Šios dienos citata: Marija Antanavičiūtė apie nuomonės pareiškimą, turėjimą ir socialinius tinklus

 

Sveiki,

Šios dienos citata tapo Marijos Antanavičiūtės straipsnio „Apie studentų tylą auditorijose“, kuris publikuotas „Literatūroje ir mene“ (Nr. 4, 2022). Šiaip įdomus visas straipsnis, kuriame autorė svarsto dėstytojo ir auditorijos santykius. Ar tyla ir atsitvėrimas nuo auditorijos tikrai yra geros paskaitos rodiklis? Galiausiai autorė ima svarstyti kur kas plačiau apie socializacijos problemas ir viešąją nuomonę socialiniuose tinkluose, kur neretai dabarties kartai yra vienintelis būdas išsakyti savo pilietinę poziciją. Kiek tai iliuzija, kad tarškindami klavišais ir komentuodami esame svarbūs, manau, kiekvienas pasidarys išvadas pats.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gucci mados namai" / "House of Gucci"

 

Sveiki,

Ridley Scott režisierius yra nemirtingas. Šiuo metu sulaukęs tokio garbingo amžiaus, o vis dar kuria didelio masto grandiozinius kino projektus ir neketina nurimti. Šiuo metu kuria filmą „Napoleonas“, nors dar visai neseniai pristatė visus kino žiūrovus sudominusią kriminalinę dramą „Gucci mados namai“ (angl. House fo Gucci) (2021). Dėl dviejų priežasčių į kiną traukė visi, kas netingėjo t. y. dėl to, kad filmą statė R. Scott ir dėl to, kad jame pirmu numeriu pasirodo Lady Gaga, kurios nepamirštamas rimtas debiutas filme „Taip gimė žvaigždė“ vėlei žadėjo nepamirštamas emocijas.

Filmas pasakoja apie 25 metų moterį Patrizia Reggiani, kuri susipažįsta su turtuoliu Mauricijumi Gucci ir netrukus jaunuolio tėvui prieštaraujant jiedu susituokia ir susilaukia dukters. Bėgant metams Patrizia vis labiau ima kištis į vyro šeimos reikalus, kol sukurpia ambicingą planą, kaip prikelti Gucci mados namus, paveržiant iš giminaičių akcijas. Galiausiai suskaldžiusi šeimą ir vyrą pastačiusi į nemalonę, ji patiria vyro neištikimybę. Pasitarusi su savo būrėja ji ryžtasi labai prastam sprendimui, kas iš esmės sudrebins viso pasaulio žiniasklaidą...

Tiesą sakant, filmas neprailgo, nors ir beveik pustrečios valandos. Kadangi nesidomiu nei Armani, nei Gucci, ir apskritai apie italų kilmės madų grandus žinojau tik apie Versaci nužudymo tragediją iš puikiai sukalto mini serialo „Amerikietiška nusikaltimo istorija“ antrojo sezono. Kalbant apie šį filmą, jis tipiškai epiškas R. Scott filmas, kuris režisūrine prasme lyg nieko naujo ir nepasiūlo, tačiau išlaiko klasiškai tvarkingą pasakojimo naratyvą. Kadangi nieko nežinojau apie Gucci užkulisius, man visų pirma filmas patiko dėl praplečiančios medžiagos: kas galėjo patikėti, kad tokioje giminėje įmanomi tokie dalykai? Žinoma, filmas spalvingas, puikūs veikėjų kostiumai, charizmatiški vaidmenys. Lady Gaga vėl pasirodė puikiai. Filme su draugu susiginčijome dėl kvailelio Paolo aktoriaus. Pasirodo, kad buvau teisus – Jared Leto vėl sunkiai atpažįstamas. Filme pasirodo kino legendos – Jeremy Irons ir Al Pacino, Salma Hayek bei būsima legenda Adam Driver. Nežinau nė vienos priežasties, kodėl šis filmas gali būti laikomas prastu. Netgi tiems, kurie absoliučiai nesidomi mada, manau, filmas susižiūrės kaip nebloga kriminalinė drama.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Bruno Mars – 24K Magic [vinyl, LP] (2016)

 
Informacija apie albumą: Bruno Mars – 24K Magic [vinyl, LP] (2016)

Spektaklis "Borisas Godunovas": informacinis bukletas apie pjesę, aktorius, kūrybinę komandą

Šios dienos citata: Zita Šličytė, homofobinis pasisakymas apie LGBTQ žmones ir Stambulo konvenciją

 Sveiki,

Trumpam Lietuvos žiniasklaidą sudrebino visuomenės veikėjos Zitos Šličytės pasisakymas Kovo 11-osios proga apie Stambulo konvenciją ir žmones, kurie, anot kalbančiosios, skatinami tapti belyčiais. Ką aš galiu pasakyti? Lyg ir svetima gėda, bet lyg ir apie mus pačius. Jos pasisakymas, žinoma, viešojoje erdvėje sulaukė pasmerkimo, tačiau net neabejoju, kad Šeimų maršo atstovai savo forumus susprogdino tarsi metuose būtų paskelbtos antros Kalėdos. Kol homofobai puotauja ir džiūgauja, visgi viešojoje erdvėje dominuoja kritiškas požiūris į Z. Šličytės pasisakymą.

Neseniai perskaičiau tokį pasakymą, kad geriau Lietuva gėjiškoje Europoje, nei Putino hitleriniame režime. Ar tikrai jau yra taip blogai, jeigu laisviems žmonėms leisime būti tuo, kuo jie nori būti ir jaučiasi esą? Tai kam dėl to Kovo 11-oji ir toji laisvė, jeigu vis dar norime žmonėms apynasrio, suvaldyti jų individualybes, susisteminti ir sunorminti jų gyvenimus? Žinoma, kiekvienas tą laisvę supranta vis kitaip ir ponia Zita gali turėti savo poziciją, tik šiek tiek gėda, kad šis ideologinis performansas įvyko tokia proga ir buvo atsiųstas kaip signatarų Trojos arklys. Nesame apsaugoti nuo bukumo. Iš kitos pusės galbūt tai netgi naudinga, nes tokie vieši pasisakymai leidžia greičiau vykti visuomenės lūžiams, nes tos problemos išlenda į viešumą ir tampa aktualios, matomos. Kitaip sakant, homofobė Zita Šličytė pati to neįtardama pasitarnavo Lietuvai.

Jūsų Maištinga Siela

Kodėl davatka Agnė Širinskienė bijo Partnerystės įstatymo?

 

Sveiki,

Kartais atrodo, kad seimūnė Agnė Širinskienė yra tiesiog Petro Gražulio moteriškoji pusė, arba bent jau jo reinkarnacija. Tiesa, nežinia, ar buvusi, ar būsima reinkarnacija. Bet kokiu atveju, Partnerystės įstatymas, kurio laukė nemaža mūsų visuomenės dalis praėjusį rudenį, buvo vėl atidėtas iki šio pavasario dėl kosmetinių niuansų. Žinoma, homofobai ir A. Širinskienė skuba pasinaudoti politine situacija Ukrainoje ir išbraukti Partnerystės įstatymo svarstymą, jį sumenkindami politiniame kontekste. Kaip patogu, ar ne?

Yra anekdotas. „Kada man gyventi ir kurti santykius lygiaverčiai? Palaukite, dabar nepalankus metas, bus matyti po metų... dar po metų... dar po metų.“ Čia kol Agnė Širinskienė numirs, kur mirs visos Agnės Širinskienės žmonėse, kol iš tikrųjų apsivalysime nuo Agnių Širinskienių, kol google pamirš, kad savo duomenų bazėse turi informacijos apie Agnę Širinskienę.

Visgi ilgai galvojau, kokio bieso jai rūpi tas įstatymas, jeigu ji šauni moteris, heteroseksuali, vaisinga, pagamina Kūčioms silkės su grybais, darbo metu sprendžia mums svarbius klausimus ir kitus (nebediferencijuokime pagal lytį veiklų) kitus darbus dirba, rūpi įstatymas, kuris tiesiogiai jos net neliečia? Tik tarnavimas bažnytiniam klerikalizmui, didžiulė atsidavusi davatkystė įpareigoja kitiems kenkti. Tik tai, nes kito atveju, sakyčiau, kad Agnė pamišėlė (neatmeskime ir tokios galimybės). Tik davatka, prisidengus skaros skvernu (šiuo atveju įstatymų lapais) gali žvalgytis ir piktintis, kas priklaupęs, kas atsiklaupęs, o kas išvis tik linktelėjęs prieš Bažnyčios primestą kultūrą (atleiskite, tikėjimo ten taip maža, kad neapsiverčia klavišai rašyti „tikėjimą“).

Agne, mano sese, ką sakė Kristus, kurio žodį veidmainiškai iškraipę skleidžia kai kurie kunigai (ačiūdiev, ne visi)? Kiek dar akmenų turi saujoje, davatkėle, be nuodėmės?

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Karas tarp mūsų ir raganų medžioklė – Oskarą Koršunovą užmušėm, kas kitas?

 

Sveiki,

 

Kai savo socialiniame tinkle pakomentavau prie Rimo Tumino, – kurį ėmė pulti, kas netingi, visi rusofobai ir tie, kurie galbūt tokiais tapo per vieną naktį (kas galėjo pamanyti, ar ne?), – kad prasideda raganų medžioklės sezonas, likau užpiltas socialinių tinklų komentatorių, kad ką aš čia ginu. Žinoma, vyksta karas, situacija baisi. Bet to neužtenka Lietuvoje, mes norime kraujo ir teisingumo čia ir dabar. Kadangi negalime pulti Putino kariaunos, puolame aplinkui savus, manydami, kad šitaip Putinui įžnybsime į pautus. Deja, žnybiame sau.

 

Ilgai laukti nereikėjo, kai krito režisierius Rimas Tuminas, atėjo laikas ir genialiam Oskarui Koršunovui. Priekabių radome. Pateisinimų? O kam ieškoti. Lietuviams, kurie dedasi trokštą taikos ir karo nutraukimo, reikia kažkuo užsiimti ir pirmu taikiniu į tuos, kurie kažkada leptelėjo kažką Rusijoje ar apie ją, rodė ten savo darbus, buvo galbūt ne visada dėl pandemijos ir nuolatinių gąsdinimų adekvatūs ir blaivūs (kas be nuodėmės?), tad pradėkime tarp savų raganų medžioklę. Uždekime fakelus, prispauskime vėliavas prie krūtinės ir veidmainiškai manykime, kad kitus pasmerkdami, pasikoliodami tartiufiškai internete, pavaizduodami paviršutiniškai patriotiškus, nuteisime dar ir saviškius tarp savų. Kas tiems žmonėms negerai, galvoju? Arba aš neįžvelgiu socialinių tinklų tragedijos ir manipuliacijos, ar čia tyčia tas srautas sukuria konfliktų karus, kraujo ištroškusiems lietuviams. Vyksta tikras karas ir žmonės vis dar vieni kitiems pikti arba bent jau bandoma išpūsti tą burbulą, kad tokie yra. Mane gąsdina įsiutusi minia, kuri nieko nebeskiria, nieko nepateisina, tik viską suplakę į visumą trokšta pasitenkinimo.

 

Baisiausias dalykas, kuris plieskiasi paskutinėmis dienomis – rusofobija. Rusai nuo seno yra mūsų tautinė mažuma ir vaikai jau tarp savų, kurie žaidė vienoje klasėje, ima atstumti vieni kitus, nes namuose girdi, kokie baisūs rusais, man pradeda panašėti į spektaklį „Mūsų klasė“, kurį, beje, režisavo pats Oskaras Koršunovas su Klaipėdos dramos teatro aktoriais. Spektaklyje vaizduojami vaikai klasėje, kurioje mokosi lenkai ir žydai, pasikeitus politinei situacijai, lenkai klasiokai ima žudyti žydus... Ar galima šiandien skirti politiką ir militarizmo paimtus karininkus nuo paprastų žmonių? Ar yra racionalus gėrio ir blogio atskyrimas? Šiomis dienomis, kai bandom visomis išgalėmis atitverti Rusiją, man atrodo, labiausiai Lietuvoje dabar pažeidžiami rusų tautybės žmonės ir didelei daliai žmonių nė motais, kad jie prieš karą. Tai raganų medžioklė. Būkite atsargūs, nes jus irgi gali palaikyti raupsuotu, kol baksnojate į kitus ir vadinate juos raupsuotaisiais.

 

Jūsų Maištinga Siela