Skaidrė: etnografija, liaudies folkloras, tautiniai drabužiai, ornamentika, architektūra, etnografiniai regionai, Mažoji Lietuva, patiekalai, žaidimai

 

Filmas: "Tarp šventyklų" / "Between the Temples"

 

Sveiki,

 

Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš šios komedijos. Jau lyg ir savaime tapo aišku, jog tautos tarpusavyje gali viena kitą pašiepti ir pajuokauti, tačiau žydų kaip nors užgauti negalima. Tik kiti žydai gali apie kitus žydus atsiliepti kandžiai tiek prie stalo, tiek eteryje, tiek literatūroje, tiek, savaime aišku, ir kine. Pastaruoju metu manau, kad antisemitizmas tampa masinių heiterių kuru, užsikabinę už frazių ir žodžių gali sukelti ištisą politinį gaisrą, kurio nebesuvaldysi, nes tiesos sargai parodys jums kur vėžiai žiemoja (aišku, čia aliuzija į mano nemėgstamo politiko Žemaitaičio daržą, bet ir kiek jo nemėgčiau, tenka pripažinti, jog jo antisemitiška replika buvo sutirštinta iki begalybės). Kodėl esame jautrūs vienoms socialinės ir tautinėms grupėms, o kitoms ne – sunku pasakyti, manau, tai politika, už kurios stovi visada kokios nors dar kitos interesų grupės. Labai vertinu žydų kiną, kuris kritikuoja arba lengvai pašiepia pačius tautiečius. Panašiai nutinka ir režisieriaus Nathan Silver režisuotoje komedijoje „Tarp šventyklų“ (angl. Between the Temples) (2024).

 

Filmas pasakoja apie Beną Gotliebą, kuris po daugel metų susitinka su savo muzikos mokytoja, tiesa, ji jau našlė, užauginusi sūnų ir turinti anūkų. Kažkada albumą išleidusi mokytoja Klara Kesler svajoja grįžti prie judaizmo, bet jai reikia atlikti vadinamą Bat Micvai ceremoniją. Nesu žydų religinių apeigų žinovas, tačiau mane nustebino žydų maldos namų scenos, kurios pasižymi absoliučiu kitų bendruomenės narių priėmimu, nepriklausomai nuo to, ar tu azijietis ar homoseksualas. Benas turi dvi motinas, bet, atrodo, niekam dėl to nekyla jokių sunkumų, o kyla sunkumų, kai Benas ima jausti savo motinos amžiaus mokytojai šiltesnius jausmus.

 

Absoliučiai gera komedija nuo pat pirmųjų scenų! Nestandartinė tema ir režisūra. Kino kadrai hiperbolizuoja veikėjų veidus, pritraukia dažnai juos taip arti žiūrovų, kad net nebetelpa į kadrą ir tokiu būdu kuria komišką ir iš dalies nejaukų intymumą. Visgi tai pasiplepėjimų komiškas filmas, man asmeniškai, priminė daugumą amerikiečių režisieriaus Woody Allen filmų, kada veikėjai vaikšto po kavines, muziejus ir tiesiog kalbasi, pasiplepėdami sprendžia dilemas atsiverdami kaip intelektualios ir prieštaringos asmenybės. Manau, šis aleniškas būdas pritinka ir filmui „Tarp šventyklų“, kuriame komiška tampa vidutinio amžiaus žydo vyro krizė. Pastarasis nebegali normaliai nei padainuoti, nei užmegzti po skyrybų kitų santykių, todėl infantiliai bėga nuo savianalizės ir pagalbos. Kita vertus, ką reiškia būti normaliu ir savo tikėjimą išpažįstančiu žydu pagrindiniam veikėjui vėlgi nebeaišku. Veikia ir froidiškasis lygmuo: Benas jaučia liguistus erotinius potraukius gerokai senesnei mokytojai, nes jaučia motinišką jos švelnumą ir palaikymą, o šioji situacija apverčia dar ir socialinius vaidmenis, nes Benas tampa kartu ir savo buvusios mokytojos mokytoju, tačiau „išaugti“ iš ankstesnio vaidmens negali, todėl jis paklysta savo jausmų iliuzijose.

 

Šiaip labai išmintingai sukonstruotas scenarijus. Filmas kaip komedija intelektualus ir man jis labai patiko. Tiesa, retai būna, bet šįkart pirmoji filmo pusė nustelbė antrąją. Pirmojoje pusėje daugiau paradokso, komiškų situacijų, kurios stebina ir glumina, o pabaigoje viskas išsprendžiama kažkaip standartiškai, prislopinant juoką ir ryškinant labiau Beno tragišką psichologinį situacijos aspektą. Šiaip, sakyčiau, labai vykusi komedija, kurią rekomenduočiau intelektualių ir komiškų pokalbių filmų mėgėjams.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Psichopato bučinys" / "Woman of the Hour"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Man sunku pasakyti, kodėl amerikiečiai taip mėgsta kurti kino filmus ir serialus apie savo šalies tikruosius serijinius žudikus. Iš vienos pusės tai makabriška, nes norint įsiamžinti tokiu būdu reikia daug ir maniakiškai žudyti ir naiviai tikėtis, kad galbūt vieną dieną apie tave kas nors sukurs filmą. Aišku, kalbu absurdiškai, tačiau amerikiečiai pakvaišę dėl savo serijinių žudikų, o beprotiškos istorijos tampa pramoga, tiesa, šiurpia ir sunkiai suvokiama, kad taip, kaip, pavyzdžiui, aktorės ir nuo šiol jau režisierės Annos Kendricks filme „Psichopato bučinys“ (angl. Woman of the Hour) (2023), apskritai tikrovėje galėjo būti.

 

Pasirodo, aštuntajame dešimtmetyje iš tikrųjų JAV-ose siautėjo toks serijinis žudikas Rodney Alcala (1943-2021), fotografuodamas jaunas merginas ir porindamas apie tai, kad jo gražios ir atsidurs ant žurnalų viršelio. Galiausiai nusivežęs į laukus fotosesijai jas pasmaugdavo. Įdomu tai, kad Rodney vienu metu, kol žudė tame laikotarpyje merginas, sudalyvavo absurdiškai populiarioje TV šou pasimatymų laidoje, kurioje buvo pasirinktas dalyvės Sheryl Bradshaw kaip tinkamiausias iš trijų kandidatų. Galiausiai Sheryl per plauką netapo auka, o pats žudikas buvo atpažintas kitos nužudytos merginos draugės, tačiau nei policija, nei kiti tuokart liudijimais nepatikėjo.

 

Filmas šiaip labai giriamas tiek kritikų, tiek jį mačiusiųjų, tačiau, tenka pripažinti, kad sužiūrėjau be didesnio intereso ir įsitraukimo. Mįslių filme nesitikėkite, žudikas žinomas nuo pačių pirmųjų kadrų, todėl intrigos nelabai ir lieka. Režisierė gana neblogai atkuria aštunto dešimtmečio atmosferą, laikmečio madas ir bendravimo kultūrą, tyčia paryškina feministinius aspektus. Kad ir kaip bežiūrėsi, atrodo, kad filmas neblogas, bet jis man gan prėskai susižiūrėjo. Gal buvau matęs per daug istorijų apie serijinius žudikus, kurie buvo įdomesni ir sudėtingesni? Reikia pasakyti, kad šįkart mano toks vertimas absoliučiai subjektyviai emocinis – filmas, kurį greitu metu tiesiog pamiršiu ir net neprisiminsiu. Tiesa, buvo kelios įtemptos scenos, sukaltos pagal klasikinius 2000-ųjų įtampos kino triukus, jos tą akimirką prikaustė dėmesį, bet tik tiek iš šio filmo žavesio ir teliko.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Pijus Opera ir jo eilėraščio fragmentas

 

*

nuo saulėtekio sudega bromas

a bemol ir namai a plius plius

skauda galvą kažkur ibupromas

o kuprinės lopšely – alus

 

<...>

Literatūra ir Menas, 2024 m. lapkričio 22 d., nr. 20 (3802).

 

Pijus Opera, pasirodo, yra kylantis lietuviško repo atlikėjas, o aš jį atradau vakar prieš miegą, jau gerokai po vidurnakčio, kai nenorėdamas nieko įmantraus skaityti, prieš užversdamas perskaičiau paskutinio „Literatūra ir menas“ puslapio eilėraščius. Jie buvo Pijaus Operos. Buvau maloniai nustebintas, nes įdomūs, savitai atpažįstami, jau išgyventi kadų kadaise, bet vis tiek susišaukia, tikriausiai, su anuo gyvenimu, jauno žmogaus patirtimis. Paklausiau jo kūrinio „Eskizai“ YouTubėje. Man patiko patys kūrinio žodžiai, jam jie labai puikiai sukrenta, sakyčiau, tai yra netgi savita poezijos šaka. Juk ir poetas Ernestas Noreika repuoja pagal savo tekstus. Visgi labiausiai įstrigo šis fragmentas, kuris mane nukėlė į Vilnių, kada anksti ryte ėjau pro bromą netoli Aušros vartų, galva skambėjo kaip varpas, neturėjau nei alaus, nei ibupromo (tuokart citramono), bet aiškiai suvokiau tą beprasmybę: einu, o eiti nėra kur. Buvo sunku.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Jūs užstojate man vandenyną", režisierius Alvydas Vizgirda, Klaipėdos pilies teatras

Sveiki, skaitytojai,

 

Nežinau žmogaus, kuris pabuvęs bent viename jam patikusiame spektaklyje teigtų, jog nemėgsta teatro kaip meno rūšies. Turime daugybę įsitikinimų apie lietuvišką teatrą ir visada juos verta sugriauti. Šiandien sugrioviau įsitikinimą, kad Klaipėdos pilies teatras negali prilygti, pavyzdžiui, kokiam Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui. Gali.

 

Lapkričio pabaigoje Klaipėdoje įvyko režisieriaus Alvydo Vizgirdos pastatytos pjesės pagal garsios dramaturgės Keren Klimovsky kūrinį „Jūs užstojate man vandenyną“. Tiesa, režisierius ir šio teatro įkūrėjas yra jau dirbęs su šios dramaturgės medžiaga, todėl jam žinomas jos ilgesio ir komedijos santykis.

 

Pusantros valandos trukmės spektaklyje iš tikrųjų veikia trys sceninės poros, kurios bando išspręsti iš pirmo žvilgsnio gana lėkštus ir buitinius konfliktus, pagrįstus lyčių stereotipais santykiuose. Vyresnio amžiaus pora parke prie statulos aiškinasi savo santykius, tiksliau – žmonai poniai Dream nusibodo nuolat „tupinėti“ apie savimi negalinčio pasirūpinti profesoriaus vyro. Pastarasis su žmona žaidžia sunkiai apibrėžiamą santykių terapinį žaidimą ir žmona jį pamažu aprengia moterimi, panašia į save. Kitame scenos krašte matome Izoldos ir Tristano, dviejų jaunuolių, santykių parodiją. Infantilus ir egocentriškas Tristanas ir naivios meilės bei pripažinimo trokštanti Izolda vienas kitam išpažįsta svaiguly amžiną meilę, gėrisi vienas kito tobulumu ir bando atmesti, paslėpti išankstinius lūkesčius. Galiausiai žiūrovui tampa akivaizdu, jog jie nevykusi pora. Galiausiai trečioji pora – parko moters statulos Monos (kuri, pasirodo, jokia statula) ir vaistininkas Čarlis. Moteris iškart taiso potencialius vyro netobulumus ir verčia jo išsižadėti vaistininko profesijos, o naktimis vaizduoti esant jį jūreiviu, kuris pasirodo tik kaip graži svajonė...

