Šios dienos citata: Krzysztof Czyżewski apie Ireną Veisaitę, Lietuvos ir Lenkijos nesutarimus bei Pogranicze judėjimą

 

Sveiki,

„Kultūros baruose“ (Nr. ½, 2022) publikuotame straipsnyje Pasaulį išgelbės tie, kurie gelbsti savo miestelį. Su Krzysztofu CZYŻEWSKIU kalbasi Marcinas ŻYŁA kalbintas žymus lenkų menininkas dalijasi laukiniais 1991 metais, kada didelė dalis lenkų buvo priešiškai nusiteikę lietuvių atžvilgiu ir dėl Vilniaus krašto, ir dėl asmeninių sumetimų. Krzysztof Czyżewski jau ilgą laiką kuria ir buria nuo Lenkijos centro provincijoje nutolusioje menininkų bendruomenėje, kuri vadinama Pogranicze (Paribiai). Interviu metu jis išsako labai gerų idėjų apie globalizaciją, apie Lietuvos ir Lenkijos santykių raidą, taip pat apie Lenkijos kultūros padėtį anuomet ir dabar. Autorius skatina nesureikšminti vien tik globalių didžių dalykų, bet ir nepamiršti smulkmenų, nes ir miesteliuose, ne tik centruose galima kurti kultūrą.

Kodėl pasirinkau šią citatą, nors galėjau ką nors pozityvesnio? Manau, ji labai gerai atspindi tai, ko trūksta mūsų Lietuvos visuomenėje – dialogo tarp susiskaldžiusių žmonių. Jeigu mes laikysimės tik savo tiesos, kaltinsime ir įrodinėsime, nematydami, kad kitam iš tikrųjų skauda, ką mes iš tikrųjų pasieksime? Tik atsitversime įsitikinimais savam „teisingumo permirkusiame“ gete ir patys save apsikarūnuosime. Irenos Veisaitės pavyzdys, apie kurį byloja lenkų menininkas, yra skaudus empatiškas „ėjimas“ į dialogą, bandymas suprasti kito skausmą. O ką mes darome šiandien? Tik smerkiame, idėjiškai kariaujame, siurbiame vieni kitus teisdami. Manau, tą padarė intelektualusis elitas, kuris sutapo su influenceriais, nusistatę prieš likusią visuomenės dalį, pavadinę juos buduliais, atsilikusiais netgi „ne lietuviais“, o tautos priešais. Ne empatija svarbi, o teisingos pozicijos laikysena svarbi šiandien. Kaip lengva atsitverti primityviais žeminančiais epitetais, negirdint nieko. Manau, inteligentija ir išsilavinusieji smuko, nes ji pirmoji turėjo užmegzti dialogą, nes šiaip jie turėtų lyg ir turėti daugiau supratimo, bet... Sunku, tai reikalauja kantrybės, nes „rėkiančioji minia“ (kaip mėgo daugelis tą įvardyti kaip žeminantį epitetą) yra pernelyg įsiskaudinusi, sulaukėjusi nuo kurtumo. Ir dar baisiau, neišgirsti jie dar labiau užtvirtina valdančiųjų, influencerių ir kitų viešųjų asmenų pozicinę atskirtį tokiu būdu, man atrodo, kad tiek inteligentija, tiek vadinamieji antieuropiečiai sudaro dar didesnę atskirtį nuo Vakarietiškų vertybių.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nežinoma dimensija: paranormalių reiškinių istorija" / "Unknown Dimension: The Story of Paranormal Activity"

 Sveiki,

Kai 2006 metais buvo pradėta filmuoti „Paranormalių reiškinių“ (kai kur verčiama „Paranormalus aktyvumas“) pirmoji dalis, niekas netikėjo, kad filmo autorius vos už 15 tūkstančių JAV dolerių sukurs vieną siaubingiausių visų laikų siaubo filmų. Ir išties, po to, kai 2009 metais debiutavo šis filmas, jis paveikė ne tik mane, bet ir visus, kurie tuo metu žiūrėjo. Šiandien gal jau nebe toks jau baisus dėl užsitęsusios frančizės, filmas sulaukė net septynių dalių. Mačiau tikriausiai visas dalis, vienos patiko labiau, kitos kėlė juoką. Tikriausiai šeštoji dalis buvo iš esmės pasiekusi dugną, o 3D efektai tik suprimityvino siaubą iki švelnios parodijos, todėl kūrėjai padarė ilgą pertrauką, kol visai neseniai grįžo su naujausia dalimi, kuri vėlgi neprilygsta pirmosioms dalims, tačiau ieško naujų pateikčių, o siaubo scenų iš esmės netrūksta, netgi galima žiūrėti kaip atskirą filmą.

Dokumentiniame filme „Nežinoma dimensija: paranormalių reiškinių istorija“ (angl. Unknown Dimension: The Story of Paranormal Activity) (2021) pasakoja apie šios frančizės kūrybos etapus nuo pat pradžių. Dokumentiniame filme kalba pagrindiniai aktoriai pasirodę kiekvienoje dalyje, jie ir kino režisieriai, idėjų autoriai bei kino kampanijos atstovai dalijasi neregėta pirmųjų dalių sėkme ir kūrybiniais paklydimas. Jie visi sutinka, kad kaskart sukurti vis kitą dalį, išlaikant ritmą ir bendrą „pamestos vaizdajuostės“ idėją buvo nemenkas iššūkis, neretai netgi priimami kenksmingi visai frančizei idėjiniai sprendimai.

Man asmeniškai šiame dokumentiniame filme smagiausia buvo klausytis tų pasakojimo dalių, kaip buvo atrenkami neprofesionalūs aktoriai bei kuriami siaubo efektai. Tai galimybė žvilgtelėti, kaip kuriamas siaubas. Aktoriams jis tai smagus žaidimas, į kurį įtraukiami ir aktoriai vaikai, o žiūrovas regi siaubą keliančias scenas. Kur kas mažiau įdomūs filmo platinimo ir kampanijų karai dėl frančizės išpirkimo, kurie, galimas daiktas, labai prisidėjo prie frančizės dalių nuosmukio. Kaskart vis nauja dalis surinkdavo mažiau uždarbio, bet nepaisant visko, kaip teigiame dokumentikoje, visos dalys surinko beveik 900 milijonų JAV dolerių ir iki šiol užima ketvirtą vietą pagal pelningiausią siaubo filmų serijos produkciją, nusileisdama tik tokiems hitams kaip „Nasrai“ ir „Pjūklas“.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Ieva Pakarklytė apie smurto toleranciją

 

Sveiki,

Kad ir kaip bebūčiau nusiminęs Laisvės partijos veikla pandemijos metu, visgi švysteli tam tikros žiežirbos, kurias viltimi nevadinu, bet bent jau judama pagal tai, kas buvo teigiama partijos programoje. Viena iš tokių yra Ieva Pakarklytė, kuri viename interviu teigė, kad Lietuvoje yra smurto tolerancija. Aš bepridursiu: net ne tolerancija, o kultūros „bendravimo ir saviraiškos“ dalis.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad yra labai didelės tiesos. Mūsų visuomenės dauguma yra linkusi drausti-bausti-nokautuoti, nei palaikyti. Jeigu kalbame išskirtinai apie moterų teises – irgi. Prisiminkime, kiek iki triedimo įvarė baimės Stambulo konvencija, kuri turėjo tik paskatinti smurto blokadą prieš moteris. Išvirto daugelis iš medžio ekspertais net neskaitę dokumento. Dar baisiau yra tai, kad smurtas apskritai yra toleruojamas (ypač psichologinis) kaip galios ir viršenybės įrankis valdyti. Mes mylime griežtas diktatoriškas rankeles, mes mylime spaudimą ir smurtą, nes daugelis iš mūsų buvo išdresiruoti kaip šunys nekęsti, nes patys buvo nekenčiami, todėl į problemas ir kai kuriuos žmones reaguojame smurtu.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Kristen Stewart apie pirncesės Dianos vaidmenį ir bulimiją

 

Sveiki,

Mane visada domino istorijos, kaip aktoriai ruošiasi fiziškai ir psichologiškai savo vaidmenims. Štai matytas filmas „Spencer“, kuriame pagrindinį princesės Dianos vaidmenį atliko Kristen Stewart, daugelį nepaliko abejingų ir daug kas pamiršo tuos internetinius memus, kai jos vaidybą lygino su neobliuota lenta.

Visgi galvoju apie patį filmą „Spencer“. Kol žiūrėjau, tol žiūrėjau, kai parašiau įrašą šiame saite, vis mintimis grįždavau prie vaidybos ir filmo netipinio siužeto. Gal netgi nepalankaus karališkai šeimai. Atrodo, kad K. Stewart labai paprastutė tame filme – keliskart persivalgo, bijo karališkos šeimos, jaučia nuolatinį stresą, vienatvę ir vaikystės ilgesį. Kad ir kaip bežiūrėčiau, filmą iš laiko distancijos vertinu dar geriau, nei po seanso.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Krautuvių valsas" / "In den Gängen"

 

Sveiki,

Nemažai tikėjausi iš vokiečių režisieriaus Thomas Stuber filmo „Krautuvių valsas“ (vok. In den Gängen) (2018), kuriame pasirodo mano mėgstamiausias šiuo metu vokiečių aktorius Franz Rogowski. Pastarasis šiame filme atlieka pagrindinį vaidmenį.

Beveik visas siužetas vyksta vienaip ar kitaip dėliojant prekes didžiuliuose sandėliuose ir urmo bazę primenančiame prekybos centre. Jis – tatuiruotas vyrukas be praeities, o ji – ištekėjusi saldainių skyriaus darbuotoja. Abu vienas kitą pastebi, šiek tiek flirtuoja, nutolsta, vėl susieina. Tai išties primena paauglišką meilės istoriją iš serijos „myliu-noriu-negaliu“ ir taip daugmaž visą filmą, kol galiausiai žiūrovas pajunta, jog filmo lokali krautuvės aplinka yra savitai hermetiška socialinė erdvė, kurioje „atrinkti“ specifiniai žmonės, atsidūrę beveik socialinėse paribiuose. Jie bendrauja savita kalba, turi savitą humorą, rengia savitus vakarėlius, vagia išmestą maistą iš konteinerių ir mokosi valdyti tobulai keltuvus...

Iš tikrųjų tikėjausi daug daugiau, gal daugiau emocijų, subtilumo, netikėtų siužetinių linijų. Nesumeluosiu šįkart sakydamas, kad Scanoramos repertuaro filmą sužiūrėjau šiek tiek nuobodžiai. Taip, atmosfera ir specifiškumas filme yra išgautas, bet, dievaži, viskas labai ištęsta ir statiška, todėl filmas dažnai atrodo be dinamikos ir labiau fokusuojasi ne į veikėjus ir vyksmą, o atmosferos kūrimą. Veikėjai irgi atrodo be vidinės dinamikos, nors tenka pripažinti, kad įdomu buvo pamatyti Rogowski pagaliau prislėgtą, susikrimtusį tylenį, o ne charizmatišką maištininką donžuaną. Bet tai tikriausiai viskas, ką gavau iš šio filmo. Ne, meluoju, visgi dabar žinau, kad nėra lengva išmokti naudoti mechaniniu keltuvu ir tam reikia išsilaikyti egzaminus.

Filmas savotiškas, monotoniškas, bet jeigu jums rūpi režisūriniai sprendimai ir krautuvės pavertimas teatru ar savotiška romantiška jausmų šokių sale, manau, galite pabandyti žiūrėti.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Kodėl kūltūros ministras Simonas Kairys ir SRTR direktius Gintaras Songaila nori sunaikinti žurnalą "Kultūros barai"?

 

Sveiki,

Prieš jus galimai paskutinis „Kultūros barai“ žurnalo numeris. Sakau „galimai“ ne visai ironiškai, nors žurnalą nusipirkau vos tik pasirodė, tačiau skaityti pradėjau tik vakarą, nes šis puikus leidinys jau toks, kad nesensta, o jame publikuojami straipsniai nėra tik orų prognozė, kuri nebeaktuali jau kitą dieną. Visgi Laimos Kanopkienės pirmasis straipsnis „Ištrynimas“ labai liūdnas, nes primena nesiliaujamą kultūros įvairovės genocidą.

Leidinį pradėjau skaityti vos pernai, iki tol užtekdavo kitų leidinių, o štai dabar jau pirmu numeriu dairausi „Kultūros barų“. Straipsnio autorė savo straipsnyje viešai išsakė apie siaubingą „Kultūros barų“ finansavimo mažinimą. Įtariamas sąmoningas susidorojimas. Štai kultūros ministras Simonas Kairys tik atsakė, jog leidiniui turėjo ateiti pinigai iš 18 proc. padidinto finansavimo srauto, tačiau, kaip žinia, brangstant popieriui ir sąnaudom, neatėjo. SRTR fondo direktorius Gintaras Songaila, kaip žinia, net neatsakė į tuos klausimus: kas, kaip ir svarbiausia – kodėl?

Toli žiūrėti nereikia, užtenka paskaityti Almanto Samalavičiaus kitą straipsnį „Apie dumble pražystantį lotosą“ ir tampa aišku, jog jis iš esmės stebėdamas visuomenės procesus (pandemijos, ekonomikos valdymo ir nacionalinių švenčių minėjimo neramumus) išskleidžia įvairių tonų spektrą, kuris priešingai nei dažnas „intelektualus“ pasisakymas, nestoja mūru už valdančiuosius, bet aiškiai išdėsto galios svertą turinčių politikų poziciją suagresyvėjusių ir šiek tiek supilietėjusių visuomenės narių atžvilgiu. Tai ne pirmas ir ne paskutinis straipsnis, kuris organiškai apeliuoja į šiokią tokią kritiką, atsisakant budulių, maršistų, dvi Lietuvos socialiniuose tinkluose esančios žeminančios terminologijos, kuri paprastai atstumia „tuos“ nuo auksinių „tokių“. Straipsnis, tarp kitko, labai įdomus, leidžia pajusti subtilumus ir pustonius, o ne vien teisuolišką galingųjų ir nepaklusniųjų rokiruotę ant šventos Lietuvos žemės.

Visgi tokie straipsniai ir žurnalo turinys tikriausiai valdantiesiems kaip durklas po kaklu. Reikia būti pusakliu, jog nesuvoktum, kad ministras Simonas Kairys ir fondo direktorius Gintaras Songaila yra valdančiųjų įtakos zonoje. Valdantiesiems reikia tik dviejų spalvų, geriausia balta ir tik tai jų spalva, o mąstymą veikiantys kultūros leidiniai... juos reikia uždusinti. Kitaip koks paaiškinimas, kad priimtas toks sprendimas? Populiarioji spauda jau seniai nusibaigusi ir išpirkta, „Respublika“ ir „Vakaro žinios“ šiaip kažkokia bulvarinė anekdotinė spauda, nors su ja jau susidorota, dabar atėjo cenzūros tankai prie kultūrinių rimtų leidinių, kurių skaitytojai gal ir nėra dauguma, bet įspūdis toks, kad ir tuos, kurie bando karksėti, bandoma užplombuoti. Sakysite ne taip, Simonai ir Gintarai?

Akylesni turėtų pastebėti, kaip vyrauja spaudos monopolija, pandemija ir karas Ukrainoje išryškino tai, kas buvo atvira. Mes savo žinių ir matymo perspektyvos negalime turėti, nes ji bus laikoma arba budulio, arba „Respublikos“ Tomkaus nesąmonėmis, arba prorusiška demagogija. Pasiūlymas labai paprastas: gal apsimeskime, kad viskas yra gerai ir nieko nevyksta, gyvenkime orvelišką socialinį gyvenimą, bus paprasčiau, o ką mąstyti ir ką žinoti apie pasaulį leiskime tik vienai atsakingai žinias ir tikrovę formuojančiai kampanijai.

Jūsų Maištinga Siela

Laikraštyje "Vakaro žinios" pasirodė Zita Šličytė: leidinys moko moralės, nors pats amoralus?

Sveikučiai,

Kartais norisi pozityvumo, tačiau ima ir patraukia už liežuvio ta mano teisuolio pusė, kuriai sunku pasiduoti. Po audringo skandalo, kurį sukėlė Zita Šličytė savo homofobinėje kalboje Kovo 11-osios proga, regis pergalingas teisininkės ir kankinės Kristaus kelias tik prasideda vis labiau pažerdamas visuomenei pramogos ir apkalbų.

Apie homofobo Vito Tomkaus diriguojamą (Vitas Tomkus) leidinį „Respublika“ ir „Vakaro žinios“ tikriausiai daug kalbėti nereikia, nes visi suvokia, kad tai kliedesiai. Štai prisimenu paauglystę, kai vasaron suvažiavę kaimo paprūdžiais pienburniai dalydavosi „Vakaro žiniomis“ kaip pornografiniu leidiniu, nes ten nuolat publikavo nuogas ir itin erotiškas, šlapius marškinėlius dėvinčias pupytes. Ne vienas tikriausiai iš pornografijos tuo metu bado ir nusimasturbuodavo žiūrėdamas į tą erotiką, o kur dar telefono numeriai, kuriuos šis leidinys reklamuodavo (atrodo, lyg 5 eurai už minutę) pakalbėti su laisvo elgesio moterimi kitapus ragelio. Šiandien šiame leidinyje Zita Šličytė (jeigu netikėti, perskaityti antraštę) suokia apie „Laisvės partijos“ palaidumą?

Žmonės, apie ką mes čia šnekame? Erotinis leidinys, prieinamas vaikams prie „Naminuko“ ir kitų vaikiškų žurnalų mums pasakoja apie politikų paleistuvystę, kai pats siūlo KĄ?

Tiesiog nuostabu, kad šie leidiniai dingo iš prekybos centrų. Juokas suėmė, kai kažkas po mano įrašu šiame poste pakomentavo, jog nervinuosi, kad galimas laisvas žodis. Čia iš serijos: kas apgins Zitą Šličytę? Reikia tam tikriausiai smegenų ir bukumo...

Ir tiesa, „Laisvės partija“ ir Aušrinės Armonaitės saulėlydis jau greitas ir skaudus, ši partija galutinai nuvylė savo rinkėjus ir apskritai jaunus žmones, tačiau ne jų tariamos nuodėmės, mados ir profiliai domina šiame kontekste, o Zitos Šličytės straipsnis pačiame amoraliausiame leidinyje apie moralę. Tai tarsi Užgavėnės per Kūčių vakarienę. Tenka pritarti komentatoriui po Šličytės įrašu, kad ir kaip bebūtų graudu, suokti tokias nesąmones irgi yra žodžio laisvė.

Jūsų Maištinga Siela