Spektaklis: „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (rež. Agata Duda-Gracz)

 Sveiki,

Teko išeiti su šypsena iš Klaipėdos dramos teatro, kuriame mačiau režisierės Agata Duda-Gracz pastatytą įspūdingą dviejų valandų trukmės spektaklį „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Kitaip sakant, apie garsų italų baroko laikotarpio dailininką Michelangelo Caravaggio (1571-1610), kuris nugyveno audringą ir intriguojantį gyventoją, tokį, kokį nugyveno ir kiti žymūs renesanso ar baroko dailininkai, kurių biografijos apipintos legendomis.

Tiesą sakant, prieš keletą mėnesių perskaičiau meksikiečių rašytojo Alvaro Enrigue romaną „Staigi mirtis“, kuriame autorius vaizduoja Karavadžą žaidžiantį tenisą, pastarasis mačas išprovokuos žmogžudystę ir nulems vieno geriausio ir įdomiausio to meto dailininko pabėgimą iš miesto. Visgi rašytojas visiškai kitokiais rakursais perteikia Karavadžo temperamentą (beje, rekomenduoju paskaityti, nes labai įdomiai ir išmoningai parašyta knyga). Režisierė, aišku, remiasi visiškai kitais šaltiniais. Scenoje perteikia Karavadžą (aktorius skusta galva, kuris neatitinka absoliučiai klasikinio dailininko italo, pastarasis dažniausiai vaizduojamas vešliomis juodomis garbanomis), bet ne esmė, visgi įspūdingiausia šio spektaklio dalis – ekspresija ir gebėjimas pasakojant biografinius Karavadžo štrichus perteikti stacionariai jo sukurtus pačius garsiausius paveikslus.

Dailininkas ne tiek jau daug paliko paveikslų, tačiau įėjo į istoriją kaip juodos ir baltos šviesos kontrasto paveiksluose naudotoju, todėl jo didelė dalis paveikslų, žinoma, nutapytų religinėmis temomis, nes užsakovai buvo bažnyčia, tad darbai primena ekspresyvius nušvytimo momentus tam tikrose kančios, euforijos, misterijos, apsireiškimo ar žudymo scenose. Galimas daiktas, kad Karavadžas sukūrė ir krikščioniškų šventųjų štampus, ir pirmiausia pagalvoję, kaip galėjo atrodyti šventieji, mes esame veikiami Karavadžo klasikos.

Grįžtant prie įspūdingo spektaklio, kuris gan sunkokai, tikriausiai, žiūrėtųsi tiems, kurie apie Karavadžą nieko nežino. Todėl labai rekomenduoju atlikti prieš spektaklį savo namų darbus, paguglinti esminę informaciją apie dailininką, pasižiūrėti jo dailės paveikslų, patyrinėti jo dailės darbų temas, raišką, nes po to daug ką atpažinsite spektaklyje ir suprasite scenografijos esmę: dailininko bandymas tapti genialiu ir pripažintu dailininku, kokie buvo pirmtakai iš renesanso, Karavadžą veda į bohemijos pasaulį. Spektaklyje vaizduojama jo liguista meilė prostitutei Lenai, kuri tampa jo įkvėpimo šaltiniu tapant Šv. Mergelę Mariją. Kitą vertus, režisierė tą kontrastą labai ekspresyviai išnaudoja, nors pats Karavadžas buvo, sakyčiau, labiau homoseksualas, nevengė vyriškos erotikos, kuri įkvėpė tapyti šventuosius vyrus.

Keletas Karavadžo paveikslų reprodukcijų religinėmis temomis, kurias galite pamatyti šiame spektaklyje.

Spektaklis skirtas N-18, aktoriai drąsiai kai kuriose scenose vaidina absoliučiai nuogi, manieringai imituoja savo homoerotiška maniera renesanso ir baroko dailės minkštą ir nenatūralią pozą dailėje. Iš esmės tai veikia pačiame spektaklyje ir kaip parodija, ir kaip ironija, iš kitos pusės deklaruoja to meto dailės kanonus. Kontrastų, kurie kuria ironiją, esama ir daugiau, pavyzdžiui, išjuokiamas veidmainiškas katalikų bažnyčios kardinolų pasaulis, popiežius vaizduojamas kaip šuns galva, apsupta gudrių ir įtakingų patarėjų, pilkųjų kardinolų, pastarieji lankosi viešnamiuose ir po pasidulkinimo duoda išrišimą savo nuodėmingosioms. Karavadžas kaip tikras dailininkas visada priklausė to meto bohemiškam skurdžiam luomui, tad įdomu, kad geriausios jo paveikslų idėjos kilo ne spoksant Da Vinčio darbus, o kokios smuklės kertėje. Scenoje svarbi prieblanda, apšvietimas, kuris imituoja Karavadžo paveikslų spalvas, tamsa slepia išvirkusią ir dažnai viešai pozuojama katalikų netikrą vertybių pozą, todėl visas spektaklis pulsuoja šventųjų ir lengvabūdžių orgijomis, kurios iš esmės yra beveik tapačios, tik vieni turi galią ir turtus, o kiti yra priversti išgyventi mekendami avimis.

Man įspūdingiausiai perteiktas spektaklio finalas, kuriame Karavadžo teismas sutampa su genialumo savotišku suvokimu ir pripažinimu. Jo galvoje gimę modeliai, paveikslo fragmentai, paveikti renesanso ir antikos pozų, tampa ir jo teisėjas, ir jo sąžinės gynėjais. Spektaklį lydį nuolat ekspresyvi muzika, kuri paryškina pulsuojančias orgijas ir tamsų dramatizmą, beje, nustebau, kad šis garso takelis yra išleistas vinilo pavidalu ir galima įsigyti už 25 eurus. Prieš eidamas į spektaklį nieko pernelyg nesitikėjau, tačiau likau maloniai nustebintas, ne kartą pravėriau burną nuo perteikto paveikslų misterijos. Intelektualu, ekspresyvu, meniška.

Mano įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Armagedono metas" / "Armageddon Time"

 Sveiki,

Prieš daugel metų Rytis Zemkauskas savo legendinėje TV rubrikoje „Snobo kinas“ pristatydamas režisieriaus James Gray filmą pavadino jį „minkštu“ kaip reta režisieriumi, kuris geba labai jautriai pasakoti paprastas gyvenimiškas melodramas. Tąkart, jeigu neklystu, jis kalbėjo apie režisieriaus filmą „Tarp dviejų mylimųjų“ (2008). Man asmeniškai labai didelį įspūdį padarė jo novatoriška kosminės odisėjos pastatymas su Bradu Pittu „Ad Astra“ (2019), kuris vėlgi lėtai pasakoja mokslinės fantastikos istoriją iš psichologinės pagrindinio veikėjo perspektyvos, kuris bent mano atmintyje išlieka iki šiol. Naujausias režisieriaus darbas „Armagedono metas“ (angl. Armageddon Time) (2022), nors ir neblogai įvertintas, bet prestižinių filmų nominacijose negavo nė vienos nominacijos.

Istorija mus nukelia į 1980-ųjų Ameriką, kur viename iš valstijos miestų gyvena amerikiečių žydų šeima, palaikanti ilgametes šeimos tradicijas. Dėmesio centre – šeštokas Polas Grafas, kuris lanko vietos valstybinę mokyklą, kurioje susiduria kasdien su nepaklusniais vaikais, atžariais ir bausti linkusiais mokytojais. Netrukus klasėje geriausiu draugu tampa klasės nepaklusnusis juodaodis, paliktas antriems metams Džonis. Jiedu netrukus susidraugauja ir abu tampa geri draugai, klasės padaužos. Režisierius tarsi pertransformuoja, jog hiperaktyvus mokinys, negalintis sutelkti dėmesio į mokslą, turi kūrybiško potencialo. Polas nepaklusnus dėl savo lakios fantazijos, Džonis svajoja tapti NASA kosmonautu, nors ir suvokia, kad juodaodžiams į tokias aukštumas visi keliai užverti.

Didžiausia Polo problema ne mokykla ir nepaklusnumas, o jo asmenybės tapsmo ir pasirinkimo problematika. Griežta žydiškų tradicijų besilaikanti šeima savo atžaloms nori kuo geriausio, nes jų seneliai, atvykę iš Europos, darė viską, kad vaikai gautų geriausią išsilavinimą. Polas nori būti dailininku, svajoja būti menininku ir jo viduje jau gimsta įvairios fantazijos, tačiau šeima iš jo tikisi rimto ir gero mokslininko su perspektyvia ateitimi, tačiau Polui tai visai netinka. Galiausiai vaikas dėl nepaklusnumo išsiunčiamas į mokamą privačią mokyklą, kurioje jis jaučiasi svetimas...

Filmas apie augančio berniuko besiformuojančią asmenybę ir vertybes. Filmo problematika yra laisvė būti tuo, kuo nori, ir pasiaukojimas dėl tėvų ir senelių lūkesčių – ką pasirinkti, ir ar gali rinktis? Daug jaunų žmonių dėl geresnio gyvenimo paaukoja savo svajones ir talentus, nes paprasčiausiai yra tik vaikai, paaugliai ir visaip kitaip nuo savo tėvų priklausantys jaunuoliai, kurie negalėjo tuo metu rinktis. Vienintelis būdas yra maištauti, todėl filme blyksteli naivūs Polo sprendimai, stebėtinai kvaili poelgiai, pvz., kompiuterio vagystė, žolės rūkymas ir kt. Kaip lengva išklysti iš kelio, kai augi įvairialytėje socialinėje terpėje, tačiau režisierius neužaštrina filmo didelėmis tragedijomis. Nujaučiama švelniojo ir išmintingojo senelio mirtis buvo kaip kabantis šautuvas spektaklyje, kuris būtinai turėjo iššauti. Žiūrint filmą vėl jaučiamas kažin koks savitas režisūrinis švelnumas, švelni ir savaime suprantama problematika, logiški veikėjų sprendimai, pagrįsti psichofiziniais ir socialiniais sprendimais.

Labai nustebino pagrindinio Polo vaidmens atlikėjas Banks Repeta, kuris labai juslingai, labai savitai perteikė svajoklio išdaigininko bręstančio ankstyvojo paauglio klystkelius. Kažin, ar kas nors užauga nors kartą prie karšto lygintuvo neprikišęs piršto? Tikriausiai, kad ne. Filme sutiksite ir senus kino veteranus Anne Hathaway ir Anthony Hopkins, trumpam pasirodo ir daug kam patinkanti Jessica Chastain, kurie nesukuria kažin kokių itin unikalių vaidmenų, bet visumoje prisideda prie režisieriaus savito kino pasaulio kūrimo visumos. Istorija tvarkinga, skaidri, kad ir su vaizduojamais pagrindinio veikėjo nuopuoliais, perteikta iš vaiko perspektyvos, todėl išlaikoma ir ta skaidri, retsykiais dėl prasto tėvų auklėjimo gniuždomos svajonės graudulys.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fabelmanai" / "The Fabelmans"

 

Sveiki,

Per savo labai ilgą kino karjerą režisierius Steven Spielberg ne tik sukūrė kultinių ir į kino istoriją įėjusių kino juostų, bet ir tapo kitiems režisieriams vadinamojo „didžiojo kino“ ekranuose kūrėjų ikona, įkvėpimo šaltiniu. Man sunku suskaičiuoti, kiek iš tikrųjų mačiau jo filmų, bet geriausius iš geriausių, manau, pavyko nuraškyti. Naujausias Spielbego darbas „Fabelmanai“ (angl. The Fabelmans) (2022), kuris visai neseniai pelnė „Auksinė gaublį“ ir „perspjovė“ J. Camerono „Avataro“ tęsinį, taip pat daug kam patiko, įskaitant ir kino kritikus.

Istorija pasakoja apie septinto dešimtmečio amerikiečių žydų šeimą, kurioje berniukas Semis po apsilankymo kine nenustoja galvoti apie tai, jog pats gali kurti kiną. Mažais žingsneliais, maniakiškai atsidavęs kino kūrimo procesui pamažu Semis tampa tuo, kuo iš tikrųjų nori tapti. Aišku, prieš tai jam reikia įveikti daug išbandymų. Sunkiausia dalis – motinos gili depresija (galimas ir bipolinis sutrikimas). Kažkada mama troško būti garsia pianiste, tačiau jos svajonei nebuvo lemta išsipildyti, todėl jaunajam Semiui tai apmaudu, o kur dar močiutės brolis, kuris apsilanko po laidotuvių ir jam pranašiškai išdėto mintis apie kūrėjo nelengvą dalią, kuri sudrasko ir psichiškai palaužia žmogų. Galiausiai Semis befilmuodamas filmą sužino savo šeimos paslaptį, dėl kurios tampa uždaras...

Visgi didžioji filmo dalis vaizduojama lyg 90-ųjų „Forestas Gampas“, labai panašiu stiliumi. Veikėjai absoliučiai karikatūriniai, lyg iš kokio animacinio filmo. Filmas kaip koks miuziklas be dainų, režisierius lengvais Volto Disnėjaus potėpiais perteikia sudėtingus dalykus, todėl filmas, sakyčiau, tinka žiūrėti su kiek paaugusiais vaikais ir paaugliais, kuriems nereikia uždengti akių, kai kas nors kine pasibučiuoja. Kine vaizduojami augančio kino genijaus sunkumai pirmuosiuose gyvenimo etapuose, kelio atradimo ir vertybių formavimasis, o šis kelias – kartais skausmingas, kartais žaismingas. Juosta iš vienos pusės perteikia šeimos dramatizmą, o iš kitos – menininko pašaukimo problematiką. Lengvo ir pramoginio turinio istorijoje režisierius nevengia humoro, vietomis gerokai perspausdamas, pavyzdžiui, Semio religingosios panelės noras karštligiškai melstis prieš pasibučiuojant, ar berniukų sportininkų smurtas, primenantis filmą „Pusryčiautojų klubą“, bet visumoje viskas perteikta lyg sename 90-ųjų kine, sukuriant dirbtinio ir kiek brodvėjiškai spalvingo šou įspūdį. Jeigu atvirai, filmas absoliučiai man priminė italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988), kuriame labai panašus istorijos naratyvas. Tiesa, ne pats įdomiausias Spielbergo kūrinys, tačiau žiūrisi gerai, lyg vėl skaityčiau „Alisa – stebuklų šalyje“ iš naujo.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Supernova" / "Supernova"

 Sveiki,

Priešingai nei lenkų filmas, kurį režisavo Bartosz Kruhlik, tuo pačiu pavadinimu apie autoavarijos vis intensyvėjančius padarinius, šis britų režisieriaus Harry Macqueen filmas „Supernova“ (angl. Supernova) (2020) bando išskleisti ne intensyvumą ir nevaldomą supernovos chaosą, bet gyvenimo grožį kasdienybėje. Juk gražiausia ir didžiausia mirštančios žvaigždės didybė yra būtent supernovos stadijoje, labai panašiai ir mirštančio žmogaus gyvenime, kai mirtina liga kerta, aplinkiniai ir pats žmogus absoliučiai pakeičia savo santykį su gyvenimu ir įvertina jį iš naujo.

Šioje LGBT minimalistinėje istorijoje pasakojama apie nebe pirmos jaunystės gėjų porą, kuri išsinuomotu furgonėliu traukia į kelionę. Du besipešantys seniai draugystės išbandymus patyrę gėjai, kaip ir dažnai būna pas heteroseksualias poras, jiems irgi iškyla buitinių konfliktų. Galiausiai žiūrovas sužino, jog šioji kelionė ne vien jaunystės ir draugystės pradžios prisiminimų kelionė, bet Taskerio, vieno iš vyruko, paskutinioji kelionė, nes jis serga mirtina progresuojančia liga. Sunku pasakyti, kas toji liga, bet ji atima pamažu tikslingą judesių motoriką ir atmintį (išsėtinė sklerozė?). Vyrai apsilanko pas Semo sesers šeimą ir ten švenčia, tačiau visur tvyro tam tikras nesmagumas, nes visi supranta, jog tai atsisveikinimas su Taskeriu. Galiausiai Semas aptinka įrašą, kuriame Taskeris ruošia jam atsisveikinimą ir maišelyje randa nuodų buteliuką...

Pagrindinius vaidmenis atliko įspūdingas karjeras kine sukūrę Colin Firth ir Stanley Tucci, šiame filme jiedu atliko neįprastus amplua, patvirtindami, kad ir vėl gali imtis sudėtingų ir netipiškų vieno braižo vaidmenų. Filmas romus, minimalistinis, mažo biudžeto, orientuotas į atsisveikinimo su mylimuoju dramatizmą. Čia nerasi LGBTQ užaštrintos problematikos, susipriešinimo su visuomene ar kokių tapatybės konfliktų, gėjų pora atvaizduota kaip bet kuri kita pora, kaip savaime suprantamas dalykas. Iš esmės labai nemėgstu visokių tokių su ligomis ir visokiais vėžiais susijusių filmų, nes jie visi man labai vienodi, tačiau nusprendžiau šitą pažiūrėti dėl LGBT tematikos ir mėgstamų aktorių. Nenusivyliau, filmas gerai pastatytas, nors kažin kokios novatoriškos filosofinės idėjos nesitikėkite, nes viską užgožia tipiška problematikos pozicija: labiausiai kenčia ne mirštantysis, o tas, kuris liks gyvas, bei mirštančiojo noras sutrumpinti kančias, kad netaptų artimiausiam žmogui našta. Iš esmės temos ir problemos nagrinėtos kine jau daugel sykių, galite pasižiūrėti dar vieną atsisveikinimo ir pasiruošimo mirčiai kelionės versiją.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Graikiška kalnų arbata, timsra, sideritis / Greek Mountain Tea (Spartan)

 Sveiki,

Kai šią vasarą keliavau po Graikiją, įsigijau šios arbatos nieko per daug nesitikėdamas. Į vantą primenančias šluoteles surištos žolelės vadinamos timsra, o lotyniškai sideritis. Jos yra keliolika rūšių ir aptinkama išskirtinai tik Balkanuose, daugiausia Graikijoje. Sideritis neatsitiktinai vadinama kalnų žole, nes augti pradeda nuo 1,5 kilometro aukščio ir išvaizda primena šiek tiek lietuvišką ramunėlę, tačiau arbata intensyvaus ir malonaus skonio. Kiti ją vadina geležine žolele, nes ji turi be galo daug geležies junginių ir graikai ją naudoja kaip vaistą nuo peršalimo. Dabar, jeigu būsiu vėl Graikijoje, reiks atskiro lagamino vien tai arbatai susikrauti, bet jau užmačiau, jog galima nusipirkti internetu.

Jūsų Maištinga Siela

Telšiai: Telšių žemėlapis, Žemaitijos sostinė, Masčio ežeras, Telšių kultūros centras

Sveiki,

Vis dar menu kelionę į puikiuosius Telšius. Dalinuosi Telšių miesto žemėlapiu, gautu iš informacinio Telšių kultūros centro. Taip pat čia rasite ir pagrindines lankytinas vietas bei maitinimo įstaigas. Tereikia paspausti ant fotografijos ir ją pasididinti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eksperimentuotojas" / "Experimenter"

 

Sveiki,

Apie šį filmą žinojau seniai, kai peržiūrinėjau aktorės Winonos Ryder filmų retrospektyvą, tačiau taip anuomet šio filmo neteko pamatyti. Režisieriaus Michael Almereyda sukurtas televizinis vaidybinis filmas „Eksperimentuotojas“ (angl. Experimenter) (2015) pasakoja apie tikrai egzistavusį amerikiečių socialinių ryšių mokslininką Stanley Milgram (1933-1984). Istorija mus nukelia į 1961 metus, kai ambicingas ir jaunas mokslininkas sumano atlikti socialinį eksperimentą ir ištyrinėti, kodėl žmonės yra linkę paklusti. Kitaip sakant, paklusnumas valdžiai ar įtakingam asmeniui gali baigtis visos civilizacijos pabaiga.

Stanley Milgram buvo sukrėstas dėl Antrojo pasaulinio karo aukų, jam ramybės nedavė tai, kodėl žmonės žudė kitus nekaltus žmones. Kokia jėga vertė juos laisva valia nužudyti milijonus žydų. Aišku, mes galime tikėti, kad visi vokiečių naciai buvo besąlygiškai išplautomis smegenimis, įtikėją Hitlerio ideologija apie arijus, tačiau mokslininkui aišku, jog visi negalėjo būti vienodai fanatiški, todėl jis ėmėsi eksperimento, kuris, beje, šiame filme perteiktas labai įdomiai. Viename kambaryje elektra kankinamas žmogus, o kankina jį atsitiktinis amerikietis per mikrofoną uždavinėdamas žodžių sekas, kurias teisingai turi pakartoti, o kaskart apsirikus vis didesne elektra krečiamas žmogus. Sąlyga tokia: kad ir kas benutiktų, negalima nutraukti eksperimento. Kiek eilinis amerikietis yra pasiruošęs sadistiškai kankinti kitą žmogų, nes jis dalyvauja eksperimente? Praktiškai visi. Šis skandalingas eksperimentas sako, jeigu dabar (1961 m.) vyktų kažkas panašaus į nacių žudynes, beveik visi amerikiečiai pasirašytų žudyti, nes juk jiems sakoma žudyti.

Aišku, filme vaizduojamas mokslininko sunkios pastangos visuomenei atskleisti šį faktą, mat, daugelis daktarų smarkiai puolė ir kritikavo Stenlio išvadas dėl siaubingai stresą patyrusių eksperimento dalyvių ir jų apgaudinėjimo. Filme taip pat vaizduojami ir kiti įdomūs socialiniai tyrimai, dėl kurių verta žiūrėti šį filmą, bet apie juos nepasakosiu.

Filmas, sakyčiau, nėra kažin koks stebuklas. Du žinomi aktoriai stengiasi perteikti laikmetį ir socialinio eksperimento idėjas, tačiau filmas nėra kažin kokiose aukštumose, nes jo tikslas – supažindinti žmones su šio savo laiku nuvertintu ir nepripažintu mokslininku, pagal kurio pirmines išvadas vėliau buvo suformuoti socialinių ryšių lygmenys. Man šis filmas buvo atradimas, nes gavau be galo daug informacijos, o ir pats eksperimentas žiūrisi labai įdomiai. Nenustojau galvoti apie mūsų pačių paklusnumą šiomis dienomis. Mes esame linkę tikėti, jog elgiamės dažnai pagal savo laisvą valią, o iš tikrųjų kur kas dažniau elgiamės dėl kitų įtakos ir neretai kaip tikra avių banda. Šis eksperimentas patvirtina tai, kad žmogus paklusdamas gali padaryti pačius blogiausius dalykus.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela