Knyga: Leonora Carrington "Klausymo ragelis"

 Leonora Carrington. „Klausymo ragelis“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 188.

Sveiki skaitytojai,

Keistas mane ištiko literatūrinis nuotykis, skaitant Lenoros Carrington (1917-2011) romaną Klausymo ragelis (angl. The Hearing Trumpet), pastarąjį į lietuvių kalbą išvertė mano mėgstama vertėja Emilija Ferdmanaitė. Niekas tiksliai nežino, kada šis romanas parašytas originalo kalba. JAV leidyklų jis buvo atmestas, vėliau išleistas 1974 metais ir tikriausiai jis atspindi legendomis apipintos autorės biografinius ir jos meno siurrealistinius aspektus.

Knygos įžangą parašė žymi britų rašytoja Ali Smith, kuri per keliolika puslapių savaip perteikia Leonoros Carrington biografinius faktus, charakterio bruožus ir apie ją sklandančius mitus. Ir šis tekstas, sakyčiau, ne ką prastesnis už visą romaną. Leonoros Carrington gyvenimo būdas tikriausiai neatsiejamas nuo pagrindinės romano veikėjos 92 metų priekurtės senutės Marianos Lelerbi. Nors šį romaną rašytoja aprašė ganėtinai jauna, tačiau nugyveno panašų gyvenimą. L. Carrington buvo nepaprastai lakios fantazijos maištininkė, šokiravusi Paryžiaus salonus apsinuoginimu, įsimylėjusi siurrealistą tapytoją, kurio galiausiai neteko per Antrąjį pasaulinį karą. Iš mokyklos išmesta už raganavimą ir bandymus levituoti, galiausiai po mylimojo netekties atsiduria Ispanijoje psichiatrinėje, iš kurios pabėga į Meksiką ir atsiduria panašiame laikmetyje tarp charizmatiškų moterų menininkių kaip Frida Khalo ar Chavela Vargas. Daugiau apie jos biografinius faktus visgi knygoje aprašo Ali Smith.

Kas toji Leonora Carrington? Ji ir rašytoja, ir tapytoja, ir tam tikra ankstyvojo performanso atlikėja, kuri mąstė, elgėsi išskirtinai, kartais vien tam, kad šokiruotų. Internete galima aptikti daugelį jos siurrealistinių paveikslų, kurie iš esmės atspindi ir Klausymo ragelyje vaizduojamą tikrovę. Ilgiausiame rašytojos romane pasakojama Marianos senolės istorija, kai ši vos gavusi klausymo ragelį, nugirsta namiškius tariantis jos atsikratyti į pigią prieglaudą. Mariana ima ruoštis pabėgimui į Laplandiją, savo tikslus išsako patikimiausiai savo draugei Karmelai, tačiau netukus veiksmas nutrūksta ir jau neriame į įvykius, kai Mariana yra senolių prieglaudoje, kuriems vadovauja daktaras Gambitas, o jam talkina ir tvarką palaiko ponia Gambit. Mariana stebi aplinką, per klausymo ragelį gaudo pokalbių nuotrupas, susipažįsta su pensiono gyventojomis ir netrukus pastebi valgomajame kabantį keistą gašlios abatės portretą, kuri senolei merkia akį...

Iš tikrųjų romanas toks keistas, o jo pasaulis pagrįstas prieštaravimais ir tikrovės vaizdinių fantasmagoriškais perkonstravimais. L. Carrington panaši į mistikę, ji į savo pasakojimą sulydo itin skirtingus dalykus: skirtingas religijas, mitologiją, kabalą, airių folklorą, egiptiečių ir senovės graikų dievus, viduramžių abatiją, šventojo Gralio legendą ir t. t. Klausymo ragelio pasakojimas panašus į kaleidoskopą, smarkiai žiniomis perkrautą ir hiperbolizuotą sumaišties pasaulį, kuris tik iš pažiūros panašus į chaosą, bet iš tikrųjų turi tam tikrą struktūrą, pagal kurią įmanoma susidaryti logišką pasaulio vaizdinį.

Kad romanas siurrealizmo žaismė – neabejotina, tačiau jis turi ir panašumus į tam tikrą skirtingų fantastinių ir magiškojo realizmo lipdinių pasakojimą, kuriame atpažinsite Lewio Carrollio Alisa stebuklų šalyje tam tikrą šmaikščią žaidybinę logiką, švysteli ir absurdiški Francois Rablais Gargantiua ir Pantagriuelio motyvai bei retsykiais ir patį Baroną Miunhauzeną, pavyzdžiui, kai Mariana sutikusi savo antrininkę išsiverda iš savęs pačios sriubą ir staiga vaizdinys apsiverčia tarsi korta – vykęs, beje, šiame kūrinyje akrobatinis triukas. Nesumeluočiau, jog lietuvių (daugmaž) atitikmuo galėtų būti Kazio Borutos Jurgio Paketurio klajonės logikos pasaulis.

Pasakojimas lyg nerimta pasaka, kurios įvykius ar tam tikrus simbolius galima interpretuoti įvairiai. Iš vienos pusės tai lyg ir socialinė kritika, tam tikra pasakos utopija, kai patriarchalinėje daktaro Gambito valdžioje atsidūrusios senolės turi paklusti jo nustatytoms taisyklės, o ir pačios tarpusavyje kaip plėšrūnės gamtoje konkuruoja dėl papildomo kąsnio. Kitą vertus, pats klausymo ragelis yra simbolis to, ką Mariana nori girdėti ir manosi išgirdusi – tiesa ir melas, faktai ir pramanai fokusuoja Marianos lakioje vaizduotėje atskirą tikrovę, todėl namiškiams ir kitiems ji atrodo tokia nukvakusi. Pasak daktaro Gambito, „kenčiate nuo liguistos vaizduotės, vienos giliausiai įsišaknijusių ydų. Surengsiu keletą privačių pratybų abiem, kad galėtumėt įveikti šią siaubingą psichologinę ligą (p. 133).“

Leonora Carrington

Daktaras Gambitas kovoja su neklusnumu ir kūrybiškumą, vaizduotę suvokia kaip pavojų, tuo tarpu prie vakarienės stalo porina ilgiausius religinius pamokslus. Religinio pobūdžio prieglauda Marianai, kuri nė iš tolo neatrodo kaip davatka, tampa vaizduotę varžančiomis sienomis. Čia man labai siejasi su pačios Leonoros Carrington išgyvenimais psichiatrinėje... Senolės šmaikščiai viena su kita konkuruoja, yra pasiskirsčiusios pareigomis ir tam tikromis pozicijomis. Visos jos, įskaitant ir plepiąją šių namų padėjėją, yra smarkiai karikatūrizuotos, labai tiktų šiuolaikiniams serialų veikėjams, pavyzdžiui Friends: po 45 metų. Autorė išryškina (kaip ir savo tapyboje) esminį bruožą, pavyzdžiui, Marianos draugę Karmelą, kuri nuolatos sapalioja apie pavojus ir taip, kaip ji su tankais, sraigtasparniais atvažiuoja išgelbėti savo geriausios draugės.

Nesistengsiu aprėpti kiekvieno veikėjo, kurie primena tuo pačiu ir garsiojo amerikiečių režisieriaus Weso Andresono (Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (2014), Mėnesienos karalystė (2012) ir kt.) veikėjus, bet pabrėšiu, kad iš tikrųjų pirmoji knygos dalis yra kur kas racionalesnė, siužetą galimą nesunkiai sekti ir ne vienoje pasakojimo dalyje, kai nužudomas transvestitas narkotikų platintojas Modė-Arturas. Atrodo, kad autorė kryžmina viduramžių riterių romano motyvus su Agatos Kristi detektyviniais elementais, bet netrukus, kai senolės sukyla prieš patriarchalinę daktaro Gambito valdžią, įvyksta pasakojime sprogimas, tiesiog didžiulis kakofonijos šėlsmas. Vaizduotės tiek daug, kad nebeaišku, kas per tuos hiperbolizuotus dalykus norima pasakyti. Staiga atslenka ledynmetis, Žemės ašis pasvyra, sprogsta paslaptingas bokštas, iš kurio išskrenda belytis angelas, atsiveria pragaro vartai, veikėja suvalgo pati save, senutės šoka apie laužą kaip amazonės, po to atsiranda paštininkas su laiškais, kalbama apie astrologiją, po to atsiranda kalbanti Anubė (pusiau moteris, pusiau šuo) ir čia be aiškesnės sistemos vyksta tiesiog nepaaiškinamai absurdiškas cirkas.

