„Didžioji Remigijaus tragedija bus tai,
jei jis išties pasieks savo ir taps ministru ar net dar aukštesnės pozicijos
politiku. Kodėl? Todėl, kad jis moka veikti tik destruktyviai ir tik
atsakydamas į iššūkius. Kasdienis politiko gyvenimas yra nuobodūs biurokratiniai
ritualai, kompromisų paieškos, interesų derinimai, o dėmesys ir nuopelnai
dažnai tave pralenkia ir atitenka kitiems, stovintiems oponuojančioje
pozicijoje. Politinio manipuliatoriaus, avantiūristo ir vienišo kovotojo su
sistema talentas tiesiog dūlės kokiame nors nykiame ministerijos kabinete. Ir
tada Remyga neišvengiamai neištvers šito nuobodulio ir sėdėjimo atokiai nuo
dėmesio centro. Jis pervers emocijų kurstymo archyvą, išsirinks naują priešą,
susikurps naują aukos kostiumą ir pakurs sau naują skandalą. Kaip visi
populistai – kils į naują ir naują karą. Iki savo Vaterlo, galutinės apkaltos
ar galutinio nuosprendžio.“ Paulius Gritėnas
iš straipsnio lrt.: „Remyga“.
Šiaip nieko neparašiau apie pirmojo turo Seimo
rinkimus. Nesu jais patenkintas, ypač Nemuno aušros pergale ir Žemaitaičio
partijos išsišokimu. Aišku, 4 metai bus „įdomūs“ dėl galimų skandalų ir
triukšmo, bet, pamatysime, kad ir tai praeis. Gritėno citata, kurią galima
laikyti pranašyste, padedu čia į archyvą sau ir Jums, kad reikalui ištiksiant
galėtume vėl „išsigriebti“ kaip kokį seną vadovėlį ir pasitikrinti ir padūsauti:
o tai ką, argi nematėme, kad taip ir bus?
„Kafkos kūriniai prieš daug metų nupiešė
mūsų dabartinio gyvenimo paveikslą, kupiną sutrikimo, priverstinio užimtumo,
subyrėjusių tarpusavio ryšių ir kančios. O šių dienų sociologai rimtai
nagrinėja pagreičio visuomenės paradoksą, kai normalūs gyvenimo aspektai tampa
prabanga ir deficitu. Šių dienų žmogui nebėra kada susimąstyti, sustoti <...>
Jį įsuka kafkiškas procesas, versdamas nenatūraliai elgtis, daryti, bėgti,
siekti, orientuotis į rezultatą, bet ne į turinį. <...> Būtent Kafkos
sukurtas kančios pasaulis šiandien tampa didžiąja inspiracija keistis,
atsigręžti į alternatyvų egzistencijos būda, gyvenimą be televizoriaus,
nepervertinant socialinių tinklų, nuomonės formuotojų poveikio ir dirbtinio
intelekto visagalybės, bruzdesį pakeičiant lėtu ir prasmingu savo kelio
ieškojimu.“Gražina Arlickaitė
Puikus ir įžvalgus „Scanoramos“ festivalio interviu su
Europos šalių kino festivalio „Scanorama“ įkūrėja ir meno vadove Gražina
Arlickaitė. Kafkiška ne tik literatūra, bet ir kinas, tačiau abi šios meno
šakos, sakyčiau, labai panašiai geba atliepti šiandienos tikrovę.
Aktorė Zoë Kravitz debiutuoja kaip režisierė,
pristatydama savo darbą „Duok ženklą“ (angl. Blink Twice)
(2024), kuris internetiniuose forumuose sukėlė nemažai diskusijų ir aptarimų,
nes vieniems filmas labai patiko, kiti jo negalėjo pažiūrėti iki galo. „Duok
ženklą“ pasakoja apie aptarnavimo srityje dirbančią Fridą, kuri trokšta susipažinti
su elitu, o ypač akis jis žibina į Slaterį. Lemtingą akimirką jie susipažįsta
ir Frida su drauge pakviečiamos skristi lėktuvu į privačią egzotišką vilą ir
ji, žinoma, naiviai sutinka. Būdama viloje ji linksminasi, bando suvilioti Slaterį,
tačiau slenka dienos, panašios viena į kitą, nesibaigiantys vakarėliai,
narkotikai ir vis tas pats nestabilumo jausmas, jog iš tikrųjų kažkas čia ne
taip, pernelyg viskas gerai...
Išties nereikia apie šį filmą skaityti ar žinoti daug
informacijos, o anonso dėl efekto geriau nė nežiūrėti. Filmas taip mane
įtraukė, kad vienu metu išpylė net prakaitas – matyt, grįžta tokių geresnių ir
originalesnių trilerių su mistiniais efektais (tokiais vadinamaisiais mindfuck‘ais),
kurie mane asmeniškai labai greitai įtraukia poreikis ir susidomėjimas. Nors nutuokiau,
kad Fridai tas svečiavimasis nieko gero nežada, o apsvaigusios merginos ir
vyrukai tikriausiai (čia buvo mano spėliojimas) atlieka kokias nors
sektantiškas apeigas Bachui, tačiau netrukus viskas paaiškėja, kad dar ne taip...
Manau, filmas pavyko gan feministinis, vėl
sukritikuojamas patriarchalinis vyrų pasaulis, gal net iš dalies ir naivios
moterys, kurios pačios gundė, pačios negalėjo atsispirti ir tapo aukomis (šiuo
atveju, sakyčiau, tinka iš dalies. Psichodeliniai kriminaliniai motyvai puikiai
mistifikuoti, o intensyvi ir artimą kadrą mėgstanti Zoë Kravitz sukuria bauginimo
efektą. Tie moterų mėginimai susitvardyti, pergudrauti situaciją, man regis,
tampa stipriąja filmo puse. Labai norisi pagirdi man iki šiol nematytą aktorę Naomi
Ackie, kuri atliko įsimintiną ir ekspresyvų Fridos vaidmenį. Pasirodo, aktorė
ne per seniausiai vaidino pagrindinį vaidmenį vaidybiniame filme apie
dainininkę Whitney Houston. „Duok ženklą“ filme pasirodo daugybė kino žvaigždžių
iš skirtingų kartų. Geena Davis ir „Tvin Pykso“ žvaigždė Kyle MacLachlan. Iš
naujųjų tikrai atpažinsite Channing Tatum, Simon Rex ar „Dirbtinio intelekto“
jau suaugusį aktorių Haley Joel Osment.
Maniau, kad „Svetimas: Romulas“ (2024) buvo paskutinis
geras mano matytas siaubo trileris, bet „Duok ženklą“ man patiko ir įtraukė dar
labiau! Tas keistas mistiškumas ir psichologinis siaubas, kad nežinai, ar tai,
ką matai, yra tikrovė ar veikėjo psichodelinė haliucinacija verčia nerimauti
dėl veikėjų. Tiesa, šiemet tokio originalesnio trilerio tipažo filmų mačiau ir
jei turi panašumų su „Duok ženklą“, pavyzdžiui, „Ko jūs norėtumėte“ (2024), „Saltburnas“
(2023). Originalesnės įtampos ir idėjinio kino mėgėjams rekomenduočiau
pažiūrėti ir „Duok ženklą“.
