašau, smegenys sumenko, tačiau išsižadėjo visko, kuo tikėjo, ką gynė, kuo gyveno. Ši ant „TV antena“ viršelio daryta nuotrauka yra akivaizdžiai šou dalis, kas, kad Orlauskas persirengęs moterimi. Genderizmas kartais puikus įrankis susivienodinti (nieko blogo tame nematau), pasižiūrėti iš šalies į perdėtus lyčių vaidmenis, į kuriuos nuo mažens spaudžiami vaikai. Nuotrauka daryta 2003 metais. Nežinau, ką šiandien Šapranauskas, jeigu būtų gyvas, pasakytų Orlauskui, pažiūrėjęs jo vaizdo įrašus, kur trykšta seilės ir neapykanta, kaltinimai ir grasinimai.

Man tai panašu į tam tikros idėjos apsėstą žmogų. Nemanau, kad mano įrašas pasieks Orlauską, nemanau, kad jam svarbi mūsų nuomonė, jis aklai įtikėjęs savo nedaloma tiesa. Jokios taisyklės, įstatymai, kitų žmonių laisvė šiam hitlerinio sukirpimo tipui nėra svarbūs.

Kuo skiriasi Gražulis nuo Orlausko? Sakyčiau, beveik niekuo, tik vienas turi plaukų, o kitas ne. Bet visgi skiriasi. Gražulis negrasino tautai, o Orlauskas, stačiai užsidegęs „Didžiuoju šeimos maršu 2021“ nušluoti viską, kas ne su jais, idėja. Ar tai pavojinga? Manau taip, jeigu visuomenės dalį sudaro žemo IQ ir emocinio intelekto antiempatai, o tokių juk nemažai, jie yra linkę jungtis prie Orlausko ir Gražulio. Toks tokius traukia ir paskaičius komentarus po jų įrašais, užsukus į profilius, aišku, kokia liaudis trokšta karo, kraujo, agresijos, pokyčio, nesvarbu, kad atkišti gražūs užrašai apie tradicinės šeimos vertybes.

Šiuo metu Artūras Orlauskas linksniuojamas spaudoje, mano galva, svarbu labai reaguoti adekvačiai ir laikyti jį visgi ne kokiu granatomis susprogdinti grasinantį maniaką, o veikiau kaip dėmesio ištroškusį, gyvenimo prasmę nebetekusio ir nusigyvenusio humoristo kliedesius, iš kurio galima susimontuoti neblogą repą ir internetinius memus.

P. S. Pateikiu vaizdo įrašą. Nežinau, ar dalyvausite tame fiasko šeimos marše, bet negi tikrai manote, kad vaikams šalia Orlausko saugu būti ir jo prakalbos yra naudingos ir saugios?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pamaina tamsoje" / "The Power"

 Sveiki skaitytojai,

Corinnos Faith režisuota siaubo drama „Pamaina tamsoje“ (angl. The Power) (2021) pasakoja apie realiai Didžiojoje Britanijoje 1973 metais vykusią krizę, kada slaugai ir slaugės pasilikdavo ligoninėse pernakt prie sudėtingų pacientų, nes naktimis būdavo išjungiama elektra. Tuo tikriausiai šis faktas ir pasibaigia, nes filmo kūrėjai, tiksliau, pati C. Faith, kuri ir rašė savo filmui scenarijų, pasiduoda fantazijos siautuliui.

Jauna ir nepatyrusi vienuolė slaugė per pirmą savo praktikos dieną patenka į nemalonę; ji tarsi mokinukė paliekama naktinei pamainai. Šalyje išjungus šviesai, ligoninė paskęsta tamsoje, slaugės  netrukus užsidega žibalines lempas, kurių šviesa sukuria gotikinę atšiaurią ir niūrią ligoninės aplinką, kur yra ne tik naujagimiai ir gyvenimo nualinti senukai, bet ir vaiduokliai bando prakalbėti...

Iš tikrųjų filmas pastatytas standartinėmis vidutinio siaubo filmo klišėmis. Pagirčiau nebent tai, kad šįkart filmas visgi sugebėjo mane įtraukti dėl atmosferos ir nežinomybės, buvo tikrai bauginančių scenų, bandymai išgauti klasikinį siaubo filmo stilių – sveikintinas dalykas. Čia veikiau rasime tą standartinį naratyvą: kažkada nukamuotos ir nužudytos sielos ieško atpildo ir galiausiai, kaip galite suvokti, jį gauna.

Visumoje filmas ne pats geriausias, bet ir ne pats prasčiausias. Kažkaip bežiūrėdamas (seniai taip bebuvo per „gryną siaubo filmą“) pamirščiau žiūrėti į laikrodį. Gal tiesiog tokio filmo kaip tik ir norėjosi? Dabar jau sunku pasakyti, bet net ir šiam vidutiniokui pavyko šiek tiek įbauginti, kažkaip nesuerzino toks seksistinės ir seksualinio priekabiavimo užuominos, vyrų medikų mergaičių ir seselių prievartavimo intarpai. Visumoje net nežinočiau, ką pasakyti, kodėl šio filmo nežiūrėti. Jis absoliučiai nepretenzingas ir kartu neturi erzinančių ir spygaus garso takelio, perdėtai hiperbolizuotų, atseit kraują stingdančių kruvinų scenų, ar ant kiekvieno kampo netikėtai iššokančių persikreipusių vaiduoklių zombių. Režisierė gana saikingai rado išėjimą iš Pano labirinto nuo to, kas paprastai mane labai tokiame žanre suerzina. Visgi filmas – ne stebuklas, bet naktiniam seansui, sakyčiau, neblogas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Paskelbtas trumpasis Tarptautinio Booker 2021 knygų sąrašas (The International Booker Prize 2021 shortlist)

 Sveiki,

Yra toks įprotis kasmet laukti Booker Prize ir International Booker Prize laureatų. Kol dar laukiu kai kurių pernykščių Tarptautinio Booker vertimų į lietuvių kalbą, 2021 metų balandžio 22 dieną pasirodė trumpasis International Booker sąrašas. Šiandien labai trumpai apie jį.

Mariana Enriquez „The Dangers of Smoking in Bed: Stories“ (Pavojinga rūkyti lovoje: istorijos). Tiesą sakant, šios argentiniečių autorės turime novelių knygą „Tai, ko netekome ugnyje“, tad pamatęs ją sąraše iškart ėmiau laikyti savotiškai „sava“. Dabartinė Bookeriui nominuota knyga pirmąkart ispanų kalba pasirodė 2009 metais ir beregint tapo bestseleriu. Laiko atotrūkis ir vertimas į anglų kalbą  ne toks jau ir mažas. Kažkaip beregint užsimaniau perskaityti „Tai, ko netekome ugnyje“.

„Pavojinga rūkyti lovoje“ – tai siaubo istorijos, kuriose autorė šiuolaikiniame Argentinos kontekste perpina skausmą, siaubą ir socialinį gyvenimą. Paties siaubo istorijose tiek, kiek jo autorė geba atrasti realiame socialiniame gyvenime. Istorijos ir apgaulingos, ir apie jas galima diskutuoti įvairiais rakursais. Autorė laikoma literatūrine Argentinos žvaigžde, savotiškai „išaugusi“ iš Borgeso magiško realizmo kartos ir atradusi savitą balsą.

Prancūzų rašytojas Eric Vuillard jau lietuviams žinomas už itin aukšto juvelyrinio kūrinio „Darbotvarkė“. Šįkart autorius 2019 metais išleido dar vieną mažą knygelę pavadinimu „The War of the Poor“, po metų išleista anglų kalba, o 2021 jau nominuota Tarptautiniam Bookeriui. Labai laukiu šios knygos, nes autorius jis preciziškai nuostabus! „Darbotvarkė“ buvo nuostabi.

Naujausiame savo kūrinyje Eric Vuillar vėl remiasi istorija ir Vokietijos pietuose vykusiu gyventojų pilietiniu karu. Įvykiai apima 1524-1525 metus, kada tose žemėse įsigalėjęs protestantizmas galiausiai pakrypo labai panašiu keliu kaip Romos katalikai: susisluoksniavo į turtinguosius ir vargšus. Per pagrindinį veikėją autorius tarsi brėžia punktyrą, kuri driekiasi per epochas ir iš dalies pasakoja ir apie nūdienos pasaulio karus, kur keliamas esminis klausimas: kodėl po perversmo idealistinės ir gražios idėjos yra linkusios tuoj pat išsigimti ir „atkartoti“ savo priešingas idėjas, su kuriomis kovota. Tiesiog neabejoju, kad knyga drebinanti, galimas daiktas, ji laimės Bookerį.

Kitas autorius – Benjamin Labatut (g. 1980) iš Nyderlandų su kūriniu „When We Cease to Understand the World“ (Kai mes nustojome suprasti pasaulį). Labai įdomi knyga iš aprašymo. Autorius iš istorinių asmenybių perspektyvos nagrinėja genialumo ir beprotybės ribas. Pasitelkęs tokias asmenybes kaip Albertą Einšteiną, kuris gauna laišką su reliatyvumo formule, staiga ima suvokti, jog jo atradimas gali sunaikinti ne tik jį patį, bet ir amžiams pakeisti pasaulį. Autorius pasitelkia ir kitus fizikus, mokslininkus ir tarsi „sugrįžta“ į tą momentą, kai mokslininkai suvokia savo atradimo mastą ir sprendžia esminį dalyką: ar aš pasiryžę sugriauti seną pasaulio modelį ir kokios gali būti žmonijai pasekmės.

Dar vienas prancūzų rašytojas David Diop (g. 1966) ir jo romanas „At Night All Blood is Black“ (Naktį visų kraujas juodas). Prancūzų kalba pirmąkart romanas pasirodė 2018 metais ir beregint tapo sensacija. Rašytojas pasakoja apie vykstančius įvykius Pirmajame pasauliniame kare. Vienas iš vadų kolekcionuoja priešų nukirstas rankas, kol vieną dieną nukirsdinto kareivio rusenanti gyvastis kitiems kareiviams prikelia etninius pasakojimus apie tai, kad galbūt suluošintas kareivis yra galingas burtininkas ir dėl to, kad jam buvo nukirsta ranka, visų laukia atpildas... Tai tamsi ir galinga istorija, kuriame brutali kariška kasdienybė persipina su etniniais pasakojimais. Istorija apie kelionę į tamsumą, į žmogaus beprotybę...

Rusų rašytoja Maria Stepanova „In Memory of Memory“ (Atmintis atmintyje) yra storiausia trumpojo sąrašo knyga. Šioje istorijoje pasakojama apie veikėją, kuris atsikrausto į svetimus namus, randa ten fotografijas, archyvus ir savo tyrinėtojo pastangomis bando rekonstruoti, iš nuotrupų sudėlioti šeimos istoriją, bet kartu dėliojasi ir visos Rusijos istorija. Knyga giriama už gražią ir poetišką kalbą, už gebėjimą plačiai atskleisti istorinius kontekstus ir asmenybes, jaučiamas smalsumas tyrinėti praeitį kaip nuotykį.

Danų rašytoja Olga Ravn (g. 1986) trumpas romanas „The Employees: A workplace novel of the 22nd century“ (Darbuotojai: 22 amžiaus darbovietės romanas). Tai tikriausiai keisčiausias kūrinys iš viso trumpojo sąrašo. Knyga pasakoja apie ateitį, kuriame žmonės suvienodėję, gyvena dėl bendro socialinio ir ekonominio našumo, pamiršę asmeninę laimę. Erdvėlaivis skrieja kosmose, žmonės ilgėsi savo prigimtinių jausmų, tačiau vieną dieną darbas erdvėlaivyje sutrinka ir tai duoda tam tikrą postūmį prisiminti, kas žmogus yra iš tikrųjų... Romanas, kaip supratau, parašytas erdvėlaivio protokolų formomis, todėl tiek forma, tiek visa istorijos idėja kelia esminius klausimus: kur yra žmogus, kodėl jis tampa tik sociumo įrankiu ir kur yra tik jo asmeninė erdvė ir prigimtiniai poreikiai? Ką apskritai hiperkapitalizmo sistema daro su žmonėmis, „paimdami“ geriausias gyvenimo valandas dienoje ir geriausius gyvenimo metus?

Štai toks trumpasis Booker Prize 2021 sąrašas. Man asmeniškai jis labai įdomus. Daug dėmesio istoriniam permąstymui ir esminiams žmogaus egzistencijos apmąstymams, netgi provokacijoms. Knygos, kaip niekad, labai trumputės, esminės, tačiau sudėtingi aprašymai byloja labiau ne apie kalbos ir raiškos grožį, novatoriškumą, kiek apie ketinimą reflektuoti ir filosofiškai bei taupiai perteikti žmonijos evoliucijos procesus. Tikiuosi, kad ne vieną knygą galėsime perskaityti lietuviškai.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Boratas 2"/ "Boratas. Sekantis filmas" / "Borat Subsequent Moviefilm"

 Sveiki skaitytojai,

Niekada nebuvau „Borato“ gerbėjas, tiesą sakant, tą filmą ištvėriau anuomet, prieš daugiau nei 10 metų, iki pusės. Neanalizavau nei komedijos elementų, nei istorinio konteksto, nei paties Borato, kuris man pasirodė tiesiog nevykęs klounas. Šįkart nusprendžiau pažiūrėti po 14 metų pristatomą antrąją filmo dalį ir jau pasižiūrėti į patį Boratą šiek tiek filosofiškiau. Jason Woliner režisuotas filmas „Boratas 2“ (kai kur verčiama su sąmoninga kalbos kultūros klaida „Boratas. Sekantis filmas“) (angl. Borat Subsequent Moviefilm) (2020) daugeliui tapo dar viena karantininė komedija.

Ar įmanoma vėl sublizgėti su tomis pačiomis idėjomis? Kvanktelėjęs stačiokas Boratas iš Kazachstano tampa naujausio karantininio sąmokslo teorijos esmine dalimi. Daugybę laiko praleidęs šalies sunkiųjų darbų lageryje, jis iškviečiamas vyriausybės slaptai misijai į JAV, kad pasaulio galingieji, ilgą laiką ignoravę Kazachstaną, pagaliau skirtų derą dėmesį. Netrukus Boratas susipažįsta su aptvare gyvenančia savo penkiolikmete dukra, kuri ilgėsi tėviško ryšio, tačiau Boratui jos būvimas pasitarnauja tik misijai... Žodžiu, Boratas su dukra atsiduria Amerikoje ir ten bando visomis išgalėmis prasibrauti kaip slapti agentai į elitą, kad dukra galėtų ištekėti už turtingo senio ir iš esmės įkūnytų Melanijos Trump svajonę.

Iš tikrųjų filmas labai man patiko. Seniai tiek besijuokiau iš visų tų amerikietiškų ir rytietiškų kultūrų nesuderinamumų. Kiekviename žingsnyje tyko kokia nors visuomenės elgesio stigmos parodija, pavyzdžiui, rytų moterų beteisiškumas puikiai koreliuoja su #metoo ir radikalaus feminizmo judėjimu, arba rytietiška vaikų knygelė apie masturbacijos žalą, jog vagina su dantimis, su juodaodės moters dėstymu apie tai, kad „nieko čia blogo“, arba stereotipinės kazachės transformacija į amerikietišką blondinę, o kur dar prarytas kūdikėlis nuo pyragaičio ir krūtų didinimo operacija... Žodžiu, šiame tirštame juoko Molotovo kokteilyje, manding, dega viskas, ką kasdienybėje esame linkę sureikšminti, šiauštis, baisėtis arba priimti besąlygiškai kaip tradicinę vertybę, kuri šio filmo kontekste pasirodo tik bukų avinų įsitikinimai.

Aišku, holivudiškai čia sužaidžiama dukters ir tėvo ryšio atsiradimu, uždailinama tais pačiais banaliais struktūriniais didaktiniais štrichais – be jų niekaip neapsieita, tačiau visumoje vis tiek šis filmas turi socialinio, visuomeninio, globalaus ir kartu tarpkultūrinio bendravimo kritikavimo. Kazachas, kuris savo dukrą augina narve ir sapalioja kaip XIX amžiaus „mokslininkas“, jog moterų smegenys nepritaikytos vairuoti automobilį, visgi mums suponuoja, kad tam tikrose kultūrose (ir nebūtinai Rytuose, o toje pačioje Amerikoje) gyvuoja požiūris, kad geriau tegu vadovauja vyras be kompetencijų, nei išsilavinusi moteris. Tas labai ryškiai matosi ir Lietuvoje, kai reikėjo rinktis tarp Nausėdos ir Šimonytės, o žmonės nubalsavo už „šlipsuotą“ aukštą bankininką, kuris neblogai surezga abstraktų populistinį sakinį apie „šalies gerovę kiekvienam“ , bet ne už netekėjusią, bet analitiniu mąstymu ir strateginiu mąstymu pasižyminčią Šimonytę. Ir žinoma, kad tiems žmonėms nepatiks šioji karti tiesa nei Lietuvos tikrovėje, nei Borato filme.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela