„Iš
visų Europos kalbų lietuvių kalba turi daugiausiai mažybinių žodžių,
išreiškiančių švelnumą, meilumą ir prieraišumą. Šiuo atžvilgiu ji lenkia
ispanų, italų ir rusų kalbas. Šios mažybinės priesagos būna pridedamos prie
veiksmažodžių ir prieveiksmių, taip pat prie daiktavardžių ir būdvardžių“. Élisée
Reclus
Žymus prancūzų geografas,
anarchistas, sociologas ir rašytojas Élisée Reclus (1830-1905) buvo
atkreipęs dėmesį į lietuvių kalbos išskirtinumą. Vienas dalykas, kas visiems
užsieniečiams iškart pasimokius kalbos krinta į akis, tai lietuvių kalbos
deminutyvų gausa. Gal anksčiau ar kokiose tarmėse bei patarmėse jų vartojama
kur kas daugiau, manding, bendrinėje kalboje jau nykstantis reikalas dėl kalbos
praktiškumo. Citata panaudota JAV 1919 metais dienraštyje „The New York Times“.
Lietuvoje nėra daug
atlikėjų, kurių muzikos albumų laukčiau. Gal kokios Džordanos Butkutės, kuri
įdomi dėl savo evoliucijos ir paskutiniu metu sukurtų rokinių skambesių.
Žinoma, ir Augustė Vedrickaitė, kuri išgarsėjo 2005 metais, pasiekusi muzikinio
šou realybės „Dangus“ finalą, po kurio atlikėja greitai išleido savo debiutinį
albumą „Apnuoginta“. Ką aš tuo metu veikiau? Tryniau tikriausiai paskutinius
metus mokyklinį suolą ir, gerai pamenu, kaip dainuodavom „Saulė“ arba „Kekšė“
priedainius, nes na kitaip ir negalėjo būti. Tuo metu „Baras“ ir „Akvariumas“
pakeitė muzikiniai realybės šou buvo itin populiarūs, juos žiūrėjo praktiškai
beveik visa Lietuva, tad nežinoti, kas yra Augustė, praktiškai buvo neįmanoma.
Ir visgi antrasis albumas
„Kas esi tu“ išleistas visai neseniai, 2024 metais. Praslinko, atrodo, ištisa
epocha, daug kas pasikeitė lietuviškoje muzikoje. Atsiradus internetiniam
vartojimui atlikėjai nebegalėjo uždirbti iš albumo pardavinėjimų, nunyko CD
pardavimai, daug kas ėmė leisti internetine savo kūrybą ir tik retesnis, kuris
išleidžia materialų albumą. Bet sugrįžo vinilinės plokštelės ir atlikėjai vis
tiek nenustoja kurti. Augustė taip pat išleido avietinio marmuro vinilinę
plokštelę „Kas esi tu“. A pusėje visiškai naujos 5 pop roko dainos, B pusėje
jau seniau išleistos ir žinomos 5 dainos. Šiandien pabandysiu apžvelgti visą
albumą ir pasižiūrėti, kaip viskas atrodo, įvertinti kiekvieną dainą dešimtbalėje
sistemoje. Prie albumo dirbo visiems puikiai žinomi Vytautas Bikus ir Paulius
Vaicekauskas.
P.
S. Dainos paimtos iš oficialios autorės YouTube prieigos.
1. Saugos mus naktis
Vidutinio tempo pop roko
daina, kuri primena, kas iš tikrųjų yra Augustė. Ogi rokerė! Su labai panašaus
turinio ir skambesio kai kuriomis dainomis ji jau buvo, galima sakyti,
susiformavusi tokį įvaizdį albume „Apnuoginta“. Niekas pernelyg nuo to
nenutolo. Augustei tinka toks įvaizdis, jos aštrus bliuziškas balsas gerai
užpildo saugią, be didelių sproginėjimų dainos aranžuotę. Daina intensyvėja,
pamažu auginama rokeriška nuotaika, tačiau galutiniame variante sprogimas
neįvyksta (matyt, daugiau eksperimentinės laisvės dainos kulminacijai bus
palikta gyviems pasirodymams?). Nepaisant to, daina nebloga, ją malonu
klausytis.
Mano įvertinimas: 8/10
2. Kas
esi tu
Labai įdomi pati dainos
pradžia! Tokia užuomina į kažką afrikietiško ar aukštaičių sutartines, kas
galėjo būti labiau kaip muzikos motyvas išnaudotas. Būtų įdomu sužinoti, koks
būtų viso to rezultatas. Visgi daina išauga į vidutinio pop roko dainą ir ji
vėlgi skamba gerai. Man regis, daina labai asmeniška, įtariu, pačios atlikėjos
savaip išgyventa. Daina, kuri vadinasi kaip ir visas pats albumas, todėl nori
nenori imi laikyti kūrinį viso albumo idėjiniu centru. „Kas esi tu“ vystoma
įdomiai, turi savo metalinių tokių pakartojimų (kas esi tu, kas esi tu...
tu, tu, tu...), jų galėjo būti dar daugiau ir intensyvėjančių, kurie
puikiai veikia ir papildo pagrindinę solo dainos liniją. Pabaigus dainą kilo
mintis, jog ji visai gerai suskambėtų duetu su kokiu nors populiariu atlikėju
ar atlikėja, bet tikriausiai būtų suardytas tas atlikėjos asmeniškumas.
Mano įvertinimas: 9/10
3. Pamiršiu
Švelni roko baladė „Pamiršiu“
skamba kaip terapinis atlikėjos kūrinys. Daug atlikėjų leidžia per kūrybą
išlieti savo mintis ir emocijas, ir tai tampa tam tikra prasme pasveikimu. Savigyda
primena ir daina „Pamiršiu“, kuri skamba tolygiai augančiai ir yra klasiškai
tvarkingai sukonstruotas kūrinys. Nežinau tik dėl Augustės paploninto balso,
kuris papildo takelį kaip „vėjuota“ lopšinė, skambant gitarai. Gal man norėjosi
šiokio tokio sprogimo, „atidaryto“ balso antrojoje kūrinio dalyje, kuris
simbolizuotą iš tikrųjų tą pasveikimą ir užmarštį? Pasirinktas saugus
variantas, daina kaip miuziklas, kažkur nunešė, gal į tam tikrus grupės „Skylės“
su Aiste Smilgevičiūte „Povandenines kronikas“? Nežinau. Bet daina graži,
intymi, jautri. Ypač man patiko kūrinio pradžia.
Mano įvertinimas: 8.5/10
4. Pagaląsti
nagai
Neblogai! Toks hito „Kekšė“
savotiškas vaibas, tęsinys. Neturėti pop roko albume kokios nors
chuliganiškos ir agresyvios dainos, tikriausiai nebūtų ir to roko albumo! Visgi
„Pagaląsti nagai“ man kaip hitas neskamba, trūksta tiesiog... iškart kabinančio
ir staigaus priedainio, kuris „paimtų“ iškart. Bet juk ne visos dainos būna
hitais, todėl bendrame albumo sraute kūrinys konceptualiai užpildo tai, ką ir
turi užpildyti.
Mano įvertinimas: 6.5/10
5.Apsigalvot
Pagaliau pozityvumas! Šią
dainą jau įsivaizduoju ir kaip hitą, tą, kurią norisi pasigarsinti, kai
važiuoji autostrada prie jūros. Ritmas, žodžiai, sukurta pakylėta atmosfera yra
tai, ko reikia klausytojams. Man tai visgi daina apie tai, kad reikia nuvaikyti
prastas mintis, nesileisti jų užvaldomam, nes gyvenimas trumpas, reikia
stengtis būti ne auka, o tiesiog laimingu čia ir dabar.
Mano įvertinimas: 10/10
6.Demonai
Visiškai kitokios
aranžuotės daina „Demonai“ sukurta ir išleista 2019 metais. Prie jos dirbo
Faustas Venckus. Tiesa, taip niekada šios dainos normaliai nebuvau išklausęs,
nors žinojau ją esant. Šiuo metu Youtube platformoje artėja prie 70 tūkstančių
perklausimų, tad galima teigti, kad tai nebuvo itin didelis hitas. Kuo skiriasi
ši daina nuo likusio albumo? Ogi ji iš rokeriško pasaulio mus sviedžia į 80-ųjų
sintezatorių erą, kurioje viskas pagal žanro skambesio taisykles. Įsivaizduoju save
klausantis šio kūrinio ant bėgimo takelio kokioje sporto salėje. Kūrinys, kuris
kažkiek man susišaukia su Donato Montvydo albumo „1987“ garsais.
Mano įvertinimas: 7/10
7.Dalelę
savęs
Apie šią dainą jau esu
rašęs atskirai. Perklausiau vėl ir ji išties puiki. Išleista karantino metu
2020 metais. Skamba puikiai. Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, jog tai vokalinė
daina ir tas pasiūbavimas tarp priedainio ir uždainio labai tinka. Ką jau
kalbėti apie Miglės šokį vaizdo klipe, kuris iš dalies primena Sios hito „Chandelier“.
Daina puiki, mena Augustės stebuklingą pasirodymą ir transformaciją, kai ji „Danguje“
atliko Džordanos dainą „Dėl tavęs“.
Mano įvertinimas: 10/10
8.Saulėgrąžom
žydės
Iki dainos vidurio
galvojau, kad daina monotoniškai nuobodoka, tačiau pabaigoje pakeičiau nuomonę.
Tikriausiai labiausiai šioje dainoje veikia pats tekstas, kuris vėlgi
skausmingas, tačiau teikiantis vilties. Seseriškas ir moteriškas solidarumas, gijimo
daina man asocijuojasi su maištavimu prieš tai, kas vyksta Ukrainoje. Nežinau
dainos parašymo motyvų ir kontekstų, bet man tekstas labai siejasi kaip
protestas prieš karą ir apskritai smurtą. Pasirinktas tekstas byloja daugiskaitos
pirmuoju asmeniu, pastarasis nutrina individualumo ribas ir siejasi su
koletyviškumu bei tam tikra politine pozicija. Tik nežinau dėl dainos
pavadinimo.
Mano įvertinimas: 7/10
9.Before
You're 6ft Under
Daina pristatyta Nacionalinei
Eurovizijos atrankai. Kiek pamenu, daina išėjo į finalą ir ją neblogai buvo
įvertinę tiek žiūrovai, tiek komisija. Nors praeityje Augustė yra pristačiusi
ir geresnių (bent jau man) Eurovizijai dainų (ypač 2007 m. daina „Fate“), šioji
irgi nebloga. Aštrus rokerės balsas, atsipalaidavimas scenoje, tvirtas plėšrūnės
įvaizdis ir išties belieka pridurti, jog dainos priedainis, nors nieko
stebuklingo, bet jis įsimenantis ir nesunku paniūniuoti pasibaigus dainai. Ko
gi dar reikia gerai dainai?
Mano įvertinimas: 8.5/10
10.Vėl
iš naujo
Labai smagus vaizdo
klipas! Tipiška augustiška stiliaus ir žanro daina – pašėlusi ir
atsipalaidavusi rokerė, kurioje atsipalaidavimas dera su savotišku
chuliganizmu. Šiaip dabar Lietuvoje mes neturime stabiliai dainuojančių moterų
rokerių, kurių muzika būtų taip matoma, kaip Augustės, todėl atlikėja
nepajudinama, turi savo vietą ir veidą muzikos pasaulyje. Beje, labai puikus
repo intarpas ir to intarpo sodrus tonas. O tas priedainyje esantis paūbavimas labai
dera su nuotaika ir muzika. Išties tai pavykęs kūrinys, hitas.
Mano įvertinimas: 9.5/10
Šiaip ilgai lauktas
albumas „Kas esi tu“ turi savo spalvą ir savitą charizmą. Kaip stipriausius
kūrinius išskirčiau „Dalelę savęs“, „Apsigavot“ ir „Vėl iš naujo“. Albume yra
pozityvių ir pašėlti tinkančių gabalų, bet nemažai yra ir skausmingus
išgyvenimus atspindinčių kūrinių. Yra ir roko, ir roko baladžių, nemažas
įvairovės spektras, ką? Bet neatimsi vieno – tai Augustės vokalas ir
išskirtinis balsas, leidžiantis kurti specifinį skambesį ir nuotaiką.
Tiesą sakant, man labai
nepatiko Aistės pasirodymas su daina We Will Rule the World per
Nacionalinę Eurovizijos atranką. Skambėjo ne itin gerai, o pats judesys
scenoje, dovanokite, atrodė kaip Brėmeno muzikantai iš seno miuziklo su
kadaruojančiais hipiškais rūbais, primenančiais skarmalus iš Humanos. Nei
vaizdo, nei muzikos, atrodo, tikras stebuklas, kad Aistė buvo išrinkta į finalą.
Žinokite, būta ne vieno pasipiktinusio.
Ir kiek kitoks skambesys
ir vaizdas šios dainos, kuri neseniai buvo patalpinta su vaizdo klipu. Iš beformės
Brėmenų masės staiga atsiranda ir stilius, ir nuotaika, ir balsas ir koncepcija
– aštunto dešimtmečio disco stilius su šiokia tokia pretenzija į tam
tikras grupės ABBA nuotaikas. Pozityvi daina, visai paklausyčiau kartelį kitą,
bet į Euroviziją nesiųsčiau. Pasižiūrėkite patys.
Kai
galvoju apie knygas, kurias dar kada nors norėčiau perskaityti antrąkart,
dažniausiai jos visos yra labai seniai skaitytos. Dažnai net vėlyvuoju
paauglystės metu arba pabaigus mokyklą. Viena iš tokių Khaled Hosseini sukrečiantis
romanas „Bėgantis paskui aitvarą“, kurį pirmąkart „Jotema“
išleido mėlynu viršeliu ir džiugu, kad visai neseniai perleido naujai
skaitytojų kartai. Gaila, kad visgi apie šią knygą bent jau aš viešojoje
erdvėje beveik nieko nematau ir negirdžiu.
Prieš
daugel metų įsigijau dar litais, bet taip ir neperskaičiau vokiečių rašytojos Antje
Babendererde romaną jaunimui ir suaugusiems „Laumžirgių vasara“. Tos leidyklos „Gimtasis
žodis“, kuri jau seniai nuėjo į kapus, leido stebėtinai gal vizualiai ir
nepatrauklia poligrafija, tačiau turinio atžvilgiu (dabar pagaunu) gana gerą vertybiškai
formuojamą literatūrą. Jau ko vien vertas Jan Guillou romanas „Blogis“, kuris
turėtų būti akylesnės leidyklos perleistas ir kūrinys galėtų tapti mokyklinės
programos dalimi.
Kartais pagaunu save
esantį konspiracinių teorijų šalininką. Bet kokiu atveju, esu įsitikinęs tik
vienu, kad ir kokia tiesa ir tikrovė būtų mums diegiama (su visu mokslu,
žiniasklaida, išsilavinimu, pasiekimais įvairiuose srityse, istorijos pamokomis
su nenuginčijamais faktais) esame taip toli nuo tikrosios tiesos ir tą
tikriausiai jaučia daugelis. Tikrovė mums projektuojama melaginga. Iš to
atmetimo reakcijos tikriausiai ir formuojasi konspiracinės teorijos, nes žmonės
nėra buki, jie jaučia, jog vyksta absurdas.
Apie valdančiąją
reptiloidų rasę rašo ir Len Kasten savo knygoje „Ateivių pasaulio
tvarka“. Ir knyga gana populiari kai kuriose šalyse, tad išvis man
kelia nuostaba, kad tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva kažkas išdrįsta išleisti
šią knygą lietuviškai, apie kurią niekas beveik nekalbės, nes kaip ir gėdingas
reikalas pripažinti, jog atmeti arba bent jau domiesi galima alternatyvia
tikrove, kuri galimai daugeliui iš mūsų nematoma. Bet... Šiandien iš nukainuotos
krūvos paėmiau šią knygą. Vakar pačiupinėjau, nepirkau, bet nenustojau galvoti,
tad šiandien intuityviai grįžau ir pasiėmiau. Žiūrėsime, gal ir perskaitysiu.
Pasigendu iš savęs entuziazmo
žiūrėti spalvingas visai šeimai skirtas kino juostas, tad neatsilikdamas nuo
mados stengiuosi bent jau iš inercijos pažiūrėti vieną kitą komercinį naują
filmą, kad žinočiau, kas dedasi dabarties kino pasaulyje. O dedasi tai... kad
nieko nauja jame iš tikrųjų nevyksta. Režisierius Paul King pateikė dar vieną
praėjusio amžiaus vidurio perdirbinį apie šokolado fabriko įkūrėją, t. y. „Vonka“
(angl. Wonka) (2023). Pastaruoju metu tiek literatūroje, tiek
kine vyksta senų dalykų atnaujinimas, perkūrimas, idėjų perrašymai ir miuziklas
„Vonka“ nėra kokia išimtis.
Iš tikrųjų filmą dar
žiūrėjau ir dėl garsiausių aktorių, kurie čia pasirodo. Aktorius Timothée
Chalamet, suvaidinęs Vonką, prisipažino, kad filme nors viskas atrodo labai
lengva ir svaiginančiai, tačiau niekada filmavimo aikštelėje nėra dirbęs
sunkiau, nei prie Vonkos vaidmens. Tai liudija, kad komercinis filmas nors ir
smagus bei pilnas klišių, tačiau jį padaryti gerai ir kokybiškai nėra taip
lengva.
Iš tikrųjų filmas
pavykęs. Negaliu palyginti su ankstesne versija, tačiau, manau, išlaikytas tas
pats pasakos ir miuziklo motyvas. Vonka atvyksta į miestelį trokšdamas tiesiog
žmonėms gaminti šokoladą ir teikti džiaugsmą. Išmokęs iš savo mamos šokolado recepto
gudrybių, jis ima konkuruoti su miesto šokolado kartelio baronais, kurie Vonką,
aišku, nori išstumti iš rinkos kaip priešą. Įdomus ir komiškas motyvas:
bažnyčios kunigas savo išpažinčių budelėje turi slaptą liftą į požemius, kur ir
įkurtas Ostino Paverso vertas blogiukų šokoladų bunkeris. Lengvos dainelės,
smagūs ir spalvingi karnavališki veikėjai tiesiog perteikia viso filmo gana
paprastą vienos linijos ir minties filmo esmę: geriausias ir skaniausias
šokoladas yra tas, kuriuo gali nuoširdžiai pasidalyti su kitais, nes tik
draugystė, pagarba ir meilė suteikia šokoladui papildomo ypatingo skonio. Aišku,
filmas, nors ir maskaradinis, jis puikiai tinka šeimoms, ypač mažiesiems, bet
jis visgi nišinis, nes pagal savo žanro specifiką (blogiukai prieš geruosius) yra
nišinis ir skirtas masėms, tad nereiktų ieškoti kokio nors stebuklingo
išskirtinumo, užtenka tiesiog juoktis ir mėgautis.
