Vinilinė plokštelė: Madonna Feat. Swae Lee - Crave [vinyl / LP] (2022)

Informacija apie singlą: Madonna Feat. Swae Lee - Crave [vinyl / LP] (2022)

Maištinga Siela

Achilo skydo aprašymas ir prasmė. Philip Rundell 1746-1827 Achilo skydas, rekonstrukcija

 

 

Sveiki,

 

Daug dėmesio Achilo skydo aprašymui „Iliadoje“ skiriama dėl kelių priežasčių. Tai yra Homero poezijos šedevras, detalus ir vaizdingas aprašymas, kuris sustiprina poemos dramatiškumą ir įtraukia skaitytoją. Skydas simbolizuoja visą žmonijos pasaulį ir gyvenimo ciklą – nuo taikos ir švenčių iki karo ir tragedijų. Tai tarsi miniatiūrinis pasaulio modelis. Naujas dievo Hefaisto sukurtas skydas Achilui yra būtinas, kad jis galėtų grįžti į mūšį ir nugalėti Hektorą. Tai kulminacinis momentas poemoje.

 

Ant Achilo skydo vaizduojamos dvi miestų scenos (viename vyksta vestuvės ir teismas, kitame – apgultis ir mūšis), žemės ūkio darbai (arimas, pjūtis, vynuogynas), ganyklos su gyvuliais, šokio aikštelė ir vandenynas, juosiantis visą skydą. Trumpai tariant, jame atsispindi visa antikinio pasaulio įvairovė.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Viktorija Daujotytė apie lyrikos ir poezijos prasmę žmogaus gyvenime

 Sveiki,

 

Galvoju, kodėl didelė dalis mokinių mokykloje nemėgsta poezijos nei skaityti, nei jos analizuoti, kai jos psichoterapinis ir egzistencinis gydimas toks akivaizdus. Paslaptis.

 

„Lyrika žmogaus dvasią atveria ir kartu suteikia jai galimybę pasislėpti, likti savyje, likti savimi, turėti kur sugrįžti iš gyvenimo, kur lemia poreikiai, interesai, didesnis ar mažesnis prisitaikymas, reiškiantis ir tolimą savęs, nuo prigimties ir patirties.“ Viktorija Daujotytė iš knygos „Mažoji lyrikos teorija“ (2005).

 

Maištinga Siela

Šios dienos daina: Riccardo Cocciante - Era già tutto previsto [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Su dainomis būna visaip! Jos atkeliauja ir iš filmo garso takelių, taip nutiko ir su žymiuoju italų atlikėju Riccardo Cicciante (g. 1946). Pastarąją išgirdau šiemet Paolo Sorrentino filme „Partenopė“ (2024) ir iškart gyvaplaukiai pasistojo į viršų, nes buvo taip gerai! Tiesa, R. Cocciante balsą tikrai kažkur buvau ne kartą girdėjęs, jis laikomas vienu garsiausiu ir įtakingiausiu italų muzikos atlikėju.

 

Gimė jis Vietname, Saigone, tėvo italo ir motinos prancūzės šeimoje. Muzikinė karjera prasidėjo septintajame dešimtmetyje, tačiau didžiausio populiarumo sulaukė aštuntajame dešimtmetyje su dainomis „Bella senz'anima“ (1974) ir „Margherita“ (1976), kurios tapo tikrais hitais ne tik Italijoje, bet ir kitose šalyse. Cocciante išgarsėjo ne tik kaip dainininkas, bet ir kaip dainų autorius, pasižymintis stipriu ir emocingu vokalu bei melodingomis dainomis. Jis taip pat kūrė muziką filmams ir miuziklams, o jo sukurtas miuziklas „Paryžiaus katedra“ (1998) pagal Victor Hugo romaną sulaukė pasaulinio pripažinimo.

 

Riccardo Cocciante daina „Era già tutto previsto“ (liet. „Viskas jau buvo numatyta“) yra viena iš jo ankstyvųjų ir labiausiai žinomų dainų, išleista 1975 m. albume „L'Alba“ (liet. „Aušra“). Dainos tekstas, parašytas Marco Luberti, pasakoja apie santykių pabaigą ir jausmą, kad viskas jau buvo nulemta iš anksto. Dainos lyrinis subjektas prisimena intymias akimirkas su mylimąja ir suvokia, kad jų santykiai artėja prie pabaigos. Jis netgi numato, kad ji pasirinks kitą ir paliks jį vieną. Paskutinės eilutės „Vorrei morire“ (liet. „Norėčiau mirti“) išreiškia didžiulį skausmą ir nusivylimą. Daina atspindi to meto Italijos muzikos scenos tendencijas, kai buvo populiarios emocingos baladės su stipriais vokalais ir orkestrinėmis aranžuotėmis. „Era già tutto previsto“ greitai tapo populiari ir iki šiol yra laikoma viena iš Cocciante vizitinių kortelių. Šiandien siūlau jums pasiklausyti keletą versijų (įrašo ir gyvo atlikimo).

Originalus įrašas, vaizdai iš filmo "Partenopė".

Riccardo Cocciante atlieka dainą gyvai.

