Aktualijos: Ar aš turiu teisę pasirinkti skiepytis ar nesiskiepyti?

Sveiki,

 

Norėčiau šį įrašą pradėti taip: aš balsavau už „Laisvės partiją“, nes norėjau džiaugtis. Tačiau neįvertinau COVID-19 konteksto. Paskutiniu metu nusivyliau Aušrine Armonaite ir visa partija. Jiems nepavyko mūsų nudžiuginti, Partnerystės įstatymas nepriimtas (čia ne jų kaltė), o pirmininkės dabartinėje retorikoje laisvė ir galimybės yra tik žirgams, kurie peršoka barjerą, o tie, kurie lieka nepasiskiepiję – džiaugsis daaaaaaaug mažiau, nepriklausomai, ar balsavo už rožinius, ar ne. Šią retoriką ir su jais susijusius įstatymus palaiko Dulkys, Šimonytė ir šiandien jau užkukavo, kaip visada vėluodamas, bet būtinai prie daugumos gretindamasis Gitanas Nausėda. Populizmo viršūnėje Prezidento sostas nenutirpsta.

 

Aš nesiskiepiju. Aš pravardžiuojamas antivakseriu. Atsilikėliu. Nesvarbu, kad už progresiją, kad už žmonių teises, už Partnerystės įstatymą... Visa tai nublanksta, jeigu tu nesiskiepiji. Tu esi niekas. Tu nekeliausi lėktuvu, autobusu ar traukiniu, neįeisi į „Akropolį“, Juknevičienės paliepimu būsi išmestas net iš Facebooko draugų, nes trukdai atsidaryti kino teatrams... Man iki darbo 9 kilometrai, jei pėsčiomis, turėčiau keltis pusę trijų nakties bet kokiu oru. Aš nesiskiepiju, nors esu gąsdinamas, bauginamas, varomas tą padaryti. Kasdien įsijungus žinias girdžiu mobingą, priverstinį sąlygų išdėstymą, kas bus, jeigu nesiskiepysiu. Tai net nesusiję su sveikatos prevencija, tai susieta su skiepu – turi tai padaryti, kad tau leistų tiesiog... pramogauti ir gyventi? Kyla įtarimas. Man baisu skiepytis, nors buvau aiškiai nusprendęs tą padaryti dar prieš mėnesį. Dabar man ant kaktos lipdoma antivakserių ir sąmokslo teorijų šalininko etiketė. Tebūnie, bet šis įrašas ne apie tai...

 

Šis įrašas apie viešojoje erdvėje retai užduodamą klausimą: ar aš, spendžiamas diena iš dienos į kampą, turiu pasirinkimą? Ar galiu už valstybę nuspręsti, kas bus su mano kūnu? Fiziniu ir žemiškuoju? Ar turiu besąlygiškai paklusti, nes nesiskiepijęs pažeidžiu pasiskiepijusio teisę (į ką??)? Mano kas mėnesį mokamas sveikatos draudimas nieko nebevertas, nes man neapmokės, jeigu netyčia susirgsiu COVID-19? Aš dar jaunas. Aš dar mąstau. Kai kas aiškiai sakys, kad naivuolis. Tegu. Ar man galima atsisakyti sveikatos draudimo mokesčio, iš kurio negaliu tikėtis jokios kompensacijos ar toliau privalau būsi melžiama karvė, tik šįkart jau aptverta ganykloje? Ko verta toji mano (ir jūsų) išlaikoma sistema? Ar galiu būti pilietišku ir pasakyti: aš nesiskiepysiu ne dėl to, kad esu kitų laikomas antivakseriu, bet dėl to, kad tai mano atsakas į spaudimą ir politikų sprendimą mane įbauginti ribojimais? Cepelinai nebuvo geras gundymas man skiepytis Palangoje.

 

Armonaitė kalbėdama apie galimybes ir laisves mato tik Galimybių paso projektą, sumaltus ten milijonus, tačiau kur laisvė džiaugtis, už kurį balsavau? Balsavau už laisvę, o ne skiepą. Kontekstas iškraipo visų partijų tikslus, nemanau, kad su valstiečiais, Darbo partija ar Blinkevičiūtės socdemais, kurie kritikuoja dabartinius sprendimus, būtų buvę kitaip. Tai iliuzija. Dar nepasiektas nė vienas laisviečių plano punktas, kurio norėjau sau ir lietuviams. Laisvės partija tapo nūdienos kontekstinių įvykių auka, ji priversta klūpoti ir vykdyti ne savo nurodymus, o tuos, kurie, Dievas mato, yra ES kontekste. Latvija jau krito. Lietuvius dar tik smaugia ir jau galas labai labai arti.

 

Ar yra žmogui Lietuvoje pasirinkimo galimybė, toje demokratiją ir laisvę akcentuojančioje šalyje ir nebūti laikomu antivakseriu? Kaip vienas politologas šią savaitę apibendrino: tie, kurie dėl skiepų nebuvo apsisprendę ir patyrė žiaurų politikų mobingą, gąsdinimus per visas žiniasklaidos landas, metėsi staiga į nesiskiepijusiųjų pusę, nes... suprato, kad kažkas čia ne taip. Pernelyg norima tą skiepą sugrūsti, minint privilegijas ir bausmes. Ypač bausmes.

 

Kodėl ir aš? Ar aš tampu Šeimos maršistu? Ar man jau tinka ten su jais Vingio parke sėdėti?

 

Visų pirma, aš nesitapatinu nei su maršistais, nei su antivakseriais. Blaiviu ir realiu protu suvokiu, kad pasiskiepijimo programa yra planuota iš anksto ir sistemingai su politiniu mobingu. Na, negali, pavyzdžiui, Islandijoje, kurios ligoninėse guli COVID-19 beveik visi pasiskiepiję ir užsikrėtą virusu merdėti, o pas mus ligoninėse visi stebuklingai nepasiskiepiję. Kontrastas aiškus, jis buvo atskleistas (tikriausiai netyčia) per pagrindines žinias, tai net ne iš sąmokslo teorijų archyvų.

 

Galiu užsiminti apie sąmokslo galimybę, tačiau netikiu, kad Armonaitė ir Šimonytė apie tai mąstytų ar nagrinėtų, jos įniurkytos į sistemas, kur reikia daug valios ir mąstymo, tačiau tik tm tikrame valstybės valdymo kontekste. Mokslas yra progresyvus, tai ką turime šiandien, rytoj gali virsti nuodais ir tą ne kartą esame patyrę (prisiminkime gyvsidabrio naudojimą, kraujo nuleidimą, ar teflono naudojimą maisto pramonėje, kurie buvo negi skatinami, pagrįsti mokslu, kaip naudingi), todėl mokslu verta abejoti, nes jis evoliucionuojantis ir retsykiais nuperkamas. Nekviečiu nesiskiepyti. Jokiu būdu. Kviečiu mąstyti, ką su mumis daro politikai (kurie irgi galimos marionetės) per žiniasklaidos kanalus. Ką mes galime padaryti, kad išlaikytume laisvą pasirinkimą? Dabar Lietuva skyla dar kartą. Jeigu pavasario pabaigoje turėjome vaivorykštes ir Stambulo konvencijos karus, kur aiškiau jutau, kad turiu palaikyti įvairovę ir laisvę visų lyčių ir orientacijų žmonių atžvilgiu, taip šiandien jaučiu, kad turiu palaikyti liberalią asmens pasirinkimo valią skiepytis ar nesiskiepyti poziciją. Tai pilietinė pozicija, kad ir kaip beatgręžtų mano poziciją ir sakytų, kad aš nesiskiepydamas pažeidžiu skiepytų teises. Kodėl? Juk jie jau su imunitetu (bent jau turėtų, nes koks „tolkas“ skiepytis?), saugūs ir pasiskiepiję (aš dar grėsmė?)? Klausimų daugiau nei atsakymų. Kol kas visas žinias išjungiu, nenoriu nieko girdėti apie tą siaubingą mobingą. Bent jau dėl to turiu teisę pasirinkti, kol prie ausų nepririšo mikrofonų. Kol kas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Demaskuok homofobą: Algirdas Kavalčiukas (Kavalciukas) prašo nusiraminti apuokų, tačiau pats nusiraminti negali

 

Homofobas neturi teisės žeminti, niekinti ar kitaip kelti agresiją ir nesaugumo jausmą žmonėms ar iš jų tyčiotis. Pasisakau apie absoliutų šių asmenų viešinimą, kurie skleidžia neapykantą ir menkina kitus dėl savo įsitikinimų, nusistatymų, įtikėtų mitų ar savo asmeninių nelaimių, prastos nuotaikos apie kitokius asmenis. Lietuvos Respublikos įstatymai gina bet kurio lietuvio teisę egzistuoti ir mylėti bet kurį asmenį, nesigėdijant ir neslepiant savo jausmų kitų „patogumui“. Ši iniciatyva viešinti homofobinius komentarus kilo iš paskatos kurti saugią internetinę erdvę ne tik LGBTQ+ nariams, bet ir mūsų visų vaikams. Manau, kad tik toks pavyzdys gali padaryti esminį pozityvų pokytį mūsų visuomenėje. Šie nekentimo įrašai publikuojami ne dėl piktų asmenų pažeminimo, noro sukelti jiems gėdos jausmą, bet priešingai – iš pilietiškumo jausmo kurti visuotinio saugumo jausmą visiems žmonėms, įskaitant ir patį komentatorių. Skaitydami jų komentarus, daugeliui nebeturėtų kilti klausimas, kam reikia eitynių, viešintis, kovoti už teises, nes homofobiški pasisakymai bei tų asmenų kaltinimai ir yra toji pagrindinė priežastis. Žinodami, ko tikėtis iš vieno ar kito asmens, galime apsisaugoti ir išvengti agresijos, neapykantos. Primenu, kad nusistatymai, raginimai susidoroti ar kaip kitaip menkinimą demonstruojantys komentatorių pasisakymai nėra traktuojami kaip „nuomonė“. Neapykantos nusikaltimai viešojoje erdvėje apskritai neturi būti traktuojami kaip „nuomonė“, kadangi tai žemina kitus asmenis, kelia nesaugumo jausmą. Šis tinklapis pasisako tik už saugumą, toleranciją ir meilę.

 

Jūsų Maištinga Siela

Demaskuok homofobą: Igor Jelinčuk (Igor Jelincuk) linki gaidžiui padvėsti

Sveiki,

Iš pažiūrų mielas, švelnus vyrukas Igor Jelincuk (tikriausiai Igor Jelinčuk), kuris savo jau ištrintoje facebooko paskyroje dalijasi kačiukų ir mažamečio sūnaus nuotraukomis rašinėja gąsdinančius ir grasinančius įspėjimus į privačius profilius homoseksualams. Homofobija! Keisčiausia, kad jis rašo ne tiek su klaidomis, kiek tapatindamasis, cituoju: „mūsų Lietuvos bičai“, nors pats, kaip suprantu, pagal vardą ir pavardę yra net ne lietuvių kilmės ir dažnu atveju, kad ir kaip palaikau tautines mažumas, jie dažniausiai būna patys tų "bičelių" neapykantos aukomis, todėl netikiu jo susitapatinimu su "bičeliais". Nebent čia taip neapykanta vienija?

 

Homofobas neturi teisės žeminti, niekinti ar kitaip kelti agresiją ir nesaugumo jausmą žmonėms ar iš jų tyčiotis. Pasisakau apie absoliutų šių asmenų viešinimą, kurie skleidžia neapykantą ir menkina kitus dėl savo įsitikinimų, nusistatymų, įtikėtų mitų ar savo asmeninių nelaimių, prastos nuotaikos apie kitokius asmenis. Lietuvos Respublikos įstatymai gina bet kurio lietuvio teisę egzistuoti ir mylėti bet kurį asmenį, nesigėdijant ir neslepiant savo jausmų kitų „patogumui“. Ši iniciatyva viešinti homofobinius komentarus kilo iš paskatos kurti saugią internetinę erdvę ne tik LGBTQ+ nariams, bet ir mūsų visų vaikams. Manau, kad tik toks pavyzdys gali padaryti esminį pozityvų pokytį mūsų visuomenėje. Šie nekentimo įrašai publikuojami ne dėl piktų asmenų pažeminimo, noro sukelti jiems gėdos jausmą, bet priešingai – iš pilietiškumo jausmo kurti visuotinio saugumo jausmą visiems žmonėms, įskaitant ir patį komentatorių. Skaitydami jų komentarus, daugeliui nebeturėtų kilti klausimas, kam reikia eitynių, viešintis, kovoti už teises, nes homofobiški pasisakymai bei tų asmenų kaltinimai ir yra toji pagrindinė priežastis. Žinodami, ko tikėtis iš vieno ar kito asmens, galime apsisaugoti ir išvengti agresijos, neapykantos. Primenu, kad nusistatymai, raginimai susidoroti ar kaip kitaip menkinimą demonstruojantys komentatorių pasisakymai nėra traktuojami kaip „nuomonė“. Neapykantos nusikaltimai viešojoje erdvėje apskritai neturi būti traktuojami kaip „nuomonė“, kadangi tai žemina kitus asmenis, kelia nesaugumo jausmą. Šis tinklapis pasisako tik už saugumą, toleranciją ir meilę.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ocean Vuong "Žemėje žavūs mes tik akimirką"

 Ocean Vuong. „Žemėje žavūs mes tik akimirką“ – Vilnius: Kitos knygos. – p. 280.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Kaip galima praleisti knygą pro akis, kurios pavadinimas skamba kaip poezijos eilutė? Smalsumas pražudė ne vieną katę, kaip ir skaitytoją pasinerti į visiškai netikėtą knygos pasaulį. Vietnamiečių kilmės amerikiečių poetas, eseistas ir nuo šiol romanistas Ocean Vuong (g. 1988) 2019 metais Amerikoje išleidžia pirmąjį savo autobiografinį romaną Žemėje žavūs mes tik akimirką (angl. On Earth We‘re Briefly Gorgeous) ir beregint patenka į The New Yourk Times bestselerių sąrašus. Savaime suprantama, tas sąrašas visada man įtartinas, nes jame yra tikrai labai lengvų ir silpnų romanų, todėl, vos pradėjęs skaityti būtent šią knygą, vis aiktelėdavau: juk tokia hiperbolizuotai poetizuota knyga negali būti bestseleriu! Bet visgi yra ir tai, sakyčiau, nuostabu, nes dėl to knygą turime lietuviškai, pastarąją išvertė mano pamėgsta vertėja Emilija Ferdmanaitė.

 

Ocean Vuong gimė Vietname ir į literatūros pasaulį įsiveržė kaip poetas. Save ryškiai tapatina su queer, kitaip sakant, gėjų rašytojų menininkų grupe. Švelnaus balso tembro, neaukštas, azijietiškos išvaizdos rašytojas atpažįstamas iš vienoje ausyje nuolat tabaluojančio ir jį iš kitų išskiriančio auskaro. Būti vietnamiečiu tarp amerikiečių ir dar homoseksualiu, gyventi skurdžiame miesto rajone, nuo mažomės jausti patyčias, tikriausiai ne kiekvienam iškenčiami išgyvenimai be pasekmių. Būtent tie socialiniai atskirties išgyvenimai O. Vuongui leido priartėti prie sopulingo žodžio, išsigryninti ir pirmiausia savo poezijoje kalbėti apie tapatybę ir asmeninius išgyvenimus. Šioji inspiracija labai gyva ir autobiografiniame romane Žemėje žavūs mes tik akimirką, po kurio rašytojas tapo tikra literatūrine žvaigžde. 2020 metais jis įtrauktas į projektą Ateities biblioteka, kurioje kasmet išrenkama po vieną pasauliniu mastu reikšmingą literatą, kurio kūrinys išeis po 100 metų ir, deja, nei rašytojams, nei mūsų kartai jau to kūrinio neteks skaityti. Norvegijoje pasodintas 1000 medžių, ant kurių popieriaus būtent ir bus išspausdinti jų kūriniai. Kad suvoktumėte O. Vuong reikšmę, paminėsiu, kad šiame projekte jau dalyvauja Margaret Atwood, David Mitchell, Sijon, Elif Shafak, Han Kang, Karl Ove Knausgard ir nuo praėjusių metų Ocean Vuong.

 

Šiame nevienalyčiame romane susipina keletas esminių žanrų. Pasakotojas sutampa su pagrindiniu veikėju, kurį galima įtarti esant patį Ocean Vuong, pastarasis rašo laišką savo skaityti nemokančiai motinai. Kalbantysis žino, kad tai tarsi terapija, intymi išpažintis, kurios niekada negalės išsakyti garsiniais žodžiais, todėl leidžia raštu sau ne tik maklinėti tarp dabarties ir praeities įvykių, bet ir pamiršti esant tai laišku. Kai kada laiškas tampa socialine refleksija, eseistika, pereinančia į trūkinėjantį verlibrinį eilėraštį ir vėl grįžtantį prie laiško formos. Kinta ne tik pasakojimo ritmas, bet ir asmenys. Neretai antrąjį asmenį keičia trečiasis ir pirmasis, kas padeda pasakojime įteisinti pagrįstą retrospekciją, smarkiai poetizuotą ir chaotiškai į vieną asmenybės portretą besijungiantį daugiabalsį patirčių ir atsiminimų pasakotoją.

 

Intymus, melancholiškas ir širdį veriantis pasakojimo stilius linkęs į apibendrinimus. Tokius apibendrinamuosius elementus naudoja Marius Povilas Elijus Martynenko savo debiutinėje prozoje, tik Ocean Vuong siekia ne šokiruoti ir neieškoti tyčia paradoksų, bet būtent surasti atsakymą, kodėl pasaulis ir jis jame yra toks vienišas, sužeistas ir nesuprastas. „Kartais, kai būnu neapdairus, tikiu, kad žaizda taip pat yra ta vieta, kur oda susitraukia su savimi, o abu kraštai klausia: kur tu buvai? Kur tu buvai, mam? (p. 162).“ Pagrindinis veikėjas gyvena su bipoliniu sutrikimu sergančia motina, kuri neretai pratrūksta prieš sūnų smurtaudama be menkiausios priežasties. Su jais Amerikoje gyvena močiutė Lan ir protarpiais pasirodanti teta Mai. Auginamas moterų pasakotojas net neturi vardo, jis vadinamas tiesiog Šunyčiu. Tai stebina, tai žemina, tačiau Šunytis pripratęs, kad jį taip vadintų, kadangi moterys tiki, kad šitaip jį apsaugos nuo piktųjų dvasių, kurios siekia pasiglemžti stiprius ir garbingus jaunuolius. Nuo pat mažumės, kai Šunytis pasimatuoja mamos suknelę, tampa aišku, kad berniukas auga ir bręsta kaip homoseksualas. Jo paauglystės polinkiai itin sustiprėja, kai jis, būdamas keturiolikmečiu, tabako auginimo laukuose susipažįsta su Trevoru ir pasineria į pirmuosius dvasinius ir kūniškus meilės potyrius, pradeda vartoti narkotikus.  

Ocean Vuong

 

Jis rašo laišką motinai, bandydamas suprasti save, paaiškinti jį supančio pasaulio dėsnius ir galbūt net labiau priimti save tokį, koks jis yra. Žinoma, laiškas motinai yra tarsi laiškas sau pačiam, minčių surikiavimas, tam tikras dienoraštis. Esminė pasakojimo leitmotyvu besikartojanti metafora yra žaizda, gyjanti ir besiverianti visomis prasmėmis. „Jo burna – jaunystės žaizda (p. 230)“ –  sako pasakotojas, kai iš geismo priima Tverovo kūniškus malonumus. Ta pati žaizda veriasi brutalioje šeimos istorijoje, kuri yra esminė Šunyčio identiteto dalis. Karą iškentusi senelė ir motina, skirtingų kultūrų ir požiūrių atskleidimas amerikietiškoje kultūroje, nuolat perpasakojamos senelės Lan praeities istorijos įdiegia berniukui atidaus žodžio klausytojo įgūdžius. Daugelį dalykų po to veikėjas bando paaiškinti sintaksiškai, ieškodamas savo giminės ir šalies istorijose paaiškinimo, kaip visa tai galima perteikti žodžiais ir sakiniais. Galiausiai pati istorija tampa tarsi melancholiška muzika ir čia jau tikrai galima paploti E. Ferdmanaitės vertimui. Romanas kaip poema, skaudi ir ritminė antikinė brandos ir savęs priėmimo tragedija.

 

„Iš vėjo išmokau narsumo sintaksės, išmokau judėti per kliūtis jas apsikabindamas. Šitaip galima jas prisijaukinti. Patikėk manim, gali atsijoti nuo pelų ir vis tiek likti bevardis kaip kokso dulkelės ant švelniosios kaimietuko kumščio pusės (p. 2015).“

 

Vieni įstabiausių pasakojimo pasažų yra būtent žmonių istorijos gretinimai su gyvūnijos pasauliu. Štai Vietnamo istorija prilygsta gyvos makakos, kai jai prariekiama kaukolė, o vyrai šaukštais jai gyvai esant kabina smegenis ir ją ėdą, manydami, kad tai sveika jų potencijai, o iš tikrųjų vargšė makaka šioje knygoje tampa karų paženklinto ir ištrintos Vietnamo istorijos ir žuvusių gyventojų simboliu. Tą patį galima pasakyti ir apie buivolų kaimenę, apie kurią svarsto pasakotojas, bandydamas suprasti, kodėl nukritus bandos vedliui, visa kaimenė nukrenta nuo skardžio ir kuo tai panašu į žmonijos pasaulį. Analogiškų paralelių sugretinimai vėlgi pasakoja apie gyvenimo grožio trapumą ir vienas nuo kito priklausomumą, vientisą priežasčių ir pasekmių visatą, mus kamuojantį gyvenimo laikinumo baimę ir to baisumo priėmimą kaip neišvengiamą baigtį. Kodėl Šunykštis yra toks, kaip jis save vienu metu įvardija kaip geltonodis pedikas? Kiek prie to prisidėjo jo šeimos istorijos ir mama, Vietnamas, Amerika, Trevoras, berniukas su priešpiečių dėžute? Kas apskritai nulemia žmogaus prigimtį ir kaip kartais sudėtinga priimti kito individo kitoniškumą, kaip, pavyzdžiui, mamos pasireiškiantį monstriškumą...

 

„Gavau netinkamos chemijos, mam. Ar, tiksliau, man trūksta tai to, tai ano. Tam sukurtos piliulės. Tam triūsia visa pramonė. Jie ten uždirba milijonus. Ar žinojai, kad žmonės kraunasi turtus iš liūdesio? Noriu susipažinti su Amerikos liūdesio milijonieriumi. Noriu pažvelgti jam į akis, paspausti ranką ir pasakyti: „Tarnauti savo šaliai buvo garbė (p. 210).“

 

Knyga kaip poezija, smarkiai fragmentuota, tačiau besijungianti koliažiniu principu į vieną skausmingai gražų pasaulį. Kas čia gražiausia? Tas skausmingai besiveržiantis nuogas atvirumas, nuolat daromi filosofiniai poetizuoti apibendrinimai, tarp eilučių skambantis liūdnas dzenbudizmas, kuriame skaitytojas staiga yra priverstas sustingti, nes jis toje sintaksėje, toje gyvą odą lupančioje išpažintyje ima ir akimirkai – kaip sufleruoja ir knygos pavadinimas! – atpažįsta save patį. Nepamenu, kada skaičiau kažką panašaus, nuo ko piestu stotųsi gyvaplaukiai. Knyga nėra nuotykis, čia net nėra svarbiausias siužetinis naratyvas, (nors svarbus ir jis), sakyčiau, knyga atskiras lokalus patyrimas, kuriame literatūriškumo plunksna smarkiai smarkiai dilgina širdį savo neabejotinai užtikrinta unikalia energetine vibracija. Aukščiausios prabos kūrinys. Žemėje žavūs mes tik akimirką. Labai bijau, – nemeluosiu! – kad daugiau nieko nuoširdesnio ir taip uždegančiai jautriai nebepavyks perskaityti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Samanta Schweblin "Stiklo akys"

 Samanta Schweblin. „Stiklo akys“ – Vilnius: Sofoklis, 2021. – p. 256.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

„Pagalvojo apie Inesą, nuolat kartojančią, kad turėti kentukį reiškė atidaryti savo namų duris nepažįstamajam, ir pirmą kartą išsigando tykančio pavojaus (p. 187).“

Nedaug užsienio autorių, kurie rašo rimtąją literatūrą, galėtų pasigirti, kad jų verčiama literatūra Lietuvoje „prigyja“ ir tampa laukiama skaitytojų. Trečioji garsios argentinietės, rašančios ispaniškai ir gyvenančios Vokietijoje, rašytojos Samantos Schweblin (g. 1978) knyga Stiklo akys (ispan. Kentukis) pasirodė neilgai trukus, kai šioji vėl, kaip ir ankstesnės autorės knygos, buvo įtraukta į The 2020 International Booker Prize ilgąjį sąrašą. Jau spėjau pamėgti ir anksčiau leidyklos Sofoklis lietuviškai išleistas šios autorės knygas: apsakymą Prieraišumo laisvė (2018) ir novelių-apsakymų rinkinį Burna pilna paukščių (2019). Naujausią romaną į lietuvių kalbą išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė.

Naujausias lietuviškai „prakalbintas“ autorės romanas tikriausiai turėjo vadintis Kentukis, tačiau leidykla pamanė, kad pavadinimas pernelyg nieko nesako skaitytojams, juolab kad ankstesni kūriniai turėjo itin spalvingus pavadinimus, todėl tikriausiai buvo nuspręsta kūrinį pavadinti Stiklo akys.

Naujausiame romane Samanta Schweblin pasakoja išgalvotą istoriją apie žmones, kurie lengvai į savo privačius gyvenimus įsileidžia naujausias technologijas, tampa maniakiškai nuo jų priklausomi ir pasiduoda jų valdomi. Kentukis – naujas ir smarkiai knygos vaizduojamame pasaulyje populiarėjantis žaislas-augintinis, į kurį integruota vaizdo kamera, kuri siunčia vaizdą slaptam, žaislo turėtojui nežinomam šeimininkui, pastarasis laisvomis valandomis stebi privatų gyvenimą. Kentukių būna visokiausių, dažniausiai jie kokie nors žvėreliai (kurmiai, pandos, varnos, pelėdos, drakonai...) ir yra apie 30 centimetrų. Skaitant galima įsivaizduoti kažką panašaus į pokemonus, kuriais reikia rūpintis. Prisiminiau ir savo vaikystę, kada mama nupirko smarkiai azijiečių išpopuliarintą elektroninį viščiukų žaidimą, mažytį elektroninį rankinį prietaisą su keliais mygtukais, kai turėdavai rūpintis mažame ekrane valdomu savo augintiniu. Žinoma, jo populiarumas greitai nuslūgo, kaip ir kitų masinių dėl mados ir užgaidų į apyvartą išleidžiamų prietaisų. Paskutiniu metu, prisimenu, kaip vaikai, paaugliai ir suaugusieji visur landžiojo po krūmus ir išmaniaisiais telefonais gaudė virtualius pokemonus. Pasaulyje žaidimas buvo toks populiarus, kad neišvengta mirčių, tačiau net ir jo populiarumas pasibaigė praėjus vos vieneriems metams.

Žodžiu, ne iš piršto laužti autorės išgalvoti kentukiai iš esmės atspindi greitai į rinką išmetamų ir tuoj pat išgraibstomų žaidybinių idėjų produktus. Šįkart įdomu tai, kad kentukiai yra trapūs, pakraunami, smarkiai priklausomi nuo jį įsigijusių žmonių atsakomybės ir nuo to, kas per savo namų kompiuterius stebi privatų gyvenimą. Kentukio stebėtojas beveik negali susikalbėti su savo šeimininku, gali tik stebėti ir dažnai ne pačius doriausius veiksmus. Ilgą laiką skaitydamas galvojau, ar kas nors realiai pirktų tokius kentukius, kai virtualus pasaulis iš esmės daug įdomesnis, kai bet kada gali bendrauti anonimiškai per įvairiausias programėles? Visgi mes jau persisotinę internetu, kai tuoj pat susekami IP adresai, o asmenį galime patikrinti socialiniame tinklapyje. Štai kentukis žmonės siūlo absoliutų anonimiškumą, tam tikra prasme, baugią paslaptį, nes tave stebintis žmogus gali būti visai kitoje planetos pusėje, net nekalbėti tavo kalba.

Būtent nežinomumas, kam iš tikrųjų leidi stebėti (ir iš dalies ką stebėti) svetimoms akimis savo gyvenimą yra esminis šio žaidimo adrenalinas. Knyga prasideda itin pikantiškai: kambaryje aplink kentukį sutūpusios paauglės svetimoms akimis demonstruoja savo krūtis, net nežinodamos, ar jas mato senolis, ar koks iškrypėlis, o gal koks kitas paauglys. Galiausiai kentukis kaip dvasių lentoje išvedžioja raidėmis bauginantį grasinimą, jeigu jos neperves jam 400 dolerių, jis paviešins šių „nuotykių“ įrašą. Merginos išsigąsta ir čia istorija nutrūksta pačioje įdomiausioje vietoje, palikdama skaitytoją bauginančioje nežinomybėje. Toji nežinomybė ir pavojus tvyro visoje knygoje.

Samanta Schweblin

Knygos struktūra susideda tarsi koliažas iš skirtingų nutrūkstančių ir vėl sugrįžtančių istorijų. Visos jos išmoningai sumaišytos ir pasakoja skirtingas istorijas ir nutikimus, susijusiais su kentukiais. Graikijoje esanti Alina draugauja su menininku Svenu, tačiau ji sadistiškai kankina kentukį ir laisvalaikiu nuobodžiauja. Pensininkė Emilija iš Peru stebi jaunosios Evos iš Vokietijos privatų seksualinį gyvenimą ir apmąsto savo sūnaus gyvenimą. Lukas prižiūri savo sūnų Enzą, kai psichologė pataria santykiams įtvirtinant įsigyti kentukį, tačiau kentukis, pasirodo, reikalingas ne tiek sūnui, kiek pačiam vyrui, išgyvenančiam potrauminį laikotarpį dėl skyrybų. Kroatijoje, Zagrebe, vyrukas įkuria nelegalų kentukių valdymo verslą, kurio metu jis per kentukį išsiaiškina mergaitės pagrobimo istoriją Venesueloje...

Šios visos istorijos papasakotos be itin gilios poetinės kalbos, bet labai taiklios ir racionalios, kitaip sakant, autorės sintaksė labai paprasta, tačiau S. Schweblin yra kontekstų, idėjų ir atmosferinės literatūros kūrėja. Šiame romane, kaip ir Prieraišumo laisvėje, nuolat tvyro įtampa, kuri neįvardijama, bet aiškiai suvokiama skaitytojo.  Atrodo, kad visų veikėjų laukia liūdnas pasakojimo galas, o moralas tik iš pirmo žvilgsnio būsiąs pernelyg primityvus: atsargiau su technologijomis, kurios taip arti mūsų asmeninių intymių gyvenimų. Galbūt šiandien, mums patiems nežinant, esame stebimi. Skaitant knygą vis pagalvoji, kad kažkas tikrai žino, kur tu gyveni, su kuo gyveni, sistema žino, kur tu dirbi, kiek dabar pinigų tavo banko sąskaitoje, nes tu perki internetu, susimoki mokesčius, flirtuoji ir kalbiesi su kitais vartotojais. Tavo gyvenimas yra technologijų kontroliuojamas nuo A iki Z, visai kaip šių knygoje vaizduojamų veikėjų.

„Žmonės mokėdavo pinigus, kad kas nors gyvas maldautų jų žvilgsnių ir kiaurą dieną sekiotų it šuo (p 121).“ Visgi autorė kelia ir kitus bauginančius egzistencinius dabarties klausimus. Kodėl mes linkę būti stebimi ir kodėl taip lengvai bei patikliai įsileidžiame technologijas? Knygoje vaizduojami kentukiai per savo kameras stebi visus tavo judesius, žino slaptažodžius, banko sąskaitos numerius ir netgi gali lemti savo gyvybę: „Žurnalistė iš Umbertidės valstybinės ligoninės fone pasakojo apie senutę, kuriai jos kentukis pelėda išgelbėjo gyvybę, sugebėjęs iškviesti greitąją pagalbą, kai šeimininkei sustojo širdis. Norėdama atsidėkoti, moteris susižinojo gelbėtojo banko sąskaitą ir pervedė ten dešimt tūkstančių eurų (p.131)“. Antrąkart ištikus šiai nelaimei, kentukis jau nebedarė nieko, nes senolės sąskaita buvo tuščia... Jis tą žinojo.

Knygoje išryškėja ne viena priežastis, kodėl kentukiai įsileidžiami į gyvenimą. Vieniems tai gyvenimo nuobodulio prablaškymas, kitiems tai yra psichoterapijos dalis, dar kitiems – adrenalino trūkumas, sekso žaislas, prievaizdas vaikų auklėjimui ir t. t. Visgi išryškėja aiški idėja, kad kol žmonės gyvena vienatvėje, jiems reikia kažkuo užsiimti, todėl privatūs gyvenimai ir leidimas jame būti anoniminėms stiklinėms akims bei jį vertinti, yra tam tikras pabėgimas nuo socialinės atskirties ir savų problemų. Kentukis – labai paprastas, jo nereikia vedžioti, kastruoti, maitinti ėdalu, jį užtenka tik pakrauti. Tokį kiekvienas įsigytų, ypač šiais metais, kur gyvename atskirties pasaulyje, kur pandemijos metu esame kaip niekad atskirti nuo realaus žmogiškojo ryšio. Kentukis – tai, kas įsispraudžia tarp dviejų žmonių ir leidžia vaizduotės galia užpildyti tuos sutrūkinėjusius ryšius, leisti sau įsiteikti, kad pro tas stiklines akis stebi būtent tas žmogus, kuris tave puikiai mato ir supranta geriau, nei sutuoktinis, uošvė, vaikai, darbdaviai. Iliuzijos fokusas, kuris bauginančiai skverbiasi į pasaulį dar labiau atskirdamas žmones vieną nuo kito – apie tai naujausioji išradingosios ir puikiosios S. Schweblin knyga.

Jūsų Maištinga Siela

Tapybos darbų paroda: Kristina Gedminaitė "Gyvenimas akimirkoje"

 Sveiki, skaitytojai,

Sunkiai praeinu neįsistebeilijęs į kokias nors viešas dailės darbų parodas. Periodiškai Klaipėdos prekybos oazėje „Molas“ prie knygyno „Pegasas“ keičiasi įvairios dailės parodos. Šįkart viešai demonstruojami tapytojos Kristinos Gedminaitės realizmu dvelkiantys darbai. Dalijuosi.

Jūsų Maištinga Siela

Ilgasis Booker Prize sąrašas 2021 / The Booker Prize 2021 longlist

Sveiki, skaitytojai,

Visai neseniai, liepos 27 dieną, buvo paskelbtas mano labai laukiamas The Booker Prize 2021 ilgasis knygų sąrašas. Šiais metais Booker literatūriniam apdovanojimui iš viso buvo pasiūlyti 158 kūriniai, išleistų Jungtinėje Karalystėje arba Airijoje tarp 2020 spalio 1 d. iki 2021 rugsėjo 30 d. anglų kalba. Tiek Internacional Booker, tiek klasikinis Booker man visada kelia smalsumą, kadangi dažniausiai būna įdomiausi skaitiniai, kuriuos mūsų lietuviškos leidyklos vis labiau suinteresuotos išversti į lietuvių kalbą. Kam darau šį įrašą? Ogi tam, kad būtų paskatinimas tiek leidykloms, tiek vertėjams pasidomėti pačia įdomiausia ir prestižiškiausia šių dienų grožine literatūra.

Kuo šiemet įdomus šis sąrašas? Kaip pažymi vertintojai 158 teiktų knygų sąraše būta pačių įvairiausių literatūrinių formų ir turinio knygų, tačiau Bookerio literatūros rengėjai pažymi, kad visgi laimėtojas turi visų pirma patikti patiems skaitytojams, nes eksperimentinės literatūros knyga dažniausiai netampa bestseleriu. Nugalėtojų knygos daugiau ar mažiau išlaiko universalumą, klasikinio pasakojimo formų rėmus, cituoju Delfi:

„Bukerio premiją turėtų pelnyti tokia knyga, kuri patinka žmonėms. Galite vadinti mane kiek senamadišku, tačiau nesu tikras, ar daugelis apsidžiaugtų, jei būtų išrinktas eksperimentinis, vien autorių ir keletą itin rafinuotų kritikų tenkinantis kūrinys. Turi laimėti tokia knyga, kurios puslapių skaitytojas tiesiog negalėtų nustoti vartyti“, – theguardian.com kalbėjo vienas komisijos narių R. Williamsas.

Visgi pastarųjų metų ilgieji Booker sąrašai vis labiau įsileidžia novatoriškų žanrų, pavyzdžiui, komiksus, fragmentinius eiliuotus pasakojimas, bet jie dažniausiai neperšoka į trumpąjį Booker sąrašą. Visgi siūlau pasižiūrėti, kokios temos šiemet dominuoja Bookerio sąraše ir kurios knygos galimai būtų skaitomos Lietuvoje ir įdomios (bent man).

ILGASIS THE 2021 BOOKER PRIZE SĄRAŠAS.

Anuk Arudpragasam „A Passage North“ (psl. 304).

Iš Šri Lankos kilusio rašytojo romanas „Pravažiavimas į šiaurę“ pasakoja apie pagrindinį veikėją Krišaną, kuris netikėtai gauna žinią, kad jo ligotos močiutės slaugytojas Rani mirė įkritęs į šulinį. Krišanas vyksta traukiniu į Šri Lankos šiaurę ir apmąsto savo santykį su gimine ir 30 metų trukusį Šri Lankos pilietinį karą, pro langą regi nuniokotą šalį... Anot kritikų, tai įspūdingi giliamintiški literatūriniai pasažai, kurie pasakoja apie žmogaus ir jo šalies santykį, o kartu tai literatūrinis paminklas tiems, kurie pražuvo šiame siaubingame kare.

Goodreads reitingas yra: 4.16 (74 balsai)

Sunku, pasakyti, ar tokia literatūra būtų paklausi Lietuvoje, tačiau knyga žada gurmanišką ir universalų pasakojimą. Įdomu, kokie tie pasažai ir pasakojimo stilius, nes nuo to priklausytų, ar knyga literatūriškai paveiki.

Rachel Cusk „Secound Place“ (p. 186)

Ne vieną gerai įvertintą romaną parašiusi kanadiečių rašytoja Rachel Cusk su „Antroji vieta“ pateko į ilgąjį sąrašą, o knyga yra viena iš trilogijos dalių. Knygoje pasakojama apie moterį, kuri pasikviečia į savo miestelį prie jūros garsų menininką. Tai vyro ir moterų santykių geometrinė analizė, kurioje susiduria skirtingi vyrų ir moterų stereotipai ir įsitikinimai. Menininkas leidžiasi į kelionę pas menkai pažįstamą moterį, kad galėtų pasižiūrėti, kokį jis geba sudaryti poveikį jos gyvenimui ir aplinkai. Knygoje subtiliai perteikiamas moters likimas ir vyro privilegija, geometriškai atskleidžiami vidiniai ir išoriniai moraliniai įsitikinimai ir jų pasireiškimas... Ir šie susikirtimai yra žmogaus sielos demonų žaidimas.

Goodreads reitingas yra: 3.90 (3070 balsai)

Laibai įdomu ir intriguoja. Man patinka tirštos istorijose, kuriose santykiai atskleidžiami, pavyzdžiui, kaip danų literatūroje „Spalio tylėjimas“. Vis laukiu, kada galėsiu kada nors perskaityti labai panašų romaną, tačiau dar nieko panašaus neaptikau. Kažkodėl įtariu, kad galbūt šis romanas būtų kažkuo panašus.

Damon Galgut „The Promise“ (p. 304)

Pietų Afrikos rašytojas Damon Galgut romanas „Pažadas“ kritikų apibūdinamas kaip „įtaigus, staigus ir tylus“ romanas, kuris pasakoja apie Pietų Afrikoje gyvenančią baltosios rasės šeimą. Vaikai sužino apie motinos laidotuves, į kurias atvyksta, tačiau apie šeimą nenori nieko girdėti, atžaloms šeimos reikalai yra atgrasūs, todėl jie šalti ir formalūs laidotuvėse. Po motinos mirties buvo pažadėtas namas ir žemės sklypas jų namų prižiūrėtojai Salomei, tačiau po motinos mirties atžalos pamiršta šį pažadą ir Salomė nieko negauna... Kartu tai istorija apie senąją baltųjų ir juodųjų Pietų Afrikoje buvusią santvarką ir atsinaujinusią politiką, kuri siekia lygybės tarp šių rasių. Visgi naujajai santvarkai įsitvirtinti reikėjo daugel dešimtmečių, per kuriuos duotas lygybės pažadas buvo arba pamirštas, arba tyčia ignoruojamas. Autorius derina intymius šeimos moralinius įsipareigojimus ir šalies sistemines klaidas.

Goodreads reitingas: 4.17 (404 balsų)

YouTube kanale užkietėję skaitytojai prognozuoja, jog „Pažadas“ yra potencialiausias Booker laimėtojas. Man asmeniškai Afrikos literatūra, nepriklausomai nuo to, kokios rasės žmogaus buvo parašytas, yra įdomi. O dar tokia sudėtinga moralės tema, manau, būti geras lietuviškas skaitymas.

Nathan Harris „The Sweetness of Water“

Amerikiečių rašytojas Nathan Harris neseniai debiutavo romanu „Saldusis vanduo“, kuriame nagrinėja amerikiečių juodaodžių išsilaisvinimą iš rasinės priespaudos epochą, kai po JAV Pilietinio karo du broliai Pretisas ir Landris, išsilaisvinę nuo vergijos ir tapę nepriklausomi, įsidarbina Džordžijos valstijoje esančiame baltaodžių ūkyje. Ūkio savininkai neseniai neteko vaiko ir manydami, kad priimdami nuskriaustuosius tuo pačiu kažin kaip atpirks ar bent jau numalšins širdgėlą, imasi to meto, jeigu taip galima sakyti, labdaringos veiklos. Broliai tikisi susitaupyti pinigų ir išvykti į Kanadą, kurioje jau seniai pabėgo jųjų motina. Tačiau tuo metu miestelyje, miške, vyksta dar dviejų priešingų konfederacijų su skirtingais įsitikinimais karinės pratybos, į kurias įsipainioja broliai, todėl netrukus miestelyje kyla sąmyšis, kurio numalšinimui lyderio poziciją imasi būtent to ūkio šeimininkė. Pastaroji iškelia bendruomenei seniai primirštas protėvių svajones apie vieningą žemę ir taikingus žmones. Bet ar pavyks naujoms vertybėms įsigalėti, kai žmonių tamsumas ir prietarai bei įsitikinimai trukdo?

Goodreads reitingas: 4.39 (2636 balai)

Manau, tokia apie Pilietinį karą XIX amžiuje ypač susisieja su nūdienos suskaldyta Lietuva. Šią knygą, įsivaizduoju, labai tiktų Šeimų maršo neapykantos akcijoms prieš LGBT ar imigrantų bangą. Nes tas „žinojimas“, kokie yra kitos socialinės terpės ar grupės žmonių blogi ketinimai, tiesiog užburia savo gyvulišku siauraprotiškumu, todėl tokie truputėlį kitame žemyne ir nutolusiame, bet analogiškame kontekste, atvejai labai leidžia pasižiūrėti į save iš šalies.

Kazuo Ishiguro „Klara and the Sun“

Jau tikriausiai knygų gurnamas nebereikia pristatyti Nobelio laureato Kazuo Ishiguro. Jo pirmasis romanas po Nobelio įvertinimo „Klara ir saulė“ buvo kuo puikiausiai įvertintas kritikų. Istorija gana nesudėtinga, bet, kaip suprantu, ji labai įtikinama ir aktuali. Istorija pasakojama iš dirbtinės Klaros pozicijos. Klara – vitrinoje laukiantis dirbtinis intelektas su dirbtiniu kūnu, ji stebi pro vitriną pasaulį ir jį apmąsto. Nemirtingumas ir trapumo suvokimas, bet esminis knygoje keliamas klausimas išlieka: ką reiškia mylėti?

Goodreads reitingas: 3.85 (69286 balai)

Manau, kad anksčiau ar vėliau šioji knyga tikrai pasirodys lietuviškai. Gal ji jau net verčiama. Paskutiniuoju metu su Ishiguro neišverstais kūriniais dirba „Baltų lankų“ leidykla. Iš trumpo aprašo man knyga šiek tiek dvelkia Samantos Schweblin „Stiklo akys“ idėjomis, bet galiu ir klysti.

Karen Jennings „An Island“ (p. 119)

Dar vienos Pietų Afrikos rašytojos, kilusios iš sostinės Keiptauno, romanas „Sala“, kuriame pasakojama istorija apie jauną vyruką, kuris nusprendžia mesti iššūkį jūrai. Galiausiai vyrukas atsiduria tam tikroje negyvenamoje saloje, kurioje jį atrandą vienintelis salos gyventojas Samuelis, salos švyturio prižiūrėtojas. Jiedu užmezga ryšį. Vyrukas Samueliui ima pasakoti apie pasikeitusį pasaulį, tačiau Samuelis vėlei prisimena karus, nesantaiką ir tą baimę, nuo kurios bėgo ir buvo ją užmiršęs. Skaitytojai šią knygą apibūdina kaip įtraukiančią, siaubingą ir nepamirštamą istoriją.

Goodreads reitingas: 3.82 (33 balsai)

Kol kas mažiausiai mane sudominusi knyga. Nežinau, aprašas neįtraukė, nieko nebeik neužsiminta apie rašymo pobūdį, bet gal ji ir ne šiaip sau Booker ilgajame sąraše?

Mary Lawson „A Town Colled Solace“

Garsi amerikiečių rašytoja Anne Tyler apie kanadiečių rašytoją veteranę Mary Lawson sakė, kad kiekviena jos knyga yra tikras stebuklas. Naujausiame romane „Miestas pavadinimu Paguoda“ pasakojama kaip tikrame trileryje: mažame miestelyje Paguoda dingsta septynmetė Klara, jos tėvai iš kailio neriasi jos visur ieškodami. Šalia jų neseniai pradėjo sukiotis Liamas, kuris atsikraustė į paveldėtą namą. Liamas jau kuris laikas maloniai pakalbindavo Klarą, kuri mėgo maitinti savo katę... Liamą taip pat slegia praeitis, jis įsikrausto į apšepusį namą, kurio šeimininkės nematė nuo penkerių metukų, Liamą gaubia šių namų istorija... Visais atžvilgiais čia galėtų būti plėtoja pedofilijos istorija, tačiau knygoje šie įvykiai kitokie, čia vaizduojama, kaip sugriautų gyvenimo žmonės tikisi iš gyvenimo paguodos ir vilties, jų istorijos persipina ir pasakojimas perteikia paraleliais vaikystės portretus, o vaikystės tyrinėjimai, persmelkti paguodos ir žmogiškųjų ryšių svarbumu.

Goodreads reitingas: 4.16 (2545 balsai)

Net nežinau, ką manyti apie šią knygą. Jeigu ji dvelkia melodramatiškumu, neskaityčiau, bet retsykiais iš to išplaukia netikėtai įspūdinga literatūra su skirtingomis perspektyvomis. Nemažas goodreads.com reitingas rodo, kad autorė turi ištisą būrį gerbėjų.

Patricia Lockwood „No One Is Talking About This“ (p. 210)

Ambicingu pavadinimu pavadintas 39 metų amerikiečių romanistės, poetės ir eseistės Patricios Lockwood knyga „Niekas nekalba apie tai“, kuriame pasakojama apie influencerę, kuri keliauja per pasaulį ir susitinka įvairiose šalyse su gerbėjais. Netrukus moteris, apsvaigusi nuo gerbėjų, kelionių, ima abejoti pačiu gyvenimu. Jai kyla daugybe klausimų nuo klimato kaitą ir apie jai nežinomus ir neįvardytus iškilius dabarties diktatorius, pasaulis rodos pertekęs visokiom problemom (dirbtinom ir nelabai), todėl veikėja neria toliau į gilumą ir bando atsieti tai, kas ji yra socialiniuose tinkluose ir kas yra tikrasis pasaulis, kuris gąsdina. „Ar mes pragare?“ klausia vienas iš knygos veikėjų. Galiausiai knygą ima papildyti susirūpinusios motinos laiškai apie dukters dvasinę savijautą ir atveria paauglių ir jaunuolių tapatybės susivokimo problemas nūdienos pasaulyje... Knyga parašyta netradiciškai, labai fragmentiškai, vietomis primena meditaciją, kelionę po žmogaus kasdienybę.

Goodreads reitingas: 3.72 (9232 balai)

Nuostabiai aktuali knyga, tačiau mane baugina pasirinkta knygos fabula ir fragmentiškumas. Ar būtina apie būties šiuolaikišką ar ateities pasaulį kalbėti itin fragmentuotais pseudonovarotiškomis literatūros formomis? Visgi knyga mane vilioja, manau, tikimybė didesnė, kad tokią knygą skaityčiau, nei neskaityčiau. 

Nadifa Mohamed „The Fortune Men“ (p. 372)

Iš Somalio Nadifa Mohamed į Didžiąją Britaniją atvyko, kai ji dar buvo mergytė, tačiau jos kilmė nesutrukdė tapti viena įdomiausių ir perspektyviausių britų rašytojų. Naujausias jos romanas „Likimo žmogus“ nukelia mus į Somalio pakrantę 1952-uosius, kur įsikūrusios žydų, indų, maltiečių, britų ir somaliečių šeimos. Tikra tautų mišrainė. Dėmesio centre – lošimo aistra kamuojamas Mahmudas, kuris pasižymi vikrumu, iškalbingumu ir yra nuolat ujamas žmonos už lošimą, nes jis itin prasiskolinęs. Galiausiai vietiniame rajone įvyksta parduotuvės savininko nužudymas ir Mahmudas suimamas kaip pagrindinis įtariamasis. Mahmudas yra įsitikinęs, kad jį tuoj paleis, nes jis tikrai nekaltas, tačiau atsiranda liudytojų, kurie tvirtina matę, kaip jis įeina į parduotuvę, tačiau Mahmudas vis tiek mano, kad jį tuoj paleis, tačiau vietos bendruomenė vis labiau linksta perpiešti jo biografiją ir Mahmudas nežino, kad pamažu teisėsauga, kuria jis neabejotinai tiki, jį patį tuoj sudoros... Tai knyga apie tikėjimą teisingumo sistema, kai iš tiesų ji neatstovauja teisingumui. Knygą kritikai apibūdina kaip žiaurumo ir poetikos derinį.

Goodreads reitingas: 3.81 (53 balai)

Sudominusi knyga, bet jeigu ji labiau detektyvinio pobūdžio, nemanau, kad ją skaityčiau. Iš aprašo supratau, kad ji nagrinėja paprasto patiklaus žmogaus santykį su teisėsauga, o tai visada įdomu. Viskas vėlgi priklauso nuo žanrų maišaties ir pasakojimo pobūdžio, gali būti, kad tai išties gera knyga.

Richard Powers „Bewilderment“ (p. 288)

Amerikiečių rašytojas Richard Powers naujausias romanas „Sutrikimas“ iškart pateko į aukščiausius knygų topus, įskaitant ir Booker Prize sąrašą. Naujausiame savo romane autorius pasakoja apie tėvą astrobiologą, kuris nagrinėja dangaus kūnus ir  jo devynmetį sūnų Robiną. Robinas keistas berniukas, kuris nuolat piešia nykstančių gyvūnų paveikslus ir jam gresia išmetimas iš trečios klasės, kadangi tvojo į veidą bendraklasiui. Akivaizdu, kad Robinas turi sutrikimą, dėl kurio tėvas stipriai išgyvena. Jis pradeda galvoti apie keistą novatorišką gydymą, kuris knygoje vadinamas „neuro grįžtamasis ryšys“. Pagal mirusios žmonos smegenų modelius taikomas berniukui gydymas, kuris turėtų sukontroliuoti jo agresiją...

Goodreads reitingas: 4.46 (54 balai)

Na, šį rašytoją esu jau skaitęs, jo „Medžių istorija“ išties buvo įspūdingai parašyta. Neseniai lietuviškai pasirodė jo romanas „Orfėjas“, kuris jau giriamas lietuvių skaitytojų, todėl beveik neabejoju, kad Alma littera imsis ir „Sutrikimo“, juolab, kad istorija išties provokuoja. Apie nuožmius tėvo ir sūnaus santykius, norą susigrąžinti ar sukurti tai, kas neįmanoma, pasitelkiant šiuolaikinio mokslo pranašystes išties vilioja mane patį laukti šios knygos.

Sunjeev Sahota „China Room“ (p. 256)

Indų kilmės britų rašytojas Sunjeev Sahota ir jo naujausias romanas „Kinų kambarys“ arba galbūt tiksliau verčiant „Porceliano kambarys“ iš tikrųjų nieko bendro su Kinija neturi. Tai dvi skirtingos ir viena kitą papildančios itin sodrios pasakojimo gijos. Viena istorija pasakoja įvykius apie 1929-uosius vykusias Indijos Pandžabo regione kaimo tuoktuves. Apie moterų priespaudą, santuoką, šeimos galią kontroliuoti jaunavedžius, luošinančias tradicijas. Kita istorija nukelia mus į 1999-uosius, kur pasakojama apie Indijon grįžusį emigrantą iš Britanijos į Pandžabos regiono kaimą, kur veikėjas susiduria su rasizmu, įsitikinimais ir pan. Dvi istorijos iš esmės pasakoja apie galios per primestas taisykles ir tradicijas valdymo žaidimus. Knyga savo „tirštumu“ lyginama su Salman Rushdie kūryba, o šią istoriją įkvėpė paties rašytojo giminės istorijos.

Goodreads reitingas: 3.87 (567 balai)

Vienu metu itin mėgau tokias indiškas istorijas, kurios dvelkia egzotika, veikėjų gausa, man sunkiai suvokiamomis tradicijomis. Esu didelis Salman Rushdie ir Arundhati Roy gerbėjas, o jeigu ir šio romanisto literatūra yra tokia pat giliamintė, manau, su malonumu ją perskaityčiau.

Maggie Shipstead „Great Circle“ (p. 608)

Amerikiečių rašytoja ir jos naujasis romanas „Puikusis ratas“ yra storiausia šio Booker Prize sąrašo knyga. Joje pasakojama itin ambicinga dvisluoksnė istorija. Istorija prasideda pasakojimu apie 1914-uosius, kai iš skęstančio laivo išgelbėjami du kūdikiai, kuriuos priglaudžia gyventi vienas iš Montanoje gyvenančių dėdžių. Po keturiolikos metų, vienas iš kūdikių Miriana kasdien kenčia aplinkinių patyčias dėl to, kas ji yra, o tai paskatina ją domėtis lakūnės profesija. Galiausiai ji susidraugauja su pasiturinčiu globėju, kuris finansuoja piloto mokymus ir ji įsigyja lėktuvą. Jos pasiryžimas apskristi visą pasaulį stebina visko mačiusius, tačiau didžiausias jos troškimas perskristi Šiaurės ir Pietų polius. Galiausiai Miriana skrisdama virš Antarktidos dingsta ir niekada nebeatsiranda... Po 100 metų apie ją statomas kino filmas, o pagrindinį vaidmenį atlieka Hadley, kuri išgyvena aktorės krizę. Ji – itin populiarių filmų aktorė, kuri nori nusimesti Holivudo šabloninį spindesį ir įrodyti, kad yra kur kas daugiau, nei vieno vaidmens atlikėja. Ji pasineria į Mirianos istoriją ir čia atsiranda tiek analogiškų pasikartojimų, kuriais skaitytojais gali žavėtis šioje dideliame daug ką aprėpiančiame kūrinyje.

Goodreads reitingas: 4.15 (6593 balai)

Taip! Šitos knygos norėčiau ir aš. Labai tikiuosi, kad tai ne koks pop romanas, o iš tikrųjų kruopšti ir jautri knyga, persipynusi pasikartojančių įvykių ratilais skirtingose epochose.

Francis Spufford „Light Perpetual“ (p. 336)

Britų rašytojo Francio Spuffordo romanas „Amžinoji šviesa“ nusakomas kaip itin gilus, jautrus ir gražus pasakojimas apie 5 vaikus, kurie galėjo gyventi, tačiau žuvo. Tai kelionė per XX amžių Londone, kuri realiai prasideda 1944 skurdokame Londono pietvakariniame regione, kur didelė minia sueina pasižiūrėti į naujus kaimynų aliuminius puodus. Tai buvo didelė retenybė, kadangi daugelis dalykų buvo išlydyti karo reikalams, todėl nauji aliuminiai puodai kėlė nuostabą. Netrukus atsitinka nelaimingas incidentas – gaisras, kuriame sudega penki vaikai. Toliau istorija plėtojama iš perspektyvos, kas galėjo nutikti su tais vaikais, jeigu jie būtų išgyvenę. Pasakotojas tęsia jų gyvenimas, bėga per XX amžių, pasakoja socialinę, seksualinę ir technologijų revoliuciją ir jų kontekste šių potencialiai galėjusių gyventi vaikų istorijas: kaip jie tuokiasi, skiriasi, vėl tuokiasi, kaip jų vaikų vaikai gyvena... Tai istorija nepavaldi mirčiai ir brėžia galimos realybės perspektyvas ir iškleidžia gyvenimo grožį.

Goodreads reitingas: 3.83 (977 balai)

Nuostabi knyga, galiu jau pasakyti, kad skaitant jos anotaciją jau ėmė piestu stotis gyvaplaukiai. Labai labai norėčiau, kad tokia istorija rastųsi ir lietuviškai. Daugelis ją spėjusių booker‘istų perskaityti prognozuoja, kad ji turėtų būtinai atsidurti trumpajame Booker Prize sąraše ir yra viena iš potencialiųjų knygų laimėti šį apdovanojimą.

Na, štai ir baigėsi visos 13 knygų. Labiausiai lietuviškai norėčiau skaityti Francis Spuffrdo „Light Perpetual“, Richard Powers „Bewilderment“, Maggie Shipstead „Great Circle“, Damon Galgut „The Promise“ ir Rachel Cusk „Secound Place“. O kokie jūsų pasirinkimai?

Kaip visada dalijuosi aistringo Booker Prize apžvalgininko Eric Karl Anderson komentarais apie visas 13 knygų ir jo spėjimus dėl laimėtojo.

Jūsų Maištinga Siela