Informacija apie albumą: Rūta Mur - Meridiem [vinyl / LP] (2024)
Maištinga Siela
Sveiki,
Ilgas nieko neveikimo sekmadienis!
Miegojome iki 12 dienos, nes naktį žiūrėjome serialą,
Šaipydamiesi iš savęs ir veikėjų, jų ir mūsų panašumų.
Po to ryte – skani kava iš aparato. Nusižiūrėjome nuo
italų –
Gausi ir tiršta kaip nafta espreso.
Gulime didžiulėje lovoje. Aš skaitau Lauren Groff „Floridą“,
O tu naršai facebooke. Nuosaikiai apžiūri juokingų
kačiukų vaizdo klipus.
Man kiši ir rodai.
Tai erzina, nes bandau pabaigti knygą, kad galėčiau
imtis kitos.
(Uždedu koją tau ant kojų, kad liautumeisi).
Tai tave irgi šiek tiek erzina, bet... sekmadienis ir
aš žiūriu,
Kaip tu mėgaujiesi tais video, Madonnos jaunatviškomis
nuotraukomis.
(Jai ką tik 66-eri!).
Akimirką, kai tarp eilučių pametu mintį, ir pagalvoju,
Kad visa tai visiškai nustoja erzinti. Suvokimas padovanoja
palaimą,
Kad viskas taip ir turi būti. Kad skirtybės vienoje
lovoje gelbsti.
Popiet mes einame į miestą. Apsukame didžiulį ratą
vaikščiojimo takais.
Prie bažnyčios, ant kalvos su poilsio suoleliais,
bandome
Palaikyti Italijoje įgautą įdegį. Bet lietuviška saulė
skūpa.
Norfoje prisiperkame kanceliarijos. Aš – šampūno nuo
pleiskanų.
Viskas palaimoje, viskas lėtai, be darbų ir didelių
ambicijų,
Kurios šiaip sujaukia mano gyvenimą, o tu sustatai į
vėžes.
Atsisakome užkandų (sūrio, dešrytės, troškinio ir
ect.),
Nes reikia numesti pilvo padangas,
Kurias abu kruopščiai diena po dienos
Užsidėjome, kad nenuskęstume
Savo kasdienybės įsiliejimuose
Į kitų kasdienybes.
Vakarop kuopiame balkoną.
Randame neįtikėtiną senbuvių palikimą –
Naminius didžiulius stiklinius naminio varymo
agregatus.
Išmetam nė nemirktelėję rūšiuodami,
Nes šiandien limoncello su ledukais iš Italijos
vakaras.
Diena užsisklendžia kaip aguona. Ramu.
Beveik erotiška.
Tuoj degsime vanilines žvakes ir namai vėl pakvips
pyragais.
Ginčysimės, pyksimės ir juoksimės.
Taip kaip pernai, užpernai, prieš 5 metus, kaip prieš
10 metų...
Geltonas sekmadienis. Ilsisi mūsų elektriniai dulkių
siurbliai,
Kurie ir vėl bus pašaukti iš savų įkroviklių.
Bet ne šiandien. Jau nebe.
Prašuoliuosime vienodai YouTube reklamas
Ir klausysimės klausysimės klausysimės...
Dėkingumo rugpjūčio
Namų sterblėje.
Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai,
Tiesą sakant, nelabai planavau žiūrėti antrąjį „Interviu
su vampyru“ (angl. Interview with the Vampire) sezoną, tačiau
taip jau nutiko, kad visgi sužiūrėjau! Prieš metus pasirodė pandemijos metu
nufilmuotas pagal garsiosios rašytojos Anne Rice romaną „Interviu su vampyru“
motyvus sukurtas pirmasis sezonas. Garsi rašytoja kaip tik mirė tuo metu, kai
pirmojo sezono darbai ėjo į pabaigą, todėl kūrybinei brigadai buvo išties
liūdna... Visgi teko luktelti, kol aktoriai gerokai nevaržomi pandeminių
ribojimų sugrįžo į filmavimo aikštelę pratęsimui. Tiesa, serialas gerokai
pakoreguotas ir nutolęs nuo legendinės 1993 metų Neil Jordan filmo versijos tuo
pačiu pavadinimu ir, aišku, gerokai paplėtotas, nei pats romanas.
Naujasis sezonas realiai tęsia romane vaizduojamą
laikotarpį, kai iš JAV po Lestato nužudymo Luisas ir Klaudija pabėgą į Europą. Jie
klaidžioja po griūvančią ir šiurpią Antrojo pasaulinio karo apsėstą Europą ir
ieško savo padermės ištakų, bando suprasti savo galią ir paskirtį, tačiau nieko
neranda, kol vieną dieną neatsiduria Paryžiuje, kuriame jiedu priimami į
vampyrų naktinį teatrą ir su mirtinais įsipareigojimais tampa jo dalimi. Tačiau
vietiniai ir seni vampyrai, kurie tarpusavyje susigyvenusi kaip kraujo komuna,
netrukus pradeda nusibosti Klaudijai, kuri kažkada taip troško sėslios ir
saugios šeimos. Kol Klaudija stengiasi susigyventi ir pavergti vietos
išgyvenusią žydę siuvėją, pats Luisas išgyvena vidinę dramą tarp kaltės jausmo
dėl Lestato nužudymo ir naujojo širdies draugo Armando, seno ir romėnų laikus
menančio galingo vampyro. Netrukus Klaudija ir Luisas sužino, kad teatrą įkūrė
legendinis tas pats Lestatas ir visi aplinkiniai vampyrai apie jį yra sukūrę
kultą, bet kas nutiks su Armandu ir kitais, kai šie sužinos, kad tai Klaudija
ir Luisas nužudė šios bendruomenės įkūrėją?
Sezonas slogus, nors dinamiškesnis bei tamsesnis už
pirmąjį – tai tik pliusas. Vienoje laiko juostoje Armandas ir Luisas toliau
duoda interviu charizmatiškajam rašytojui Danieliui, bet pamažu įtampa auga,
kadangi Luisas, tiek ir kažkada atmintį praradęs žurnalistas, susivokia, kad
tikrovė, kurią nugyveno nuo pastarojo susitikimo prieš daugybę metų, skiriasi
ir už viso to slypi užmarštin nugrimzdusi Armando ir Lestato istorija. Iš tikrųjų
šis serialas paremtas psichoterapiniu pobūdžiu, Luisui reikia išsipasakoti
prisiminimus, tačiau, bent jau man, tikrosios priežastys, kodėl Luisas nori
atskleisti pasauliui tikrąją vampyrų istoriją, kai vis tiek visi tiki, kad tai
rašytojo išmonė, man nėra iki galo aiški. Tačiau aiški ji tampa šio filmo
struktūroje, kadangi ji sugriauna pastarųjų 77 metų veikėjų melo istoriją.
Taigi istorija „šokinėja“ nuo šiuolaikinių laikų, kai
duodamas interviu Danieliui iki Paryžiaus pokario teatro istorijos ir
žiauriosios vampyrų komunos, kurioje galiausiai suinscenizuojamas Luiso ir
Klaudijos teismas. Visa tai padaroma gan tamsiai ir teatralizuotai, pakankamai įtraukiai.
Jeigu pirmajame sezone stigo dinamikos ir sezonas vietomis atverdavo
užvilkintas duobes, tai šiame sezone įvykiai kur kas įdomesni, labiau paplėtota
ir knygoje beveik nebuvusi interviu dabarties pasakojimo linija.
Aišku, antrasis sezonas neapsiėjo be tam tikrų aktorių
pasikeitimų. Štai aktorė Bailey Bass, pirmajame sezone vaidinusią Klaudiją,
nusprendė nebetęsti šio projekto ir ją pakeitė Delainey Hayles. Man asmeniškai,
Klaudija mažiausiai patinkantis personažas, ji tokia erzinanti ir kvaila, kad
tiesiog vis laukdavau, kada ją nustos rodyti. Visgi šiame seriale, regis,
atrodo, kad visi vampyrai arba gėjai, arba lesbietės, viskas taip utriruota pagal
LGBTQ siužetines charakteristikas, kad kartais atrodo, jog šioji istorija
išskirtinai apie vampyrų LGBTQ pasaulį. Aišku, tai savaime nėra blogai. Pirmajame
sezone galbūt buvo daugiau Lestato ir Luiso homoerotikos, sekso scenų, šiame
visas seksualumas labiau prislopęs ir pasineriama į intrigas, bandoma plėtoti
Luiso, Lestato ir Armando dvasinį pavydo ir prieraišumo istorijų melodramą, kas,
aišku, neblogai pavyksta.
Matau, kad „Interviu su vampyru“ numatomas dar ir
trečiajam sezonui. Tai gan įdomu, nes tas, kas buvo šiuose dvejuose sezonuose –
viskas išnaudota ir išsekę. Tačiau iš paskutiniųjų serijos užuomazgų galima
spręsti, kad serialas gali pasisukti visiškai netikėtomis linkmėmis ir kitame
sezone atsirasti didesnis krūvis Lestato personažui, apie kurį Anne Rice buvo
parašiusi storą atskirą knygą. Kol kas serialo kūrėjai leidžia sau labai
laisvai kurti, interpretuoti ir kryžminti vampyrų kronikos palikimo medžiagą su
fiktyviai infiltruotais siužetiniais motyvais. Manau, kad trečiajame sezone to
bus dar daugiau, o, kaip žinia, autoriai mėgsta prikelti seniai mirusius
veikėjus ir juos parodyti visai kitokioje žmogiškųjų vertybių šviesoje, kaip
nutiko šiame sezone su Lesatu ir Luisu. Apsigalvojau, lauksiu ir trečiojo
sezono.
Maištinga Siela
Barbara Marciniak.
„Nešantys šviesą“ – Kaunas: Luceo, 2023. – p. 256.
„Šviesos giminės atstovas, persimetėlis,
Sistemų griovėjas. Laisvos valios visatos ribose keičia sąmonės sistemas.
Atvyksta pakvietus (p.126).“
Sveiki, skaitytojai,
Apie paslaptinguosius plejadiečius pirmąkart sužinojau
gal prieš 15 metų unikaliuose, privačiuose lietuviškuose forumuose. Šiandien
apie juos girdėti kur kas daugiau, nes YouTube platformoje kalbama daug
apie juos per vadinamuosius kanalus, pasirinktus žmonės, kurie panyra į tam
tikrą būseną ir prabyla visai kitokiu balsu ir dikcija. Apie tokius žmones,
tarpininkus, kurių, beje, yra ir Lietuvoje, galima daugiau pasidomėti, bet
šįkart kalbėsiu išskirtinai apie amerikietę vardu Barbara Marciniak (g.
1948), kuri yra parašiusi ir išleidusi knygų, susijusių su pokalbiais iš Plejadų
žvaigždyno esančiais... ateiviais. Taip, tokios knygos vis populiarėja ir jos
labai įdomios, jos leidžiamos Lietuvoje ir dažnu atveju kai kam dėl tam tikrų
dalykų nei matomos, nei žinomos, nors galite aptikti beveik kiekviename
knygyne. Viena iš tokių Nešantys šviesą (angl. Bringers of the
Dawn: Teachings from the Pleiadians), kurią į lietuvių kalbą išvertė Erikas
Banys, o išleido leidykla Luceo. Tiesa, visgi tai antrasis lietuviškas
leidimas, nes, pasirodo, 2002 metais buvo išleidusi Gardenija su kitos
vertėjos vertimu.
Nepradėsiu įtikinti vien tik aklai atsidavusių mokslo
žmonių, kad šioji literatūra nėra uždarbiaujančioji ar kokia nors smegenų
skalbykla. Visgi apie tokius žmones kaip Barbara Marciniak ir įvairių kitų
ezoterinių rašytojų (netgi mokslininkų, bandančių suderinti fizikos mokslą su tuo,
kas rašoma šioje knygoje) mano ilgalaikiame kelyje pasitaikė ne vienas
šaltinis, ne viena sertifikuota knyga, ne viena laida ar dokumentinis filmas, tad
ir Nešantys šviesą iš esmės ne tik kad neprieštarauja visam tam žinių
srautui, bet ir papildo, išplečia kontekstus.
Žinoma, kai kam sunku patikėti, laukiantiems
mokslininkų patvirtinimo ar kokių nors realių daiktinių ateivių bylojimo
artefaktų. Kad jų pilna aplink mus, byloja ir Marciniak knyga, brėžianti
istoriją apie sufalsifikuotą žmonijos istoriją. Net plika akimi galima
pakeliavus įvertinti, kokios pažangios civilizacijos kažkada egzistavo dar prieš
Senovės Egipto ir Mesopotamijos laikus, todėl kelti klausimą, kad ateiviai
bendrauja nuotoliniu minčių ir hipnozės būdu, o ne nenusileidę kaip humanoidai
ant plutos, žinoma, galima kelti pagrįstą abejonę, tačiau pernelyg daug
skirtingų šaltinių apie iš Sietyno žvaigždyno esančius plejadiečius, kurie vieni
iš daugelio, kurios save laiko Šviesos Šeima ir perduoda evoliucinę-revoliucinę
informaciją, kuri pakyla virš visų mums Žemėje plačiai žinomų religinių dogmų.
Negaliu nepaminėti, kad knyga parašyta Barbaros
Marciniak ir išleista 1992 metais – tai pirmoji jos knyga, po to, per
ateinančius dešimtmečius, pasirodys dar daugiau. Tai, kas dar buvo prieinama
1992 metais, šiandien man skamba kaip visiškai nepasenusi ir laiku į mano
rankas įkritusi knyga. Leidykla taip pat yra išleidusi tęsinį Įgalinimo
kelias.
Ką byloja plejadiečiai? Ogi tai, jog tai mūsų tolima
ateitis, kitaip sakant, tai mūsų pačių evoliucijos derlius, kuris geba keliauti
erdvėmis ir laiku. Paprastai dabar jau labai plačiai kalbama apie reptiloidus,
bet knygoje jie vadinami driežiukais – įdomus E. Banio vertimas. Iš esmės knyga
atskleidžia žmogaus sukūrimo ir jo užvaldymo priešistorę, į kurią įsipainiojusi
ne viena rasė. Plejadiečiai byloją apie pokytį, šiek tiek supažindina su
Visatos sandara ir kitais dalykais, kurie iš dalies siejasi ir su induizme bei
jogoje likusiais čakrų aiškinimais. Kaip teigiama, visa žmonija – tai vienas
didžiulis eksperimentas, kuris vyksta laisvos valios zonoje, kurioje viskas
galima (kituose šaltiniuose tai vadinama karantinine zona, kuriame yra virusas,
todėl čia šviesos pajėgoms, nenorintiems užsikrėsti, negalima keliauti).
Žmogaus protui, kuris skaido viską į gera ir bloga, tai sudėtinga suvokti, tačiau
čia nėra taisyklių ir nėra nuodėmių kategorijos. Ankstesnieji dievai kūrėjai,
pažengę mokslininkai, sukarpė 12 žmogaus DNR ir paliko tik 2 juosteles, kurias
jau gali atsekti biologai ir fizikai. Taigi esame gyvenantys reinkarnacijos
rate ir kaskart gaunantys ribotą kūną, iš mūsų nusiurbinėjama baimės ir chaoso
energija, sukuriamos masinės kataklizmų ir asmeninių išgyvenimų situacijos
tiems išgyvenimams pasireikšti.
Nors plejadiečiai žada revoliuciją, kad visgi per
dvasinį susitelkimą, prisiminimą ir pabudimą gebėsime atkurti DNR dalis, kurios
labai įdomiai jungiasi su čakromis. „Visa planeta buvo taip griežtai
kontroliuojama, kad nuo pirmosios akimirkos šioje Žemėje jūs buvote mokomi ir
rengiami nevaldyti savo tikrovės. Jums teigė, kad viskas nutinka apsitiktinai
ir nepriklauso nuo jūsų valios. Tai netiesa! Jūs patys valdote savo DNR. Viskas
priklauso nuo jūsų. Kai tai suprasite ir patikėsite, būsite priklausomi nuo
visų, kurie šioje laisvos valios zonoje panorės daryti įtaką jūsų gyvenimams. Blaiviai
visais tikėdami, patys leidote valdyti savo DNR, protą ir kitus dalykus (p.
77).“ Keistas, sakyčiau, minties vertimas, mano suvokimu, kaip tik ne kaip priklausomi,
o nepriklausomi.
Tęsiant DNR temą ir žmogaus išžmoginimą: „Žmonija
jau seniai yra apgaudinėjama, nes neturi išplėtotos 12 spiralių DNR grandinės,
be jos žmonės negali prisijungti prie informacijos. Šviesos giminė atvyko čia
tai pakeisti. Jūsų užduotis – skleisti planetoje naują vibracijų dažnį ir
išlaikyti jį savo kūnuose... (p. 114).“ Iš tikrųjų knyga apie žmogaus
gyvenimo prasmę kalba pačiais įvairiais lygmenimis. Paprastame lygmenyje,
tiesa, labai įdomiai būtų jaučiama tikrovė, jeigu pagal 12 DNR spiralių veiktų visi jutimai, kurie
pereitų netgi prie to, kad turėtume net kosmose esančius receptorius, kitaip
sakant, žinojimą. Tad nebebūtų jokių paslapčių. Tai žaidimas, eksperimentas,
gėrio ir blogio, žmogaus ir reptilijų kova, tačiau plejadai kalba ir apie tai,
kad pakilus iki pirminio kūrėjo pozicijos, nėra gėrio ir blogio, visos tos
kovos inertiškos ir yra tik dėl patyrimo, kuris vėl sugrįžta iš įvairių
galimybių visatų pas kūrėją. Tai paradoksalu, nes kaip individai mes lyg ir
turime valią, tačiau galutinis tikslas – aptarnauti patirtimi kūrėją. Šita
idėja man jau seniai žinoma, tačiau vis dar skambanti labai liūdnai.
Knygos pabaigoje plejadiečiai duoda keletą patarimų,
ką daryti, kad ta evoliucija greičiau klotųsi. Pasirodo, mažiausiai paveikti
esame per galingą seksualinę energiją. Esame ilgoje apgaulės istorijoje
įsitikinę, kad seksas ir žmogaus kūnas yra gėdingi reikalai, tačiau
plejadiečiai kalba apie orgazmo kaip aukštos vibracijos įtampos kelią, kadangi
mūsų kūnai sudaryti iš elektromagnetinių dėmenų. Tikriausiai visa šioji knyga –
vienas didelis įvadas į galaktinę žmogaus istoriją, tačiau tekste kirba ir plejadiečių
gudrumas ir atsargumas. Jie save vadina Šviesos Šeima, bet patys suvokia, kad gali
paneigti savo žodžius, priklausomai tikriausiai nuo dažnių ir žmonijos
situacijos, todėl verta tikriausiai knygą apmąstyti įvairios ezoterinės
literatūros kontekstuose, bet nepulti visko aklai tikėti, juk ir religijos buvo
sukurtos toli gražu ne šventųjų ir net nevisai žmonių.
„Kristus atėjo per tam tikrą laikotarpį ne
kaip vienas, kaip grupė būtybių. Jums pateiktas pasakojimas pernelyg
dramatizuotas, o Kristaus paveikslas sukurtas labai apgalvotai. Dalis jums
pateiktos Kristaus dramos buvo hologrtafinis intarpas. Be to, dalis to, ką dar
sužinosite apie jį, taip pat gali būti tik dar vienas holografinis intarpas (p.
117).“ Iš tikrųjų kuo galima tikėti? Ogi tikriausiai tik
savimi pačiu, savo pojūčiais ir eiti savo keliu, nes viską beveik iš esmės
galima suklastoti. Dabar žmonija turi didelį evoliucinį šuolį, kai kam jis
labai sunkus ir nelengvas, daug kas pasakojama vis drąsiau, nebesibijant
susidorojimo ir pasaulis sklinda šviesesnėmis galimybių spalvomis, bet tuo metu
didina atskirtį tarp tų, kurie pasiduoda politikai, netikrai medicinai ir
švietimui, kurie iš vienos pusės iliuziškai išlaisvina, bet ir įgalina
kitokioje išnaudojimo tikrovėje.
Maištinga Siela