Negalėjau būti adekvatus Monikos
Linkytės pasirodymui šį Nacionalinės „Eurovizijos“ konkurso atrankos finale
dainai „Stay“. Be jokios abejonės, kaip ir daugelis palaikiau Ruta Mur ir jos
dainą „So Low“, iki šiol manau, jog ji buvo verta nuo pat pradžių, tačiau tai,
ką padarė Monika Linkytė finale buvo išties įspūdinga. Kaip tik antradienį
turėjau malonumo būti jos koncerte ir girdėti naująją „Stay“ versiją su daugiau
folklorinių elementų ir galiu pasakyti, kad tai buvo taip gerai ir
profesionalu, jog tikriausiai geriausiai skambėjo per visą koncertą.
Daug aistrų sukėlė tai,
jog galutinis variantas ar Ruta Mur, ar Monika Linkytė turėtų važiuoti į
Liverpulį buvo priimtas ne žiūrovų balsų gausos, bet būtent komisijos
sprendimu. Daug nusivylimų, bet man Monikos Linkytės daina išties patiko, ji ir
vėl „Eurovizijos“ kontekste, kaip ir prieš tai buvę mūsų atlikėjai, išsiskirs
savo regioniniu savitumu. Būtų klaida siųsti nuo savęs tiesiog gerą švedišką
tvarkingą, tačiau nuobodų ir neišsiskiriantį gabalą, kurių pilni „Eurovizijos“
pakampiai.
Peržiūrėjau 16 jau
nacionalinių pasirodymų ir galiu pasakyti, kad be danų atlikėjo tikriausiai
Monika Linkytė buvo ta, kuri savo dainavimu, jautrumu ir savitumu išsiskyrė
labiausiai. Daina netipinė ir man ji patinka! Nemanau, kad prasčiau visoje
šioje dainų puokštėje būtų atrodžiusi ir savitumą turinti Ruta Mur, tačiau
nebūkime pikti, palaikykime saviškius, nespjaudykime savo pasipiktinimus
internete, nes Monikos Linkytės daina tikrai smarkiai pagerėjo, o užsienio
pirmieji vertinimai yra palankūs būtent dėl dainos savitumo. Net neabejoju, jog
vėl būsime finale, o kad nelaimėsime, man nė kiek nerūpi.
Jau
daug metų klausausi ir seku pop roko atlikėjos Pink karjerą ir muziką.
Savo vinilo kolekcijoje tikriausiai turiu visus jos išleistus albumus. Turiu ir
tokius, kuriuos galėčiau pavadinti nuklausytus iki kraujo ir kai kuriuos
galėčiau kūrinius paniūniuoti atmintinai. Tokie albumai tikriausiai būtų 2001
metais pasirodęs „Missunderstood“ ir „The True About Love“ 2012 m., kurių
singlai tapo pasaulinio lygio superhitais. Šiandien apžvelgsiu naujausią 9 muzikos
albumą „Trustfall“, pastarasis pasirodė vakar, jį jau legaliai galite
klausytis YouTube kanale.
1.
Pink – When I Get There.
Labai
personalizuota daina, skirta tėčiui. Atlikėja specialiai šiai dainai sukūrė ir asmeninį
vaizdo klipą, kuriame dalijasi savo vaikystės nuotraukomis ir filmuotais
kadrais. Sužinojau, kad Pink tėtis taip pat dainavo ir yra pasirodęs jos
koncertuose. Daina apie tėtį lyriška, pagarba žmogui, suteikusiam gyvybę,
prisiminimų pasidalijimais. Sakyčiau, gera daina, geras vokalas, geras
įprasminimas.
Įvertinimas:
8/10
2.
Pink – Trustfall
Ką
tik išklausiau ir pirmąkart pamačiau prieš 3 savaites išleistą vaizdo klipą.
Daina tikriausiai apeliuoja į pagrindinį viso albumo singlą, nes visgi tai tas
pats pavadinimas. Visgi galvoju, kai Miley Cyrus išleido „Flowers“, internetas
sproginėjo nuo pasidalinimų ir komentarų, o apie šį kūrinį retas kuris kalba,
nes... tikriausiai reikia skandalų, o Pink, dviejų vaikų mama, tikriausiai
skandalams nebenusiteikusi, tačiau kokia kabinanti daina ir kokybė! Iš Pink
pasaulio tai absoliučiai šviežias garsas ir kokybė, o tas fone aidintis garsas
tarsi būtų dainuojama iš aukštybių labai dera su 80-ųjų muzikos greitaisiais
ritmais. Vaido klipas taip pat pilnas skrydžio, jame šmėžuoja LGBTQ+ vaizdai ir
kažkuo šis kūrinys savo visuminiu sumanymu primena senesnį Pink hitą „What
About Us“ (2017).
Įvertinimas:
10/10
3.
Pink – Turbulence
Tiesą
sakant, iš šios dainos nieko nesitikėjau, bet, Dievas mato, ji tooookia gera!
Ir manau, kad jau pradedu regėti viso albumo sumanymą. Gaivūs kosminio skrydžio
garsai ir tolimo aido afektai Pink vokalui taip gerai dera, o ir tekstas apie
vienas kito pasitikėjimą ir vienas kito klystkelius, nuopuolius tampa gyvenimo
savaime suprantamu dalyku, todėl daina apie santykių gydymą. Apie gyvenimo
išgąstį, kuris dažniausiai tėra tik akimirka, tik gyvenimo turbulencija. Kodėl
man atrodo, jog daina tarsi parašyta apie Pink ir jos vyro santykius, o kūrinys
tapo asmeninės patirties universalia dainos medžiaga klausytojams? Kad ir kaip
ten būtų, daina liuks.
Įvertinimas:
9/10
4.
Pink – Long Way to Go ft. The Lumineers
Kūrinys
įrašytas kartu su muzikos grupe The Lumineers vėl primena tykią ir gražią
lopšinę, peraugančią į drąsos ir pasitikėjimo maršą. Po šios dainos
susigraudinau. Pritrenkė paprasti, bet tarsi man (ir daugeliui iš mūsų) išdainuoti
žodžiai: „Manau, galėčiau sustoti, galėčiau sustoti. Ar tu nesupranti, kad mano
visi demonai ir baimės išnyksta? Kai tu būni su manimi, kai tu būni su manimi,
noriu tau parodyti savo randus dienos šviesoje...“ Vau!
Įvertinimas:
10/10
5.
Pink – Kids in Love ft. First Aid Kit
Dvi
merginos pasivadinusios „Pirmosios pagalbos vaistinėle“ įrašė su Pink šią
country pop stiliaus švelnią dainelę, kuri iš vienos pusės labai nuoširdi, iš
kitos neturi kažko, dėl ko šiurptų oda. Bet net neabejoju, kad daina atras savo
klausytoją.
Įvertinimas:
5/10
6.
Pink – Never Gonna Not Dance Again
Pirmasis
Pink šio albumo singlas ir vaizdo klipas, nufilmuotas ant riedučių prekybos
centre. Pozityvus ir spalvingas vaizdinys, kuriame „prasimuša“ ir senoji geroji
rokerė Pink, kuri mėgsta pasijuokti iš rimtų dalykų. Prisimenate superhitą „So
What?“. Šiame vaizdo klipe taip pat galite išvysti pašėlusią Pink, kuri purto
mieguistą ir apatišką pardavėją, o jos išmanųjį įmeta į žuvelės akvariumą...
Dainoje prasimuša disco stiliaus niuansai, kurie dera su pop roko motyvais, pastarieji
vaizdo klipe paniurėlių prekybos centrą paverčia linksmybių naktiniu klubu su
neoninėmis šviesomis.
Įvertinimas:
8.5/10
7.
Pink – Runaway
„Mes
gimėme pabėgti iš viršaus į apačią...“ Atrodo, kad ši vertikalė, kritimas iš
viršaus žemyn yra esminis viso albumo konceptas. Ką jis reiškia? Iš tikrųjų,
kaip šioje dainoje ir sakoma, reiškia nusileisti ant žemės ir gyventi šia
diena, įkūnyti gyvenimo akimirkos grožį. Greito tempo pop disco motyvų daina
man asmeniškai ritmu ir tempu bei dvasia primine Dua Lipos „Physical“ hitą,
tačiau šis panašumas manęs neerzina, nes dabar tokie motyvai yra pop muzikoje
itin populiarūs, o Pink visada šalia savo sumanymų neatsilikdama naudojo madingus
ir populiarius muzikos garsus.
Įvertinimas:
8.5/10
8.
Pink – Last Call
Paskutinis
skambutis prieš pasaulio pabaigą, o Pink prašo pašokti ir atšvęsti gyvenimą,
kuris netrukus pasibaigs. Dainos choras prifarširuotas ironiškų „cha, cha, cha...“,
kurie visoje dainoje sukuria gyvenimo akimirkos šventę. Intriguoja dainos pirminis
uždainis apie regimus angelus ir aureoles, apie žadamą pasaulio pabaigą, bet dideliam
dramatizmui čia vietos nėra, Pink iš visko gali išspausti šventę ir perteikti
net pasaulio pabaigas, akivaizdu, jog tai metafora ir kalbama apie santykių
griūtį, tačiau netgi ir tokias patirtis reiktų vertinti kaip gyvenimo žaidimą.
Įvertinimas:
8.5/10
9.
Pink – Hate Me
Ši
daina – tai ką galima vadinti pop roko razina. Absoliuti Pink klasika ir
stilistika, dėl ko visas pasaulis ir klausosi šios moters. Ar dainą galima pavadinti
pikta ir kerštinga? Tikrai taip! Nežinau šios dainos atsiradimo priežasčių, bet
dainininkė kviečia jos nekęsti, nes ji pikta ragana, kalė ir visokia kitokia
monstrė, kurią sukūrė kiti ir aplinkybės. Galima sakyti, kad tai tam tikra
prasme kaltinimo daina, kuri energingai nukreipta prieš pačią monstrę... Gal
dainos turinys ne pats žaviausias, bet Dievas mato, daina tikras pop roko hitas!
Įvertinimas:
10/10
10.
Pink – Lost Cause
Dar
viena santykių daina su puikiu Pink vokalu. Turi savito turinio panašumų su „Hate
Me“, tik ši daina apie santykių pabaigą, apie tai, kaip vakarėlis nutyla, kaip
visi išsisklaido ir lieka tik nejaukūs dviejų žmonių priekaištai ir
nutylėjimai. Dainininkė sako, kad jos nevadintų pasimetusia, tačiau gali ją
vadinti nevykėle, svetima, bet nepasimetusi, nes ji puikiai žino, kas tuoj
netrukus įvyks. Labai lyriškai ir jautriai perteikta daina dar kartą
patvirtina, jog Pink nėra svetimos vokalinės lyrinės dainos, o jos suspaustas
skausmą perteikiantis jautrumas tikrai prisibels į klausytojų širdis,
patikėkite.
Įvertinimas:
10/10
11.
Pink – Feel Something
Ką aš galiu pasakyti? Dar
viena puiki daina, prisodrinta subtilaus aido, aštraus Pink balso ir choro. Ar
man tik atrodo, bet nemažai šiame albume tokių dainų „nuo širdies“. Šioji dar
viena apie skausmą ir apie negalėjimą mylėti bei įsipareigoti, nes skaudžios
patirtys byloja, jog destruktyvių santykių trauma vis dar gyva. Viena geriausių
šios dainos eilučių: „Aš paprastai sulaužau tuos, kuriuos myliu.“
Psichoterapinio „skonio“ daina, kuri ras savo jautrųjį klausytoją.
Įvertinimas: 9/10
12. Pink – Our Song
Manau, kad tai mano
mėgstamiausia šio albumo daina. Tikrai. Kabina nuo pat pirmosios natos iki pat
paskutinės, vokalas ir aštrėjantys pianino akordai sukuria didėjančio
dramatizmo skausmą ir išgyvenimą. Tas vokalas yra vau! Daina apie asmeninį
santykių karą šioje dainoje suskamba ir kitokia prasme mums, lietuviams, kai
Ukrainoje vyksta karas (nors nebemėgstu visuose kontekstuose sieti šio dalyko,
bet čia labai suskamba). Kaip kažkas iš internautų pastebėjo, šioji daina
atrodo kažkuo panaši Juan Gabriel dainos „Abrázame Muy Fuerte“, ir negaliu
nesutikti, jog tam tikrų emocinių ir dainos prasmių yra.
Įvertinimas: 10/10
13. Pink – Just Say I'm
Sorry (ft. Chris Stapleton)
Daina sako: „Kartais, kai
tu laimi, reiškia, kad iš tikrųjų tu pralaimi“. Daina atliekama su Chrisu
Stapletonu yra vėlgi... Nuostabiai jausminga ir juslinga! Bliuzo ir country
tekstūra perteikta jauki, maloni ausiai daina apie apsiprašymą, apie santykių
konkurencingumą, kuriame nėra laimėtojų ir tų, kurie taria susitaikymo kovoje
paskutinį žodį.
Įvertinimas: 10/10
APIBENDRINIMAS. Jūs
tikriausiai juokaujate, ką? Prieš imdamasis perklausyti šio albumo tikėjausi
absoliučiai ne to. Tikėjausi pilno pop roko paviršutiniškų dainų ir tiesiog
kabinančių lengvų dainų, kurios patiktų masėms, bet Pink albumas „Trustfall“
pranoko bet kokius mano lūkesčius. Šis jautrus albumas, pradedant nuo pirmosios
dainos tėčiui ir baigiant bliuziška meilės pamoka mane, tiesą sakant,
abstulbino! Be jokių abejonių „Trustfall“ tiek muzikaliai, tiek vokališkai,
tiek visu konceptu yra vienas geriausių Pink solo albumų, kuriame rasite ištisą
gyvenimo džiaugsmą ir sudėtingų santykių apmąstymų paletę, kurios idėja yra dangaus
ir žemės vertikalė, pripildyta prasmių ir vokalinių spalvų tokių unikalių,
kuriuos gali transliuoti tik Pink.
Tenka
pripažinti, kad asmeniškai apie Rūtos Mur (Ruta Mur) egzistavimą nieko
nežinojau iki šių metų nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos, kurioje atlikėja
išleidusi ne vieną solo albumą, pristatė ko gero vieną ryškiausių, įdomiausių
ir verčiausių mūsų šaliai atstovauti muzikinių kūrinių „So Low“ (liet. Taip
žemai). Pastarasis kūrinys labai patiko ir užsienio klausytojams, kurie
pasižiūrėję lietuvišką „Pabandom iš naujo“ laidą suskubo dalytis savo
įspūdžiais.
Žemo
tembro atlikėja mus staiga nusviedžia į aštuntą dešimtmetį ir panardina į seną
nostalgišką muziką, prisodrintą sintezatoriaus garsų bei atpažįstamų muzikos
ritmų. Vis galvojau, kokią dainą man ji primena? Prisiminiau grupę „Eurythmics“,
kuri taip pat nevengė panašių muzikos garsų. Viename interviu Ruta Mur
pažymėjo, kad disco muzika ir tai, kas sudėta į „So Low“, nėra toji muzika, su
kuria ji augo ir autoritetai bei muzika išugdžiusi Rutą Mur visai kita. Atlikėja
taip pat pažymėjo, jog nebus dar viena nacionalinės atrankos dalyvių, kuri
metai iš metų bando laimėti. Kitą vertus, niekas taip neskatina balsuoti
žiūrovų, nei baimė niekada neišvysti atlikėjo.
Man
asmeniškai „So Low“ vienas verčiausių ir kokybiškiausių kūrinių šiemet
atrankoje, manau, kad galiausiai finale grumsis su Beatrich bei Monikos
Linkytės kūriniais.
Taip
ir neperskaičiau jaunosios prozininkės, įvertintos Jurgos Ivanauskaitės
literatūrine premija, debiuto „Miesto šventė“, tačiau Linos Simutytės veidą
prisimenu, o susipažinti su šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjais niekada
nėra vėlu. Taip jau nutiko, kad pirmasis skaitytas kūrinys tapo „Semper Idem“
(iš lot. k. Visada taip pat), kuris buvo publikuotas žurnale „Nemunas“
(Nr. 1, 2023), pastarojo viršelį autorė papuošė duodama interviu. Pats
apsakymas užrašytas „Wintertuin“ rašymo rezidencijoje Neimegene, Olandijoje.
Nežinau,
ar tokios prozos reiktų tikėtis skaitant „Miesto šventę“, tačiau „Semper Idem“ turi
savitų prozos privalumų, apie kuriuos trumpai norėčiau sau į paraštę pasižymėti.
Trumpame apsakyme kalbama apie Jutą, kuris bėgdamas nuo savęs ir nepalankios
vietos (taip, kaip dažnai išsiruošia laisvamaniai į gyvenimo kelionę po pasaulį,
netikėtai save kelionėje išbandydami ir permainydami), taip ir Jutas, mėgstantis
persirenginėti moteriškais rūbais, bėga nuo priešiškos aplinkos ir atvyksta į
svetimą Urvinių žemę. Naujoje vietoje staiga Jutas supranta, kad jį visi
priima, išgirsta istoriją apie Milos gyvenvietę, prie Milos upės.
Iš
pradžių atrodo, kad autorė imsis Juto tapatybės problemos, tačiau Jutas didelę
teksto dalį tiesiog klausosi Urvinių istorijos. Jis išklauso istorijos apie
Milo miesto įkūrimą, apie aukojimo apeigas, kurios, tiesą sakant, gana eklektiškai
suyrą ir mitologinių pasakojimų mišinį. Iš vienos pusės tai miesto įkurtuvių
šablonas, primenantis Romos miesto įkūrimą, tačiau autorė įpina ir pagoniškų
baltiškų maginių apeigų ir pertransformuodama užkalbėjimus bei mito pasaulį,
pateikia universalia kalba suprantamas legendų ir padavimų ištarmes. Autorės
kalba stengiasi būti žaisminga, vingri, spontaniška („...ir namus žemumoje
aptraukė purvino aksomo spalvos netrukus įplyšusiu dangaus audeklu.“; „... kaip
Milos slėniai blyksi mažytėmis žiežirbų iškrovomis, tarsi elektra būtų
įsikūnijusi į arogantišką moterį...“), bet tuo pačiu kelia manieringumo,
plepėjimo ir literatūrinės pompastikos įspūdį. Naratyvo netradiciškumas,
neapibrėžtumas, nesuveržtumas iš esmės rezonuoja man su kai kuriais Jurgos
Tumasonytės tekstais.
Jutui
labiausiai patinka Tarnų namas, kuris kartu yra ir švyturys. Kai atrodo, jog
Jutas pritapo prie aplinkos ir naujosios kultūros, paskelbiama evakuacija, nes
Milos upė tuoj pasiglemš romėnų laikų gyvenvietę ir viskas atsidurs po
vandeniu. Veikėjas apsisprendžia niekur nevykti, gyventi palėpėje ir kaip nors
išlaukti, kol vanduo atslūgs, tačiau jis neatslūgsta, priešingai – paskandina
Jutą, pastarasis tik atsidūręs dugne suvokia, kam prabangius daiktais reikėjo
aukoti upei. Čia atsiveria viso apsakymo prasmė.
Lina
Simutytė sugretina karikatūrinį, absurdu, mitologijos šablonais grįstą
pasakojimų formų koliažą su vidinių prasmių simboliais ir metaforomis.
Galiausiai visas Juto bėgimas tampa kaip visada, semper idem, savo vidinės
skausmo upės šėrimas daiktais (čia prisiminiau Justin Timberlake dainą „Cry My
River“), pastarieji gali būti bet kas: savigaila, egoizmas, sunkumai ir t. t.
Siurrealistiniai vaizdiniai rezonuoja su Juto pabėgimo ir atsinaujinimo troškimu,
tačiau sena tiesa byloja, kad nuo to, nuo ko bėgam, likimas grąžina bumerangu.
Milos vanduo nebūtinai žudikas, nebūtinai griaunanti stichija, ji gali būti gyvenimiškų
tiesų ir dėsnių suvokimo atėjimas, apsiplovimas, apsivalymas. Nuo vieno
suvokimo, prie kito. Visada taip pat.
Kai
pirmąkart pamačiau mėnesinio žurnalo „Nemunas“ prenumeratos kosminę
reklamą, nesupratau, kad tai reklama. Pamaniau, kad kokia tiesiog meninių
fotografijų paroda, apipavidalinta kaip tyčia senyvais žmonėmis dėl šventos
kovos su visuomenę persmelkta jaunystės kulto idėja, kuri, tiesą sakant, pamažu
išgyvena saulėlydį ir pradedama socialiai instaliuoti, kad ir pagyvenęs žmogus
yra vis dar veiklus ir įdomus žmogus.
Bet
tai kokia ramybė skaityti „Nemuną“ ir bumbsint troleibuse ant paskutinės
sėdynės galvoti, jog keliauji į Marsą ar Kentrauro Proximą. Šmaikštu, originalu
ir patrauklu! Tiesa, 2023 pirmajame numeryje rasite ir atvirutę su vienu iš
kosminių herojų. Manoji atvirutė jau prirašyta.
Daug
kam patikęs kriminalinis trileris „Nusikaltėlė Emilija“ (angl. Emily
the Criminal) (2022) žadėjo įtempto ir įdomaus siužeto trilerį, tačiau jau
po penkiolikos minučių ėmiau dirsčioti į laikrodį, nes filme kurį laiką nieko
taip įdomaus ir įtraukiančio neįvyko. Visgi sukandęs dantis filmą įveikiau iki
galo.
Istorija
pasakoja apie Emiliją, laisvėje gyvenančią teistą moterį, kuri slegiama skolų
bando visomis išgalėmis kabintis į gyvenimą. Dirbdama juodą darbą maisto
aptarnavimo sferoje Emilijai susimokėjus skolas nelabai užtenka pragyvenimui.
Nuolatinis skurdas ir geresnio darbo paieškos moteriai sekasi labai sunkiai. Iš
vienos pusės ji iš darbo pokalbių išeina pakeltu tonu, nes suvokia, jog
daugelis darbo rinkoje nori tik ja pasinaudoti, dalis sako tiesiai šviesiai:
kartą teistos darbuotojos mums nereikia, mes tokia nepasitikime. Galiausiai
Emilija susiranda nelegalų aferomis grįstą darbą, ji imasi pirkti įvairius
daiktus su padirbtomis kreditinėmis kortelėmis ir pradeda jausti pamažėl
gyvenimo gerėjimą, tik, kaip žinia, kartą paragavus gero gyvenimo, sunku grįžti
į socialinio gyvenimo teisingą gyvenimo tėkmę. Klausimas, kada technologijomis
prifarširuotoje visuomenėje pagaliau išaiškės Emilijos gyvenimas ir jai teks
susigrumti su teisėsauga? Kada kameros pradės platinti vaizdo įrašus su jos
atvaizdu?
Gerai,
filmas nuobodus. Tikrai. Nors jį gana gerai įvertino kino kritikai, tačiau be banko
kortelių padirbinėjimo sistemos nieko šiame filme įdomesnio nepavyko įžvelgti. Nepasakyčiau,
kad kalta režisūra. Režisierius laikosi rimto socialinio dugno ir sunkaus,
prislėgto Emilijos aplinkos perteikiamo tono, tad apie nusikaltimus linksmai ir
išmoningai istorijos nesitikėkite. Pagrindinė aktorė, atlikusi Emilijos
vaidmenį, Aubrey Plaza neatrodo prasta. Vis dar menu jos juokingą vaidmenį
seriale „Parkai ir poilsis“, čia ji tikrai sukūrė gana įtikinamą vaidmenį,
tačiau atrodo, kad didžiausia šio filmo blogybė yra tiesiog pats scenarijus.
Moteris susiduria su išbandymu, ji pasiduoda ir imasi veikti, nes, kaip žinia,
prastos gyvenimo sąlygos, nepastovus, sunkus ir nekvalifikuotas darbas žmones
dar labiau stumia į nusikaltimus, tą Emilija ir daro, iliustruodama daugelį
aferoms pasirašiusius nusikaltėlius. Iš kitos pusės žiūrovas palaiko Emiliją ir
jos sprendimus, nori, kad jai pasisektų ir ji išsikapanotų, tad trumpas meilės
romanas su savo nusikaltėliu šefu, keletas aštresnių nelegalių pirkimų ir persekiojimų,
žiūrėk, jau filmas ir baigiasi. Jis nieko naujo neparodė, nieko nepasakė, tik
pertarė tai, kas dažnai kartojasi iš vieno filmo į kitą. Manyčiau, nieko
neprarasite, jeigu šio filmo ir nepažiūrėsite.
