Filmas: "Tyli naktis" / "Silent Night"

 Sveiki,

 

Ką darytumėte, jeigu žinotumėte, kad Kalėdų dieną jus pasitiktų apokalipsė? Tai ne tie veikėjai, kurie klaustų šio klausimo filme „Tyli naktis“ (angl. Silent Night) (2021), nes jie mažų mažiausiai buki, pernelyg arogantiški ir ... komiški. Jau tiek daug filmų mačiau su tuo „Tyli naktis“ pavadinimu (turime netgi lietuvišką!), kad kaskart vis jie man kitokie, beveik nei žanriškai, nei tematiškai nesusieti. Po ilgų diskusijų dėl filmo „Nežiūrėk aukštyn“ vėl imama gvildenti aktuali humoro tema. Kas tas humoras? Kodėl vieniems juokinga, o kitiems ne? Galbūt, kad tas filmas dėl savo populiarumo pralaužė ilgus dešimtmečius „Vienas namuose“ nusistovėjusius komedijos stereotipus masiniam žiūrovui, o šis pamatęs kitokią pateiktį, jaučiasi sutrikęs, netgi nesupratęs, kad ir kokia man asmeniškai „Nežiūrėk aukštyn“ atrodė juokinga. Visgi britiškoji „Tyli naktis“ taip pat kunkuliuoja ir miksuoja žanrais. Filmas prasideda kaip draminė komedija, kai susirenka seni geri pažįstami, bendrauja savo lėkštais būdais, lepina savo atžalas ir visais atžvilgiais atrodo šiurkštūs, atgrasūs ir nemėgstami žmonės.

 

Režisierė nusprendė surizikuoti ir tose komedijos klišėse papasakoti kiek kitokią istoriją. Link susirinkusiųjų artėja apokaliptinis baisus radioaktyvus ir toksiškas audros štormas, todėl per šventę visi turi išgerti mirties piliulę, nes kitaip visi mirs ne tokia oria mirtimi, o baisiose kruvinose konvulsijose. Kas gi nebijo skausmo? Visi. Todėl banalūs pasišnekučiavimai (kaip panašu į amerikietiškas komedijas!) apie praeities pasidulkinimus ir išdavystes veda prie baisiosios tiesos: kaip tą piliulę sugirdyti savo vaikams? Kitą vertus, filmas toks netikroviškas, kad tas kontrastas tiesiog tampa arba filmo cinkeliu (tokiu pabrėžtinai eklektišku), todėl vieniems tai patiks, o kitiems atrodys totali nesąmonė. Jau vien ką reiškia tėvų ir vaikų santykiai, kurie primena paikas pamočių, įseserių ir tikrųjų biologinių vaikų santykius „Pelenės“ pasakose (įžūlūs besikeikiantys sūneliai ir išlepinta princesė dukrelė). Nusižudymo momentai taip pat komiškai perteikiami, nors suskamba itin dramatiškai, bet vėlgi, šiame filme veikia apgaulingai dviprasmiškai.

 

Kai kas yra pasakęs, kad jeigu nori parašyti gerą ir rimtą knygą apie gyvenimą, būtinai jame turi būti humoro. Paskutinieji filmai apie apokalipses (ar tai būtų „Tyli naktis“, ar „Nežiūrėk aukštyn“), savaip linksmai bandoma prabilti apie civilizacijos mirtį. Gal tai koks naujas naujametinių filmų bumas? Sunku pasakyti, tačiau žiūrisi keistai, bet nepasakyčiau, kad neįtraukiančiai. Visgi tai naujos kultūros perteikimo matas. Kas žino, gal po 50 metų per savo laidotuves organizuosime klounų cirką ar striptizo šokėjas(-us). Juokas juokais, bet pasaulyje tai jau vyksta! Mirsime, todėl apsimeskime, kad to neįvyks iki paskutinės akimirkos.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Leisk jiems kalbėtis" / "Let Them All Talk"

 

Sveiki,

 

Vienas naujausių pripažinto ir žiūroviško režisieriaus Steven Soderbergh filmas „Leisk jiems kalbėtis“ (angl. Let Them All Talk) (2020) šiek tiek nustebino. Jeigu daugelis režisieriaus filmų gana žiūroviški, tai šitas nelabai, pagalvojau filmui įpusėjus. Na, kitą vertus, koks jaunimas ar vidutinio amžiaus žiūrovas tikėdamasis iš kino pramogos, žiūrės filmą apie tris senas moteriškes kelioniniame laive per Atlantą ir analizuos jų pokalbius? Žinoma, nebent susigundysite kino legendomis kaip Meryl Streep, Dianne Wiest, Candice Bergen, kurios ir sukūrė pagrindinius personažus šiame filme.

 

Labai mėgstu filmus apie rašytojus ir jų kūrybines kančias! Čia mes turime Pulitzcerio premija įvertintą pasaulinio garso rašytoją Alice, kuri negalėdama skristi lėktuvu, pasiima sūnėną, dvi drauges ir leidžiasi laivu, kad atsiimtų premiją. Rašytoją slegia vienos knygos šlovė, nors jai patinka kita jos kūrybos pusė. Jausdama nuolatinę kaltę, bet gal to iš dalies nepripažindama, jog sėkmingai knygai siužetą ji „pavogė“ iš geriausios draugės, kuri taip pat yra šioje kelionėje. Jos beveik nesikalba apie tą įvykį, kalbasi apie kelionę, knygas, kūrybą, o tikroji „tiesa“ tarsi lieka visada užnugaryje, todėl žiūrovui belieka laukti sprogimo, kuris, žinoma, filme anksčiau ar vėliau įvyksta, bet kiek kitaip, nei tikėtasi. Iš tikrųjų šis Soderbergho filmas ganėtinai snobiškas (kas nėra blogai, žinoma), didžioji jo dalis nufilmuota laive ir truputį primena intelektualius W. Alleno pasikalbėjimo filmus, todėl nesnobiško kino mėgėjams gali filmas ir nepatikti.

 

Nepaisant visko, įsiminė M. Streep sukurtas egocentrikės rašytojos vaidmuo. Tuštoki pokalbiai apie darbo ir kūrybos reikalus atvirai reiškė, jog su veikėjų santykiais tikrai kažkas negerai. Šiurkštokas ir familiarus elgesys bei nutylėjimai filme pasako kur kas daugiau, nei atviri dialogai. Šioje lėtoje kelionėje per Atlantą galbūt lėkštoka pasirodė kai kurie komedijos elementai. Pagyvenusios senos moterys trokšta romantinio vienos nakties nuotykių ir pinigų, egocentrikė rašytoja nepriima savo asistentės, o jaunasis Romeo sūnėnas kaip tik nusižiūri tą asistentę. Visgi filmas atmosferinis, šiek tiek literatūriškas, keliantis nostalgijas. Kas lieka, kai perplauki ne tik Atlantą, bet ir visą savo gyvenimą? Ar mūsų darbai ir būtis jau tokie reikšmingi, jeigu visi vieną dieną išnyksime? Filmo pabaigoje suskamba viena esmingiausių minčių apie kolektyvinės sąmonės poveikį individams, kaip gyvenimo tėkmėje per kūrybą galima „susikalbėti“ vieni su kitais, pratęsti ir suteikti gyvenimo tęstinumo reikšmę. Tai stebuklas, sako pagrindinė veikėja, o aš tik galiu paantrinti.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: César Aira "Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas"

 César Aira. „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“. – Vilnius: Rara, 2020. – p. 104.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Naujoji Rara leidykla itin nemažai savo knyginio asortimento siūlo mums iš Lotynų Amerikos literatūros, kitaip sakant, kerta langą ne tik į klasikinius ir pačius garsiausius šio regiono rašytojų darbus, bet ir į šiuolaikinę šio kontinento literatūrą, kuri, beveik nėra jokios abejonės, jau tampa tikra klasika. Klasika, kurią galime perskaityti lietuviškai, nesulaukę, kol kas nors bus įvertintas Tarptautiniu Booker ar Nobelio premija. Vienas iš tokių man nežinomų iki šiol rašytojų buvo argentinietis César Aira (g. 1949), kuris gretinamas su svarbiausiais Lotynų Amerikos literatūros prozos balsais, tokiais kaip Roberto Bolaño ir Jorge Luis Borges. Šiuo metu autorius yra per savo netrumpą rašytojo karjerą išleidęs per 120 knygų. Į rankas paėmus jo knygas, nesunku suprasti, kodėl šitoks produktyvumas, nes jo knygos trumputės. Lietuviškai leidykla Rara išleido Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas (isp. Un episodio en la vida del pintor viajero) ir Vaiduokliai. Paprastai šios aptariamos knygos trumpinys yra Nutikimai, o ją išvertė į lietuvių kalbą Aistė Kučinskienė.

 

Istorija pasakoja apie realiai egzistavusį keliaujantį dailininką Johaną Moricą Rugendą (1802–1858) (Johann Moritz Rugendas), kuris, lankydamasis po egzotiškiausias pasaulio vietas, tapė egzotiškus gamtinius kraštovaizdžius. Knygos pradžioje pasakotojas trumpai supažindina su šios asmenybės giminės istorija, tačiau greitai istorijoje susitelkia į laikotarpį, kai Čilės Andų kalnais garsus tapytojas atkeliavo į Argentiną. Argentinos pampos garsėja savo neaprėpiamomis lygiomis plokštumomis, todėl vizualiai nesimato nei iš vienos pusės horizonto pabaigos. Vedamas naujų paieškų ir ambicijų, Rugendas keliauja su savo jaunuoju kompanionu Robertu Krauze į vadinamąją Argentinos „tuštumą“ vien tam, kad patirtų kelionę ir naują erdvę, o šis potyris turi suteikti naujos krypties jo nusistovėjusiai žanrinei tapybai, kurią būtų galima apibūdinti kaip gamtos fizionomiką. Šios tapybos vienas ryškiausių atstovų, dariusių didelę įtaką to laikotarpio keliaujantiems tapytojams (nes juk nebuvo fotoaparatų!) buvo vokietis Aleksandras fon Humboltas (1769-1859), kuris žavėjosi draugo darbais, tačiau skatino nevykti į Argentiną, nes ten nėra ką tapyti. Visgi Rugendas nepaklauso ir jis į Argentiną dukart nukeliauja arkliais ir mulais.

 

Knygos autorius yra argentinietis, todėl jis pasirinko atskleisti paslaptingą, mistinę ir galingą Argentinos kalnų ir plynaukščių bei lygumų žemę pasirinkęs itin mistišką pirmąją Rugendo kelionę. Iš tikrųjų C. Aira nušauna du zuikius: reklamuoja Argentiną ir susieja ją su istorinėmis vokiečių asmenybėmis, todėl sužinome ir apie vieną, ir apie kitą. Autorius pradžioje leidęsis į faktines detales kuria biografinį pasakojimą, tačiau netrukus pakeičia žanrą ir iš faktografinės pereina į fiktyviąją, pasirėmęs išlikusiais tapytojo darbais ir siųstais laiškais seseriai į Europą. Kas iš tikrųjų vyko toje klajoklių žemėje? Ar įmanoma priartėti prie tuštumos?

 

Iš pradžių naivūs eksperimentiniai kelionės motyvai tampa pagrindiniam veikėjui tikru egzistenciniu išbandymu. Tai kelionė į savęs pažinimą. Į savo žvėries ir demoniškąją pusę, bet kartu autorius laikosi dailės istorijos ir jos plėtotės teorijos, išmoningai ir neįkyriai perteikia filosofinį egzistencialistinį pajautą, kitaip sakant, tai veikėjo susitikimas su savimi, paneigiant ir priimant savo ribotumą, tamsumą ir genialumą.

 

Autorius lengvais poetiniais štrichais mistifikuoja pampos lygumas, iš pradžių įterpdamas epizodą iš Biblijos apie skėrių nugraužtus laukus ir gyvulius, vėliau netikėtai ištikusią audrą, į kurią su arkliu papuola pagrindinis veikėjas. Šis epizodas gana kinematografiškas, tačiau ekspresyviai pavykęs, kone mistinis. El minogote ispaniškai reiškia „lėlė“, veikėjas apakintas žaibų, išvysta danguje minogotę, kuri, galima sakyti, nubaudžia veikėją už... pernelyg didelį troškimą pažinti ir suvokti pasaulį. Kitą vertus, tai gali būti ir suvokimas, atėjęs iš kančios, kaip dovana ambicingam tapytojui. Galiausiai po audros keliauninkai aptinka Rugendą su smarkiai subjaurotu veidu.

César Aira

„Stambus randas kaktos viduryje driekėsi žemyn link paršiukiškos nosies, abiejų šnervių, dabar esančių skirtingame aukštyje, ir tęsėsi link ausų raudonų spindulių tinklu. Burna susitraukė iki susiraukšlėjusio ir vagoto rožės pumpuro. Smakras pasistūmė į dešinę, iš jo apskritai tebuvo likusi duobutė, lyg šaukštas sriubai. (p. 49).“ Veikėjas tampa savotišku V. Hugo kvazimodu, apakintas nesiliaujančių migrenos priepuolių, iškreipto monstriško veido, raumenų konvulsijų ir opijaus haliucinacijų, jis imasi ambicingai tapyti batalines indėnų ir vietinių gyventojų kovas pagaliau perprasdamas ir suvokdamas grožio ir bjaurasties, gyvuliškumo ir žmogiškumo ribas. Vėlgi autoriaus sukurtas puikus paradoksas: Rugendas atvyko tapyti išorinio pasaulio, bet kelionėje pertapė savo veidą, atidengdamas išorėn monstriškumą.

 

Monstriškumas knygoje svarbus, nes apakintas haliucionacijų jis ligoninėje regi siaubūnus, o ne žmones, galiausiai pats vienu iš jų pavirsta, bet gebėjimo tapyti ir eskizuoti nepraranda. Įdomūs knygoje dažnai nutylimi Krauzės ir Rugendo santykiai. Du tapytojai: vienas talentingas, kitas stokojantis talento, keliauja drauge ir nors niekur neparašyta, jog jiedu homoseksualai, tačiau tam tikrais rakursais ryškėja jų grožio ir santykių lūžis. „Dendis Krauzė labai vertino savo išvaizdą, dailumą, jaunystę; tai jį išlaisvino nuo prievolės turėti visa kita (p. 86).“ Ir tuo pačiu: „Tai, kad Rugendas jau pasiekęs šią stadiją, buvo galima suprasti iš tylių jo pokalbių su savo paties pokyčiu (išvaizdos ir pasaulio suvokimo): jis stebėjo daiktus – nesvarbu kokius – ir nuspręsdavo, kad jie apdovanoti „esme“, lyg koks girtuoklis, apskretusioje landynėje įsistebeilijęs į apsilupinėjusią sieną, į tuščią butelį, į langinių atbrailą ir matantis, kaip tas objektas išnyra iš niekur, iš ten, kur jį panardino jo paties transas. „Koks skirtumas, kas tai yra!“ – sako estetas, giliausiai įsijautęs į paradoksą. Svarbu, kad tai apskritai yra (p. 86-87).“

 

Skaitant žavi knygos pasakojimo polėkis ir dinamika, autoriaus gebėjimas „įsibėgėti“, o įsibėgėjus paversti biografiją į mistinį sapną, kuris atskleistų gaivališką gamtos grožį, kuris nebrandiems civilizuotiems žmogeliams iš Vokietijos gali būti mirtinas. Pažinti savo žemę ir kraštą, kvėpuoti jos oru, debesimis ir kultūra, reikia laiko. Pabaigoje veikėjas patenka pas indėnus su savo baisiu kvazimodišku veidu ir ima piešti, ima daryti tai atmetęs bet kokias proto diktuojamas sąlygas, piešti iš tos pačios besiveržiančios prigimtinės inercijos, transo, iš gamtos padiktuoto ritmo. Nedidukė knygutė demonstruoja šiuolaikinio Argentinos autoriaus gebėjimą perteikti ritmiškai tekstą, perteikti daugiabriaunes esmes apie pasaulio supratimą ir savo būtį. Skaitydamas vis prisimindavau, jog kažką labai panašiai apie du išprotėjusius keliautojus vokiečius jau buvau skaitęs, tad negaliu neparekomenduoti vokiečių rašytojo Daniel Kehlmann Pasaulio matavimas, kuris kiek kitokiais rakursais bando perteikti svajotojų keliaujančių mokslininkų pasaulio vaizdinį. Tačiau ar įmanoma išmatuoti tai, kas iš pažiūros nuolat kinta? „Tiesioginis pasaulio suvokimas yra tiesiog neįmanomas jau pagal apibrėžtį. Vis dėlto tarpininkavimas tam tikru metu netenka galios, negali sakyti, kad jis pranyksta, atvirkščiai, – tampa perteklinis, ir tuomet tą, kas perduodama per tarpininkus, imi laikyti tikruoju pasauliu, taip įgaudamas galimybę per ženklus jį pažinti, nuogą ir pirmykštį (p. 88-89).“

Johano Moricos Rugendos paveikslai iš šios kelionės.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ann Patchett "Olandų namas"

 Ann Patchett. „Olandų namas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 352 p.

 

Sveiki, knygų gurmanai,

 

Skaitydamas naujausią rašytojos Ann Patchett (g. 1963) knygą Olandų namas (angl. The Dutch House) prisiminiau visas tas sudedamąsias geros amerikiečių grožinės literatūros dalis. Tai ketvirtoji rašytojos knyga, kurią išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o pastarosios vertimų jau kuris laikas labai laukiau, tačiau niekaip nepasitaikydavo geras kūrinys. A. Patchett – garsi amerikiečių romanistė, kuri ne tik rašo, bet ir valdo nuosavo knygyno verslą Tenesio valstijos sostinėje Našvilyje. Kol kas tai antrasis rašytojos romanas, kurį perskaičiau su malonu ir su šiokia tokia nostalgija prisimindamas, kokia autorė puiki buvo pasakotoja romane Vieningieji. Panašios šeimyninės dramos atšvaitai, netobulų yrančių ir vėl susijungiančių šeimų teminiai atšvaitai yra ir naujausiame romane.

 

Olandų namas – tai istorija apie besąlyginę brolio meilę seseriai, nusidriekusi iš vaikystės iki pat senatvės. Pirmuoju asmeniu istoriją pasakoją Danis Konrojus, jauniausias iš Sirilo pirmosios santuokos sūnus. Neturtinga šeima iškart po karo smarkiai praturėjo iš nekilnojamojo turto ir tėvas šeimai nuperka Olandų namus – trijų aukštų, itin prabangiai lyg rūmus įrengtus namus. Ponia Konroj, kuri visą savo gyvenimą praleido skurde, tiesiog negali pakęsti šio namo, todėl ima elgtis itin keistai. Ji palieka vyrą, vaikus ir išvyksta į Indiją padėti skurstantiems. Neilgai trukus Sirilas sudaro kitą santuoką, o vaikai didžiuliame paslaptingame name, stebimi buvusių šeimininkų portretų, kuria savo pasaulį, kurį apkartina atšiauri pamotė Andrėja ir dvi jos dukros. Galiausiai tėvas numiršta ir visas namas su didžiuliu verslu pagal testamentą atitenka ne biologiniams Sirilo vaikams, bet būtent Andrėjai su dukromis. Vaikai netenka visko ir jie yra priversti susikurti skurde savo gyvenimą, kuris, žinoma, kuo puikiausiai pavyksta, tačiau kaskart jie sustoja su mašina prie buvusių savo Olandų namų ir kalbasi apie praeitį, mena ten likusius daiktus, svarsto, kas nutiko namų interjerui, jų slaptavietėms, paveikslams, pamotei ir jos dukroms. Beveik tris dešimtmečius brolis ir sesuo turi šią tradiciją t. y. rūkyti ir stebėti šį namą iš automobilio, perkratant atmintyje užstrigusias detales, jas pertransformuojant ir galiausiai sukuriant savo vaikystės ir netekusios šeimos mitą.

 

Nuostabus romanas, jau perkopęs 50 puslapių, galėjau pasakyti, kad kūrinys pribloškiamai talentingai parašytas. Iš pažiūros lyg melodramatiškas pasakojimas apie vaikus, kurie netenka namų ir tuos namus „nešiojasi“ savo prisiminimuose, tačiau tai kartu pasakojimas apie brolio ir sesers troškimą susigrąžinti pavogtą gyvenimą. Kas jį pavogė, iš tikrųjų vienareikšmiško atsakymo nėra. Tai gali būti ir juos palikusi motina, vaikams nė cento nepalikęs tėvas, juos išvariusi pamotė, o galgi net iš dalies jų susikaupusios nuoskaudos ir pyktis. Tai tarsi savotiška Jonuko ir Grytutės istorija, tik kur kas gyvybingesnė ir realesnė, apimanti JAV šešto, septinto, o vėliau kitus dešimtmečius istorija, todėl romane juntami kontekstiniai šios šalies istoriniai, kultūriniai, industriniai virsmai.

 

Kaip ir romano pavadinime, taip ir pačiame pasakojime, didžiulį vaidmenį vaidina nuolat didingai perteikiamas namas. Žinoma, namas yra ir Danio bei sesers Meivės šeimos tragedijos simbolis. Autorė kruopščiai nuolat pabrėžia jo nepadorią prabangą. „Plokštės buvo išdrožinėtos Italijoje trečiojo dešimtmečio pradžioje, tada dėžėse atgabentos ir sumontuotos Vanhubekų namo apatiniame tualete. Kiek savo gyvenimo metų kas nors paskyrė toms sienoms išraižyti kitoje šalyje? Pakėliau pirštą ir paglosčiau vieną kregždutę. Ar tai turėjo galvoje motina? Jutau, kaip visas namas slegia mane tarsi kriauklė, kurią turėjau tampytis ant kupros visą likusį gyvenimą (p. 95-96).“ Daniui namai reiškė ne tik prabangius rūmus, didingą dekorą, bet ir metafizinę būties naštą, tą didžiulę nesustabdomą šeimos griūtį. A. Patchett išmoningai „suriša“ veikėjus su jų gyvenamąją vieta, panašiai, manau, kaip su mūsų išeiviais ir pabėgėliais, kurie negalėjo grįžti į tėvynę, į savo prisiminimų ir vaikystės žemes, nes ten kur kas daugiau nei žemė, ten visi buvo gyvi ir kitokie.

Ann Patchett

 

Danis dėka užsispyrėlės sesers tampa gydytoju, nors visada norėjo daryti tą, ką darė tėvas – supirkinėti pastatus ir juos nuomoti. Kerštaudami Andrėjai, Meivė verčia brolį išeikvoti vaikams skirtą studijų fondą patiems prabangiausiems mokslams. Tam tikra prasme, pyktis ir paspirtis kaip nors atkeršyti veda veikėjus į keistus gyvenimiškus sprendimus, kad ir kaip beskambėtų paradoksaliai, tai padeda broliui ir seseriai atsitiesti ant kojų. O kieno nors lietuvių giminėje nėra buvę turtinių nesutarimų ir vaidų? Tai taip atpažįstama, todėl tie sprendimai daugeliui iš mūsų savaime suprantami.

 

Vienas svarbiausių knygos paveikimo būdų yra pasakoti apie nuolat kintančius prisiminimus. Pasakojime atsiranda naujų perspektyvų, naujų spalvų, naujų įvykių versijų, o per tai imama jausti, kaip keičiasi veikėjų dvasinė būklę, kaip jie pamažu sensta, pamiršta, vėl atsimena, bet jau kiek kitaip. Tekančio laiko ir viską keičiančio žmoguje motyvas apskritai amerikiečių romanistikoje itin svarbus, jis suteikia įspūdį, jog skaitydamas nugyveni svetimus gyvenimus. Panašiai jutau, kai paskutinįkart skaičiau amerikiečių šiuolaikinio klasiko Philip Roth Kiekvienas žmogus (Vaga, 2019), kuriame taip pat pirmuoju asmeniu bandoma aprėpti kintančios atminties perspektyva patį gyvenimą. „Ji suplakdavo Pūkės istorijas apie pokylius ir šokius su savo vaikystės prisiminimais. Kartais pasakodavo, kad gyveno virš garažo su Pūke, ir jos gerdavo išsivadėjusį šampaną, o kitais kartais būdavo tolima Vanhubekų giminaitė ir užmigdavo nuostabiame kambaryje su sėdima palange, apie kurį tiek būdavo girdėjusi. Dievagodavosi, kad prisimena (p. 252).“