„Visos jos žuvo per kataklizmą. Adrija buvo rasta aukštyn kojomis įšalusi nedideliame ledkalnyje, užgrobusiame jos miegamąjį. Prie lūpų ji tebelaikė pakėlusi tuščią šampano butelį. Labai tragiška, bet ne be poetinio teisingumo. Reikia pasakyti, kad Anubė vienintelė iš mūsų paveldėjo antros eilės dėdės Imreso fizines ypatybes. Jis buvo vilkolakis (p. 177).“

Finalinėse pasakojimo scenose perteikti ryškiai dinamiški vaizdiniai, kurie galutinai sunaikina pasakojimo logikos struktūrą (kas mane šiek tiek nuliūdino) ir viskas tampa tiesiog armagedoniška apokaliptine fiesta, haliucionuojanti silpnaprotystės vaizdinių mišrainė. Ir tai yra siurrelizmo literatūra, kuri neturi turėti tikslaus paaiškinimo, ją galima interpretuoti, susikurti savitą prasmę. Maniškė būtų tokia: šioje priešpriešomis grįstame pasaulyje, kur religija kariauja su kitomis religijomis, kur viskas aiškiai struktūruota, kur aiškiai atskirta tiesa nuo melo, sistema nuo chaoso, vilkolakiai nuo Egipto dievų, šiaurės polius nuo pusiaujo, galioja ir visumos kaip dangiško orkestro tvarka, kurios neįmanoma suvokti žmogiškajam protui, neturint vaizduotės galios. Ekspresyvi ir meniškai galinga knyga, o jei jau reiktų jai suteikti vieną ryškią spalvą, ji būtų nuo Vilniaus Rotušės suolelio – visa vaivorykštė!

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Balčiausi yra pelenai" / "Ash Is The Purest White" / "Jiang hu er nv"

Sveiki skaitytojai,

LRT televizija sudarė sąlygas pasižiūrėti garsaus ir pasaulyje pripažinto kinų režisieriaus Jia Zhang-ke retrospektyvą. Daugelį filmų galite pasižiūrėti kol kas talpinamų LRT mediatekoje.

Aš kažkaip būsiu „Kino pavasaryje“ pražiopsojęs šį režisierių, tačiau mane domina Azijos kinas ir juostos būtent iš Kinijos, pastarosios būna itin retas atvejis mano akiratyje (labiau dominuoja korėjiečių ir japonų). Ir visai nenuostabu, nes bet kokį kinišką meną šiandien riboja ir valdo kiniška cenzūra: apie Kiniją arba gerai, arba nieko. Keisčiausia, kad režisieriui Jia Zhang-ke pavyksta sukurti personalizuotą istoriją „Balčiausi yra pelenai“ (angl. Ash Is The Purest White) (2018) apie nusikalstomos kinų gaujos gyvenimo dramas ir per ją papasakoti šį bei tą apie pačią Kiniją ne iš fasadinės pusės.

„Balčiausi yra pelenai“ (koks nuostabus filmo pavadinimas!) pasakoja apie turtingo gangsterių porelę, kuri patenka į gatvės muštynes ir čia veiksmo imasi pagrindinė veikėja – gangsterio mylimoji Čiao, kuri iššauna nelegaliu ginklu tiesiog gatvėje. Kinijoje itin griežta ginklų kontrolė, galiausiai regime, kad mylimoji Čiao yra nuteista penkeriems metams. Istorija tęsiasi po penkerių metų, kai ji plaukdama didžiule Kinijos upe Jangdze bando grįžti pas savo mylimąjį, kurio anuomet neišdavė teisme ir atpirko abiejų kaltes, bet netrukus ji sužino, kad mylimasis ją ne tik išdavė, bet ir nedrįsta jai pranešti tiesos...

Visgi ilgą laiką maniau, kad stebiu filmą apie socialinėje tirštoje kinų apsuptyje gerai besitvarkančią vuderkindę moterį, kuri bet kokiomis sąlygomis gali išgyventi. Toji filmo atkarpa, kai moteris praranda pinigus bei dokumentus ir kaip ji apmulkina turčius, skaniai pavalgo ir susigrąžina viską, ką prarado, atrodė išties įspūdingai. Bet režisierius netrukus atsisako holivudinio sukčiaus vikruolio standartų ir panardina moterį į melancholiją, bandymą susitaikyti su tuo, kad ja buvo tiesiog pasinaudota, skambant fone kiniškoms meilės dainoms... Tai subtiliai romus filmas, kad ir kriminalinio pobūdžio, bet iš tikrųjų apie tuos pačius žmogiškuosius meilės principus. Išdavystė ir santykių, kad ir itin destruktyvių ir skaudinančių, priklausomybę. Per visą filmą „bėga“ įspūdingi Kinijos urbanistiniai vaizdiniai, Jangdzės upė, spalvos, atmosfera, o ją savitai dera su sutrikusios moters tvirtumu ir trapumu, o tai sukuria keistą jausmų metaforiškai poetišką atmosferą. Filmas tarsi azijietiškas nelaimingos meilės eilėraštis be laimingos pabaigos, bet kartu su socialinio realizmo užtaisu.

Man patiko šis filmas, kad nusprendžiau netolimoje ateityje, kol LRT mediatekoje vis dar yra šie filmai, pažiūrėti ir kitus režisieriaus darbus. Beje, pagrindinį ir įsimenantį vaidmenį atliko paties režisieriaus antroji žmona (paskutiniųjų jo filmų mūza) Tao Zhao.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Vladimir Nabokov "Pninas"

 Vladimir Naboko. „Pninas“ – Vilnius: Rara, 2020. – p. 180.

Sveiki,

Šių metų vasaros skaitymus pradėjau su leidyklos Rara dar pernai išleista pirmąją serijos knyga. Rusų rašytojas Vladimir Nabokov (1899-1977) lietuviams tikriausiai labiausiai žinomas dėl romano Lolita, kurį, kaip pasakojama, iš ugnies ištraukė rašytojo žmona. Dėl neįprastos pagyvenusio profesoriaus potraukio paauglei Lolitai knyga buvo ir skandalinga, ir geidžiama. Romanas Pninas (angl. Pinin), laikomas vienu geriausiu V. Nabokovo kūrinių, iki šiol nebuvo išverstas lietuviškai, tai padarė daugeliui puikiai žinomas ir vertinamas vertėjas Laimantas Jonušys.

Lyginant su kadaise skaityta mąslia ir klampia Lolita, Pninas atrodo kur kas taupesnis, platesnis, įdomesnis ne tik dėl temų, bet ir kintančios pasakojimo perspektyvos. Pninas kur kas dinamiškesnis ir gilesnio teminio spektro kūrinys. Romane pasakojama apie pagyvenusį literatūros profesorių Timofejų Pniną, kuris vyksta traukiniu skaityti pranešimo į konferenciją, tačiau dar nežino, kad atsidūrė ne tame traukinyje ir jam teks netrukus išlipti visiškai nežinomoje vietoje ir laukti kito traukinio. Pasakotojas nuolat pirmajame skyriuje nupasakoja Pnino išvaizdą ir per detales „nukeliauja“ į tam tikrus Pnino biografinius štrichus. Ką mes sužinome apie Pniną? Kad jis emigrantas, kuris negali sugrįžti (kaip ir daugelis to meto XX amžiaus vidurio rusų intelektualų) į geležine uždanga atsitvėrusią Rusiją.

Pninas gyvena Amerikoje, kurį laiką dirbo Europoje, jo biografiniai faktai tekste pralekia kaip greitasis traukinys – vėliau jie kitokiu lygmeniu plėtojami kituose skyriuose ir taip per visą knygą susilipdome tai, kas iš tikrųjų yra Pninas ir kodėl jis toks pniniškas. Terminas pniniškumas tikriausiai tinka ne vien tik intelektualiam emigrantui, bet ir visiems, kurie tranzuoja iš konservatyvios rusiškos kultūros į atsainią ir liberalią vakarietišką. Jau vien tas faktas, kad Pninas sėdi ne tame traukinyje, o vėliau turi problemų su savo lagaminu, kuriame yra svarbi medžiaga konferencijai, ir taip, kaip atsainiai amerikiečiai be atsakomybės naštos paima jo lagaminą, trikdo patį skaitytoją: negi iš tikrųjų pradėjome skaityti knygą apie patiktų profesorių, kuris negali perprasti amerikiečių? Pninas visa savo esybe yra rusas, jo tautinė tapatybė reiškiasi tiek kalbiniu akcentu, tiek bendravimo kultūra, tiek vertybėmis. Veikėjas nuolatos atsiduria dviprasmiškose situacijose, jaučiamas prisitaikėliškumas, kuris yra būtinas, norint įsilieti į intelektualų būrį. Kaip vėliau sužinome, Pninas turi ir nemažai žmonių, kurie jo nemėgsta arba tyčiojasi iš jo kalbėsenos ir manierų.

