Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Salomėja Nėris: simbolistinis paveikslas "Šaulys" (ciklas "Zodiakas") ir poetės eilėraštis

Sveiki,

 

Vakar buvau pas pažįstamą bibliotekininkę vienoje iš miesto bibliotekų. Klausiu, ką vėl čia naikini? Nes jau įprasta, kad sovietmečio literatūrą meta kalnais, jos niekas nebeskaito, kasdien nurašomi šimtai pačios įvairiausios lektūros. Kas beskaito Sluckio, Bubnio ar Mieželaičio kūrybą? Ogi niekas! Ji, man regis, net universitete nebestudijuojama, niekas neberašo iš jų jokių darbų, o mokyklinėje programoje minimi kaip kontekstiniai autoriai. Vartau prie makulatūros padėtą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Salomėjos Nėries bendrą leidinį, kuriame dailininko reprodukcijos siejamos temomis su poetės eilėmis. Štai iš ciklo „Zodiakas“ paveikslas „Šaulys“ – kiti jau išvogti, nuplyšę. Kad ir kaip keikdavome sovietinius laikus, dabar pagalvojus, vis tiek toks anuot šviesus ir konceptualus leidinys buvo išleistas ne kartą, ieškant menų sintezės. Kažkaip su pagarba vartydavo žmonės tuos leidinius, o dabar jie praktiškai nusenę ir beverčiai. Kaip greitai sensta popierius ir idėjos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Monika Liu – Kodėl tu čia? [vinyl, LP] (2023)

 
Informacija apie albumą:  Monika Liu – Kodėl tu čia? [vinyl, LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: poetas Aidas Marčėnas apie buvimą sovietiniame beprotnamyje

 

Sveiki,

 

Daugelis paskutinį sovietiniame laikotarpyje užgimusių rašytojų pasižymi savitu pasaulio reginiu, bendravimo forma, tikriausiai išlavėjusia dėl Ezopinės kalbos. Tiesą sakant, kai kalba koks Parulskis, Marčėnas ir kiti to meto vyrai literatai, atrodo, jog jie apie savo biografinius faktus ir šiaip gyvenimą kalba su puse šypsenos lūpose, tarsi nerimtai, pokštaudami. Jaunesnioji rašytojų karta man nepalyginamai per rimta, nes atrodyti gražiai ir etiškai (išskyrus kokį Martynenko ar Liutkevičių) yra rimtas reikalas. Visgi pas poetą Aidą Marčėną nemažai poezijoje ir pačiuose interviu yra ironizavimo, po kuriais slepiasi skaudžios patirtys. Viena iš jų – poeto bandymas išvengti sovietinės kariuomenės pabuvojus to laikotarpio beprotnamyje, kuriame vėlgi paradoksalu – sveikiausia apsisaugoti nuo traumuojančios beprotiškos tikrovės.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: nukirstas šimtametis ąžuolas, čekių kaupikai, Šurajevo nevykęs bajeris, orkos puola laivus

 

Sveiki,

 

Šios dienos nuotraukoje – Vilniaus centre nukirstas ir nuvirtęs šimtametis ąžuolas. Galvojau, ką nors parašyti, tačiau pritrūkau žodžių, nes... Tai kažkoks negeras mūsų tautos biurokratizmo išvešėjimo simbolis. Kas ką nori, tas ir daro. Jeigu nėra licencijos neliesti, kaip teigia estų įmonės atstovas, vadinasi, galima. Tikriausia, jeigu nėra draudimo neliesti, tai ir žmogų galima užmušti, juk atsakinga galinga estų grupė išsisuks pašiepiančiais barsukų veideliais – galingi ir neliečiami.

 

Visgi galvoju apie žalio miesto ir medžio reikšmę. Dar prieš kokius 20 metų tikriausiai nė vienas nebūtų cyptelėjęs. Nebuvom tokie jautrūs nei kertamiems medžiams, nei skandinavams parduodami hektarais savus miškus, nei benamiams vaikams, besitrinantiems anuomet apie stoties rajoną, o medis tebuvo medis, vadinasi, jis tinka tik malkoms – toks išromytas sovietizacijos mentalitetas. Tos pasipylusios nuotraukos socialiniuose postuose su šiuo ąžuolu, sakyčiau, ne vien iš suvaidinto rūpesčio ir mados piktintis, bet tarp jų iš tikrųjų yra tų, kurie atjaučia ir jaučia, kad tas medis ne vien tik mūsų istorijos ir Vilniaus dalis, bet, norisi tikėti, yra atjauta ir gyvybei. Ir visai nebejuokinga, kai kas nors ciniškai pradeda kudakuoti, kad ir pomidoras turi jausmus, o agurkas teisę būti nesuvalgytas. Ką mes iš tikrųjų žinome apie medžius ar žolę, koks jų gyvenimas ir būtis? Gal jiems viena diena kaip mums ištisi metai ir jie laiką jaučia ir suvokia visiškai kitaip...

 

Aišku, leidžiuosi į filosofines fantazijas, tačiau neatimsi vieno: „legalūs vandalizmai“ dėl miesto plėtros, naujo pastato, stovėjimo aikštelės primena laukinį dešimtą dešimtmetį, kai mafijozai Šnipiškėse padeginėdavo senus medinius namus, kad iškiltų aukštas ir stiklinis pastatas su biurais. Argi kas nors labai nuo to laiko pasikeitė? Tik viskas truputį subtiliau, nes yra licencijos, ekspertų komisijos, pasakaitės apie šaknis, kurios draskė kanalizaciją ir vandens vamzdžius ir visas kitas gražus briedas, kurio nepatikrins joks paprastas žmogus, leidęs savo šuneliui po šiuo ąžuoliuku nusičiurkšti, nes nusiperki leidimus, porą parašiukų, keletą štampelių, susimoki ir valio – tu legaliai vykdai (nors šįkart pjovikai nė to nesiteikė susitvarkyti).

 

Pavyzdžiui, Andriaus Tapino Kauno tarybos narių medžioklė prasidėjusi su švietimo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugždinienės medžiokle (nelemta būti Jurgitoms ministrėms – jau antra, kuri krito). Metinės išlaidų ataskaitos pavirto piktais šunimis, o Tapinas susiruošė į medžioklę su varovais. Ar mane piktina, kad praktiškai beveik visi valdininkai vagia? Kodėl ne tiek, kiek tas ąžuolas? Čekiai, kurių ministrė netaupė, nes praktikoje niekas niekada jų nereikalaudavo, plūduriuoja kažkur kosmose. Aišku, Tapinas dabar sutvarkys šią kiaulidę ir iš gyvulių ūkio perkonstruos valdančiųjų tvartelį į civilizuotą ir lygiateisišką darbo stovyklą. Vogti blogai, tą suprantame, tačiau Linčo teismas ir tiesos paieškos, skandalų srutos, kuriose yra priversti maudytis kartu su kaltaisiais visa Lietuva, atrodo, kaip koks amžinas cirkprūdis, kuriame turškiasi lapės su vištomis.

 

Visame tame savaitės pradžios skandalų padaže it musė įpuolė komikas Olegas Šurajevas, kuris vienu metu iš kailio kone nėrėsi ir plaukus rovėsi rinkdamas aukas Ukrainai, bet kai drėbė neskanų juokelį apie Visvaldą Matijošaitį, tai ir pats apsidrėbė. Ir visai ne dėl to, kad Kauno meras būtų šio anekdoto nevertas, bet dėl šviesaus atminimo Almos Adamkienės. Ar reikia piktintis Tapino ir Šurajevo riteriškumu? Kai šiame pasaulyje viskas verčiasi ne metais, o valandomis, nespėsime didvyrių veidus perdažyti ir pakeisti atminimų lenteles, nes visa garbė ir šlovė gali pasikeisti nuo vienos papuvusios kaip obuolys Zamzos nugaroje antraštės. Katučius ir peace ženklus pakeisti nuo kolūkio užsilikusiomis šakėmis, kai dar mėžėm žalmargių mėšlą ir nevalgėm europinių picų ir skrudintų egiptietiškų bulvyčių už du eurus pem.

 

Vakar perskaičiau, kad orkos išmoko apversti ir paskandinti žmonių laivus. Labai sparčiai tai parodo draugams ir dabar orkos pamažu elgiasi pagal algoritmą. Viena orka gali netyčia pradėti elgtis teisingai, rinkti čekius, o tai, kaip matome, užkrečiantis pavyzdys.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Rodriguez – I Wonder [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Negalėjau nepasidalyti paslaptingojo atlikėjo Rodriguez daina „I Wonder“. 1970 metais dainą įrašyta pirmajam Rodriguez albumui „Cold Fact“ tapo daugelio klausytojų viena mėgstamiausių. „The Beatles“ ir kitų tuometinių roko muzikos atlikėjų stiliumi įrašyta daina dažnai skambėjo dokumentiniame filme apie atlikėją „Cukraus žmogaus beieškant“ (2012). Kas nematė šio filmo, labai rekomenduoju. Mažai šansų, kad po filmo jūs nesidairysite ar nebandysite pasiklausyti Rodriguez dainų.

 

Daina „I Wonder“ pasakoja apie pasaulio ir gyvenimo stebėtoją, smalsuolį, kuriam įdomūs patys įvairiausi žmogaus gyvenimo aspektai: gyvenimas ir mirtis, kančia ir džiaugsmas, meilė ir seksas... Tam tikra prasme tai laisvės šauklys, kuris solidarizuojasi su savo klausytojais ir sako: ei, žmogau, man rūpi, ką tu jauti ir pasikalbėkime apie tai. Lengva aštunto dešimtmečio pradžios roko muzikos melodija, tekstas, kaip būdinga Rodriguezui, perteikia personalizuotą santykį su pasauliu ir siunčia paguodžiančią žinutę.

Žodžiai / lyrics

 

Rodriguez – I Wonder

 

I wonder how many times you've been had

And I wonder how many plans have gone bad

I wonder how many times you had sex

I wonder do you know who'll be next?

I wonder, I wonder, wonder I do.

 

I wonder about the love you can't find

And I wonder about the loneliness that's mine

I wonder how much going have you got

And I wonder about your friends that are not

I wonder, I wonder, wonder I do.

 

I wonder about the tears in children's eyes

And I wonder about the soldier that dies

I wonder will this hatred ever end?

I wonder and worry, my friend

I wonder, I wonder, wonder don't you?

 

I wonder how many times you've been had

And I wonder how many dreams have gone bad

I wonder how many times you had sex

And I wonder do you know who'll be next?

I wonder, I wonder, wonder I do.   

 

Jūsų Maištinga Siela

 

Filmas: "Cukraus žmogaus beieškant" / "Searching for Sugar Man"

 

Sveiki,

 

Dabar gerai nepamenu, kiek žmonių man rekomendavo pasižiūrėti švedų režisieriaus Malik Bendjelloul (1977-2014) sukurtą dokumentinį filmą „Cukraus žmogaus beieškant“ (Kai kur verčiama „Cukrinio žmogaus beieškant“ arba „Sugar Man“) (angl. Searching for Sugar Man) (2012). Jeigu gerai pamenu, šis filmas kažkada Kino pavasaryje tapo žiūroviškiausiu arba vienas iš labiausiai aptariamų filmų ir, tiesą sakant, visai neseniai parodė LRT, tad ten kol kas mediatekoje ir galite pasižiūrėti jį nemokamai ir be reklamų lietuviškai.

 

Istorija, kaip ir tikėjausi iš gero dokumentinio, mažų mažiausiai keistai stulbinanti, primenanti roko amžiaus detektyvą. Aštunto dešimtmečio pradžioje jaunas ir potencialus rokeris vardu Rodriguez iš skurdaus Detroito rajono, dažniausiai pasirodantis prastos reputacijos naktiniuose baruose, įrašo du albumus: „Cold Fact“ (1970), „Coming from Reality“ (1971). Prodiuseris dirbęs su Rodriguez ir įrašų kampanija iš jo tikėjosi labai daug, nes jo dainų tekstai ir balsas kai kada pranokdavo net patį tuo metu labai populiarų Bob Dylan. Skaudžios dainos apie gyvenimą užribyje, už sistemos, apie sunkiai galą su galu suduriantį subjektą, įpinant daugelio darbininkų klasės aštunto ir septinto dešimtmečio realijų, žadino mases. Pats Rodriguez buvo lotynų amerikietis, tad prasimušti muzikos pasaulyje galbūt anuomet trukdė jo etninis išskirtinumas.

 

Filme daugelis kalbančiųjų gūžteli pečiais ir niekaip negali suprasti, kaip anuomet Rodriguez niekaip neišpopuliarėjo. Priešingai – po antrojo albumo komercinės nesėkmės įrašų kompanija nutraukė su juo sutartį ir šis nugrimzdo istoriją. Įdomu tai, kad viena jo plokštelė nukeliavo į konservatyvią ir neramumų užguitą Pietų Afrikos Respubliką, kur netikėtai nelegaliais įrašais buvo parduota iki milijono įrašų kopijų, kitaip sakant, „Cold Fact“ tapo net dešimt kartų platininiu, o jo dainos tapo PAR žmonių pasipriešinimo valdžiai simboliu. Jo plokštelės buvo draudžiamos, o tai skatino neregėtą populiarumą ir Rodriquez tapo šalyje tikra legenda, pranokusi visas tuometines žvaigždes. Pats Rodriquez net nežinojo, kad kitoje pasaulio vietoje yra tikra mega žvaigždė, gyveno didžiuliame skurde, klojo stogus, darė remontus ir daugiau prie muzikos nesugrįžo. Niekas, tiesą sakant, Rodriguez kontaktų neturėjo, nežinojo, kas jis yra, nebuvo jokių straipsnių, jokių archyvų ir net buvo manoma, jog jis scenoje apsipylė benzinu ir pasidegė nušvilptas žiūrovų...

Toliau gal ir nebepasakosiu detalių, tačiau patys pasižiūrėsite filmą, kuris pilnas gražios lyriškos roko muzikos, kiek graudžios ir džiugios istorijos, kai atrodo, jog pasaulis tave atstūmė ir tu jame nesi reikalingas, tačiau praeina dešimtmečiai ir tave iš tikrųjų kaip kokią mumiją iš kapo atranda iš naujo. Po filmo pradėjau niūniuoti keletą melodijų, pati istorija pasakoja apie talentingą, jautrų ir įdomų žmogų su išskirtine filosofija apie gyvenimą. Stebina Rodriguez švelnumas, jautrumas ir gebėjimas bet kokiomis sąlygomis išlikti oriu, kai gyvenimas slysta iš po kojų. Filme kalba ir Rodriguez dukros, papasakoja, koks Rodriguez buvo tėvas, kaip kasdien sunkiai dirbo juodžiausius darbus nesiskųsdamas. Po šio ypatingo filmo ėmiau dairytis (tikriausiai beveik visi, kurie pamatė šį filmą) jo muzikos įrašų.

 

P. S. 2014 metais po šio filmo sėkmės buvo perleisti abu albumai. „Cold Fact“ vėl tapo platininiu.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Nuostabūs dalykai" (režisierius Kirilas Glušajevas)

Sveiki,

 

Nedaugžodžiausiu jokiomis analizėmis, o tiesiog šįkart pabūsiu piktas trolis ir eisiu tiesiai prie reikalo. Vakar Klaipėdos dramos teatre buvo rodomas režisieriaus Kirilo Glušajevo pastatymas „Nuostabūs dalykai“. Po darbų su kolegomis skubėjome į spektaklį (Šį sezoną tikriausiai tai paskutinis vaidinimas, kurį žiūrėsiu, tai savotiškas uždarymas). Kadangi pakvietė, nesidomėjau nei kas, nei apie ką, pasidaviau intrigai.

 

Manau, šiame spektaklyje buvo beveik viskas prastai arba labai blogai. Jeigu riektų peržiūrėti pastarųjų penkerių metų spektaklius, šis labiausiai man nepatiko. Kolega šalia nuvargęs iš nuobodulio pradėjo snūduriuoti, o aš jam su alkūne vis trink-trink žadint. Antroje spektaklio pusėje pradėjau aš snūduriuoti ir gauti trink-trink. Pjesė, primenanti stand-up‘ą, lėkšta ir be gelmės. Į sceną vienas po kito kviečiami iš pirmosios eilės žmonės dalyvauti. Tai smagu, nes jie sutrinka, verčia jaustis nepatogiai ir t. t. Bet maža bėda, nes spektaklis praktiškai nevyksta, jis verčiau toks pramoginis šou, improvizuotas pusoratorinis pasirodymas, panašiai kaip daro iliuzionistai kviesdami iš salės atsitiktinius žiūrovus. Kadangi buvau salės gale, 80 procentų sakomų dalykų beveik negirdėjau, nelabai girdėjo ir kolegos, todėl pradėjom prigesinę ekranus naršyti internete. Ir nusirenginėti, nes viršuje pasidarė taip tvanku ir prikvėpuota, kad išvis apėmė miegas.

 

Pagrindinis aktorius Martynas Nedzinskas neabejotinai atsipalaidavęs, šneka pusantros valandos, neblogai valdo kalbą ir humorą, tačiau jo beveik nesigirdi. Pats istorijos naratyvas nuo vaikystės iki brandos, iliustruojant senų hitų fonogramomis. Manau, gal ir neblogai, tačiau kam tas antrasis didžėjus scenoje, kuris prasėdėjo kaip medis ant sovietinio laikų kėdžių, aš nežinau. Buvo skurdu, graudu, neįdomu, dažniausiai net nejuokinga, o bilietų kaina ajajajaiiii! Spaudžiu ranką aktoriui, nes jis nudirbo daug, tik pastatymas baisus, mintis ir medžiaga atgyvenusi, pokštai su žiūrovais gatvės cirko lygio. Smagu, įtariu, buvo tiems, kurie dalyvavo vyksme. Beje, leido filmuoti ir fotografuoti.

 

Jūsų Maištinga Siela