 

Vienas keisčiausių ir daugiausia klausimų palikęs personažas yra Meivės ir Danio motina, kuri visgi reikšmingai kaip paklydėlė sugrįžta (kaip iš dalies ir tikėjausi) į vaikų gyvenimus. Ką autorė norėjo pasakyti apie ponią Konroj? Kodėl ji nekentė namo, pabėgo nuo vaikų, o galiausiai iki savo gyvenimo galo liko Olandų namuose? Kaip turtai ir skurdas susuka ir paveikia žmonėms galvas? Ar motina buvo šventoji? Kad ir kokia motina buvo vaikų vaikystėje, ji gyvenimo pabaigoje, nors ir nepraradusi keisto altruizmo, žymį esminį pokytį. Gyvenimas nebevertinamas pagal namų prabangą ir veikėja ištaria tuos žodžius, kad jai jau neberūpi, kas turtingas, o kas ne.

 

Galiausiai Danis apmąsto tuos 30 metų našlaitystės, kai jiedu su sese sustodavo prie Olandų namų ir tiesiog panirę dūmuose stebėdavo jį iš toli „Savo nelaimę pavertėme fetišu, įsimylėjome ją. Man darėsi bloga supratus, kad taip ilgai ją kurstėme, o ne kad nusprendėme liautis (p. 367).“ Galiausiai Danis, jau būdamas senukas, regi savo dukroje sesers Meivės panašumus ir pratęsia savotišką iliuzinį ryšį. Kyla esminiai klausimai, ar tas ryšys žymi nuostabiausius ir tauriausius brolio ir sesers bendrystės jausmus, padėjusiems kažkada jiems išlikti, o gal tai perdėtas prisirišimas prie praeities, kai mažoji Meivė slaugydavo mažąjį broliuką ir jautė pareigą atstoti jam motiną? Į šiuos klausimus nėra lengva atsakyti, tai A. Patchett sukurtas literatūrinis stebuklas, patirti tą nepaaiškinamą ir iš daug niuansų, įsitikinimų, nuostatų ir aplinkybių sulipdytą pasaulį, kurį gaubia didingi ir kartu baisūs savo prašmatnumu Olandų namai. Knyga, aprėpianti gyvenimo kintamumo esmę, todėl ji šiek tiek liūdna ir dėl to be galo graži.

 

Jūsų Maištinga Siela

Geriausi matyti 2021 metais filmai: top 20

 

Sveiki,

 

Nutariau peržiūrėti geriausius per pastaruosius metus pamatytus filmus ir pareitinguoti. Sunku pasakyti, kas yra tas geras filmas. Iš vienos pusės yra tas, kuris tave emociškai paveikia, apie kurį retsykiais pagalvoji, tapatiniesi ir tai nebūtinai turinio ar technine prasme turi būti įspūdingas filmas. Iš kitos pusės geras filmas – tai novatoriškas, daugiabriaunių idėjų nestokojantis kūrinys, kuris priverčia mąstyti, analizuoti, tikrinti faktus, plėsti horizontus. Yra ir kitokių filmų, kurie pasižymi jautrumu ir meniškumu, įdomia savo nekasdiene pasakojimo struktūra. Kriterijų būna pačių pačiausių, tačiau prabėgus kino metams, pagalvoji, kad neįmanoma laikytis vieno diskurso, filmai tokie skirtingi, kad šis mano reitingavimas nelabai turi didelės prasmės. Visi filmai, kurie atsidūrė mano top 20 sąraše, yra verti žiūrovo laiko ir kiekvienas iš jų gali pasiūlyti skirtingus dalykus.

 

Pridedu nuorodas į apžvalgas.

1. "Žmona" / "The Wife"

2. "Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno" / "Bad Luck Banging or Loony Porn" / "Babardeala cu bucluc sau porno balamuc"

3. "Valchenzė amžiams" / "Walchensee Forever"

4. "Gražiausi gyvenimo metai" / "Les plus belles années d'une vie" / "The Best Years of a Life"

5. "Blogi keliai" / "Погані дороги" / " Bad Roads" / "Pohani dorogy"

6. "Tėvas" / "The Father"

7. "Eik ir žiūrėk" / "Ateik ir pažiūrėk" / "Иди и смотри" / "Ateik ir pamatyk" / "Eiti ir žiūrėti"

8. "Klajoklių žemė" / "Nomadland"

9. "Sibiras. Monamuras" / "Сибирь. Монамур" / "Siberia, Monamour" / "Sibir. Monamur"

10. "Niekada. Retai. Kartais. Visada" / "Never Rarely Sometimes Always"

11. "Nauja tvarka" / "Nuevo orden" / "New Order"

12. "Šuns galia" / "The Power of the Dog"

13. "Floridos projektas" / "The Florida Project"

14. "Darželio auklėtoja" / "The Kindergarten Teacher"

15. "Tonis Erdmanas" / "Toni Erdmann"

16. "Baleto šokėjas" / "Dancer"

17. "Quo Vadis, Aida?" / "Quo Vadis, Aida?"

18. "Gagarinas" / "Gagarine"

19. "Įžeidimas" / "L'insulte" / "The Insult"

20. "Man labai rūpi" / "Nes jai labai rūpi" / "I Care a Lot"

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nežiūrėk aukštyn" / "Don't Look Up"

 Sveiki,

 

Vienas labiausiai pasaulyje paskutiniuoju metu aptariamas filmas – „Nežiūrėk aukštyn“ (angl. Don‘t Look Up) (2021), kurį režisavo daugeliui žinomas ir pripažintas socialinių dramų režisierius Adam McKay. Naujausiame savo filme jis šiek tiek keičia žanrą ir kuria pasaulio pabaigos dramą su absurdiškos komedijos elementais, susikvietęs ryškiausias nūdienos Holivudo žvaigždes ir legendas. Jau vien ką reiškia Meryl Streep, suvaidinusios egocentrikės prezidentės, pasirodymas.

 

Istorija pasakoja apie du mokslininkus, kurie išsiaiškina, kad į Žemės planetą po 6 mėnesių rėšis beveik 10 kilometrų asteroidas. Nuo čia prasideda tikroji komedija, kai pasauliui ir JAV prezidentei mokslininkai bando paaiškinti, jog visiems gresia pražūtis. Iš pradžių pernelyg rimta komedija tampa panaši į nūdienos politikos farsą: žmonės ima abejoti politiniais sprendimais, prie Vyriausybės ir aikštėse rengia pop muzikos pasirodymus, raginama nežiūrėti į kometą, į viršų, nes viskas tėra tik konspiracija. Tuo tarpu rengiami absurdiški bandymai pasiųsti raketą ir pakeisti jos trajektoriją, vėliau – išgręžti ir gauti iš uolienos deimantų. Visos žmonijos išsigelbėjimo pastangos primena mūsų silpnos vyriausybės parodiją. Gal ne tiek parodiją, kas režisieriui pavyko, bet būtent tam tikrą mūsų jau įsigalėjusioje visuomenėje esančius manipuliacijos būdus. Pavyzdžiui, prezidentės ir jo patarėjo kalbos iš tribūnų, per kurias juokiausi, bet visgi susizgribau, jog tokia retorika jau seniai taikoma prieš kiekvieną tragediją ar rinkimus. Žmonių minios, socialinių medijų pokštavimai puikiai pravertė perteikti tą absurdiškai tirpstantį ir varvantį politinį grimą.

 

Kad ir kokia šioji komedija atrodytų nejuokinga, ji išvengia stačios parodijos pačiu taikliausiu būdu – ji tiesiog panaudoja tikrovės atšvaitus. Absurdiškame pasaulyje mes jau gyvename. Kaip veikia karkasinė visuomenė? Netikras vertybes deklaruojanti politika, karai, nesutarimai, reitingai ir iškreiptos vertybės? Filme visa tai vyksta kaip absurdo kakofonija, „Armagedono“ filmo atvirkštinė variacija. Žiūrint tokį filmą kaip „Nežiūrėk aukštyn“, visgi norisi pasakyti, kad kaip gerai, kad tokia niekinga civilizacija, kuriame dominuoja paviršutiniškumas ir vartotojiškumas netrukus išnyks nuo žemės paviršiaus.

 

Režisierius šiuo filmu kritikuoja mūsų įpročius, lengvabūdišką gyvenimo būdą, tuštybę ir empatijos jausmo stygių. Kitą vertus, filmas nesiekia būti tikroviškas, veikėjai vienkrypčiai – daugelis iš jų persmelkti ydų, kurias suformavo karjera, iškreiptos prasmės siekimas. Žinoma, kad ant žemės gyvena ir kitokių žmonių, tačiau filmas nesakyčiau, kad „puola“ nuodėmingąjį žmogų, visgi didžioji filmo idėja yra perteikti pūvančios sistemos pavergtus ir apgautus žmones, kurie elgiasi patikliai kaip avinų banda. Žiūrint į nūdienos vakcinacijos politiką, apgailėtinus Galimybių pasus, mobinguojančius politikus, kai persekiojami abejojantys ir lipdomos antivakserių etiketės, darau prielaidą, kad tas pasaulio pabaigos absurdiškas chaosas jau vienaip ar kitaip vyksta „skaldyk ir valdyk“ politinėje arenoje. Nereikia net kometos. Tu pabandyk nepritarti, suabejoti mokslu, pabandyk nepasitikėti ir tu tapsi „dugnu“, parodijos subjektu. Nors filmas apie pasaulio pabaigą, visgi jis daugiau apie mūsų civilizacijos valdymo ir masinės kultūros paviršutiniškas formas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Matrica. Persikėlimas" / "The Matrix Resurrections"

 

Sveiki,

 

Vienas laukiamiausių „didžiojo kino“ projektų buvo Lanos Wachowski režisuota fantastinė drama „Matrica. Persikėlimas“ (angl. The Matrix Resurrections) (2021), kuris pratęsė beveik prieš 20 metų užbaigtą „Matricos“ trilogiją. Pastarieji darbai gerokai pakeitė holivudinį kiną ir padarė fantastiniam veiksmo žanrui nemažos įtakos. Tik laiko klausimas, kada „Matrica“ turėjo būti vėl sugrąžinta į didžiuosius ekranus, nes ten slypi stulbinančios idėjos bei aukso kasykla žiūrovams. Sunku pasakyti, ko iš tikrųjų tikėjosi kino žiūrovai, nes filmas pasitiktas ir įvertintas labai „drungnai“. Daugelis argumentuoja, kad filme lyg ir niekas nepatobulinta ir niekas novatoriškiau neišvystyta nuo paskutiniosios dalies, nors kino industrijoje daug kas per tą laiką patobulėjo...

 

Pradėsiu nuo to, kad filmas nėra blogas ar prastas. Autorė sąžiningai nusprendė tęsti ten, kur sustojo: po 20 metų atgaivina Neo ir Trinitę naujiems veiksmo nuotykiams. Prie siužeto dirbo knygos „Debesų atlasas“ rašytojas David Mitchell, kuris taip pat moka sukurti sudėtingas rebusą primenančias pasakojimo struktūras. Visgi žiūrint šią neblogai atidirbtą „Matricos“ dalį, galima pagalvoti, kad esu išlepintas įmantresnių siužetų, pavyzdžiui, anuomet pritrenkęs Nolano filmas „Pradžia“ (2010) davė pagrindo suabejoti, ar negalėjo šioji „Matrica“ įdomiau ar sudėtingiau paplėtoti savo idėjas?

 

Filmas iš esmės laikosi ant tų pačių prieš 20 metų suformuotų idėjų t. y. žmonės užmigdyti savo kapsulėse yra nugrimzdę į kolektyvinę pasąmonę, sukonstruotą dirbtinio intelekto-programos, kuri vadinama matrica. Atsibusti ir pasipriešinti bei pamatyti kur kas baisesnę tikrovę yra be galo sudėtinga, todėl Neo ir toliau išlieka tuo išvaduotoju, didvyriu, tačiau jam reikia Trinitės, tos jį pastiprinančios mylimosios. Filmas fokusuojasi į Neo pasimetimą, neigimą ir vėl pripažinimą, bandant susigrąžinti Trinitę. Klasikinė meilės istorija, štai kas iš esmės šiame filme nuvilia labiausiai, kad veikėjų vidiniai motyvai ir intencijos pačios banaliausios ir užuot gelbėjęs civilizaciją, Neo renkasi meilę. Žinoma, meilė nėra savaime banali, tačiau kine tai atsibodę ir nualinti motyvai.

 

Visas likęs „Matricos“ kuriamas pasaulis iš esmės jau buvo išbaigtas iki 2003 metų, tad autorių komanda nusprendė jį išplėtoti per Neo psichiką, įtikinant, jog jis gyvena savo programuotojo gyvenimą, o laisvomis valandomis sėdi pas psichiatrą su juoda kate. Beje, pats geriausias ir įdomiausias vaidmuo šioje dalyje atiteko būtent aktoriui Neil Patrick Harris, pastarasis su ugnele išliko nuo pradžios iki galo. Daug šioje dalyje aktorių iš seserų Wachowskių atėjo iš jų ruošto puikaus serialo „Sense8“ (čia tiems, kurie galvojo, kad kūrėjai gulėjo 20 metų ruošdami vien tik šią „Matricos“ dalį). Buvo smagu juos antraplaniuose vaidmenyse vėlei pamatyti. Šioje dalyje pamatysite beveik visus „Matricos“ kultūros atributus, jau seniai tapusiais ir Helovyno kostiumo detalėmis ir internetiniais memais apie, pavyzdžiui, mėlynas ir raudonas piliules.

 

Filmas praplečia ir išplėtoja senas „Matricos“ idėjas, leidžiasi į dar vieną iliuzijos ir tikrovės priešpriešų kelionę, išplėtoja žmogaus gebėjimą tapti savo tikrovės ir likimo kalviais, tačiau filmas pernelyg susitelkė į plokščios ir paprastos meilės istorijos matmenis, o pabaigoje kone supermenais tapę herojai apstulbina tokiomis netikėtai linksmomis pabaigtuvėmis. Bet kokiu atveju, filmą vertinu kaip dar vieną šios sagos neblogą tęsinį.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela