Knyga: Pilar Quintana "Kalė"

 Pilar Quintana. „Kalė“ – Vilnius: Kitos knygos. – p. 104.

Sveiki, skaitytojai,

Skaitydamas Pilar Quintana (g. 1972) romaną Kalė (ispn. La perra) nesilioviau galvoti apie tailandiečių režisieriaus Apichatpong Weerasethakul Kolumbijoje nufilmuotą tarkovskiškų spalvų turinčią dramą Memoria (2021) su aktore Tilda Swinton. Filme perteikti egzotiškos Kolumbijos vaizdiniai atsigamino skaitant atšiaurius Pilaros Quintanos romano vietas, kurios nė iš tolo neprilygo savo mielais egzotiškais vaizdiniais filme. Filme tankios džiunglės vaizduojamos sodriai žalios, kuriose klaidžiodama Tilda Swinton sutinka žmogų ir ilgai su juo šnekučiuojasi tarsi tai būtų koks nacionalinis sutvarkytas parkas, o Quintanos romane džiunglės, nors ir arti gyvenamųjų pakrančių namų, pilnos baisių šabakštynų, erkių, nuodingų barškuolių, uodų, skaudžiai geliančių skruzdėlių, kraują lakančių šikšnosparnių ir kitų baisybių, o slogi lūšnynų atmosfera per didžiausius karščius, sėdint prie muilo operos su dviem persisunkusiomis dėmėmis po pažastimis nevilioja nei egzotika, nei tolimos šalies romantika.

Kitą vertus, visas Kalės paveikslas perteiktas būtent iš neromantiškos Kolumbijos perspektyvos. „Rašytoja, sukėlusi revoliuciją Kolumbijos literatūroje,“ – sako dienraščio El Pais skambi frazė ant knygos lietuviškojo viršelio, pastarąją kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Alma Naujokaitienė. Istorija pasakoja apie juodaodę moterį Damaris, kuri kartu su savo vyru Rochelijumi gyvena namelyje prie jūros skurdžiame užkampyje toli nuo civilizacijos, kur dažnai skalauja liūtys, kamuoja tvankuma, nuolat dingsta elektra, o vienintelė pramoga yra muilo operos. Damaris jau arti keturiasdešimt, bet jai taip ir nepavyko susilaukti vaikelio, todėl vieną dieną ji įsigudrina parsinešti mažą kalytę ir auginti ją švelniomis sąlygomis, nepaisant vyro priešiškumo. Rochelijus jau augina tris šunis, agresyvius ir smurtu išauklėtus patinus, tad Damaris nusprendžia, jog jos kalytė bus visiškai kitokia.

Didžiąją knygos dalį pasakotoja perteikia Damaris rūpestį kalyte. Visiškai nenuostabu, jog negalėdama realizuoti savo motiniškų instinktų pagrindinė veikėja liguistai rūpinasi ir nepaliaujamai popina savo kalytę Širli, pavadintą Mis Kolumbijos vardu. Kolumbiečiai pakvaišę dėl šio konkurso, panašiai kaip mes dėl kokios nors Eurovizijos, nenuostabu, nes Kolumbijos atstovėms dažnai sekasi šiame konkurse, tad toks šios knygos kultūrinis kontekstas. Damaris Širlę nešiojasi tarp krūtų ir visiškai nesupyksta, kai šioji sudrasko jos liemenėles. „Niekada nepaleisdavo kalės iš akių, jeigu nuklysdavo tolėliau, kviesdavo ją tol, kol priversdavo sugrįžti pas ją, o naktimis ar prieš eidama į kaimą, arba kai būdavo užsiėmusi ir negalėdavo jos prižiūrėti, visada pririšdavo (p. 64).“

Damaris motinystės išbandymas ateina tada, kai Širli vieną dieną dingsta ir nebegrįžta. Moteris taip stengiasi surasti ją džiunglėse, kad net ima rizikuoti savo gyvybe tarsi būtų dingusi jos tikroji dukra. Akivaizdu, jog autorė perteikia moters tiek įtikėjusia Širlės svarba ir yra prisirišusi prie jos, kad nebesvarbu niekas kitas, tik toji kalytė. Tačiau pasakojime įvyksta esminis lūžis, kai Širlė paauga ir pradeda bėgti iš namų, o galiausiai Rochelijus konstatuoja, jog kalė laukiasi. „Damaris jautėsi tokia prislėgta, kad daryti bet ką – atsikelti iš lovos, ruošti maistą, kramtyti – buvo nepakeliamai sunku. Jai atrodė, kad gyvenimas panašus į upelį ir kad jai teko perbristi jį iki juosmens klampojant dumblu, vienai, visiškai vienai, tame kūne, kuris nedavė jai vaikų ir buvo tinkamas tik daiktams gadinti (p. 66).“ Nenuostabu, jog ji jautėsi ne tik nereikalinga, bet visada viską gadinanti, nes Rochelijus nuolat ją žemindavo išsprūdus daiktams iš rankų.

Pilar Quintana

Damaris ir kalytės santykiai tampa komplikuoti, kai ši atsiveda šunyčių, pasirodo, Širli labai bloga kalė, nes nesiteikia žindyti savo palikuonių, o vieną netgi suėda. Damaris visiškai nusivylusi Širle, labai panašiai kaip tėvai, kai jų paaugliai vaikai nepateisina lūkesčių ir prisidaro bėdų. „Ją pradėjo erzinti, kad kalė smirdi, kasosi, purtosi, iš snukio jai tįsta seilės, o lietingomis dienomis pripėduoja stoginės grindis, plyteles sode ir aplinkui baseiną, ji troško, kad kalė dingtų ir nebegrįžtų, kad jai įkristų nuodinga gyvatė (p. 65).“

Nedidelis romanas pasižymi sklandžia ir taupia kalba taip smarkiai nutolusia nuo magiškojo realizmo persunktos Lotynų Amerikos literatūrinės tradicijos. Anotacijoje minima, jog pati Pilara Quintana savo pirmagimio susilaukė perkopusi keturiasdešimtmetį ir būtent tuo laikotarpiu budėdama prie naujagimio laisvomis akimirkomis telefonu parašė Kalę. Romano įtaigą suteikia lakoniškumas, tačiau neatrodo, jog romanas būtų smarkiai fragmentuotas, priešingai – autorė išlaiko įtampą kurdama vyro ir žmonos santykius, nubrėždama socialinį barjerą tarp Damaris gyvenamosios trobelės ir prižiūrimų turtuolių namų. Pabaigoje skalbiamas užuolaidas, kurias veikėja vertino kaip palikimą ir kaip tarnystės bei įsipareigojimą turtuolių šeimai, sudraskė kalė, todėl akivaizdu, kuo visa šioji istorija pasibaigs...

Nepalioviau šią istoriją lyginti su Vandos Juknaitės Stiklo šalimi, kurioje posovietinėje tikrovėje vaizduojama moteris, turėdama nesveiką kūdikį, yra priversta nuskandinti kalės atvestus jauniklius – priešingai nei Damaris atvejis. Vanda Juknaitė taip pat taupiai ir įtaigiai perteikia motinystės problemą per žudymo aktą, todėl ir Kalėje suskamba Jono Biliūno Brisiaus galo kriminalinė linija – žudymo aktas, tik Damaris priešingai nei Biliūno bejausmis žmogus, jaučia ant savo kūno nudaigotos kalės šlapimo dvoką kaip nenuplaunamą kaltės naštą.

Įtaigus mažas romanas parašytas uždegančiai, jaučiant ne tik pagrindinės veikėjos beviltišką kabinimąsi į gyvenimą, bandant kompensuoti savo moteriškumą per motinystės įprasminimą. Kėliau klausimą, kaip būtų Damaris pasibaigę, jeigu ji su Rochelijumi būtų įsivaikinę tikrą kūdikį, kuris užaugęs taip pat smarkiai nuviltų Damaris. Ar ji taip pat pasielgtų, kaip pasielgė su Širle? Ar įmanoma kompensuoti poreikį tapti motina auginant šunis, matant, kaip tos vaisingos kalės atsiveda šunyčius ir gali paprasčiausiai jais nesirūpinti, kai pačiai neduota net išnešioti vaikelio? Romane stipriai papasakojama apie prieraišumą ir liguistą poreikį tapti visaverte moterimi per primestus socialinius stereotipus, nes visavertė moteris yra gimdančioji moteris. Kitą vertus, juntama ir prigimtinis Damaris poreikis gimdyti ir globoti. Vieno vakaro gilus skaitymas, bet klausimai lieka neatsakyti ir vargu, ar atsakomi.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Saulės vaikai", režisierė Laura Groza (Klaipėdos dramos teatras)

 Sveiki,

Dar vienos, tiesa, jau jaunesnės kartos latvių režisierės Lauros Grozos (g. 1985) pirmasis debiutas užsienyje tapo būtent darbas pagal rusų rašytojo Maksimo Gorkio pjesę „Saulės vaikai“ pastatymas Klaipėdoje. 1905 metais parašyta pjesė iš esmės absorbuoja Maksimo Gorkio to meto rusų visuomenės realijas, tai ir bręstantis nepasitenkinimas sistema, perversmas prieš carą, revoliucijos ir atsinaujinimo troškimas bei mirtinos ligos pandeminiam siautuliui, kuri spektaklyje buvo įvardijama kaip „zaraza“. Spektaklio premjera įvyko 2020 metų rudenį.

Priešingai nei tautietė Mara Kimele, kuri Klaipėdoje pastatė pagal Augustą Strindbergo pjesę „Tėvas“, naujosios kartos latvių kūrėja M. Gorkio pjesę sušiuolaikina. Ant elektrinės važiuoklės pasirodęs aktorius Darius Meškauskas, įkūnijęs pagrindinį veikėją Protasovą, atrodė kaip Jėzus Kristus virš vandens. Kitą vertus jo atsainumas, atsipalaidavimas ir laisvamaniškas požiūris į žmonos galimą meilužį tapytoją Vaginą ir šuniškai įkyrų įsimylėjėlės Melanijos persekiojimą, atrodo kone dzenbudistinis, tyras kaip Jėzaus Kristaus mokymai.

Istorija pasakoja apie Protasovo ir jo žmonos Jelenos (aktorė Inga Jankauskaitė) besikuriančias intrigas. Spektaklis taip sumodernintas, jog sunku pasakyti, kokiu laikotarpiu galėtų vykti visas šis veiksmas. Iš vienos pusės tai apie XX amžiaus pradžios rusų visuomenę, tačiau jis gali būti ir XXI amžiaus pasiturinčios amerikiečių šeimos prabangios vilos vakarėlių šurmulyje. Režisierei rūpi nutrinti klišines tradicinio teatro grimasas ir atšviežinti bei modernizuoti Maksimą Gorkio ištarmes taip, kad jau nebegalėtume net atpažinti, jog tai rusų dramaturgija. Galiausiai jai tas ir pavyksta per instaliacijas, baltų gigantiškų skėčių guotą, kurie imituoja saulės šviesą ir kartu apsaugo nuo tos šviesos, pavojų skelbiantys dujų balionai, kurių žarnelėmis veikėjai svaiginasi tarsi narkotikais.

Galiausiai visas spektaklis labai įdomiai žiūrisi, nes jis perteiktas su tokiu kičinio komedijinio muilo operos humoru, kad neiškentėsite nesusijuokę, kai aktoriai, pavyzdžiui, laižo ledus ir flirtuoja kaip kokie Gomesas su Mirtiše Adams, o įsimylėjėliai naivuoliai, bandantys sudaryti skyrybų kontraktus ir nusisavinti sutuoktinių portnerius tarsi daiktus atrodo „aptraukti“ rusiško romantizmo naivumu, perdėtu atlapaširdiškumu, kad neapsigausite, jog tai komiška parodija iš daugelio ramantizmo dvasios įkvėptų ir sukurtų naivių situacijų. Tiesa, tokių veikėjų galite rasti F. Dostojevskio „Idiote“.

Spektaklis absoliučiai perteiktas kaip pramoga, kad net nebandžiau žiūrėdamas įžvelgti kokios nors gelmės. O ar toji gelmė egzistuoja? Veikėjai galiausiai pabaigoje išsitraukia šautuvą ir švaistosi cigaretėmis prie dujų balionų sukeldami katastrofos įspūdį, tačiau prie katastrofos nepriartėja. Ant ko laikosi visas šis spektaklis? Linksmos muilo operos sušaržuotos dramos, kuri kalba apie begalinį, kone maniakišką žmogaus polinkį aistringai įsimylėti ir paskęsti pasmerkiant save aistroms. Absoliutus maksimalus rusiškas romantizmas, perteiktas idealais ir svajonėmis persunktomis aistromis, tačiau, deja, kaip ir Čechovo pjesėse, taip ir šioje istorijoje, aistros nieko gero nežada, priešingai – veda prie beprotybės.

Spektaklis visumoje man labiau patiko už M. Kimelės „Tėvą“, jis modernesnis, linksmesnis, provokatyvesnis. Jeigu stebite, kaip scenografinės idėjos pasitarnauja istorijos vyksmui, atpažįstate detales, kurios padeda aktoriams ir istorijai vystytis, manau, šis spektaklis bus įdomesnis. O ką jau kalbėti apie gerus Dariaus Meškausko, Ingos Jankauskaitės, Eglės Jackaitės, Edvardo Brazio, Karolinos Kontenytės pasirodymus.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Tėvas", režisierė Māra Ķimele (Klaipėdos dramos teatras)

 Sveiki,

Latvių režisierė Māra Ķimele ne kartą dirbo su Klaipėdos dramos teatro aktoriais ir turėjo pasisekimo. 2016 metų rudenį, dar prieš tolimą pandeminį laikotarpį, įvyko spektaklio „Tėvas“ pagal švedų dramaturgo ir rašytojo Augusto Strindbergo (1849-1912) premjera. Deja, man tik dabar pavyko pamatyti šį pastatymą, nes anksčiau nebuvau tiek užsidegęs teatru, tad stengiuosi pavyti nutekėjusį laiką ir pažiūrėti tai, kas anuomet buvo praleista.

Pasakojimas itin klasiškas kaip ir jo pastatymas. Pagrindinė vaidmenį šiame spektaklyje atlieka Klaipėdos dramos teatro pažiba ir Auksinio scenos kryžiaus laureatas Darius Meškauskas, kuris perteikė XIX amžiau pabaigos tėvo paveikslą. Po ilgų santuokos dešimtmečių tėvas, apsuptas namuose jam pataikaujančių ir įkyriai lendančių moterų (uošvė, teta, dukra, žmona, tarnaitė), tėvas jaučiasi nebe padėties šeimininku, o užgožtas namų moteriškų intrigų. Istorija pasakoja lemtingą vienos žiemos prieš pat Kalėdas nutikimą, kai žmona, trokšdama nulemti jųdviejų sugyventos dukters likimą pasilikti namuose, prasitaria, kad galimai tėvas nėra tėvas, todėl dukters likimo spręsti jis negali...

Na ir prasideda viena ilga tėvo beprotybė. Tėvo pabrėžtinas pažeidžiamumas ir tėvystės problema gvildenama palaipsniui tėvui įtikėjus, jog dukra yra kito vyro ir nė vienas pasaulio vyras negali būti tikras dėl savo vaiko. Iš esmės beprotybė kaip ir artėjančios Kalėdos masina šeimos griūtį ir tėvo kaip šeimos patriarchato žlugimą. Stebėdamas namų moteris tėvas kraustosi iš proto, o kai sužino, jog jo žmona ne tik paskleidusi melą apie jo tariamai netikrą tėvystę, bet ir sužino apie neišsiųstus laiškus mokslininkams (mat tėvas tyrinėja meteoritus), visiškai pakvaišta, nes suvokia, koks buvo patiklus visus tuos dvidešimt metų santuokos...

Spektaklio scenografija ir pats pastatymas itin klasiškas, perteiktas XIX amžiaus pabaigos interjere, kurioje namų moterys vilkėdamos jau iš mados išeinančiais Viktorijos laikų drabužiais, slampinėja pakampėmis. Nuotaiką kelia į sceną įnešta kvepianti tikra Kalėdų eglutė, senos mokslinės knygos odiniais viršeliais sako, jog šiuose namuose vyrauja mokslo amžius, nors senutė motina rankomis buria ir bando užkalbėti namus. Iš vienos pusės tai normali XIX amžiaus šeima, o iš kitos ji labai romantizuota, veikėjai silpni, pasiduodantys emocijoms, ypač tėvas, kuriuo lengva manipuliuoti ir uždaryti į beprotnamį.

Iš esmės man šis spektaklis ne tiek apie abejojantį ir protą prarandantį mokslininką, kiek apie šeimos patriarchalinį valdžios sistemą, kurioje užguitos moterys tampa kaip hienos, įsigudrinusios ir išsiugdžiusios manipuliacinius galios žaidimus laimi prieš tėvo kultą, kitaip sakant, ir prieš patį patriarchatą. Nežinau, ar Strindbergas norėjo būtent savo pjese atskleisti tradicinio ir klasikinio vyriškumo naštos užkrautą pažeidžiamumą, tačiau Maros Kimeles interpretacija tą vakarą suskambėjo būtent šitaip. Kitą vertus, spektaklis žadino ir ilgesingą rusiško romantizmo dvasią, kokį galimą aptikti, pavyzdžiui, Čechovo pjesėse – gražiai naivius ir idealizmu sergančius veikėjus, kurie tariasi pakeisią pasaulį ir pagaliau busią laimingi, tačiau esmė tame, kad pasaulio pakeisti negalima, priešingai – reiktų saugotis iliuzijų, kurios kaip „Tėvo“ spektaklyje gali veikėją nuvaryti į kapus.

Manau, iš vienos pusės Marai Kimelei pavyko klasikiniais būdais be jokių įmantrumų, sušiuolaikintų instaliacijų ir triukų sukurti klasikiniu braižu „Tėvo“ pasaulį, todėl nepretenzingam žiūrovui, kuris spektaklyje nori senosios gerosios teatro išlaikytos mokyklos be įmantrybių, šis sąžiningas be triukų ir gudrybių pastatymas labai patiks.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: María Gainza "Regos nervas"

Maria Gainza. „Regos nervas“ – Vilnius: Rara, 2022. – p. 158.

Sveiki, literatūros skaitytojai,

„... galop ar ne visi iš tiesų geri kūriniai tam tikra prasme yra veidrodžiai? Gal geras kūrinys klausimą „kas vyksta“ apverčia į „kas man vyksta“? Negi bet kokia teorija nėra ir autobiografija? (p. 126).“

Puikioji nepriklausoma leidykla Rara toliau tęsia Lotynų Amerikos literatūros populiarinimą ir šįkart ji išleido Argentinos sostinėje Buenos Airėse gyvenančios prozininkės ir meno kritikės Marios Gainzos (g. 1975) debiutinį romaną Regos nervas (ispn. El nervio optico), kurį į lietuvių kalbą išvertė Alexandra Bondarev. Kūrinys parašytas iš autorės patirties dirbant Buenos Airių Nacionalinėje dailės galerijoje, kur eksponuojami ne tik Argentinos, bet ir viso pasaulio žymiausi dailės kūriniai. Autorė kaip kokia gidė panardina į paveikslų prasmes, sulieja autofikcines detales su tapytojų gyvenimo istorijomis ir bando iš esmės paaiškinti subjektyvų meno kūrinio poveikį stebėtojui. Knygos gale reprezentaciniame straipsnelyje apie autorę buvo paminėta, jog pati Maria Gainza šį efektą vadina „... grožio šoku – gelminiu sukrėtimu, asmenybės perorganizavimu, nelemtu meno kūrinio didybės ar tiesiog reikšmingos jo sąsajos su asmeniniu gyvenimu (p. 161).“

Tiesą sakant, labai tikėjausi iš romano pagaviai ir turiningai suveržto pasakojimo, kuris mane praturtintų netikėtais paradoksais ir žiniomis, kokias išskaičiau pernai taip pat Raros išleistame Čilės rašytojo Benjamino Labatuto knygoje Kai liaujamės suprasti pasaulį. Tiesą sakant, su anuo kūriniu Regos nervas turi tam tikrų techninių pasakojimų panašumų, nes romane taip pat nardoma po įvairias menininkų biografijas, tačiau būtent sąryšis su autofikcine pasakojimo gija gana padrikas. Autorė nesistengia tiesiogiai suraišioti vaizduojamos moters visuminio vaizdinio, kuri ir yra jos pačios prototipas. Knyga sudurstyta iš mažų skyrelių, kuriuose kalbama apie kokį nors žinomą paveikslą ir pasakotojos gyvenimo atkarpą, kuri nebūtinai turi kokių nors sąryšių su ankstesniu skyreliu, todėl atrodo, jog tokiu būdu autorė pabėga nuo autofikcijos ir atskleidžia vis kitą moterį su atskira biografija. Toks išakėtas ir fragmentuotas autofikcinės linijos nesulopymas, manau, nepadėjo atsiskleisti visumai, kuri, mano galva, būtų kur kas įtraukesnė ir įdomesnė.

Skaitydami šalia turėkite internetą, nes ne kartą reikės pasižiūrėti dailės paveikslų, kurie nėra knygoje pateikti. Pavyzdžiui, autorė aprašo prancūzų dailininko Huberto Roberto (1733-1808) dailės ikoniškumą. Tapytojas įteisino stoiškai romantizuotą griuvėsių vaizdavimą, labai panašius į senovės Romos miesto likučius su visokiais ant griuvėsių ir kolonų besiilsinčiais šuneliais ir pan. Šalia paradoksaliai autorė perteikia tiesiogines asociacijas su savo motina: „Retsykiais jus suartina vien Hubert‘as Robert‘as, ir kai šitaip nutinka, atstumas tarp jūsų šiek tiek sumažėja. Tai tik akimirka, šviesos blyksnis, nušviečiantis santykius, jei nebūtumėte bijojusios, kad nukris karūna nuo galvos. Tačiau dabar rasti kelią sudėtinga. Visada jai būsi ta, kuri iššvaistė savo laimę, maža ir paika kairuolė, gyvenanti kaip atskalūnė. Kai ji suerzina tave, atšauni, kad tai tavo pasirinkimas, kad tau patinka šitaip gyventi – niekieno žemėje – ir kad vieną dieną iš jos baldų nuolaužų pasistatysi namus (p. 49).“

Maria Gainza

Vienas iš įdomesnių dailininkų Markas Rothko (1903-1970): „Į pietus nuo Sankt Peterburgo įsikūręs Daugpilis, vadintas Dvinsku. Šiandien ši teritorija priklauso Latvijai, tačiau XX amžiaus pradžioje joje viešpatavo carinė valdžia. <...> .... suaugęs Rothko pasakojo: „Kazokai nusivedė būrį žydų į mišką ir liepė išsikasti bendrą kapą. Tą kvadratinė kapą mintyse mačiau taip aiškiai, kad net nežinant, ar žudynės iš tiesų įvyko, ar jas išsigalvojau, tasai vaizdas persekiojo mane visą gyvenimą (p. 93).“ Tai įdomu, nes pasižiūrėjęs Rothko dailės darbus internete, pasakytum, kad jis apsėstas tais išsiliejusiais ryškiaspalviais kvadratais. Kitą vertus, pasakotoja nestokoja gidei būdingų pasakojimo tono ir enciklopedinio pasakojimo, kuris atveria šiaip dailininkų psichologinius ryšius su kūriniais, be kurių tikriausiai romanas taptų labai snobiškai nuobodus.

Vienas įspūdingiausių pasakojimų istorijos dalykų buvo romano pabaigoje apie tapytoją El Greco, istorijoje žinomo kaip Doménicos Theotokópoulos (1541-1614), kilusio iš Kretos ir savo tapyboje vaizdavusio Jėzaus Kristaus ir kitų šventųjų gyvenimus. Autorė jo keliones po Europą ir darbus sieja su savo baime skraidyti, aukščio perspektyva tiek savo gyvenime, tiek dailėje bei broliu gėjumi narkomanu Santjagu, gyvenančiu San Franciske. Su pastaruoju ji bando atnaujinti ryšius, vaikšto po sekvojos mišką, atskleidžia susiskaldžiusios šeimos sutrūkinėjusių ryšių paveikslą, tačiau nedetalizuoja ir nedramatizuoja kurdama vientisą ir nuoseklų tradicinį epinį pasakojimą.

Kitą vertus, romano pabaigoje autorė prisipažįsta: „Kažkokiu paslaptingu būdu galima nuspėti savo likimą; kai kurie įvykiai mums atsiskleidžia kaip pranašystės dar gerokai prieš jiems išsipildant. Kalbu ne apie hipochondriją, o apie tai, ką sakė Jean Rhys: „Ir supratau visą gyvenimą žinojusi, jog taip nutiks.“ Dvejus metus jaučiau, kad kažkas mano viduje negerai. Kai man diagnozavo užkrūčio liaukos vėžį, kone pajutau palengvėjimą (p. 156).“

Regos nervas iš esmės intelektualus skaitymas. Iš vienos pusės autorė suduria meno mokslo įdomybes ir imituoja reklaminį lankstinukų muziejų medžiagą, o iš kitos – lipdo ir kuria savo gyvenimo patirčių ir pažinotų žmonių santykių žemėlapį, pagrįstą pastiprinamaisiais dailės meno kūriniais. Gal tai ir nebus pati mėgstamiausia mano skaityta Raros knyga, tačiau prisiminsiu aistringą autorės polinkį juslingai analizuoti ir perteikti betarpišką meno poveikį: „Grynumo idėja Courbert buvo nė motais: jis siekė kurti paveikslus, kurie persekiotų žmogiškąsias jusles. Štai iš kur radosi Pjero Schjeldahilio mintis, jog išvydus Courbert paveikslą užplūsta noras tekinam bėgti, vesti liaudį į revoliuciją, pulti mylėtis arba sugraužti obuolį. Jo paveikslai kelia žiūrovams vizualiąją karštinę (p. 67).“

Huberto Roberto paveikslas.

Vienas iš Marko Rothko kvadratų.

El Greco vienas iš paveikslų.

Gustave Courbet "Audringa jūra"

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įsikūnijimas. Vandens kelias" / "Avatar: The Way of Water"

 

Sveiki,

Daugiau nei dešimtmetį reikėjo laukti, kol amerikiečių režisierius James Cameron, legendinio filmo „Titanikas“ kūrėjas sukurs „Įsikūnijimo“ tęsinį „Įsikūnijimas. Vandens kelias“ (angl. Avatar: The Way of Water) (2022). Tiesą sakant, net abejojau, ar režisierius grįš prie šio projekto, nes kurį laiką nieko nebuvo galima girdėti apie tęsinių kūrimą, tik užuominas, jog galbūt vieną dieną pasirodys... Anuomet pirmoji dalis 2009 metais, žiūrėta 3D formatu, padarė nemenką įspūdį daugeliui žiūrovų, įskaitant ir mane patį, tad po šitiek laiko visi tikėjomės labai daug iš tęsinio, tačiau dalis žiūrovų, neslėpkime, liko šiek tiek nusivylę.

Istoriją Pandoros planetoje tęsiasi nuo paskutiniųjų įvykių prabėgus daugiau nei dešimtmečiui. Pagrindiniai veikėjai iš ankstesniosios dalies turi susilaukę keturis vaikus, o gyvendami tarp kabančių uolų organizuoja išpuolius prieš žmones, kurie iš planetos nori išgauti naudingų iškasenų. Galiausiai vieną dieną į planetą nusileidžia naujas mokslinis žmonių projektas, naujieji avatarai, kurių atmintis perprogramuota pagal anksčiau kovose žuvusių piktadarių atmintį. Jų užduotis sunaikinti Džeiką, anuomet išdavusį žmonių rasę ir perėjusį į pandoriečių pusę. Didžiausias Džeiko ir jo moters galvos skausmas – maištaujantys ir nuolat į keblias situacijas įsiveliantys jų vaikai. Nereikia būti genijumi, jog suvoktumėte J. Camerono šabloniškamą: ateis akimirka, kada Džeikas turės gelbėti vaikus ir paaukoti save.

Tiesą sakant, tenka pripažinti, kad tiek primoji, tiek antroji filmų dalys yra tradiciškai šabloniškos. Istorija nėra sudėtinga ir absoliučiai pritaikyta masiniam žiūrovui. Piktadariai svetimoje planetoje naikina nuostabią gyvybę, o mėlynoji rasė stengiasi išgelbėti savo tautą ir planetą. Invaziniai žmonės aiškiai koreliuoja su nūdienos žmonėmis, kurie niokoja Žemės planetą, skerdžia gyvulius, kerta miškus ekonomikos reikmėms be jokių skrupulų. Tokiu būdu per kiną bandoma prisibelsti į žmogaus sąžinę, nes, kaip ir filme sakoma, kiekvienas yra atsakingas už viso pasaulio gerovę. Ir su tuo viskas gerai, nes kas kitas, jeigu ne empatiją ir humanizmą skatinantys masiniai filmai gali atverti žmonėms akis?

Šioje dalyje mėlynieji miško pandoriečiai, tiksliau Džeiko šeima, pabėga į pakrančių pandoriečių gentį, kuri genetiškai skiriasi tiek spalva, tiek savo kūno proporcijomis. Čia Džeiko vaikai susipažįsta su milžiniškais banginiais, jūrų žuvimis ir... laukia, kol piktadariai juos aptiks. Galiausiai taip ir nutinka. Vyksta didžiulės batalijos, vandens mūšis, kuriame žudomi intelektualūs vandens gyvūnai, o Džeikas nori išvaduoti savo vaikus ir suvesti sąskaitas su priešu. Viskas labai šabloniškai tikslu kaip ir pirmojoje dalyje, todėl pats filmo siužetas ir jo kulminacija, problematika nėra įspūdinga.

Nepaisant įprastos gėrio ir blogio kovos, nusibodusių siužetinių vingių, paaugliškų veikėjų nesąmonių, imituojančių tuos pačius žmonių elgsenos modelius, filmas įdomus vizualine prasme. James Cameronas randa šiame filme (kaip ir ankstesniajame) balansą tarp primityvoko siužeto ir humanizmo. Jautriai papasakota šeimos istorija, atskleidžiant gyvybės svarbą, trapumą, gyvenimo visatoje grožį, išmoningai sukurtas ištisas pandoriečių etnokultūros pasaulis, nenuslystant vien tik į pramoginio bedvasio kino bedugnę, sadistiškai besimėgaujant kovomis ir kompiuterine grafika. Džiugu dėl to, kad režisieriui ir vėl pavyko pramoginio kino šablonus panaudoti tikslingai žiūrovus ne bukai, o jautriai budinant gyvenimo taikos pajautai ir kančios atjautai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 67/100

INDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Dailė: Rasa Rožinskienė ir jos koliažo angelai

 Laba diena, skaitytojai,

Šiuo metu Klaipėdos dramos teatre vyksta dailėtyrininkės Rasos Rožinskienės dailės darbų paroda „Ką kalba angelai...“. Puošnūs ir itin spalvingi koliažo principu sukurti darbai iš įvairių medžiagų bei nėrinių perteikia angelų idėjas. Kaip pati menininkė teigia, pirmasis angelas „pasiprašė“ prieglobsčio po tėčio mirties. Vėliau susikūrė ir kiti.

Darbai pasižymi sodriomis spalvomis, venecijietiško karnavalo spalvomis, meksikiečių dailininkės Fridos Kahlo tautinių rūbų motyvais, Barboros Radvilaidės renesansiškomis spalvomis ir graviūromis. 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Fo"

 

J. M. Coetzee. „Fo“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 162.

Sveiki, skaitytojai,

„Bet kai pamatysi mane prie pono Fo stalo vedžiojančią plunksna raides, įsivaizduok, kad kiekviena raidė yra akmuo, popieriaus lapas – sala, o aš mėtau tuos akmenis po salą, ir kai darbas bus baigtas, šeimininkas liks nepatenkintas (ar Kruzas kada nors buvo patenkintas tavo triūsu?) ir teks man iš naujo juos rinkti (vaizdžiai tariant, išbraukti, kas parašyta) ir išdėstyti kitokia tvarka, ir taip be galo be krašto, kiekvieną dieną; ir visa tai todėl, kad ponas Fo pabėgo nuo savo skolų. Kartais man atrodo, kad aš tapau verge (p. 87).“

Neslėpsiu džiaugsmo, kad leidykla Sofoklis ir toliau nuosekliai leidžia iš Pietų Afrikos kilusio ir jau daug metų Australijoje gyvenančio nobelisto J. M. Coetzee (g. 1940) literatūrą. Naujausias jo romanas Fo (angl. Foe) originalo kalba pasirodė 1987 m. ir sulaukė puikių literatūros skaitytojų ir kritikų vertinimų. Rašytojas šįkart pertransformuoja Danielio Defoe (iš jo pavardės nuotrupos ir sukurtas romano pavadinimas) nuotykių kultinį romaną Robinzonas Kruzas (1719).

Kaip jau įprasta J. M. Coetzee stiliui, taip ir šiame romane naudojama daug neapibrėžtų alegorinių pasakojimo būdų, kurie iš vienos pusės atrodo sąlygiškai komiškai absurdiški, iš kitos pusės sukelia tikrą prieštaringų prasmių daugiaplaniškumą. Iš Europos į Naująjį Pasaulį savo dukters ieškoti išplaukia Suzana Barton. Po kelerių metų neradusi atžalos ji grįžta į Europą, tačiau pakeliui laive kyla maištas. Sukilėliai nužudo laivo kapitoną, o jo meilužę Suzaną Barton įsodina į valtį su kapitono lavonu ir paleidžia į vandenyną, kol moteris galiausiai atsiduria negyvenamoje saloje, kurioje ji sutinka jau daug metų čia gyvenantį Robinzoną Kruzą ir jo nuolankų vergą Penktadienį.

Atsidūrusi saloje Suzana bando užmegzti ryšį su asketiškuoju Kruzu, tačiau susikalbėti sunku, ilgi metai praleisti saloje pakeitė vyrą. Suzaną be Kruzo labiau domina juodaodis vergas Penktadienis, kuris saloje atsidūrė kartu su Kruzu. Nuolankiajam išpjautas liežuvis, todėl jis žino tik jam būtiniausias Kruzo duodamas komandas, o tai nepaprastai trikdo pačią veikėją, nes ji taip trokšta sužinoti Penktadienio asmeninę istoriją, jog parsigabenusi jį į Angliją bando išsiųsti laivu į Afriką. Faktas labai absurdiškas, nes Suzana įtikėjusi, jog pats Penktadienis pirštu parodys laivo kapitonui, kur sustoti ir jį išleisti, nes Penktadienis turi, anot jos, turėti intuiciją, kur jo tikrieji namai. „Kai ateis laikas, esu tikra, jis žinos <...>. Gimtųjų namų jausmas niekada neapgauna (p. 110).“

Suzana sukuria ne vieną teoriją, viena iš jų, kad Kruzas pats išpjovė Penktadieniui liežuvį ir pavertė savo vergu, tad ji niekaip negali suprasti, kodėl Kruzui taip brangi toji asketiška negyvenama sala, kodėl jis nepalieka savo asmeninės istorijos liudijimų, nepiešia savo dienoraščio užrašų ant uolos, nebando išmokyti Penktadienio naujų žodžių, kad galėtų pratęsti civilizuotą pasaulį ir taip perduoti toms kartoms, kurios čia atplauks ir pamatys kadaise gyvenusius žmones. Kruzas atrodo pernelyg primityvus, jis tiesiog mėgaujasi dienomis ir dažniausiai mąsliai tyli, o susirgdamas karštine pasveiksta pats, tačiau vos tik jis patenka į laivą, miršta nuo tos pačios ligos. Autorius tarsi ryškina žmogaus skirtingas sąlygas, kuriose veriasi skirtinga žmogaus prigimtis. Vieniems gamta ir askezė yra tai, kas palaiko ilgus metus gyvybę, o civilizuotas pasaulis gali pražudyti akimirksniu. Suzana neabejotinai atstovauja civilizacijai, todėl mano, kad ir Kruzui reikia to paties, ko ir jai.

Suzanai Barton Anglijoje stengiasi Danieliui Defoe, kurį vadina ponu Fo, perduoti savo, Penktadienio ir Kruzo salos istoriją, jai tai taip svarbu, nes pats Kruzas tokio „įsiamžinimo“ neturėjo ir nieko, išskyrus keistus iš akmenų padarytus sutvirtinimus saloje, nepaliko. Tiesa, Suzana rašo ponui Fo laiškus, tačiau rašytojas pabėga iš savo namų nuo antstolių, kol galiausiai pati Barton uzurpuoja su Penktadieniu jo namus ir išparduoda likusį turtą, kad galėtų išsilaikyti. Iš vienos pusės Suzana tik beturtė pasileidėlė vagilė, iš kitos – ji rūpinasi Penktadieniu ir geidžia jo asmeninės istorijos, negali jo palikti. Atsiradusi prie durų slenksčio jos duktė bando užmegzti ryšį, tačiau Barton įtikėjusi, jog dukrą jau seniai prarado ir toji mergužėlė apsišaukėlė, siųsta paties Fo...

J. M. Coetzee

Šis trumputis romanas talpina neįtikėtinai daug prasmių, kurios poetiškai jungiasi į prieštaringą Suzanos paveikslą ir Robinzono Kruzo istorijos kūrybos užkulisius. Autorius tarsi bando anų laikų literatūroje rasti pasislėpusios moters įtaką kūrėjui. Kas toji Suzana Barton iki galo taip ar neaišku. Romano pradžioje ji be jokios abejonės perteikta kaip gyva moteris, patyrusi kelerių metų gyvenimą su Kruzu negyvenamoje saloje, tačiau grįžusi į Angliją ji tampa „neapčiuopiama“. Iš vienos pusės ji valkatėlė idealistė, neabejotinai pakrikusi dėl saloje patirtų traumų ir askezės, iš kitos pusės, ar tikrai toji Suzana Barton egzistuoja, ar ji tik nėra paties Danielio Defoe įsivaizduojama mūzą, išgirsta tolima istorija apie išgelbėtą moterį saloje, kurios balsą ir likimą, rašydamas Robinzoną Kruzą dėl lyčių stereotipų ir įtikinamumo visiškai nutildė? Paradoksas, kad pats J. M. Coetzee romaną pavadino ne pagrindinės pasakotojos ir personažės Suzana Barton pavadinimu, o vyro rašytojo asmenvardžiu, tarsi imituodamas uždarą moters kūrėjos pasaulį po vyrų galios pasauliu.

„Pasitaiko, kad geranoriškumas mane apleidžia ir aš vartoju žodžius vien todėl, kad tai trumpiausias kelias priversti jį daryti, ką aš noriu. Tokiomis valandėlėmis suprantu, kodėl Kruzas nusprendė verčiau nežadinti jo nebylystės. Kitaip tariant, suprantu, kaip tampama vergų pirkliu. Ar po tokio prisipažinimo galvosite apie mane blogiau? (p. 60-61).“ Kadangi istorija mus nukelia į XVIII amžiaus pradžią, kada laivais per Atlantą buvo plukdomi iš Afrikos vergai, kartu Fo romanas tampa ir pasakojimu apie galios politiką. Iš vienos pusės tai baltaodžių ir juodaodžių (Kruzo prieš Penktadienio) istorija, kurią Barton bando perimti, suvokdama, jog Penktadienis toks pat žmogus kaip visi likusieji, tačiau pati perima imperialistinės kolonizacijos valdančiųjų poziciją ir trokšta įsakinėti, valdyti, prakalbinti ir priversti Penktadienį paklusti jai, kaip tokią galią kažkada turėjo Kruzas. Kitą vertus paraleliai ryškinama moters kūrėjos ir vyro kūrėjo statusas anų dienų tikrovėje. Barton suvokia, kad jos istorijos niekas neišgirs, nes ji moteris, todėl savo salos patirtis patiki Danieliui Defoe, kuris kaip vyras gali būti išgirstas plačiosios visuomenės.

Romane ne kartą kalbama apie žmogėdros sąvoką. Kruzui žmogėdros yra Brazilijoje pasilikę vietos gyventojai, kurių jis taip bijo, kad net salą laiko ne prakeiksmu ar tremties vieta, o išsigelbėjimu nuo žmogėdrų. Kitą vertus, J. M. Coetzee kaip visada sąvokų prasmes pateikia priešindamas reikšmes. Kas iš tikrųjų yra tos žmogėdros? Ar kartais ne pats Kruzas, kuris galimai išpjovė Penktadieniui liežuvį, buvo vergų pirklys ir slėpėsi nuo savo socialinių aplinkybių, kitaip sakant, nuo savo žmogėdros veido? O gal tai pati Suzana Barton, visi anglai, kurie su kitais elgiasi nežmoniškai pajungdami silpnesniuosius savo poreikiams tenkinti? Autorius sugeba romane šias pozicijas taip subtiliai perteikti, slėpdamas bet kokius pasakotojos vertinimo rudimentus. „Penktadienis virto mano šešėliu. Ar mūsų šešėliai mus myli? O jeigu myli, tai ar būtent dėl to nesitraukia nė per žingsnį? (p. 115).“

Galiausiai visas romanas Fo yra alegorijų ir perkeltinių prasmių persunktas ir daugiabriaunias perspektyvas ryškinantis pasakojimas. Prieštaringąją Suzaną Barton galima vertinti ir kaip epochos moterį, ir kaip autoriaus idėjas perteikiančią alegorinę veikėją. Bendresne prasme Fo mums pasakoja apie šiaip jau Robinzono Kruzo pasakojime prislopintas arba visiškai eliminuotus aspektus, todėl romanas atrodo kaip tariamos ar galimos tiesos rekonstrukcija. Moters vaidmuo kūrėjo pasaulyje, aukos ir vergvaldžio pozicija, fikcijos ir biografijos sinteze pagrįsta kūryba, pasilikusi už kultinio kūrinio teksto ribų. Galiausiai romanas kaip kokia šachta, į kurią galima kristi laisvu pagreičiu, bandant suvokti, iš kur atsiranda pasauliniu mastu pripažinti literatūros kūriniai ir kokios nematomos įtakos bei gijos leido kuriančiojo protui ir fantazijai sukurti tai, ką mes skaitytojai priimame kaip nekvestionuojamą meno kūrinį.

Jūsų Maištinga Siela