Vinilinė plokštelė: Rūta Mur - Meridiem [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Rūta Mur - Meridiem [vinyl / LP] (2024) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Empire of the Sun – Ask That God [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Empire of the Sun – Ask That God [vinyl / LP] (2024) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Galantis – Rx [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Galantis – Rx  [vinyl / LP] (2024)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Sam Smith – In The Lonely Hour (10th Anniversary Edition) [vinyl / LP] (album 2014 / edition 2024)

 
Informacija apie albumą: Sam Smith – In The Lonely Hour (10th Anniversary Edition) [vinyl / LP] (album 2014 / edition 2024) 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr.62: kai tu šalia - aš galiu kvėpuoti!

 

Sveiki,

 

Ilgas nieko neveikimo sekmadienis!

Miegojome iki 12 dienos, nes naktį žiūrėjome serialą,

Šaipydamiesi iš savęs ir veikėjų, jų ir mūsų panašumų.

 

Po to ryte – skani kava iš aparato. Nusižiūrėjome nuo italų –

Gausi ir tiršta kaip nafta espreso.

 

Gulime didžiulėje lovoje. Aš skaitau Lauren Groff „Floridą“,

O tu naršai facebooke. Nuosaikiai apžiūri juokingų kačiukų vaizdo klipus.

Man kiši ir rodai.

 

Tai erzina, nes bandau pabaigti knygą, kad galėčiau imtis kitos.

(Uždedu koją tau ant kojų, kad liautumeisi).

Tai tave irgi šiek tiek erzina, bet... sekmadienis ir aš žiūriu,

Kaip tu mėgaujiesi tais video, Madonnos jaunatviškomis nuotraukomis.

(Jai ką tik 66-eri!).

 

Akimirką, kai tarp eilučių pametu mintį, ir pagalvoju,

Kad visa tai visiškai nustoja erzinti. Suvokimas padovanoja palaimą,

Kad viskas taip ir turi būti. Kad skirtybės vienoje lovoje gelbsti.

 

Popiet mes einame į miestą. Apsukame didžiulį ratą vaikščiojimo takais.

Prie bažnyčios, ant kalvos su poilsio suoleliais, bandome

Palaikyti Italijoje įgautą įdegį. Bet lietuviška saulė skūpa.

 

Norfoje prisiperkame kanceliarijos. Aš – šampūno nuo pleiskanų.

Viskas palaimoje, viskas lėtai, be darbų ir didelių ambicijų,

Kurios šiaip sujaukia mano gyvenimą, o tu sustatai į vėžes.

 

Atsisakome užkandų (sūrio, dešrytės, troškinio ir ect.),

Nes reikia numesti pilvo padangas,

Kurias abu kruopščiai diena po dienos

Užsidėjome, kad nenuskęstume

Savo kasdienybės įsiliejimuose

Į kitų kasdienybes.

 

Vakarop kuopiame balkoną.

Randame neįtikėtiną senbuvių palikimą –

Naminius didžiulius stiklinius naminio varymo agregatus.

 

Išmetam nė nemirktelėję rūšiuodami,

Nes šiandien limoncello su ledukais iš Italijos vakaras.

 

Diena užsisklendžia kaip aguona. Ramu.

Beveik erotiška.

 

Tuoj degsime vanilines žvakes ir namai vėl pakvips pyragais.

Ginčysimės, pyksimės ir juoksimės.

 

Taip kaip pernai, užpernai, prieš 5 metus, kaip prieš 10 metų...

Geltonas sekmadienis. Ilsisi mūsų elektriniai dulkių siurbliai,

Kurie ir vėl bus pašaukti iš savų įkroviklių.

 

Bet ne šiandien. Jau nebe.

 

Prašuoliuosime vienodai YouTube reklamas

Ir klausysimės klausysimės klausysimės...

 

Dėkingumo rugpjūčio

Namų sterblėje.

 

 

Maištinga Siela

Serialas" Interviu su vampyru" / "Interview with the Vampire" (2 sezonas / season 2)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tiesą sakant, nelabai planavau žiūrėti antrąjį „Interviu su vampyru“ (angl. Interview with the Vampire) sezoną, tačiau taip jau nutiko, kad visgi sužiūrėjau! Prieš metus pasirodė pandemijos metu nufilmuotas pagal garsiosios rašytojos Anne Rice romaną „Interviu su vampyru“ motyvus sukurtas pirmasis sezonas. Garsi rašytoja kaip tik mirė tuo metu, kai pirmojo sezono darbai ėjo į pabaigą, todėl kūrybinei brigadai buvo išties liūdna... Visgi teko luktelti, kol aktoriai gerokai nevaržomi pandeminių ribojimų sugrįžo į filmavimo aikštelę pratęsimui. Tiesa, serialas gerokai pakoreguotas ir nutolęs nuo legendinės 1993 metų Neil Jordan filmo versijos tuo pačiu pavadinimu ir, aišku, gerokai paplėtotas, nei pats romanas.

 

Naujasis sezonas realiai tęsia romane vaizduojamą laikotarpį, kai iš JAV po Lestato nužudymo Luisas ir Klaudija pabėgą į Europą. Jie klaidžioja po griūvančią ir šiurpią Antrojo pasaulinio karo apsėstą Europą ir ieško savo padermės ištakų, bando suprasti savo galią ir paskirtį, tačiau nieko neranda, kol vieną dieną neatsiduria Paryžiuje, kuriame jiedu priimami į vampyrų naktinį teatrą ir su mirtinais įsipareigojimais tampa jo dalimi. Tačiau vietiniai ir seni vampyrai, kurie tarpusavyje susigyvenusi kaip kraujo komuna, netrukus pradeda nusibosti Klaudijai, kuri kažkada taip troško sėslios ir saugios šeimos. Kol Klaudija stengiasi susigyventi ir pavergti vietos išgyvenusią žydę siuvėją, pats Luisas išgyvena vidinę dramą tarp kaltės jausmo dėl Lestato nužudymo ir naujojo širdies draugo Armando, seno ir romėnų laikus menančio galingo vampyro. Netrukus Klaudija ir Luisas sužino, kad teatrą įkūrė legendinis tas pats Lestatas ir visi aplinkiniai vampyrai apie jį yra sukūrę kultą, bet kas nutiks su Armandu ir kitais, kai šie sužinos, kad tai Klaudija ir Luisas nužudė šios bendruomenės įkūrėją?

 

Sezonas slogus, nors dinamiškesnis bei tamsesnis už pirmąjį – tai tik pliusas. Vienoje laiko juostoje Armandas ir Luisas toliau duoda interviu charizmatiškajam rašytojui Danieliui, bet pamažu įtampa auga, kadangi Luisas, tiek ir kažkada atmintį praradęs žurnalistas, susivokia, kad tikrovė, kurią nugyveno nuo pastarojo susitikimo prieš daugybę metų, skiriasi ir už viso to slypi užmarštin nugrimzdusi Armando ir Lestato istorija. Iš tikrųjų šis serialas paremtas psichoterapiniu pobūdžiu, Luisui reikia išsipasakoti prisiminimus, tačiau, bent jau man, tikrosios priežastys, kodėl Luisas nori atskleisti pasauliui tikrąją vampyrų istoriją, kai vis tiek visi tiki, kad tai rašytojo išmonė, man nėra iki galo aiški. Tačiau aiški ji tampa šio filmo struktūroje, kadangi ji sugriauna pastarųjų 77 metų veikėjų melo istoriją.

Aktoriai ir kadrai iš antrojo sezono.

 

Taigi istorija „šokinėja“ nuo šiuolaikinių laikų, kai duodamas interviu Danieliui iki Paryžiaus pokario teatro istorijos ir žiauriosios vampyrų komunos, kurioje galiausiai suinscenizuojamas Luiso ir Klaudijos teismas. Visa tai padaroma gan tamsiai ir teatralizuotai, pakankamai įtraukiai. Jeigu pirmajame sezone stigo dinamikos ir sezonas vietomis atverdavo užvilkintas duobes, tai šiame sezone įvykiai kur kas įdomesni, labiau paplėtota ir knygoje beveik nebuvusi interviu dabarties pasakojimo linija.

 

Aišku, antrasis sezonas neapsiėjo be tam tikrų aktorių pasikeitimų. Štai aktorė Bailey Bass, pirmajame sezone vaidinusią Klaudiją, nusprendė nebetęsti šio projekto ir ją pakeitė Delainey Hayles. Man asmeniškai, Klaudija mažiausiai patinkantis personažas, ji tokia erzinanti ir kvaila, kad tiesiog vis laukdavau, kada ją nustos rodyti. Visgi šiame seriale, regis, atrodo, kad visi vampyrai arba gėjai, arba lesbietės, viskas taip utriruota pagal LGBTQ siužetines charakteristikas, kad kartais atrodo, jog šioji istorija išskirtinai apie vampyrų LGBTQ pasaulį. Aišku, tai savaime nėra blogai. Pirmajame sezone galbūt buvo daugiau Lestato ir Luiso homoerotikos, sekso scenų, šiame visas seksualumas labiau prislopęs ir pasineriama į intrigas, bandoma plėtoti Luiso, Lestato ir Armando dvasinį pavydo ir prieraišumo istorijų melodramą, kas, aišku, neblogai pavyksta.

 

Matau, kad „Interviu su vampyru“ numatomas dar ir trečiajam sezonui. Tai gan įdomu, nes tas, kas buvo šiuose dvejuose sezonuose – viskas išnaudota ir išsekę. Tačiau iš paskutiniųjų serijos užuomazgų galima spręsti, kad serialas gali pasisukti visiškai netikėtomis linkmėmis ir kitame sezone atsirasti didesnis krūvis Lestato personažui, apie kurį Anne Rice buvo parašiusi storą atskirą knygą. Kol kas serialo kūrėjai leidžia sau labai laisvai kurti, interpretuoti ir kryžminti vampyrų kronikos palikimo medžiagą su fiktyviai infiltruotais siužetiniais motyvais. Manau, kad trečiajame sezone to bus dar daugiau, o, kaip žinia, autoriai mėgsta prikelti seniai mirusius veikėjus ir juos parodyti visai kitokioje žmogiškųjų vertybių šviesoje, kaip nutiko šiame sezone su Lesatu ir Luisu. Apsigalvojau, lauksiu ir trečiojo sezono.

 

Maištinga Siela

Knyga: Barbara Marciniak "Nešantys šviesą"

 

Barbara Marciniak. „Nešantys šviesą“ – Kaunas: Luceo, 2023. – p. 256.

 

„Šviesos giminės atstovas, persimetėlis, Sistemų griovėjas. Laisvos valios visatos ribose keičia sąmonės sistemas. Atvyksta pakvietus (p.126).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie paslaptinguosius plejadiečius pirmąkart sužinojau gal prieš 15 metų unikaliuose, privačiuose lietuviškuose forumuose. Šiandien apie juos girdėti kur kas daugiau, nes YouTube platformoje kalbama daug apie juos per vadinamuosius kanalus, pasirinktus žmonės, kurie panyra į tam tikrą būseną ir prabyla visai kitokiu balsu ir dikcija. Apie tokius žmones, tarpininkus, kurių, beje, yra ir Lietuvoje, galima daugiau pasidomėti, bet šįkart kalbėsiu išskirtinai apie amerikietę vardu Barbara Marciniak (g. 1948), kuri yra parašiusi ir išleidusi knygų, susijusių su pokalbiais iš Plejadų žvaigždyno esančiais... ateiviais. Taip, tokios knygos vis populiarėja ir jos labai įdomios, jos leidžiamos Lietuvoje ir dažnu atveju kai kam dėl tam tikrų dalykų nei matomos, nei žinomos, nors galite aptikti beveik kiekviename knygyne. Viena iš tokių Nešantys šviesą (angl. Bringers of the Dawn: Teachings from the Pleiadians), kurią į lietuvių kalbą išvertė Erikas Banys, o išleido leidykla Luceo. Tiesa, visgi tai antrasis lietuviškas leidimas, nes, pasirodo, 2002 metais buvo išleidusi Gardenija su kitos vertėjos vertimu.

 

Nepradėsiu įtikinti vien tik aklai atsidavusių mokslo žmonių, kad šioji literatūra nėra uždarbiaujančioji ar kokia nors smegenų skalbykla. Visgi apie tokius žmones kaip Barbara Marciniak ir įvairių kitų ezoterinių rašytojų (netgi mokslininkų, bandančių suderinti fizikos mokslą su tuo, kas rašoma šioje knygoje) mano ilgalaikiame kelyje pasitaikė ne vienas šaltinis, ne viena sertifikuota knyga, ne viena laida ar dokumentinis filmas, tad ir Nešantys šviesą iš esmės ne tik kad neprieštarauja visam tam žinių srautui, bet ir papildo, išplečia kontekstus.

 

Žinoma, kai kam sunku patikėti, laukiantiems mokslininkų patvirtinimo ar kokių nors realių daiktinių ateivių bylojimo artefaktų. Kad jų pilna aplink mus, byloja ir Marciniak knyga, brėžianti istoriją apie sufalsifikuotą žmonijos istoriją. Net plika akimi galima pakeliavus įvertinti, kokios pažangios civilizacijos kažkada egzistavo dar prieš Senovės Egipto ir Mesopotamijos laikus, todėl kelti klausimą, kad ateiviai bendrauja nuotoliniu minčių ir hipnozės būdu, o ne nenusileidę kaip humanoidai ant plutos, žinoma, galima kelti pagrįstą abejonę, tačiau pernelyg daug skirtingų šaltinių apie iš Sietyno žvaigždyno esančius plejadiečius, kurie vieni iš daugelio, kurios save laiko Šviesos Šeima ir perduoda evoliucinę-revoliucinę informaciją, kuri pakyla virš visų mums Žemėje plačiai žinomų religinių dogmų.

 

Negaliu nepaminėti, kad knyga parašyta Barbaros Marciniak ir išleista 1992 metais – tai pirmoji jos knyga, po to, per ateinančius dešimtmečius, pasirodys dar daugiau. Tai, kas dar buvo prieinama 1992 metais, šiandien man skamba kaip visiškai nepasenusi ir laiku į mano rankas įkritusi knyga. Leidykla taip pat yra išleidusi tęsinį Įgalinimo kelias.

 

Ką byloja plejadiečiai? Ogi tai, jog tai mūsų tolima ateitis, kitaip sakant, tai mūsų pačių evoliucijos derlius, kuris geba keliauti erdvėmis ir laiku. Paprastai dabar jau labai plačiai kalbama apie reptiloidus, bet knygoje jie vadinami driežiukais – įdomus E. Banio vertimas. Iš esmės knyga atskleidžia žmogaus sukūrimo ir jo užvaldymo priešistorę, į kurią įsipainiojusi ne viena rasė. Plejadiečiai byloją apie pokytį, šiek tiek supažindina su Visatos sandara ir kitais dalykais, kurie iš dalies siejasi ir su induizme bei jogoje likusiais čakrų aiškinimais. Kaip teigiama, visa žmonija – tai vienas didžiulis eksperimentas, kuris vyksta laisvos valios zonoje, kurioje viskas galima (kituose šaltiniuose tai vadinama karantinine zona, kuriame yra virusas, todėl čia šviesos pajėgoms, nenorintiems užsikrėsti, negalima keliauti). Žmogaus protui, kuris skaido viską į gera ir bloga, tai sudėtinga suvokti, tačiau čia nėra taisyklių ir nėra nuodėmių kategorijos. Ankstesnieji dievai kūrėjai, pažengę mokslininkai, sukarpė 12 žmogaus DNR ir paliko tik 2 juosteles, kurias jau gali atsekti biologai ir fizikai. Taigi esame gyvenantys reinkarnacijos rate ir kaskart gaunantys ribotą kūną, iš mūsų nusiurbinėjama baimės ir chaoso energija, sukuriamos masinės kataklizmų ir asmeninių išgyvenimų situacijos tiems išgyvenimams pasireikšti.

Barbara Marciniak

 

Nors plejadiečiai žada revoliuciją, kad visgi per dvasinį susitelkimą, prisiminimą ir pabudimą gebėsime atkurti DNR dalis, kurios labai įdomiai jungiasi su čakromis. „Visa planeta buvo taip griežtai kontroliuojama, kad nuo pirmosios akimirkos šioje Žemėje jūs buvote mokomi ir rengiami nevaldyti savo tikrovės. Jums teigė, kad viskas nutinka apsitiktinai ir nepriklauso nuo jūsų valios. Tai netiesa! Jūs patys valdote savo DNR. Viskas priklauso nuo jūsų. Kai tai suprasite ir patikėsite, būsite priklausomi nuo visų, kurie šioje laisvos valios zonoje panorės daryti įtaką jūsų gyvenimams. Blaiviai visais tikėdami, patys leidote valdyti savo DNR, protą ir kitus dalykus (p. 77).“ Keistas, sakyčiau, minties vertimas, mano suvokimu, kaip tik ne kaip priklausomi, o nepriklausomi.

 

Tęsiant DNR temą ir žmogaus išžmoginimą: „Žmonija jau seniai yra apgaudinėjama, nes neturi išplėtotos 12 spiralių DNR grandinės, be jos žmonės negali prisijungti prie informacijos. Šviesos giminė atvyko čia tai pakeisti. Jūsų užduotis – skleisti planetoje naują vibracijų dažnį ir išlaikyti jį savo kūnuose... (p. 114).“ Iš tikrųjų knyga apie žmogaus gyvenimo prasmę kalba pačiais įvairiais lygmenimis. Paprastame lygmenyje, tiesa, labai įdomiai būtų jaučiama tikrovė, jeigu pagal 12  DNR spiralių veiktų visi jutimai, kurie pereitų netgi prie to, kad turėtume net kosmose esančius receptorius, kitaip sakant, žinojimą. Tad nebebūtų jokių paslapčių. Tai žaidimas, eksperimentas, gėrio ir blogio, žmogaus ir reptilijų kova, tačiau plejadai kalba ir apie tai, kad pakilus iki pirminio kūrėjo pozicijos, nėra gėrio ir blogio, visos tos kovos inertiškos ir yra tik dėl patyrimo, kuris vėl sugrįžta iš įvairių galimybių visatų pas kūrėją. Tai paradoksalu, nes kaip individai mes lyg ir turime valią, tačiau galutinis tikslas – aptarnauti patirtimi kūrėją. Šita idėja man jau seniai žinoma, tačiau vis dar skambanti labai liūdnai.

 

Knygos pabaigoje plejadiečiai duoda keletą patarimų, ką daryti, kad ta evoliucija greičiau klotųsi. Pasirodo, mažiausiai paveikti esame per galingą seksualinę energiją. Esame ilgoje apgaulės istorijoje įsitikinę, kad seksas ir žmogaus kūnas yra gėdingi reikalai, tačiau plejadiečiai kalba apie orgazmo kaip aukštos vibracijos įtampos kelią, kadangi mūsų kūnai sudaryti iš elektromagnetinių dėmenų. Tikriausiai visa šioji knyga – vienas didelis įvadas į galaktinę žmogaus istoriją, tačiau tekste kirba ir plejadiečių gudrumas ir atsargumas. Jie save vadina Šviesos Šeima, bet patys suvokia, kad gali paneigti savo žodžius, priklausomai tikriausiai nuo dažnių ir žmonijos situacijos, todėl verta tikriausiai knygą apmąstyti įvairios ezoterinės literatūros kontekstuose, bet nepulti visko aklai tikėti, juk ir religijos buvo sukurtos toli gražu ne šventųjų ir net nevisai žmonių.

 

„Kristus atėjo per tam tikrą laikotarpį ne kaip vienas, kaip grupė būtybių. Jums pateiktas pasakojimas pernelyg dramatizuotas, o Kristaus paveikslas sukurtas labai apgalvotai. Dalis jums pateiktos Kristaus dramos buvo hologrtafinis intarpas. Be to, dalis to, ką dar sužinosite apie jį, taip pat gali būti tik dar vienas holografinis intarpas (p. 117).“ Iš tikrųjų kuo galima tikėti? Ogi tikriausiai tik savimi pačiu, savo pojūčiais ir eiti savo keliu, nes viską beveik iš esmės galima suklastoti. Dabar žmonija turi didelį evoliucinį šuolį, kai kam jis labai sunkus ir nelengvas, daug kas pasakojama vis drąsiau, nebesibijant susidorojimo ir pasaulis sklinda šviesesnėmis galimybių spalvomis, bet tuo metu didina atskirtį tarp tų, kurie pasiduoda politikai, netikrai medicinai ir švietimui, kurie iš vienos pusės iliuziškai išlaisvina, bet ir įgalina kitokioje išnaudojimo tikrovėje.

 

Maištinga Siela