„Pninas į „Pušyną“ vyko pirmą kartą, bet aš ten buvau ir anksčiau. Emigrantų rusų – liberalų ir intelektualų, išvykusių iš Rusijos apie 1920 metus, – ten knibždėte knibždėdavo. Juos matydavai visuose dėmėtos paunksmės vietelėse: sėdinčius ant kaimiškų suoliukų, aptarinėjančių emigracijos rašytojų – Buniną, Aldanovą, Siriną; gulinčius pakibusius hamakuose su rusakalbio laikraščio sekmadienio numeriu... (p. 108). Viena svarbiausių Pnino temų – rusų emigrantų gyvenimas Amerikoje, bandymai išlaikyti savo kultūrinę savastį ir prisitaikyti prie kitos kultūros. Romane išryškėjo rusų emigrantų bendruomenės pastangos: pirmoji Pnino emigrantų karta, kuriai vis dar reikia susitikti su kitais rusais, į kuriuos galėtų vis dar kreiptis tėvavardžiais, gestikuliuoti kaip rusai ir mąstyti kaip rusai. Tai trapiai ir nykstančiai bendruomenei yra skirtas visas skyrius, kuriame išryškėja ir jau antrosios kartos, jau niekada negyvenusios Rusijoje kultūrinis nesitapatinimas: „Atrodė, kad „Pušyne“ jie gyvena visai kitoje fizinėje ir psichologinėje plotmėje negu jų tėvai: kartkarčiais iš savosios plotmės pereina į mūsiškę per kažkokius tarpinio matmens raibulius – ką nors atšauna į geranorišką rusišką pokštą ar patarimu išreikštą susirūpinimą, laikosi visada apatiškai (tad tėvam atrodo, kad pagimdė kažkokią elfų padermę)... (p. 109).“

Vladimir Nabokov

Timofejus Pninas – sudėtingo likimo žmogus, kuris dėl kultūros prisitaikymo ir imitavimo atrodo retsykiais komiškas, pavyzdžiui, bando nusipirkti Džeko Londono knygą, kurią anuomet skaitė Rusijoje, tačiau Amerikoje jos negali rasti. Taip pat jo graudi pirmoji meilė, kuri papuolė į koncentracijos stovyklą ir tapo medicininio eksperimento auka, kelia širdgėlą ir tuo pačiu drastiškus pasirinkimus tarp skirtingo temperamentų moterų. Galiausiai jis įsimyli rusų emigrantę ir prastą poetę Lizą, su kuria užmezga santykius ir beatodairiškai trokšta jai laimės, bet ji pasirenka kitą vyrą. Galiausiai Pninas po daugel metų ima rūpintis jau užaugusiu Lizos sūnumi Viktoru ir savaip realizuoja tėviškus instinktus, tačiau nepažinodamas Viktoro, vėlgi patenka į komiškas situacijas...

Galiausiai Pninas atleidžiamas iš dėstytojo darbo. Šią žinią jis sužino per savo rengtą vakarėlį amerikietiškiems intelektualams draugams ir pažįstamiems. V. Nabokovas itin skausmingai per punšo dubenį ir taures, trapius su stiklu susijusias metaforas atskleidžia Pnino gyvenimo tragediją. Galiausiai finalinėje scenoje sužinome, kas šios istorijos pasakotojas. Jis – Lizos poezijos vertintojas ir Pnino pažįstamas dar iš Rusijos laikų, tačiau Pninas neigia, kad jis kada nors Rusijoje jį pažinojo. Apskritai per šio pasakotojo perspektyvą atsiveria neigiančio, slapukaujančio Pnino charakteristika, todėl, kad ir kaip mums atrodytų, kad pasakotojas viską žino apie Pniną, iš tikrųjų jis tik įtaigiai svarsto ir daro tam tikras prielaidas iš gana skurdžių Pnino biografinių faktų. Koks tas Pninas iš tikrųjų sunku tiksliai pasakyti, galime tik interpretuoti ir įsivaizduoti jį esantį vienokį ar kitokį.

Viena svarbiausių šios puikios istorijos sąrangos dalių – teksto stilius. Jis itin jautriai „išgaląstas“, poetiškas ir labai puikiai išverstas į lietuvių kalbą. Ilgi, sudėtingi sakiniai liejasi kaip muzika ir čia reiktų padėkoti L. Jonušio vertėjo meistriškumui. Autorius šiame kūrinyje randa itin gerą tragikomedijos balansą, kai Pnino gyvenimas bei jo komiškos situacijos atsiskleidžia esant jį neapdairų ir patiklų žmogelį, tačiau už viso to atsiskleidžia ir emigranto traumos. Autoriui be jokių hiperbolizuotų emigranto likimo įvykių per kasdienes situacijas pavyksta išausti taikliai poetišką pasakojimą, skambantį už paties teksto. Iš tikrųjų esu labai sužavėtas tokiu turtingų sakinių sklandumu ir autoriaus jautrumu ir dėmesingumu savo veikėjui.