 

Žodžiu, trinarė kompozicija užpildoma minimalioje žalioje parko pievelėje. Trys poros pramaišiui vis pasirodo su kokia nors nesutarimo ar tariama susitaikymo scena, erzina ir erzinasi dažnai dėl niekų, tačiau žvelgiant giliau – juk šioji komedija ne tik apie lyčių viršenybes ir nesusikalbėjimą, bet ir apie nūdienos visuomenės egocentrizmą. Pjesė, pasirodo, parašyta jaunos dramaturgės 2011 m., bet ji tendencinga ir universali, nes dabar niekas nebenori santuokoje ir apskritai santykiuose ilgalaikės atsakomybės, o vietoj nuosavų vaikų vežimėliuose vežiojasi savo išpustytus veislinius šunis, nes jais tiesiog pasirūpinti yra lengviau. Iš Tristano ir Izoldos pokalbių matome kartos baimę neatitikti lūkesčių ar pernelyg aiškiai nubrėžtų standartų, juokingų, bet iš esmės asmenybę ir gyvenimo patyrimus bei malonumą griaunančių iliuzijų, todėl individams sunku priimti kito asmens paklydimus, idilės neatitikimus. Tristano egocentiška asmenybė įkūnija apskritai riteriškumo sunykimą, sakyčiau, šis Tristanas, kurį gerai suvaidino Jonas Baranauskas, yra antipodas Viduramžių riteriui Tristanui. O moteris-skulptūra, laukianti tolumoje ateinančios progos būti laimingai, iš esmės paverčia ją iliuzijų ir aklumo verge, nes tikslas belieka vienas – naiviai laukti, kol ištiks geriausia, atmetant bet kokius kitus gyvenimo pastangomis ir manipuliacija nepatobulinamus variantus. Iš esmės juk tai Narcizo programa: veikėjai žiūri į savo nepasiekiamą vandenyną, kuris yra už įvairiausių įsitikinimų, kliūčių, svajonių ir miršta žiūrėdami į svajonę, kurios negali tiesiog patirti ir įprasminti.

 

Iš vienos pusės juk tai daug pasako apie mūsų tikslus ir siekius, troškimą gultis ant operacinio stalo ir pumpuoti chemikalus, pjaustyti savo kūną, apgauti senėjimo procesus lyg iš tikrųjų apgautume savo likimą. Neapgausime, o jei ir bandysime, taip ir leisimės kaip Izolda nužudomi Tristano vien tam, kad tariama svajonė būtų bent iš dalies įgyvendinta. Kitaip sakant, dar kartą save apgausime net mirties akto akivaizdoje. Aišku, kur kas žemiškesnė buvo vyresniųjų veikėjų, profesoriaus ir jo žmonos, pora, kurių santykiai paremti toksišku vienas kitam priekaištavimu, kurie vienas be kito negali, bet ir negali vienas kito nekankinti, nes yra priklausomi vienas nuo kito suerzinimo, todėl jie atsisako nežaisti, nusimesti kaukes ir išdidumą; jie irgi laukia, tačiau ir jiems lemta nesulaukti nieko...  Vyksme vyksta gana Čechovo pjesėms būdinga programa: likimai skyla, ardosi, vėl grubiai bandoma klijuoti lūkesčių pasotinimą gyvenimą nedarant nieko esmingo – absoliutus, sakyčiau, naivusis rusiškas romantizmas, jog ne pastangos ir kompromisai kuria gyvenimo laimę, o likimas turi atsiųsti savaime, o jei neatsiuntė, ką gi, vadinasi, verta numirti bent jau svajojant.

 

Man, nors spektaklis buvo labai komiškas ir vietomis tikrai pavykęs ir juokingas, (tiesą sakant, juo labai mėgavausi), visgi tai apie žmogaus vergovę lūkesčiams ir iliuzijoms, nes tas, kas galbūt užstoja tą vandenyną yra kur kas reikšmingesnis už patį vandenyną, tačiau veikėjai renkasi idilę, kuri galiausiai juos ir paskandina.

 

Neseniai sostinėje teko matyti Valstybiniame Vilniaus teatre „Dviese sūpuoklėse“, kur labai panašiu braižu pasakojama dviejų žmonių santykių nesuderinamumai, o priežastinės potekstės, žinokite, menkai kuo skiriasi nuo „Jūs užstojate man vandenyną“. Tik Klaipėdos pilies teatro spektaklis man patiko labiau, nes šmaikštesnis ir įvairiapusiškesnis.

 

Jūsų Maištinga Siela

 

P. S. Pridedu trumpą ir oficialų spektaklio aprašymą.

 

KLAIPĖDOS PILIES TEATRAS

Keren Klimovsky

„JŪS UŽSTOJATE MAN VANDENYNĄ“

Komedija – farsas su ilgesiu gilios amžinos meilės ir nepasitikėjimu ta meile tuomet, kai ji ateina

 

Vertė ir režisavo Alvydas Vizgirda

Kostiumų dailininkė Aina Zinčiukaitė

Kompozitorius Edvinas Vasiljevas

Pastatymų dalies vedėjas Vytas Aleknavičius

 

Vaidina Vilija Gruodytė, Viktorija Miliauskaitė, Auksė  Naujokienė, Jonas Baranauskas, Vaidas Jočys, Ramūnas Šeputis

 

Nors Keren Klimovsky pjesę „Jūs užstojate man vandenyną“ parašė  dar 2011 m., tai bus jos pirmasis pastatymas teatro scenoje.

„Nenuostabu, kad būdama 23-jų norėjau ir parašiau pjesę apie meilę, nors ir tokia aštria, groteskiška forma. Perskaičiusi ją dabar, po 15-os metų, supratau, kad pjesė visai ne apie meilę, bet priešingai – apie meilės neįmanomumą. Apie meilės baimę, apie smulkmenas, racionalų jos atsisakymą, apie savanaudišką meilę, kuri negali pakęsti laiko išbandymo, ir mirtį dėl meilės stokos.

Visi pjesės veikėjai trokšta meilės, bet nesugeba mylėti. Tikriausiai todėl, kad jie apsėsti meilės fantazijų, kurios neatsižvelgia į kitą, gyvą žmogų su savo problemomis, baimėmis, trūkumais.

Dabar matau, kad tai tekstas apie mūsų kartą, kuriai suteikta visiška laisvė. Bet tai nepadarė mus  laimingesniais, ir mes vis dar nesuprantame kaip pasinaudoti šia laisve. Tarsi trinamės vienas į kitą savo skausmu ir dar labiau skaudiname vienas kitą (nepriklausomai nuo to, ar sukūrėme šeimas

ar gyvename vienišių gyvenimus).

Pjesėje yra kažko ir apie vyresniąją kartą. Visada nerimavau dėl meilės tarp vyresnio amžiaus žmonių temos, jų santykių. Galbūt todėl, kad artėjant pabaigai viskas dar labiau paaštrėja, kai mirtis priartėja ir pradeda reikalauti savo teisių į tave. O gal todėl, kad šita patirtis yra nuo manęs toli: tarsi mėginu tai ant savęs primatuoti, ir dėl šito nuotolio kažkas gimsta.

Tačiau vyresnioji karta šioje pjesėje matuojama mūsų kartos akimis. Juk labai norėjome įrodyti, kad mes geresni už savo tėvus, kad mums pavyks tai, kas jiems nepasisekė. Bet ar pavyko? Kitaip nei jiems –  taip, bet, galbūt, tai nėra „geriau“, o paprasčiausiai „kitaip „blogai“? Pasirodo, mes, žmonės, dar nesugalvojome, kaip su ja sugyventi, su šita meile. Gavosi liūdna pjesė. Bet, tikiuosi, ne beviltiška. Todėl man buvo svarbu pabrėžti situacijų komiškumą – kad būtų galima pasijuokti. Nes kol galime juoktis iš savęs, tol turime viltį...“. (K. Klimovsky)

 

Pjesės autorė Keren Klimovsky gimė Maskvoje, o šiuo metu gyvena Švedijoje.

Klaipėdos pilies teatre režisierius Alvydas Vizgirda yra pastatęs K. Klimovsky pjeses „Lopšinė suaugusiam vyrui“ (2017 m.) ir „Našlė, neužauga, ruonis ir kiti“ (2019 m.).

 

Premjera – 2024 m. lapkričio 20 d.

Spektaklio trukmė ~ 1 val. 30 min. (be pertraukos)

Memas: menininkas Maurizio Cattelan pardavė už 6 milijonus bananą priklijuotą ant sienos

 

Sveiki,

 

Ši savaitė jau yra savaime beprotiška ir juokinga! Menininkas Maurizio Cattelan už kiek daugiau nei 6 milijonus pardavė tiesiog buitine lipnia juosta pritvirtintą bananą ant sienos.

 

Cituoju.

 

„Niujorke vienas interesantas už lipnia juosta prie sienos priklijuotą bananą sumokėjo 6,2 mln. dolerių. Tai ne tiek astronominių kainų šiame mieste atspindys, kiek konceptualaus menininko Maurizio Cattelano provokuojančios idėjos sėkmės įrodymas“.

 

Ir viskas tikriausiai yra gerai su tuo. Galima juoktis, galima smerkti, bet visa ta reakcija irgi yra menas! Panašiai kaip tos legendinės breiko šokėjos iš Australijos pasirodymas per Olimpiadą šią vasarą. Tiesiog, kai gyveni karnavališkoje kultūroje, karnavalas negali pastrigti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 83: formuluok, ką verta daryti, o ko neverta

Photo: Creatures of Dreams Rue Mouffetard, Paris, 1952/

2014 Atelier Robert Doisneau, Paris

Sveiki,

 

Jau nebeverta pykti dėl vėluojančių.

Nebeverta nervintis dėl to, kad nespėji.

Nebeverta sustabdyti kito ir perduoti tai, kas geriausia.

Neverta kamuotis dėl to, ko negali pakeisti.

Nebeverta prisiimti daugiau atsakomybės už kitus, nei gali jie patys.

Neverta dūsauti ir aimanuoti dėl to, kad nespėji visko suskaityti, pamatyti.

Neverta verkti dėl neteisybės.

Nebesvarbu, kaskart ceremoniškai daryti tik dėl ritualų, jei nėra jausmo.

Nebeverta imituoti, kas nerūpi, apsimesti irgi neverta, nebeverta neigti.

 

Verta gal dar nebent sugaudyti paskutinį lapkričio lapą.

Pasėdėti ant laiptų verta ir tikrai verta nieko neveikti.

Verta ilgai žiūrėti į paveikslą,

Verta su juo susitapatinti ir nusišypsoti.

 

Verta galvoti gerai ir pozityviai,

Kai visi tikisi, jog jau pavažiavo stogas ir tuoj susprogsi.

Verta atsikvošėti. Verta atsigerti tyro šalto vandens.

Verta ilsėtis.

Verta skaityti visą knygą, jeigu ji tau patinka.

Verta keliauti ir pasiklysti. Džiaugtis vėl radus kelią verta.

Verta mylėtis.

Tikrai, žinau, verta nesijaudinti ir tikrai verta žinoti, kad viskas viskas viskas

Šiam gyvenime paruošta iš anksto.

 

Verta žinoti, kai iš tikrųjų net nežinai.

 

 

Jūsų Maištinga Siela