 

Riccardo Cocciante – Era già tutto previsto

[žodžiai / lyrics]

 

Era già tutto previsto

Fin da quando tu ballando

Mi hai baciato di nascosto

Mentre lui che non guardava

Agli amici raccontava

Delle cose che sai dire

Delle cose che sai fare

Nei momenti dell'amore

Mentre ti stringevo forte

E tu mi dicevi piano

"Io non lo amo, non lo amo"

Era già tutto previsto

Fino al punto che sapevo

Che oggi tu mi avresti detto

Quelle cose che mi dici

Che non siamo più felici

Che io sono troppo buono

Che per te ci vuole un uomo

Che ti sappia soddisfare

Che non ti basta solo dare

Ma vorresti anche avere nell'amore

Ma quale amore?

Era già tutto previsto

Anche l'uomo che sceglievi

E il sorriso che gli fai

Mentre ti sta portando via

Ho previsto che sarei

Restato solo in casa mia

E mi butto sopra il letto

E mi abbraccio il tuo cuscino

Non ho saputo prevedere

Solo che però adesso io

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: filosofas Byung-Chul Han apie Eroso agoniją ir fantazijos krizę

 

„Išnykus riboms ir slenksčiams, dingsta ir fantazijos apie Kitą. Kai nelieka slenksčių negatyvumo, kai išnyksta slenksčių patyrimas, fantazija atrofuojasi. Šiandienos meno ir literatūros krizę galima sieti su fantazijos krize, su Kito išnykimu, t. y. su Eroso agonija“. Byung-Chul Han

 

Laukiu, kada perskaitysiu naujausią šio filosofo knygą „Eroso agonija“. Jau matau, kad bus įdomu ir paveiku, reikšminga. Tiesa, pats nesu pastebėjęs, kad pastaruoju metu žmonijai, mene ar literatūroje trūktų fantazijos. Ar trūksta? Kai daugelį fantazijos dalykų uzurpuoja dirbtinio intelekto produkcija, galimas daiktas, kad fantazijos reikšmė pamažu vis labiau nyks.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Partenopė" / "Parthenope"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jeigu reiktų įvardyti italų režisierių Paolo Sorrentino savo režisierių Olimpe, tikriausiai nepriskirčiau jo prie savo mėgstamiausiųjų. Tiesą sakant, dažnai jį pamirštu, kad išvis egzistuoja, nes kuria, atrodo, mažai, bet darbai momentalūs ir pastebimi tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Visgi pasižiūrėjęs į filmografiją matau, kad režisierius nuosekliai vis ką nors kuria, tik galbūt ne viską taip didingai kaip antai „Didis grožis“ (2013) ar „Jaunystė“ (2015), tačiau Italijai tai svarbus kartos balsas, turintis sąsajų su italų aukso amžiaus kinu ir šių dienų aktualijomis. Sorrentino visada daugiau ar mažiau buvo nacionalinio italų kino kūrėjas, kurio žvilgsnis visada krypsta į prabrėžtiną italų kultūrą ir jos turtingą įvairovę, žinoma, neiškeliant virš kitų kultūrų. Naujausias jo filmas „Partenopė“ (ital. Parthenope) (2024) skirtas taip pat Italija, o tiksliau – Sorrentino tėviškei Neapolio miestui.

 

Reiktų paminėti, jog Sorrentino remiasi graikų-romėnų mitologiniais pasakojimais apie Partenopę. Partenopė buvo viena iš sirenų – mitinių būtybių, vaizduojamų kaip pusiau moteris, pusiau paukštis (vėlesniuose vaizdavimuose – pusiau moteris, pusiau žuvis, undinė). Sirenų gundantis dainavimas jūreivius privesdavo prie pražūties, jų laivams sudužus į uolas. Vienas žymiausių mitų, kuriame minima Partenopė, yra susijęs su Odisėju. „Odisėjoje“ pasakojama, kaip Odisėjas, grįždamas namo iš Trojos karo, turėjo praplaukti pro sirenų salas. Kirke jį perspėjo apie jų pavojingą giesmę, todėl Odisėjas liepė savo įgulai užsikimšti ausis vašku, o pats prisirišo prie laivo stiebo, kad galėtų girdėti sirenų dainavimą, bet negalėtų pasiduoti jų vilionėms. Pasak vienos iš versijų, Partenopė, nesugebėjusi sužavėti Odisėjo savo dainomis, nusižudė, įšokdama į jūrą. Legenda pasakoja, kad Partenopės kūnas buvo išplautas į krantą toje vietoje, kur vėliau buvo įkurtas Neapolio miestas. Iš pradžių miestas netgi buvo pavadintas jos garbei – Partenopė. Taigi, ji laikoma viena iš miesto įkūrėjų. Taip jau nutinka, kad pagrindinė filmo veikėja gimsta vandenyje prie Neapolio krantų ir ji iš esmės gauna mitinės būtybės vardą ir iš dalies dalį josios nelaimingo likimo.

 

Pagrindinį vaidmenį sukūrė nedaug kine vaidmenų sukūrusi, bet šiandien neabejotinai vieną reikšmingiausių savo karjeroje 1997 metais gimusi italų aktorė Celeste Dalla Porta, kurios išvaizda tampa viso filmo grožiu ir problema. Partenopė be galo graži, tiesiog modelis, todėl nenuostabu, kad ji traukia jaunuolių žvilgsnius, tačiau Partenopė šalta, ji atstumia jaunuolius, tarsi nesuvokia savo grožio prasmės ir paskirties. Iš vienos pusės atrodo, kad ji pernelyg protinga, studijuoja antropologiją universitete, pelno aukščiausius balus, geba atsikirsti ir šmaikštauti, tačiau ji tarsi nežino, ką daryti su savo grožiu, todėl atrodo infantili ir nerūpestinga iki to momento, kada nusižudo jos brolis. Brolio savižudybė taip pat mįslė, jis tarsi platoniškai mylėjo savo seserį, tačiau suvokė savo ribas ir dėl kančios nusižudo kaip tie vyrai iš mito plaukdami pro Sirenų salas.

 

Grožio tema persmelktas visas filmas. Įdomu ir tai, kad kartojasi Sorrentino seno ir jauno priešprieša. Senieji vyrukai sėdi, geria, keikia gyvenimą ir grožisi Partenope, tačiau suvokia, jog jos jaunystė priklauso tik jai ir tai praeina kaip kokia nors liga. Štai alkoholikas rašytojas ištaria Partenopei, kad ji jam neįdomi, nes nenori iš jos pavogti nė akimirkos tos gražios jaunystės, kurią ji turi. Galiausiai grožis Partenopei tampa našta, dėl jos galimai nusižudė brolis, ji tampa prislėgta, dingsta gyvenimo džiaugsmas, o netrukus ji pasidaro ir abortą atsisakydama visko: santuokos, vaikų, saugumo, šeimos. Įgaudama nepriklausomybę ir savarankiškumą Partenopė iš esmės atsiduoda akademiniam gyvenimui, tyrinėdama žmogaus prigimtį ir dėstydama apie tai kitiems. Paraleliai šalia Partenopės pasakojama XX amžiaus antrosios pusės Neapolio kultūrinė istorija, kuri neatsiejama nuo jūros vaizdinių, stačių uolų, gamtos, miesto, jaunystės ir susenusių motinų veidų, muzikos ir futbolo, bažnyčios ir tikėjimo, praradimų ir laidotuvių, turčių ir skurdžių kvartalų, mafijos. Išties Partenopė sukasi Neapolio sukurtame lokaliame kakofonijos siautulyje ir bando suvokti savo prigimtinį šaltumą, kuris neatsiejamas nuo mąstymo apie individą ir laiką. Jauni žmonės, kaip sako pats Sorrentino, gyvena veidrodžių pasaulyje, jie pilni netikros vilties apie savo grožį ir svarbumą, o vyresnieji jau sunaikinę šią iliuziją, todėl iš dalies išsivadavę iš pretenzijų ir liūdesio. Grožis yra kaip liūdesio metafora, nes ir vienas, ir kitas praeina.

 

Filmas momentalus ir įspūdingas. Būtina žiūrėti ne per kokį laptopą, o didžiuliame ekrane, kuriame Sorrentino perteikia nepaprastus vaizdinius, pastarieji jungiasi į poetišką pasakojimą apie jaunystės galią, nuožmumą ir iliuzijas, kurios vieną dieną baigiasi. Scenos kuriamos pagal Sorrentinui būdingą schemą, apibendrintai, estetiškai hiperbolizuojant veikėjų pozavimu ir pauzavimu, todėl kai kas atrodo kaip nesibaigiantis vaizdo klipas, pripildytas itališkos muzikos ir didybės. Visa tai pateisinama, nes kalbama keliomis perspektyvomis – apie asmeninę dramą ir apie patį Neapolį. Besijungiantys vaizdiniai į savotišką orkestrą sukuria paveikiai didingą itališką vaizdinį, todėl, sakyčiau, ne tiek pats naratyvas svarbu (nors svarbus ir jis), kiek filmo apeliacija į pretenziją sužadinti žiūrovo ilgesį apie laiką, kuris prabėga ir nebegalima jo suturėti. Man asmeniškai „Partenopė“ tampa tikriausiai mėgstamiausiu Sorrentino filmu, kuris kino teatre užbūrė savo vaizdais ir juslingumu, pakylėjo ir priartino prie grožio kitokios sampratos, todėl negaliu nerašyti mažiau, nei tik maksimalų įvertinimą, nes filmas tapo patirtimi.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Nuotrauka: Barbora Radvilaitė, jos palaikai, portretas, Arkikaterdos požemiai

 

Sveiki,

 

Barboros Radvilaitės palaikai ilsisi žinomoje vietoje Vilniaus arkikatedros požemiuose nuo 1551 m. Na, o ši nuotrauka daryta prieš Antrąjį pasaulinį karą, matome, kad papuošalai yra tie, kurie aptikti 2024 metais. Juos beveik dar šimtmečiui paslėps nuo okupantų ir vėlei bus rasti Katedros požemyje.

 

Maištinga Siela