Filmas: "Iki aušros" / "Until Dawn"

 

Sveiki, skaitytojai,

Švedų kilmės režisierius David F. Sandberg praeityje yra dirbęs su super herojų filmų turiniu, bet labiausiai jį prisimenu už, ko gero, geriausią frančizės filmą „Anabelė 2“ (2017), kuris, sakyčiau, buvo tikrai įdomiai įtraukiantis, lyginant su kitomis šios serijos dalimis. Naujausias režisieriaus sukurtas filmas „Iki aušros“ (angl. Until Dawn) (2025) pasakoja apie grupelę jaunuolių, kurie atvyksta į atokų provincijos miškingą vietovę ieškoti veikėjos Klever dingusios sesers Melani, galiausiai jie patenka į keistai užkeiktą zoną, dabar esančią kaip kapinyną, bet anksčiau tai buvo angliakasių miestelis, vieną dieną po incidento prasmegęs, tiesiogine to žodžio prasme, skradžiai.

Taigi grupė jaunuolių įstringa už vandens sienos keistuose svečių namuose ir kaskart išgyvena serijines savo pačių mirtis, bet stebuklingai vėl ir vėl atgimsta, kad ištvertų dar vieną baisią naktį. Jų užduotis – nenumirti iki aušros, nes tik tada jie galės ištrūkti iš užkeiktos vietos, kurią iš esmės valdo ir prižiūri išprotėjęs sociopatas gydytojas.

Tiesą sakant, filmas prastokas ir daugmaž nuspėjamas. Niekada nebuvau mėgėjas tų pasikartojančių dienų-naktų šablono, kai veikėjai prabunda ir viskas tarsi kartojasi iš naujo. Filmas labai šabloniškas ir klišinis, beveik nesukeliantis jokios nuostabos. Pagrindinė veikėja Klever, kuri akivaizdžiai anksčiau ne kaip sutarė su seserimi Melani, staiga gelbsti kažkur po tamsius miškus ir didvyriškai cypaudama aukojasi dėl jos. Panašiai elgiasi ir kiti veikėjai, pavyzdžiui, garbanotoji veikėja be gailesčio kirtikliu užkapoja savo draugužį, kad Klever išgelbėtų pabaisa virtusią seserį... Kas per „draugystė“ ir logika? Žodžiu, veikėjai, atsidūrę ekstremalioje situacijoje, kalba literatūrinio scenarijaus klišiniais sakiniais ir filme tai suveikia taip „neskaniai ir negyvai“, kad tiesiog viskas tampa kaip vaikystėje matytame animaciniame absurdiškame seriale „Skūbis Dū“.

Jeigu atvirai, filme beveik niekas neįtikino, idėjos naujos nėra, veikėjai erzinančiai šabloniški, o pati filmo produkcija yra skirta patenkinti neišrankių siaubo filmus ryjančius žiūrovus, kurie pažiūrėję „Iki aušros“ jau po savaitės nelabai beatsimins šio filmo. Kitaip sakant, filmas labai silpnas kaip kūrinys ir vienas iš tų, jeigu užmiksite įpusėjus, nieko neprarasite.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Keista Natalijos Greis istorija" / "The Curious Case of Natalia Grace" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki, skaitytojai,

Pastaruoju metu žiūriu net kelis dokumentinius serialus ir esu labai įsitraukęs į jų istorijas. Vienas iš tokių serialų – trijų sezonų dokumentinis serialas „Keista Natalijos Greis istorija“ (angl. The Curious Case of Natalia Grace). Šiandien lakoniškai apžvelgsiu pirmąjį sezoną, kuris pagal internautus yra pats įdomiausias ir mįslingiausias.

Netflix kūrėjų komanda moka įtraukti ir susukti taip istoriją, kad kažin, jeigu būčiau tikras koks nors įvykių dalyvis, pasirašyčiau tokiai avantiūrai, kadangi dokumentinės istorijos visada tampa tokios kelių perspektyvų variacijomis, o žiūrovas iš esmės yra paliekamas rinktis ir spėlioti, kas iš tikrųjų tiesa, o kas melas. Norintiems aiškių atsakymų dažnai tenka nusivilti, bet iš kitos pusės – įdomu, palieka nemažai klausimų, į kuriuos ir nereikia atsakyti.

„Keista Natalijos Greis istorija“ prasideda nuo pasiturinčios Kristinos ir Maiklo Barnett‘ų šeimos, kada augindami tris sūnus jie nusprendžia įsivaikinti mažą mergytę. Aplinkybės susiklosto taip, kad negavę pirmojo vaiko jie desperatiškai įsivaikino iš Floridos mažaūgę Nataliją (keistos jau vien tos firmos aplinkybės ir patikimumas bei apskritai sprendimas šalia autizmo spektro turinčio savo sūnaus auginti dar vieną „kitokį“ vaiką). Žodžiu, šeima parsiveža Nataliją į namus, apie kurios kilmę žinoma išties nedaug, nes dokumentuose parašyta, kad jos gimimo data 2003 metai ir ji gimusi Ukrainoje, tačiau mergaitė nesupranta ukrainietiškai nė žodžio, o dar ir kalba be akcento! Netrukus šeima tikina, kad ji turinti gaktos plaukus, o veidas primena ne šešerių metų, o suaugusios liliputės veidą. Maiklas Barnett‘as pirmosiomis serijomis pasakoja išties neįtikėtiną istoriją apie Natalijos polinkį smurtauti, nešiotis peilius, teplioti išmatomis jų prabangų automobilį ir grasinimus nunuodyti Kristiną bei peiliu subadyti sūnus...

Maiklas ir Kristina Barnett'ai

Natalija Greis

Ir iš tikrųjų nepatikėti žiūrint pirmuosius epizodus beveik neįmanoma ir toji Natalija išties atrodo panaši į sociopatę teroristę, o ne mažametę ir jautrią mergytę. Galiausiai sezono viduryje verčiasi visa istorijos perspektyva ir sužinome, kad Barnett‘ai visgi Nataliją patys terorizavo ir net atsikratė jos pakeisdami jos gimimo datą į 1989-uosius ir parinkę nusikalstamame kvartale atskirą būstą, tačiau ar patys Barnett‘ai nesimuliavo šia istorija? Palikę kitame mieste ne suaugusią moterį, o iš tikrųjų mažą neįgalią ir vos pavaikščiojančią mergytę?

Istoriją pildo prieštaringi Nataliją ir Barnett‘us pažinoję liudininkai, t. y. kaimynai, vėliau ir Natalijos kaimynai iš Lafajeto, kur ji praktiškai buvo palikta beveik likimo valei ir visi tikina labai prieštaringus dalykus. Vieni tikina, kad Natalija iš tikrųjų nepriminė vaiko, o kalbėjo kaip suaugusios sąmonės žmogus, kad priminė monstrą ir įkyriai buvo jos persekiojami, o štai liliputų bendruomenės nariai stačiai prieš kameras gina Natalijos interesus ir tikina, kad ji tebuvo tik Barnett‘o auka. Galiausiai antrojoje sezono dalyje vyksta teismas, kuriame įsivilia išsiskyrusių Maiklo ir Kristinos santuokinis konfliktas ir vienas kito kaltinamai, o Natalija tampa dar vienu kovos įrankiu...

Tiesa, seriale nepaprastai daug dokumentinių kadrų iš Natalijos gyvenimo pas Barnett‘us periodo, o kai kurie kadrai sumontuoti iš tikrųjų „nutapyti“ Nataliją kaip sociopatę. Iš kur Barnett‘ai pateikė serialo kūrėjams tiek daug filmuotos informacijos ir būtent tokios, kuri paliudytų Maiklo Barnett‘o žodžius? Tas triukas, kada Barnett‘as kalbasi su sūnumi antrame aukšte ir jie neišsijungę mikrofonų, o kūrėjai neva iš apačios juos filmuoja... Dieve, tas triukas man primena dirbtinį režisūrą, tarsi sukurta gerai apsitarus su Maiklu Barnett‘u. Beje, triukas dar matytas ir kituose dokumentiniuose serialuose.

Išties istorija neeilinė, galgi gyvenime ten viskas ir paprasčiau, tačiau seriale viskas perteikiama taip komplikuotai ir įdomiai, kad lenkia daugelį apskritai vaidybinių kriminalinių serialų. Pats gyvenimas tampa vienu dideliu serialu, kurį stebėdamas žiūrovas gali tik stebėtis, kaip žmonės leidžiasi savo liudijimais ir pasakojimais tapti viešojo gyvenimo personažais. Iš kitos pusės gal jiems Netflix puikiai už tai sumoka ir jie dėl finansinių bėdų negali atsisakyti, todėl turime išties spalvingai nuaustą istoriją, kurią įdomu ir lengva žiūrėti. Ar žiūrėsiu likusius du sezonus? Sunku kol kas pasakyti, tačiau šis buvo labai įtraukus ir įdomus, tad rekomenduoju tiems, kurie išties nori mistinių tikrų istorijų, kurios priartėja prie siaubo dokumentikos. Serialas lyginamas su dviejų dalių siaubo trileriu „Našlaitė“, kuriame pasakojama apie suaugusią sociopatę iš Estijos, kuri apsimesdama maža mergaite tampa amerikiečių šeimos dalimi, mat ją įsivaikina, tačiau niekas nežino tikrosios jos tapatybės... „Keista Natalijos Greis istorija“, sakyčiau, turi šiokių tokių panašumų su tais filmais, bent jau tokią perspektyvą teikia žiūrovams serialo kūrėjai, bet, velnias mato, velnias žino, serialas dėl to tampa tik dar įdomesnis.

Jūsų Maištinga Siela

Žemėlapis: vidutinis kiekvienos Europos šalies vyrų ūgis (aukščiausi ir žemiausi Europoje vyrai)

 

Sveiki,

Mėgstu tokius žemėlapius, tačiau jų patikimumu irgi galima abejoti, tačiau, manau, tendencija visgi ryški. Šiame Europos žemėlapyje spalviškai matome Europos vyrų, įskaitant ir lietuvių vyrų, vidutinį dominuojantį ūgį. Matome, kad Lietuva priskiriama su kitomis Baltijos šalimis tarp Europos aukštaūgių. Aukščiausi vyrai Europiečiai gyvena Nyderlanduose ir Juodkalnijoje, pietų Bosnijoje ir Hercegovinoje bei pietų Kroatijoje.

***

Žemiau pateikiamas aukščiausių ir žemiausių vyrų europiečių pagal šalis sąrašas, remiantis naujausiais prieinamais duomenimis (vidutinis ūgis gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo tyrimo ir duomenų rinkimo metų):

Aukščiausi vyrai Europoje (vidutinis ūgis):

Nyderlandai: Apie 183.8 cm

Juodkalnija: Apie 183.3 cm

Estija: Apie 182.8 cm

Bosnija ir Hercegovina: Apie 182.5 cm

Danija: Apie 181.9 cm

Islandija: Apie 182.1 cm

Latvija: Apie 181.2 cm

Čekija: Apie 181.2 cm

Slovėnija: Apie 181 cm

Kroatija: Apie 180.8 cm

 

Žemiausi vyrai Europoje (vidutinis ūgis):

Tikslūs "žemiausių" šalių sąrašai Europoje yra sunkiau randami ir duomenys gali būti senesni ar mažiau išsamūs. Tačiau, remiantis skirtingais šaltiniais, prie žemiausių europiečių vyrų priskiriamos šios šalys:

 

Portugalija: Apie 173.9 cm

Turkija: Apie 173.6 cm

Albanija: Apie 174 cm

Kipras: Apie 174.6 cm

 

Rumunija: Apie 177 cm (nors kai kurie šaltiniai nurodo, kad Rumunijos vidutinis ūgis yra mažesnis, pvz., 1.72 m pagal senesnius duomenis).

Italija: Apie 174 cm (kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad Italija yra tarp žemiausių, nors kituose jos vieta yra arčiau Europos vidurkio).

 

Jūsų Maištinga Siela

2025 Tarptautinio Bookerio laimėtoja – indė Banu Mushtaq ir jos knyga "Širdies lempa"

 Banu Mushtaq (kairėje)

Sveiki,

Šių metų Tarptautinio Bookerio prizo laimėtoja, Indijos rašytoja Banu Mushtaq ir jos novelių rinkinys „Širdies lempa“ („Heart Lamp“), yra išskirtiniai dėl daugelio priežasčių, atspindinčių tiek autorės, tiek knygos unikalumą. Ar turėsime vertimą į lietuvių kalbą? Gali būti.

Banu Mushtaq (gimusi 1948 m.) yra žymi Indijos rašytoja, teisininkė ir aktyvistė iš Karnatakos valstijos, rašanti kanadų kalba (Kanadų kalba, apie kurią nieko nebuvau girdėjęs, dar žinoma kaip kanarų kalba yra viena iš dravidų kalbų, daugiausiai vartojama Indijos Karnatakos valstijoje). Nors ji pradėjo rašyti būdama 29 metų, po to, kai tapo mama ir kovojo su pogimdymine depresija, jos kūryba greitai įgavo pagreitį. Ji siekė rašyti, kad tyrinėtų savo jausmus ir patirtis, ir didelė dalis jos kūrybos yra skirta moterų problemoms. Mushtaq yra išleidusi šešis novelių rinkinius, romaną, esė rinkinį ir poezijos rinkinį. Jos darbai buvo verčiami į urdu, hindi, tamilų, malajalių ir, visai neseniai, į anglų kalbas. Pasirodo, jos istorija „Kari Nagaragalu“ 2003 m. buvo adaptuota į filmą „Hasina“.

Banu Mushtaq taip pat yra žinoma dėl savo aktyvizmo. Ji ne tik praktikavo teisę, dažnai teikdama nemokamas teisines konsultacijas moterims, bet ir aktyviai dalyvavo judėjimuose, kovojančiuose prieš fundamentalizmą ir socialines neteisybes Karnatakoje. 2000-aisiais ji su šeima susidūrė su trijų mėnesių socialiniu boikotu dėl savo gynybos musulmonių moterų teisės lankytis mečetėse. Jos parama musulmonėms studentėms dėvėti hidžabą mokyklose taip pat yra svarbus jos aktyvizmo aspektas. Kaip ji pati yra sakiusi, „rašytojo užduotis – meniniu būdu dokumentuoti neteisybes – atskleisti piktnaudžiavimą valdžia, politines manipuliacijas ir moterų kovas – be pamokslavimo“. Šios asmeninės patirtys ir ilgametis darbas su moterimis, ieškančiomis pagalbos, tapo pagrindiniu jos kūrybos įkvėpimo šaltiniu.

Jos knyga „Širdies lempa“ (angl. „Heart Lamp“) yra 12 novelių rinkinys, parašytas per daugiau nei trisdešimt metų (nuo 1990 iki 2023 m.) ir kruopščiai atrinktas vertėjos Deepos Bhasthi iš šešių autorės kanadų kalba išleistų rinkinių. Knyga, išversta į anglų kalbą, leidžia Banu Mushtaq pirmą kartą pristatyti savo kūrybą tarptautinei auditorijai.

Novelės gilinasi į merginų ir moterų gyvenimus patriarchalinėse bendruomenėse pietų Indijoje, ypatingą dėmesį skiriant musulmonų moterų patirtims. Kūriniai tyrinėja sudėtingas temas, tokias kaip lyčių nelygybė, tikėjimas, kastų ir klasių skirtumai, galia ir priespauda. Nors istorijos atvirai ir be jokių pagražinimų pasakoja apie žiaurumą ir nuolankumą, kurį moterims primeta religija, visuomenė ir politika, jose taip pat atskleidžiamas moterų atsparumas, išradingumas, drąsa ir solidarumas. Knyga piešia „šeimos ir bendruomenės įtampas“, tačiau tai daro su „švelniu humoru ir emociniu gyliu“.

Vertėja Deepa Bhasthi, siekdama išsaugoti originalo autentiškumą ir pietų Indijos lingvistinę įvairovę, vertime paliko kai kuriuos kanadų, urdu ir arabų kalbos žodžius, taip sukurdama „naujas tekstūras anglakalbėje kalboje“ ir praplėsdama skaitytojo supratimą apie vertimą. Tai ne tik vertimas, bet ir naujų žodžių bei minčių pristatymas, leidžiantis pajusti „kitos kalbos dūzgesį“. Įdomu, kas ryžtųsi laikantis panašaus požiūrio versti į lietuvių kalbą?

„Širdies lempa“ Tarptautinį Bookerio prizą pelnė dėl kelių svarių priežasčių. Tai yra pirmasis novelių rinkinys per visą Tarptautinio Bookerio prizo istoriją, laimėjęs šį apdovanojimą, o tai pabrėžia jo išskirtinumą ir literatūrinę vertę. Tai taip pat pirmoji knyga, išversta iš kanadų kalbos, laimėjusi šį prestižinį prizą, kas rodo Indijos regioninės literatūros pripažinimą pasaulinėje arenoje. Komisijos pirmininkas Maxas Porteris teigė, kad knyga yra „kažkas išties naujo anglakalbiams skaitytojams“. Jis pabrėžė, kad knyga kalba apie „moterų gyvenimus, reprodukcines teises, tikėjimą, kastą, galią ir priespaudą“. Apdovanojimas šiam kūriniui įvyko islamofobijos augimo kontekste, ir tai leidžia knygai paneigti Vakarų stereotipus apie musulmones moteris, atskleisti jų vidinį pasaulį ir sudėtingas gyvenimo realijas.

Vertėjos Deepa Bhasthi darbas buvo įvertintas kaip „radikalus vertimas“, kuris „suplaka kalbą“, kad sukurtų „naujas tekstūras angliškumo gausoje“ ir „išplečia mūsų supratimą apie vertimą“. Tai neabejotinai prisidėjo prie knygos unikalumo ir poveikio.

Vertinimo komisija apibūdino knygą kaip „išmanų, ryškų, šnekamąjį, jaudinantį ir kritišką“ pasakojimą. Knygoje vaizduojami „kieti, stoiški motinos, nuomonę turinčios močiutės, žiaurūs vyrai, atsparūs vaikai“, o tai kuria „gyvybingus šeimos ir bendruomenės portretus“.

„Širdies lempa“ yra ne tik literatūrinis pasiekimas, bet ir galingas balsas, atskleidžiantis nepaprastą moterų atsparumą ir kovą už orumą patriarchalinėse visuomenėse. Tai knyga, kuri, komisijos teigimu, „kalba apie mūsų laikus ir apie tai, kaip daugelis yra nutildomi“, ir kuri turėtų būti perskaityta viso pasaulio vyrų ir moterų.

Jūsų Maištinga Siela

Bitė Vilimaitė "Rojaus obuoliukai" (knygų serija "Skaitiniai", Alma littera, 1999)

Sveiki,

Bitės Vilimaitės novelių knyga „Rojaus obuoliukai“, išleista 1989 metais (nuotraukoje matote 1999 metais perleistą variantą, kurį išleido „Alma littera“ knygų serijoje „Skaitiniai“), yra itin svarbi lietuvių literatūroje ir žymi ryškų posūkį autorės kūryboje. Tai viena iš jos žymiausių ir kritikų labiausiai vertinamų knygų, atskleidžianti unikalų Vilimaitės pasakojimo stilių ir gilias įžvalgas apie žmogaus būties trapumą.

Kūrinių tematika ir poetika

„Rojaus obuoliukai“ – tai rinkinys novelių, kuriose Bitė Vilimaitė meistriškai piešia kasdienio gyvenimo detales, tačiau pro jas prasiskverbia gilesnės, egzistencinės temos. Kūriniuose vyrauja paprasti žmonės – dažnai kaimo ar mažo miestelio gyventojai, senukai, vienišiai, vaikai. Autorė su ypatingu jautrumu ir empatija atskleidžia jų vidinį pasaulį, neišsakytas viltis, praradimų skausmą, tylius džiaugsmus ir kasdienes dramas. Nors novelėse dažnai pasakojama apie skurdą, ligas, senatvę ar vienatvę, jose visada juntamas humano, gėrio ilgesys ir trapus, bet atkaklus grožio ir prasmės ieškojimas net ir niūrioje realybėje. „Rojaus obuoliukai“ išsiskiria subtilia psichologine įžvalga, lakonišku, bet itin paveikiu stiliumi, kuriame kiekvienas žodis yra svarbus. Dialogai dažnai yra trumpi, nutylėjimai kalba daugiau nei ištarti žodžiai, o atmosfera persmelkta melancholijos, ilgesio ir ironijos.

„Rojaus obuoliukų“ ypatingumas

Šios knygos pavadinimas – „Rojaus obuoliukai“ – simboliškas ir daugiaprasmis. Jis tarsi nuoroda į paprastus, neidealizuotus, bet vidinį grožį ir dvasios taurumą savyje slepiančius herojus, kurie, nepaisant aplinkos sunkumų, išlaiko gebėjimą džiaugtis mažais, traukiais rojaus obuoliukais – paprastais gyvenimo malonumais ar vilties kibirkštimis. Knyga ypatinga ir dėl savo humanistinio prado, atjautos ir supratimo žmogiškosioms silpnybėms bei stiprybėms. Bitė Vilimaitė nevengia skausmingų temų, tačiau jas pateikia be patoso, su švelnia ironija ir gilia pagarba žmogaus orumui. Jos kūriniai priverčia susimąstyti apie gyvenimo trapumą, laiko tėkmę, atmintį ir kasdienybės, regis, nereikšmingų įvykių svarbą. „Rojaus obuoliukai“ tapo klasikiniu pavyzdžiu, kaip per minimalistinę formą ir kasdienes istorijas galima atskleisti universalias žmogiškąsias tiesas ir pasiekti gilų emocinį atgarsį. Tai knyga, kuri skaitytoją užkabina ne siužeto painumu, o vidine įtampa, psichologiniu gyliu ir nepaprastu jautrumu.

Maištinga Siela

Nuotraukų triptikas: eros pabaiga, užsidarė dar vienas Lietuvos spaudos kioskas Smiltelės stotelėje prie MOLO, Klaipėdoje

Sveiki,

„Tyliai leidžias pavargusi saulė...“ ant Klaipėdos kapų. O kapinėmis tampa Lietuvos spaudos kioskai su legendine „Pauzė“ kava uostamiestyje. Štai toks užkalto Klaipėdoje, Smiltelės stotelėje, Taikos prospekte atsirado kiosko vaizdelis. Kodėl? Ar bus renovacija? Atnaujinimas? Velnias žino.

Maištinga Siela

Nuotraukų triptikas: dainininkės Jazzu koncertas (plakatas) ir turas "Kometa"

Mano šios dienos triptikas mieste. Justė Arlauskaitė-Jazzu iš įvairių pusių, laukianti uostamiestyje koncerto.

2025 m. gegužės 17 d. Jazzu koncertas Klaipėdoje išsiskiria iš kitų dėl kelių esminių aspektų, kurie jį daro ypatingu. Tai ne tik eilinis pasirodymas, bet ir unikalios artistės kūrybinės kelionės dalis, suteikianti galimybę patirti jos muziką intymioje aplinkoje.

Akustinis formatas ir „Kometa“ turas

Šis koncertas yra dalis didžiausio Jazzu akustinio koncertinio turo „Kometa“, kuris apima visą pavasarį ir yra laikomas vienu svarbiausių jos daugiau nei 20 metų trunkančioje karjeroje. Būtent Klaipėda yra viena iš turo stotelių, suteikianti miesto gyventojams progą tapti šios muzikinės kelionės dalimi. Koncerto išskirtinumą lemia akustinis formatas, leidžiantis dainoms atsiskleisti tyriausia jų forma. Scenoje Jazzu balsui ir fortepijonui, kuriuo gros Kęstutis Pavalkis, akompanuos violončelininkas Justas Kulikauskas ir pritariantys vokalistai. Šis sprendimas atspindi pačios atlikėjos teiginį, kad jos dainos gimsta būtent taip – prie pianino, ieškant tobulų sąskambių akorduose. Tai leidžia klausytojams išgirsti kūrinius nauju, jautresniu kampu ir giliau pajusti jų esmę.

Naujausia kūryba ir asmeninės istorijos

Koncerte bus atliekamos ne tik jau gerai žinomos ir pamėgtos, legendinėmis tapusios Jazzu dainos, tokios kaip „Dumblas“, „Apie tave“ ar „Aš skiriu tau šį lietų“. Klausytojai taip pat turės galimybę pirmieji išgirsti naujausią Jazzu kūrybą iš albumo „Keisti ženklai“. Tai suteikia pasirodymui šviežumo ir aktualumo. Dar daugiau, Jazzu žada ne tik atlikti dainas, bet ir dalintis asmeninėmis istorijomis tarp kūrinių. Šis asmeniškas prisilietimas leis klausytojams geriau pažinti atlikėją ir jos kūrybos įkvėpimo šaltinius, sukuriant dar intymesnę ir emocingesnę atmosferą. Koncertas vyks „Renginių kombinate“ Klaipėdoje (Dubysos g. 29B), o tai dar labiau sustiprins artimo ryšio su publika pojūtį.

Maištinga Siela