Nors tekstas vien tik apie intelektualą Pniną, bet iš dalies šioji knyga apie „atskilusius“ nuo motinos Rusijos XX amžiaus pirmosios pusės rusų intelektualus, emigrantų sunkią dalią, visų pirma psichologinę traumą. Mes vis girdime, kokius sunkius fizinius darbus Amerikoje dirbo mūsų lietuvių inteligentija, prisiminkime angliakasius, skerdyklas ar tą patį Antaną Škėmą, lietuvių besikuriančias Čikagoje bendruomenes, lygiai panašiai tą išgyveno ir rusų pabėgėliai ir emigrantai. Skaitant Pniną tampa aišku, kad V. Nabokovas savo kailiu patyrė šį kultūrinį tranzitą, jis gerai žino, ką reiškia universitetinė intelektualų aplinka (pats Veleslio universitete 7 metus dėstė), ką reiškia dėstyti svetimoje kultūrinėje aplinkoje, todėl nuolat man šiame pasakojime aidi ir tam tikri autoriaus biografiniai motyvai.

Bet kokiu atveju, šioji istorija turtinga istoriniais kontekstais, rusų klasikų literatūros intertekstualumu bei sockultūriniais klodais. Ką reiškia būti rusu ne tarp rusų, manau, labiausiai gali tą pasakyti pats savu kailiu patyręs savotišką dalią, bet be tapatybės išsaugojimo šiame romane taip pat svarbi ir atminties bei prisiminimų tema. Kiek žmogui reikia atsiminti savo gyvenimą Rusijoje, į kurią negali grįžti, kiek galima (reikia?) prisiminti ten pasilikusius žmones – gyvus ir jau mirusius, – kad išlaikytum savastį, bet kartu nebūtum sunaikintas tų prisiminimų keliamų nostalgijos ir sielvarto? Tik bandant surasti aukso vidurį, bandant nuolat būti dvasiniame balanse tarp to, kas yra čia ir dabar, ir kas nutiko praeityje.

Jūsų Maištinga Siela     

Filmas: "Superišmanieji" / "The Mitchells vs the Machines"

Sveiki,

Seniai nemačiau visai šeimai skirto kokio nors linksmo animacinio filmo, todėl nusprendžiau pažiūrėti „Superišmanieji“ (angl. The Mitchells vs the Machines) (2021). Pastarasis filmas kuo puikiausiai įvertintas kino kritikų ir pačių žiūrovų. Istorija pasakoja apie eilinę amerikiečių šeimą, kuri turi bendravimo problemų dėl išmaniųjų įrenginių. Kai pandemija mus dar labiau „pririšo“ prie interneto ir prietaisų, tikriausiai net neabejojame, kad kur kas paprasčiau brūkštelėti chatu svarbią informaciją, o ne planuoti gyvą pokalbį. Filmas apie tai, kaip trūksta paprasto emocinio bendravimo ir šeiminio bendradarbiavimo.

Mičelų šeimyna gyvena netolimoje ateityje, kai vietoj išmaniųjų pateikiami išmanieji robotai. Galiausiai patys robotai netrukus sukyla prieš žmones (šita idėja jau sena klišė!) ir žmonėms tenka įrodinėti, kad turėdami žmogiškųjų faktorių yra vertesni egzistuoti ir pranašesni už dirbtinio intelekto robotus. Žinoma, filmas šmaikštus, šeimyna, kuri iš pažiūros apklijuota pačiomis prasčiausiomis santykių etiketėmis, tampa visos planetos gelbėtojais ir iš dalies primena kaukėtuosius „Nerealiuosius“.

Filmas, kaip jau supratote, prisodrintas išmaniųjų technologijų. Čia bandoma lyg ir projektuoti tą jau seniai girdimą gaidelę iš pedagogų, kad vaikams trūksta gyvo kontakto ir ryšio, supratimo, tikrų pojūčių. Net neabejoju, kad filmas taps tikru hitu, nes jo probleminis laukas šiuolaikiškas, atspindintis iš dalies tikrovę, bet išlaiko tą tradicinę pagrindinės minties sugestiją, kad joks prietaisas neatstos tikro bendravimo ir gyvai patirtų nuotykių. Iš tikrųjų filmas vykęs, subalansuotas po pandeminiam žiūrovui, kuris jaučia vis didesnę atskirtį ne tik nuo šeimos, bet ir tikrovės. Daug linksmų nuotykių, veiksmo, o ir klišinių momentų, kaip žinia, irgi neišvengta, bet visumoje tai pramoginis filmas su aiškia ir primityvia mintimi, kurią žiūrint vis dar galima pasikartoti kaip daugybos lentelę.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kruela" / "Cruella"

Sveiki,

Po antrosios karantino bangos daugelis kinomano tikriausiai jau svajoja ar bent jau suspėjo sugrįžti į kino sales ir pasižiūrėti ką nors nuotaikingo, kas leistų nupūsti per žiemą ir šaltą pavasarį dulkes nuo apkerpėjusios rutina kasdienybės. Vienas iš šių vėlyvo pavasario ir vasaros pradžios kino hitų, be jokios abejonės, bus Craig Gillespie režisuotas filmas „Kruela“ (angl. Cruella) (2021), kuris pasakoja priešistorę apie siaubūnę mados imperatorienę Kruelą, geriau žinoma kaip maniakę šunų medžiotoją kailiams iš juostos „101 dalmatinas“.

Holivudas jau kuris laikas atrodė truputį išsisėmęs. Vis sulaukdavome naujų modernesnių filmų versijų kaip antai „Gražuolė ir pabaisa“, „Pelenė“, „Raganos“. Arba bandymų visiškai iš šalies naujų interpretacijų ir moderniu stiliumi papasakoti, kad ir „Jonuko ir Grytutės“ istoriją, tačiau medžiaga, su kuria dirbo režisieriai buvo nebe nauja. Ką mes žinome apie Kruelą? Apie jos istoriją? Ogi beveik nieko, todėl filmo kūrėjams teko sukurti įtikinamą Kruelos praeities istoriją ir ji, sakyčiau, gana vykusiai pavyko.

Visgi filmo kūrėjai pasakodami apie Kruelą nestokoja ir žmogiškųjų faktorių. Kruela nėra apsėsta vien tik šunų kailių manija, šioje istorijoje ji ir našlaitė, o jos atsisakiusi motina tikra tironė. Valkataudama su savo draugais per dešimt metų ji įvaldo ne vieną apsukrumą, todėl yra ne tik vikri ir sumani, bet ir turi polinkį skoningai kurti rūbus.

Visgi, nepaisant viso to spalvingo įspūdžio ir likimo draskomo žmogaus, filmas labai literatūriškai pagal pasakos motyvus sudaigstytas. Čia turime itin paprastą, kone primityviais šabloniniais likimo pjūviais perteiktą keršto, meilės, nuskriaustos mergaitės tampomą gyvenimą, o tam perteikti pasirinkti visi tvarkingi istorijos pasakojimo segmentai, kulminacija ir atperkanti teisingumu atomazga, todėl nerasite čia kokių nors pamąstymų, ar už kadrų likusių interpretacijų. Visgi „Kruela“ atitiktų pasakos su „Savižudžių būrys“ elementais ir grimu miksą.

Žinoma, filmas „veža“ dėl pompastikos. O jau kokie rūbai! Spalvos! Tai pasigėrėjimo verti vaizdiniai, kuriuos paakstina dvi superinės aktorės – Emma Stone ir Emma Thompson. Jeigu Kruelą būtų galima lyginti su „Savižudžių būrio“ Harle Kvin, tai E. Thompson vaidmenį lyginčiau su Maryl Streep pasirodymu „Ir velnias dėvi Pradą“. Jų atlikti personažai charizmatiški, įsimenami, hiperbolizuoti, teatrališki ir šiam filmui, sakyčiau, labai tinkantys, nes visgi tai karikatūrinis žanras, kurio tikslas ekspresija ir visiems puikiai žinomi istorijos elementai. Lyg ir nieko naujo, lyg ir nieko išmoningo, tačiau kaip gerai žiūrisi!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

International Booker Prize 2021 atiteko David Diop už romaną At Night All Blood Is Black (Naktį visų kraujas juodas)

 Sveiki,

Vakar, birželio 3 dienos vakare, pagaliau iš trumpojo nominuotų 6 kūrinių trumpojo The 2021 International Booker Prize sąrašo buvo paskelbtas nugalėtojas. Juo tapo prancūzų rašytojas David Dip (g. 1966) su romanu At Night All Blood Is Black (liet. Naktį visų kraujas raudonas). Romaną iš prancūzų kalbos į anglų išvertė  Anna Moschovakis. Romanas pasirodęs originalo kalba 2018 metais iškart savo šalyje pelnė vieną prestižiškiausių literatūrinių apdovanojimų Prix Goncourt des Lyceens.

Romane pasakojama Pirmojo pasaulinio karo kontekste atsiradusių senegaliečių kareivių istorija. „Šokoladiniu kareiviu“ pravardžiuojamas svetimšalis, kovojantis prancūzų pusėje, galiausiai turi nužudyti sunkiai sužeistą draugą, bet jis to nepadaro, nes neleidžia sąžinė. Netrukus į veikėjo sąmonė įsismelkia noras keršyti ir ritualais atpirkti mirusio kančiose draugo gyvybę, todėl kasnakt naktį iš apkasų jis šliaužioja į vokiečių pusę ir grįžta nepastebėtas. Jo tikslas – draugą nužudžiusio vokiečio ranka. Beprotybė, kraujas, kulkos ir... juodoji magija. Štai kas mūsų laukia šioje knygoje. Gal jau yra žinančių, ar ši knyga pasirodys lietuviškai?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Kęstutis Meškys apie informacijos manipuliacija medijose

 Sveiki,

Į internetinį lauką vis plūsta daugiau melagienų, vadinamųjų fake news žinių, kurios pateikiamos kaip alternatyva plačiajai žiniasklaidai. Ir ne tik portalai, bet kuriamos ištisos „alternatyvios“ TV laidos, uzurpuojami YouTube kanalai, kur stačiai išsakomos idėjos, kad didieji žinių portalai yra Sorosas „nupirkta tikrovė“. Nesunku besiklausant „alternatyvių“ žinių imti ir patikėti, jog visa mūsų viešoji žiniasklaida yra melagiena, o toji kylantys savamoksliai iš pogrindžio kažkokia bundančioji tiesa. Tai apėmė ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį. Kaip pagrindinį alternatyviosios „tiesos“ šalininkų argumentą pateikiama graudūs jų naujienų blokavimai, atseit, jų bijoma.

Iš tikrųjų jau sunku susigaudyti žinių visuomenėje, kas yra melagiena, o kas nebe. Besiaiškinantys prasmenga abejonėse, ima viskuo abejoti, o galvoje užverda obuolių košė. Interneto platformoje jau galima rinktis tam tikrą tikrovės modelį ir tai nebūtinai gali būti tiesa, nes tiesa tampa nebe faktai, o tai, kuria alternatyva tu patiki, pavyzdžiui, kad žemė yra plokščia, o Šimonytė priklauso išskirtiniam satanistų klubui (tokią tikrovę priimančių jau yra tūkstančiai vien Lietuvoje!) ir šie „tiesos vartotojai“ sąmoningai (bet ar tikrai?) renkasi tikėti esant tik tokią tikrovę.

Štai Kęstutis Meškys Kultūros baruose (Nr. 5, 2021) publikavo straipsnį Laikmečio metaforų paieškos fake news apsuptyje, kuriame svarstoma apie metaforinį mąstymą kaip vieną iš išsigelbėjimo (ir tuo pačiu manipuliavimo priemonių) nuo dezinformacijos galimybių, tačiau tame straipsnyje išskleidžiamos ir kitos idėjos. Štai, kad pasaulis per medijas ir medijose iš tikrųjų nėra jokia komunikacija, tai yra tiesiog... manipuliacija. Jau dabar nesunku pastebėti, kokius straipsnius kompiuteris parenka, kai po jais pakomentuoji vieną ar kitą mintį. Kompiuteris tau siūlo, o tu vis lipi ir lipi į jo asortimentą ir tau atrodo, kad kita informacija nelabai ir egzistuoja. Mes jau dabar klaidinami tam tikro dirbtinio intelekto, o pandemijos metu dar labiau žmonijai sulindus į internetą, atsirado galimybė pajungti dar daugiau sąmonių ir jomis manipuliuoti, kurti melagienas kaip tiesą, kalbėti apie vertybes, nors iš tikrųjų tai tik tų vertybių, perfrazuojant straipsnį, tėra tik deklaruojamos karikatūros, pavyzdžiui, Šeimų maršas, Stambulo konvencijos atmetimas ir pan.

Jūsų Maištinga Siela