Knyga: Olga Ravn "Vaško lėlė"

  

Olga Ravn. „Vaško lėlė“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 168.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

„Mūsų čia net nėra. Buvome čia. Išgirsite mane naktį, po miegančio kūdikio alsavimu. Išgirsite mane, kai pavasarį keis vasara ir šviesoje atsivers kiaurymė, Elizabete, ateisi į Liucijos šventę, ką, Elizabete? Kerai – tai galimybė. Juokas – tai galimybė. Išeitis yra, Elizabete, išeitis yra... (p. 152).“

 

Prieš kelerius metus teko skaityti danų poetės ir prozininkės Olgos Ravn (g. 1986) novatoriškąjį romaną Darbuotojai (Rara, 2023), kuris mane keistai paveikė. Knyga buvo nominuota Tarptautiniam Bookeriui. Labai smagu, kad leidykla Rara pasirūpino, jog šioji įdomi danų rašytoja su vienu kūriniu nepaskęstų verčiamos literatūros sraute, tad po kelerių metų pristatė vieną naujesnių autorės romanų Vaško lėlė (dan. Voksbarnet), kurią į lietuvių kalbą išvertė Aurelija Bivainytė. Nežinau, kas dar be Raros apsiimtų leisti tokius literatūrinius eksperimentinius kūrinius, gal dar kokia mažesnė leidykla, kuri iš idėjos nori pristatyti alternatyviąją šiuolaikinę literatūrą, o tam reikia paminti troškimą, kad knyga bus pastebėta ir itin perkama. Dažniausiai visgi literatūros kritikai parašo kokią vieną recenziją, knyga pareklamuojama, tačiau išskirtinio skaitytojo skoniui. Be jokios abejonės Olgos Ravn literatūra būtent tokia ir yra – ne kiekvienam.

 

Naujausiame savo romane Vaško lėlė Olga Ravn gilinasi į raganavimą. Autorė kruopščiai rinko medžiagą apie Šiaurės Europoje (Norvegijoje ir Danijoje) vykusius raganų teismus, kurių archyviniai duomenys, t. y. teismų įrašai, laiškai ir t. t. fiksavo kadaise tikrai vykusias Olbergo miestelio prie fiordų teismus apie 1595-1621 metus. Pats Oblergo raganų teismas, kuriuo ir remiamasi rekonstruojant veikėjos Christenze Kruckow (knygoje Kristenzė Krukovė) (tikroji nukirsdinimo data 1621 m. birželio 26 d.) istoriją, į kurią įtraukia ir kitų tos vietos moterų istorijas: Dorte Jkearulf, Apelone Ibsdater, Maren Kneppis. Kitaip sakant, autorė fiktyviai sukuria jų istorinius balsus, paverčia literatūrinėmis personažėmis sudėtingais Danijos ir Norvegijos laikais, kai pamažu pradėjo pliekstis reformatų ir kontrreformatų karai, atnešę didelį prietaringumą ir gąsdinimo eretikų laužais, kitaip sakant, situacija padėjo pamatus prieštaringam Barokui. Apie raganų persiakėjimus paprastai mes matome amerikiečių-britų serialuose ar filmuose, kuriuose vaizduojame kolonistinė JAV, paprastai Salemo raganų persekiojimas ir teismai, kuriuos rengė puritonai. Olga Ravn šiuo romanu primena, kad raganų persekiojimo idėja visų pirma atsirado Europoje ir čionai taip pat labai daug nukentėjusių nuo religinio fanatizmo ir noro kontroliuoti moters gyvenimą.

 

Iš tikrųjų knygą sudaro dvi poetiškai dokumentuotos dalys. Pirmojoje vaizduojamos nuskurusios kilmingosios Kristenzės gyvenimas, jos pagalba daugybę kūdikių praradusiai Anei, kuri galiausiai Kritenzę Krukovę apkaltina dėl nesėkmių raganavimu ir jai tenka bėgti iš gimtojo Nakebiolės dvaro Danijoje. Visa tai pasakoja ne Kristenzė, o jos rankomis pagaminta vaškinė lėlė, kuri tampa visažiniu pasakotoju ir kartu stilizuoja polifoninius moterų pasišnekučiavimus bei mintis. Vaško lėlė savaimė nieko nelemia, nors ji sukurta sustiprinti, kitaip sakant, ne žaisti, o iš tikrųjų paveikti kitus, jos prigimtis yra valdyti ir stebėti, nors ką konkrečiai – knygoje nelabai aišku.

 

Galiausiai Kristenzė pabėga į Olborgę ir kurį laiką randa prieglobstį draugiškoje moterų bendruomenėje, kurios lyderę galima laikyti Maren Kneppis. Autorė gana subtiliai kuria erotiškumą tarp Maren ir Kristenzės. Jos ne tik padeda lėlę į skrynią, bet ir retkarčiais išties užsiima seksu. Kitaip sakant, pati Kristenzė yra netekėjusi ir kažkada galimai mylėjo savo buvusio dvaro ponią, kuri ją įskundė raganavimu. Kitaip sakant, romane labai subtiliai ne kartą užsimena apie kitokią Kristenzės seksualinę tapatybę, kuri vėlgi negalėjo pasireikšti to meto tikrovėje viešai, kai moters likimą nulemdavo vyrai. (Čia man šiek tiek priminė pernai skaitytą Lauren Groff romaną Matrix (Baltos lankos) apie vienuolyne esančias kitokias moteris). Kam Kristenzei toji lėlė? Kam rizikuoti ir kurti įkalčius, netgi sukviesti bendruomenės moteris keistam ritualui? Manau, tai yra savitas moterų maištas prieš patriarchatą, prieš vyrų ir kunigų/pastorių/teisėjų/burmistrų/karalių valdomą pasaulį, o žinojimas, kad gali moterų bendruomenėje daryti kerėjimus ir ritualus, iš esmės moterims suteikia psichologinio pranašumo, žinojimo, kad to negali sukontroliuoti vyrai, kuriems priklauso šis pasaulis. Deja, vaško lėlė, lėliukas nuo pat pradžių neslepia, kad Kristenzė ir kitos neišvengs ne tik teismo, bet ir pačios griežčiausios bausmės.

 

 „Jie [vyrai] skaitė demagogijos vadovėlius, knygas apie velnią, kur buvo rašoma: moterį šėtonui sugundyti paprasčiau, nes ji silpnesnė už vyrą tiek kūnu, tiek siela. Ir skaitė: moteris yra piktas ir netobulas gyvūnas. Moteris verkia tik norėdama apgauti vyrą (p. 67).“ Kitaip sakant, autorė priešina vyrų ir moterų pasaulį, o tai tampa valdžios, galios ir aukos kūrimo strategija. Ilgus šimtmečius patriarchato padiktuoti stereotipai apie moters veikė krikščioniškojo pasaulio visuomenę. Manau, bijodami prarasti kontrolę ir tariamą garbę, būti pranokti moterų, jie šią brutalią sistemą įsteigė ir kaip raganų (kitokių moterų persekiojimu) santvarka. Iš esmės tai klišė literatūroje, bet iš kitos pusės O. Ravn remiasi istoriniais priežasčių ir pasekmių sąsajomis, todėl neišradinėja dviračio.

 

Tai kur tas romano Vaško lėlė novatoriškumas? Manau, glūdi pačioje pasakojimo poetikoje ir fabuloje. Autorė mėgsta istoriją kurti fragmentiškai. Nors šįkart iš lakoniškų skyrelių galima susidėlioti aiškų siužetą, tačiau lyrinių nukrypimų labai daug. Autorė įterpia skirtingas perspektyvas, polifoninį moterų kalbėjimą, kalba labai metaforiškai ir įpinta labai daug šiaurietiškos mitologijos, pvz., Apelonė nuolat galvoja apie šaltuose vandenyse esančią mitinę Silkių karalienę, o Marenos dukra Karen teisme teigia, kad motina pagimdė trolį, nors iš tikrųjų buvo imituojamas paprastas gimdymas ir iš po kojų ištraukta vaško lėlė. Savaime aišku, vaško lėlės balsas tampa mistinio pasakojimo sąrangos tam tikra teksto kūrimo burtų lazdele, nes pasakojimas gali nusikelti ir perteikti, ką galvoja ir kalba vyrai, kokį laišką rašo karalius dėl raganų teismo, o pats pasakojimas prikaišiotas (dėl poetinių sumetimų) autorės išrankiotais ir istoriškai užrašytas užkalbėjimais, burtais, kerais, prietarais. „Kitaip papulsi burtininkams į nagus, paaiškino Kristenzė. Pakaks tų raganiškų kalbų, nukirto Elizabetė ir netyčia įsipjovė pirštą (p. 49).“ Kitaip sakant, kai kada autorė kuria tekstą imituodama skandinaviškas užkalbėjimo formules, pvz., su gausiais ritmingais pasikartojimais.

Olga Ravn

 

Pranašiški ženklai, tautosakinė leksika leidžia autoriai plėtoti romaną dviem kryptimis, t. y. kurti burtais ir kerais grįstą magiškąją pasakojimo plotmę ir istoriškai dokumentuotą bei tikrais įvykiais pagrįsta istoriją. Visgi autorė sulydo šias dvi pasakojimo plotmes ir iš tikrųjų eksperimentuoja, neįsipareigodama istorinio romano žanriniam tikslumui, todėl tai žaidybinė literatūra, rodanti savo išmonės galią ir gebėjimą pasakoti prozą tarsi poemą. Nesuklysiu sakydamas, kad Olgos Ravn visgi stipresnioji pusė yra lyriškumas ir eksperimentavimas, matyt, atėjęs iš poezijos kūrimo technikos, nes autorė, kaip minėjau, yra dar ir poetė.

 

Kur didžiausias šios knygos dramatizmas? Tikriausiai ne dėl to, kad moterys buvo sunaikintos – nekilmingos sudegintos, o kilmingoji nukirsdinta, – bet tai, kad patriarchatas galiausiai kankinimais ir liudijimais suskaldė pačių moterų įsipareigojimą laikytis savosios tiesos. Jos viena kita teismuose išduoda, neatlaikiusios savo smerkiamų vyrų ir vaikų. Galiausiai autorė palieka vietos ir tikrajam raganavimui – ar moterys iš tikrųjų yra vien tik vyrų aukos, ar jos iš tikrųjų užsiminėjo kerėjimu (juk atliko ritualus, tikėjo prietarais, sklido kalbos, mylėjosi su tos pačios lyties atstovėmis). Sudėtinga atsakyti apie tai, kai kalba eina apie XVI-XVII a. pradžią. Bet man ryškėja ta pati tendencija: kaip nemokėjome priimti kitų žmonių ir pasiduodavome daugumos primestai demagogijai ir socialiniam normatyvui, taip iki šiol tą darome. Pilnas mūsų internetas baisiausių komentarų kitokiems, tad raganų teismai vyksta netgi iš esmės rašant šias eilutes. Ir tikrai ne Šiaurės Korėjoje, o pačioje Lietuvoje.

 

Romanas Vaško lėlė labai poetizuotas, vietomis gal ir per daug jau tampantis nebe proza, o poetiniu tekstu, tačiau man patinka užuominos ir metaforiškumas, simboliai ir folkloriniai bei krikščioniškojo demonizuoto pasaulio įvaizdžiai, tad išties konteksto nepritrūko. Būtų sudėtinga man panašų romaną skaityti 500 puslapių su kas-kaip-kodėl išaiškinimais. Tiems, kurie nemėgsta abstraktesnės prozos, knyga gali pasirodyti pernelyg išdrikusi, reikalaujanti papildomų žinių. Nepaisant visko, man romanas patiko, ypač labai sėkmingą laikyčiau daug žadančią finalinę sceną, kada Kristenzė atsiduria karaliaus rūmuose, kai šis žaidžia Aklą vištą, o ji apsimeta mergaitė, kuri galiausiai leidžiasi sugauna – simboliška: patriarchas sugauna savąją raganaitę ir, deja... Stebuklų nebūna, karalius turi savoje epochoje elgtis pagal patriarchato vaidmenį. Šią sceną įsivaizdavau labai aiškiai, kaip kokį filmo pabaigoje nustelbiantį istorijos apgaulingai viltingą finalą. Visgi kažkiek romano naratyvas, t. y. vyrai – teisėjai, o moterys – raganos aukos man priminė kadaise skaitytą gerai išplėtotą ir dokumentuotą Hannah Kent romaną Paskutinės apeigos (Baltos lankos, 2016) apie paskutinę Islandijoje įvykdytą mirties bausmę moteriai. Knygos, sakyčiau, turi sąsajų ir laukia savų skaitytojų.

 

Jūsų Maištinga Siela

2 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Douglas Stuart, Casey McQuiston, Bernardine Evaristo, Yossi Avni-Levy, Arundhati Roy

Douglas Stuart yra škotų kilmės amerikiečių rašytojas, kurio debiutinis romanas „Šugis Beinas“ (Shuggie Bain) iškart pelnė jam tarptautinį pripažinimą ir 2020 metais buvo apdovanotas prestižine „Booker“ premija. Gimęs Glazge, Škotijoje, 1976 metais, Stuartas patyrė sunkią vaikystę, augdamas su alkoholike motina, o šios asmeninės patirtys giliai paveikė jo kūrybą. Prieš tapdamas rašytoju, Stuartas daugiau nei dvidešimt metų sėkmingai dirbo mados dizaineriu Niujorke, tačiau niekada nepamiršo savo šaknų ir skausmingų prisiminimų, kurie galiausiai virto literatūrine šedevru. Jo kūryba pasižymi brutaliu atvirumu, psichologiniu gyliu ir gebėjimu atskleisti socialinės atskirties, skurdo ir priklausomybių problemas.

Romane „Šugis Beinas“, išleistame 2020 metais, Douglas Stuart pasakoja širdį veriančią istoriją, nukeliančią į 1980-ųjų Glazgo darbininkų klasės rajonus, niokojamus Margaret Tečer politikos ir masinio nedarbo. Knygos centre – jaunėlis iš trijų vaikų, Šugis Beinas, ir jo nepaprastas ryšys su motina Agnesa, kuri vis giliau grimzta į alkoholizmą. Šugis, priverstas tapti suaugusiu anksčiau laiko, bando išgelbėti savo motiną, vienintelę jam artimą sielą, tuo pat metu grumdamasis su savo paties tapatybe ir seksualumu aplinkoje, kuri yra jam nepalanki ir atšiauri.

 

Viena pagrindinių „Šugio Beino“ temų yra priklausomybė ir jos destruktyvus poveikis šeimai. Agnesa, knygos siela, yra paveikslas moters, įstrigusios skurde, neviltyje ir priklausomybėje, ieškančios paguodos alkoholyje. Stuartas negailestingai, bet su giliu supratimu, parodo, kaip Agnesos priklausomybė niokoja jos šeimą, griauna viltis ir verčia jos vaikus, ypač Šugį, prisiimti neįmanomą naštą. Tai taip pat yra pasakojimas apie klasės ir socialinę atskirtį, iliustruojantis, kaip deindustrializacija ir skurdas veikia bendruomenes, atimant orumą ir viliojant į destruktyvius įpročius.

 

Knygoje itin svarbi LGBTQ+ tema, kuri persipina su pagrindinio veikėjo Šugio tapatybės paieškomis ir išgyvenimu. Šugis nuo pat mažens išsiskiria iš savo aplinkos – jis yra „kitoks“, „moteriškas“ ir atvirai ar netiesiogiai apibūdinamas kaip „poof“ (iškreiptas žodis, reiškiantis gėjų) aplinkoje, kurioje dominavo „kietas vyriškumas“. Nors knygoje tiesiogiai nekalbama apie jo seksualinės tapatybės apibrėžimą, akivaizdu, kad Šugis yra geidžiamas tos pačios lyties asmenų. Jo elgesys, pomėgiai ir gebėjimas bendrauti skiriasi nuo stereotipinių vietinių berniukų. Jis myli madą, grožį ir meną, o šie bruožai nuolat jį verčia būti patyčių ir atstūmimo objektu. Stuartas itin jautriai parodo, kaip homofobija ir priekabiavimas, kylantys iš šios itin konservatyvios ir maskuliniškos aplinkos, veikia jauną Šugį, priverčiantį jį nuolat slėpti savo tikrąjį aš ir stengtis „tapti normaliu“. Tačiau nepaisant viso to, Šugis išlieka ištikimas savo motinai ir giliai myli ją, net kai visi kiti ją palieka. Ši besąlygiška meilė tampa jo išgyvenimo varikliu ir vilties spindulėliu niūrioje realybėje.

 

„Šugis Beinas“ yra ne tik sielos drama apie priklausomybės niokojimą, bet ir gili istorija apie tapatybės paieškas, priklausomybę, meilę ir atsparumą nepalankiomis aplinkybėmis. Douglas Stuartas, pasitelkdamas savo asmenines patirtis ir nepaprastą įžvalgą, sukūrė nepamirštamą romaną, kuris ne tik atskleidžia sunkų gyvenimą Glazgo getuose, bet ir kalba apie universalius žmogiškosios dvasios išbandymus, ypač tuos, kurie susiję su atvirumu ir priėmimu. Tai galingas pasakojimas apie išgyvenimą, kuriame skausmas persipina su viltimi, o meilė triumfuoja prieš neviltį.

Casey McQuiston yra šiuolaikinė amerikiečių autorė, kuri greitai tapo viena ryškiausių balsų romantiškos komedijos ir jaunimo literatūros žanruose. Gimusi 1991 metais, McQuiston išsiskiria savo gebėjimu kurti džiaugsmingas, įtraukiančias ir ypač pozityvias istorijas, kuriose dominuoja įvairi LGBTQ+ reprezentacija. Prieš tapdama bestselerių autore, ji dirbo įvairius darbus, o jos kūrybinė kelionė atvedė prie knygų, kurios atspindi modernią romantiką, šiuolaikines socialines problemas ir šviežiai pavaizduotus personažus. McQuiston stilius yra gyvas, humoristinis ir kupinas šilumos, leidžiantis skaitytojams pasinerti į meilės ir priėmimo pasaulį.

Garsiausias ir itin populiarus Casey McQuiston romanas yra „Raudona, Balta ir Karališka Mėlyna“ (angl. „Red, White & Royal Blue“), išleistas 2019 metais. Šis romanas akimirksniu tapo bestseleriu ir greitai pelnė kultinį statusą tarp LGBTQ+ bendruomenės ir platesnės auditorijos. Knygos siužetas yra originalus ir itin patrauklus: jame pasakojama apie aistringą ir slaptai besivystančią meilės istoriją tarp Amerikos Pirmojo Sūnaus Alekso Klermonto-Diaz ir Didžiosios Britanijos princo Henrio.

 

Romane „Raudona, Balta ir Karališka Mėlyna“ itin stipriai ir teigiamai akcentuojamos LGBTQ+ temos, kas tapo viena pagrindinių knygos populiarumo priežasčių. Pagrindinė knygos esmė yra gejų meilės istorija, pateikiama itin pozityviai ir džiaugsmingai. Aleko ir Henrio santykiai prasideda nuo viešos nesantaikos, kurią priverstinai tenka suvaidinti, kad būtų išvengta tarptautinio skandalo. Tačiau ši apsimestinė draugystė greitai perauga į nuoširdų ryšį, o vėliau – į gilią, aistringą ir slapta besivystančią romantiką. McQuiston vengia nereikalingos traumos ir melodramos, dažnai pasitaikančios LGBTQ+ literatūroje, vietoj to pabrėždama meilės džiaugsmus, abipusį palaikymą ir laimę, atrandant savo sielos draugą.

 

Nors knyga yra romantinė komedija, ji jautriai nagrinėja ir „išėjimo iš spintos“ temą, ypač princo Henrio atveju. Jo kova su viešu vaidmeniu ir asmenine tapatybe, baimė nuvilti savo šeimą ir šalį, kartu su Aleko besąlygišku palaikymu, leidžia pamatyti šį procesą su visais jo sunkumais, bet ir su viltimi, kad meilė ir autentiškumas gali nugalėti socialinius lūkesčius. Knyga rodo, kaip meilė gali padėti žmogui atrasti ir priimti save. Romane taip pat leidžiama pažvelgti, kaip aukščiausių politinių ir karališkųjų sluoksnių atstovai susiduria su LGBTQ+ temomis. Aleko mama yra pirmoji Amerikos prezidentė (fiktyvi), kuri palaiko savo sūnų, o tai siunčia galingą žinutę apie priėmimą ir paramą. Princo Henrio kelias yra sudėtingesnis dėl monarchijos tradicijų ir visuomenės lūkesčių, tačiau knyga rodo ir laipsnišką permainų galimybę. „Raudona, Balta ir Karališka Mėlyna“ išsiskiria savo pozityvia ir viltinga atmosfera. Knyga atvirai rodo, kad laiminga ir sėkminga LGBTQ+ meilės istorija yra įmanoma ir kad priėmimas bei palaikymas gali būti rasti netikėčiausiose vietose. Tai yra labai svarbi žinia jauniesiems skaitytojams, ypač tiems, kurie patys ieško savo tapatybės ar kovoja su visuomenės spaudimu.

 

Be romantinių ir LGBTQ+ temų, knyga taip pat nagrinėja politikos užkulisius, žiniasklaidos įtaką ir asmens laisvę vs. viešąjį gyvenimą. Aleksas ir Henris yra ne tik įsimylėjeliai, bet ir viešosios figūros, nuolat stebimos ir vertinamos. Jų santykiai atskleidžia spaudimą, su kuriuo jie susiduria, ir jų ryžtą kovoti už teisę būti savimi ir mylėti. „Raudona, Balta ir Karališka Mėlyna“ yra daugiau nei tiesiog meilės istorija – tai šventė meilei be sienų, išankstinių nuostatų ir lūkesčių. Casey McQuiston sukūrė romaną, kuris ne tik linksmina ir įkvepia, bet ir yra svarbus indėlis į LGBTQ+ literatūrą, siūlantis vilties ir pozityvumo kupiną naratyvą. Romanas vėliau buvo adaptuotas į filmą, kas dar labiau padidino jo populiarumą ir pasiekiamumą, įtvirtinant jo vietą populiariosios kultūros kanone.

Bernardine Evaristo yra iškili britų rašytoja, įsimintina dėl savo novatoriško ir eksperimentinio požiūrio į pasakojimą, taip pat dėl atviro ir gilaus dėmesio juodaodžių moterų patirtims Didžiojoje Britanijoje. Gimusi Londone 1959 metais, ji yra nigerietiško ir angliško paveldo atstovė, o šios tapatybės sankirtos yra nuolatinė jos kūrybos tema. Evaristo yra įvairiapusė menininkė, kuri ne tik rašo romanus, bet ir kuria poeziją, pjeses, trumpąsias istorijas, be to, ji yra aktyvi kultūrinio gyvenimo veikėja ir mokslininkė. Jos kūryba dažnai laužo tradicines naratyvo formas, siekdama atspindėti sudėtingą ir daugialypę šiuolaikinio gyvenimo, ypač marginalizuotų bendruomenių, tikrovę. Kulminacija jos karjeroje tapo 2019 metais pelnyta prestižinė „Booker“ premija už romaną „Mergaitė, moteris, kita“ (angl. „Girl, Woman, Other“), kurią ji pasidalijo su Margaret Atwood.

Romane „Mergaitė, moteris, kita“, išleistame 2019 metais, Bernardine Evaristo sukūrė išskirtinį ir daugiasluoksnį naratyvą, kuris apima dvylikos skirtingų juodaodžių Didžiosios Britanijos moterų gyvenimus ir patirtis. Ši knyga yra tarsi polifoninis choras, kuriame kiekviena moteris turi savo unikalų balsą, istoriją ir perspektyvą, tačiau visos jos susijungia sudėtingame ir dinamiškame tapatybių tinkle. Evaristo atsisako tradicinės skyrybos ir pasitelkia unikalų prozos-poezijos stilių, kuris skaitytojui leidžia pajusti kiekvienos moters vidinį pasaulį ir minties srautą. Nors knyga skirta apšviesti platesnes rasės, klasės ir lyties temas, ji ypač ryškiai nagrinėja LGBTQ+ temas.

 

Knygoje itin giliai ir įvairiapusiškai tyrinėjamos LGBTQ+ temos, atskleidžiant skirtingas seksualines orientacijas ir lytines tapatybes per personažų patirtis. Dauguma romano veikėjų yra lesbietės, biseksualės arba queer tapatybės moterys, o jų romantiniai santykiai, iššūkiai ir džiaugsmai yra integruoti į platesnį pasakojimą apie jų gyvenimus. Pavyzdžiui, knyga prasideda nuo Amės, brandžios lesbietės dramaturgės, kuri rengia savo naujos pjesės premjerą. Jos draugių ratas ir santykiai su kitomis moterimis, įskaitant buvusias meilužes, sukuria autentišką LGBTQ+ patirčių mozaiką. Per kitas veikėjas, tokias kaip Dominika ar Karolaina, Evaristo vaizduoja lesbiečių tapatybės paieškas, bendruomeniškumą, kartų skirtumus LGBTQ+ erdvėje ir santykių sudėtingumą. Nėra jokio moralizavimo ar stereotipų – tik nuoširdus ir įžvalgus įvairių moterų meilės ir gyvenimo pasirinkimų pavaizdavimas.

 

Be LGBTQ+ temų, romanas gilinasi į daugybę kitų svarbių problemų, kurios yra neatsiejamos nuo šiuolaikinių juodaodžių moterų patirčių. Knyga kalba apie rasizmą ir baltosios visuomenės hegemoniją Didžiojoje Britanijoje, atskleidžiant, kaip rasinės tapatybės formuoja personažų gyvenimus, jų galimybes ir iššūkius. Taip pat nagrinėjamos klasės skirtumai ir socialinė mobilumas, parodant, kaip ekonominė padėtis veikia moterų pasirinkimus ir gyvenimo trajektorijas. Feminizmas ir jo įvairios atšakos yra dar viena centrinė tema, kuriame svarstoma, kas yra feminizmas skirtingoms moterims ir kaip jis evoliucionuoja per kartas. Evaristo sugeba atskleisti tiek jaunų aktyvisčių, tiek vyresnio amžiaus moterų, kurios kovojo už savo teises, perspektyvas.

„Mergaitė, moteris, kita“ yra ne tik novatoriškas literatūros kūrinys dėl savo struktūros ir stiliaus, bet ir galingas socialinis komentaras. Bernardine Evaristo sukuria daugiabalsį naratyvą, kuris švenčia juodaodžių moterų stiprybę, atsparumą ir įvairovę, atskleidžiant jų unikalumą ir bendrą žmogiškumą. Knyga yra svarbus indėlis į LGBTQ+ literatūrą ir šiuolaikinę prozą, siūlanti sudėtingą, įtraukiančią ir itin reikšmingą skaitymo patirtį.

Yossi Avni-Levy yra unikalus Izraelio rašytojas ir diplomatas, kurio kūryba išsiskiria gilumu, asmeniškumu ir poetiškumu. Gimęs Izraelyje 1962 metais, ir pats kilęs iš Irano bei Afganistano žydų šeimų, Avni-Levy yra praturtinęs savo kūrybą Rytų ir Vakarų kultūrų susidūrimu bei asmeninėmis patirtimis. Jis studijavo Vidurinių Rytų istoriją ir teisę, o vėliau sėkmingai dirbo diplomatinį darbą, atstovaudamas Izraeliui įvairiose šalyse, įskaitant Vokietiją, Serbiją ir, nuo 2019 metų, Lietuvą. Jo literatūrinė veikla, už kurią 2008 metais jam buvo įteikta Izraelio ministro pirmininko premija už hebrajų literatūrą, dažnai apjungia autobiografinius elementus su plačiomis istorinėmis ir kultūrinėmis panoramomis.

Romane „Meilės prekeiviai“ (hebrajų kalba – „Rochlei ha-ahavot“), išleistame 2019 metais ir netrukus išverstame į lietuvių kalbą, Yossi Avni-Levy pasakoja jautrią ir daugiasluoksnę istoriją, kuri susieja praeitį su dabartimi, o asmenines patirtis su kultūrine atmintimi. Knygos centre – Izraelio lingvistikos profesorius Asafas, kuris kartu su savo partneriu Ido Tel Avive pasitinka savo naujagimį. Tėvystės džiaugsmas sumišęs su begaline meile, nerimu ir troškimu būti geru tėvu. Greta šios šiuolaikinės linijos, romane vystoma ir antra siužetinė linija, nukelianti skaitytojus į 1940-ųjų Heratą, Afganistaną, kur jaunas žydų berniukas Mašiachas atranda savo aistrą turgaus šokėjams. Šios dvi istorijos susipina, atskleisdamos šeimos paslaptis, kartų ryšius ir, svarbiausia, įvairias meilės formas.

 

„Meilės prekeiviai“ ypač ryškiai nagrinėja LGBTQ+ temas, integruodamas jas į platesnį pasakojimą apie tėvystę, šeimą ir kultūrinį paveldą. Asafas ir jo partneris Ido yra gėjų pora, tapusi tėvais, o tai yra viena iš pagrindinių romano siužeto ašių. Knyga tyrinėja ne tik homoseksualios tėvystės džiaugsmus ir iššūkius šiuolaikiniame Izraelyje, bet ir gilinasi į Asafos santykius su savo tėvais – ypač su tėvu, kurio Alzheimerio liga verčia Asafą permąstyti savo praeitį ir neišsakytas tiesas. Avni-Levy nuoširdžiai ir atvirai kalba apie homoseksualią tapatybę ir jos formavimąsi konservatyvioje, bet besikeičiančioje visuomenėje. Antroji siužeto linija, pasakojanti apie Asafos dėdę, kuris Afganistane buvo turgaus šokėjas ir turėjo santykius su Paštūnų vyru, atskleidžia homoseksualumo raišką ir priėmimą visiškai kitokiame kultūriniame ir istoriniame kontekste. Ši perspektyva leidžia autoriui praplėsti skaitytojo supratimą apie meilę ir intymumą, nepaisant kultūrinių ar religinių barjerų.

 

Knygoje taip pat nagrinėjamos tėvystės ir sūnystės temos, neapsiribojant vien tradicine šeimos samprata. Asafas bando būti geru tėvu savo naujagimiui, tuo pat metu susitaikydamas su savo paties tėvo vaidmeniu ir praeitimi. Romane keliami klausimai apie tai, ką reiškia būti sūnumi, kokią įtaką tėvai daro vaikų gyvenimui ir kaip kartos perduoda savo patirtis ir traumas. Tai taip pat istorija apie tapatybės paieškas – tiek asmeninės, tiek kultūrinės. Asafas, kaip Izraelio žydas, turintis Afganistano ir Irano šaknis, siekia suprasti savo kilmę ir paveldą, o jo dėdės istorija Afganistane tampa raktu į praeitį ir savo paties tapatumo suvokimą. Yossi Avni-Levy „Meilės prekeiviai“ yra jautrus, poetiškas ir giliai asmeniškas romanas, kuris leidžia pažvelgti į sudėtingas šeimos, meilės ir tapatybės problemas per LGBTQ+ perspektyvą, tuo pat metu įpindamas egzotiškų kultūrinių detalių ir istorinį kontekstą. Tai yra reikšmingas kūrinys, praturtinantis šiuolaikinę literatūrą savo atvirumu ir universalumu.

Arundhati Roy yra viena ryškiausių šiuolaikinės Indijos ir pasaulio literatūros asmenybių, giliai atsidavusi socialiniam ir politiniam aktyvizmui. Gimusi 1961 metais Šilongo mieste, Indijoje, ji išgarsėjo visame pasaulyje po to, kai 1997 metais buvo išleistas jos debiutinis romanas „Mažmožių Dievas“ (The God of Small Things), pelnęs jai prestižinę „Booker“ premiją. Šis romanas, pasižymintis lyrine proza ir sudėtinga naratyvine struktūra, atvėrė skaitytojams duris į Indijos visuomenės sudėtingumą, kastų sistemą ir asmeninių tragedijų gilumą. Be grožinės literatūros, Roy yra žinoma ir kaip aštri publicistė, kritikuojanti globalizaciją, neoliberalizmą, branduolinius ginklus, Indijos vyriausybės politiką Kašmyre ir kitus socialinius bei aplinkosaugos klausimus. Jos kūryba neatsiejama nuo gilaus politinio ir etinio įsipareigojimo.

 

„Didžiausios laimės ministerija“ (angl. „The Ministry of Utmost Happiness“), išleistas 2017 metais, yra antrasis Arundhati Roy romanas, pasirodęs po ilgos, dvidešimties metų pertraukos. Ši knyga yra ambicingas, platus ir sudėtingas epas, apimantis kelis dešimtmečius ir daugybę personažų, gyvenančių Indijos pakraščiuose – Delio senamiesčio griuvėsiuose, Kašmyro konflikto zonoje ir kitose užmirštose vietose. Romanas pasakoja apie meilę, praradimą, atsparumą ir žmogaus orumą, brutalios tikrovės kontekste. Šiame kūrinyje ypač ryškiai išryškėja LGBTQ+ temos, kurios yra neatsiejama platesnio marginalizacijos ir tapatybės tyrinėjimo dalis.

 

Knygos centre – Andžum, translytė moteris (hijra), kuri yra vienas iš pagrindinių romano balsų ir pasakotojų. Jos istorija – tai kelionė nuo gimimo kaip berniuko iki savęs atradimo ir gyvenimo hijrų bendruomenėje, kuri Indijoje turi ilgą ir sudėtingą istoriją. Andžum patiria atstūmimą iš savo šeimos, visuomenės priespaudą, smurtą, tačiau randa prieglobstį ir šeimą tarp kitų hijrų Delio „Chaupal“ (bendruomenės namuose), o vėliau – savo pačios įkurtoje „Didžiausios laimės ministerijos“ kapinėse. Per Andžum istoriją Roy gilinasi į translyčių žmonių patirtį Indijoje, atskleisdama ne tik jų skausmą ir diskriminaciją, bet ir jų atsparumą, dvasinį stiprumą, humoro jausmą ir unikalų vaidmenį visuomenėje.

 

Be Andžum, romane pasirodo ir kiti LGBTQ+ personažai, o jų istorijos, nors ir fragmentiškos, papildo sudėtingą Indijos visuomenės, kurioje egzistuoja įvairios meilės formos, paveikslą. Knyga atvirai kalba apie homoseksualumą ir biseksualumą, nagrinėdama šias tapatybes kontekste, kurį formuoja religija, tradicijos ir šiuolaikinės socialinės normos. Roy nuoširdžiai ir be teismo vaizduoja šių personažų meilės istorijas, jų viltis ir nusivylimus, pabrėždama, kad meilė gali klestėti ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis.

 

„Didžiausios laimės ministerija“ yra ne tik pasakojimas apie LGBTQ+ tapatybes, bet ir plati panorama apie marginalizuotus Indijos balsus. Knyga tiria kastų sistemą, religinį fanatizmą, skurdą, smurtą prieš moteris, politinį aktyvizmą ir Kašmyro konfliktą. Roy talentingai persipina šias temas, parodant, kaip asmeninės istorijos neatsiejamos nuo platesnių socialinių ir politinių įvykių. Romane gausu įvairių pasakojimo stilių – nuo poetiškos prozos iki reportažo elementų, kas suteikia knygai unikalumo ir dar labiau įtraukia skaitytoją. Arundhati Roy „Didžiausios laimės ministerija“ yra galingas, kompleksinis ir itin reikšmingas romanas, kuris ne tik apšviečia LGBTQ+ patirtis Pietų Azijos kontekste, bet ir kviečia skaitytoją pažvelgti į pasaulį marginalizuotųjų akimis, suvokiant jų atsparumą ir begalinę žmogiškumo gilumą.

 

Maištinga Siela

1 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Marguerite Yourcenar, Alice Oseman, Almudena Grandes, Anne Enright, Anne Rice

 Anne Rice (tikrasis vardas Howard Allen O'Brien Rice, 1941–2021) buvo viena iš įtakingiausių amerikiečių rašytojų, geriausiai žinoma dėl savo gotikinio siaubo ir fantastinių romanų. Nors daugeliui ji asocijuojasi su ikoniška „Vampyrų kronikų“ serija, kuri prasidėjo bestseleriu „Interviu su vampyru“, Anne Rice kūrybinis spektras buvo daug platesnis. Ji rašė apie raganas, mumijas, religines figūras ir, kaip „Cry to Heaven“ (lietuviškai leidykla „Eridanas“ išleido pavadinimu „Kastratai“) atveju, istorinius personažus. Jos romanams būdinga sodri, barokinė kalba, gilūs psichologiniai personažų portretai, aistra detalėms ir dažnas mirties, nemirtingumo, tikėjimo, nuodėmės ir atpirkimo temų nagrinėjimas, dažnai per erotizmo ir egzotikos prizmę.

Romanas „Cry to Heaven“ pasirodė 1982 metais. Nors jis nesulaukė tokios masinės komercinės sėkmės kaip „Interviu su vampyru“, kritikai ir skaitytojai jį priėmė gana palankiai, ypač tie, kurie vertino Rice gebėjimą kruopščiai tyrinėti istorines detales ir kurti įtraukiančius pasakojimus. Kai kurie kritikai, pavyzdžiui, „The Washington Post“, gyrė jį kaip „įtraukiantį žvilgsnį į žavingą ir mažai žinomą pasaulį“, akcentuodami autorės istorinius tyrimus, rašymo stilių ir operos bei kastratų tematikos originalumą. Kiti, nors ir pripažino knygos erotiškumą ir prabangą, kartais kritikavo per didelį dramatizmą ar melodramatizmą. Nepaisant to, knyga išlaikė savo gerbėjų ratą ir laikoma vienu įdomesnių Anne Rice istorinių romanų, o 1996 metais jos pakartotinis leidimas JAV vien popieriniais viršeliais buvo parduotas daugiau nei milijonu kopijų.

 

„Cry to Heaven“ nukelia skaitytoją į XVIII amžiaus Italiją, į dekadentišką Venecijos ir gyvybingo Neapolio aplinką, pasakodama apie kastratų – unikalią to meto muzikinę ir socialinę klasę. Knyga pasakoja apie jauną Venecijos didiką Tonio Treschi, kuris klasta yra kastruojamas savo paties brolio, kad prarastų savo paveldėjimo teises. Atstumtas ir suluošintas, Tonio yra priverstas pasinerti į operos pasaulį, tapti kastratu ir išmokti išnaudoti savo angelišką balsą, kuris yra jo didžiausia stiprybė ir kartu priminimas apie jo praradimą. Jo kelias persipina su kitu kastratu – Guido Maffeo, kuris gimė skurde ir buvo kastruotas siekiant muzikinės karjeros.

 

Knyga tiria sudėtingas keršto, identiteto, lyties tapatumo ir meilės temas. Tonio kelionė yra nuolatinė kova tarp keršto troškimo ir bandymo susitaikyti su nauja tapatybe, tarp prarastos vyriškumo sampratos ir kastrato, kaip „trečiosios lyties“, priėmimo. Rice meistriškai atskleidžia kastratų pasaulio grožį ir brutalumą – jie buvo garbinami dėl savo dieviškų balsų, tačiau kartu niekinami ir stigmatizuojami dėl savo kūno. Knyga gilinasi į aistras, neviltį, seksualumą ir transcendentišką grožį, kurie persipina šioje istorinėje aplinkoje. Tai gilus pasakojimas apie gėrį ir blogį, teisybę ir neteisybę, žmogaus sielos sudėtingumą ir gebėjimą ieškoti grožio bei prasmės net didžiausioje kančioje.

Anne Enright, garsi airių rašytoja, yra žinoma dėl savo aštraus intelekto, niuansuoto personažų vaizdavimo ir gebėjimo gilintis į sudėtingas šeimos dinamikas bei šiuolaikinės Airijos problemas. Ji gimė Dubline 1962 metais ir yra viena iš labiausiai apdovanotų šiuolaikinių Airijos prozininkių. 2007 metais Anne Enright buvo apdovanota prestižine „Man Booker“ premija už romaną „Susibūrimas“ (The Gathering). Jos kūryboje dažnai tyrinėjamos šeimos, meilės, tapatybės ir motinystės temos, pasižyminčios išskirtiniu stiliumi, subtiliu humoru ir gilumu. Nuo 2015 iki 2018 metų ji buvo pirmoji Airijos grožinės literatūros laureatė, dar kartą patvirtinanti jos vietą literatūros pasaulyje.

Vienas ryškiausių Anne Enright romanų yra „Užžėlęs kelias“ (The Green Road), išleistas 2015 metais. Ši knyga nukelia skaitytojus į nedidelį miestelį Airijos Atlanto vandenyno pakrantėje ir pasakoja apie Madiganų šeimą – motiną Rosaleen ir keturis jos suaugusius vaikus: Konstansą, Daną, Emetą ir Haną. Romanas yra padalintas į dvi dalis: pirmojoje dalyje, pavadintoje „Išvykimas“, kiekvienam vaikui skiriama atskira skyrius, atskleidžiantis jų gyvenimus ir patirtis per maždaug 25 metų laikotarpį, pradedant 1980-aisiais ir baigiant 2005-aisiais. Šie fragmentai rodo, kaip Madiganų vaikai palieka Airiją, ieškodami laimės ir savęs Dubline, Niujorke ar net Vakarų Afrikoje, Malyje. Pavyzdžiui, Danas, kadaise norėjęs tapti kunigu, vėliau gyvena dvigubą gyvenimą Niujorke AIDS krizės metu, o Hana, jauniausia, grumiasi su priklausomybe ir motinyste. Antrojoje dalyje, pavadintoje „Sugrįžimas“, visi keturi vaikai, dabar jau suaugę, susirenka savo vaikystės namuose Airijoje paskutinėms Kalėdoms, nes jų valdinga ir sudėtingo charakterio motina Rosaleen nusprendžia parduoti namus ir padalyti pajamas.

 

„Užžėlęs kelias“ yra gilus ir nuoširdus pasakojimas apie šeimos ryšius, atotrūkį, užuojautą ir savanaudiškumą – apie tuštumą žmogaus širdyje ir tai, kaip bandome ją užpildyti. Knyga meistriškai atskleidžia šeimos narių tarpusavio santykių sudėtingumą: senas nuoskaudas, neišsakytas tiesas, susikirtusias praeities versijas ir nuolatinius bandymus atkurti prarastus ryšius arba užmegzti tuos, kurių niekada neturėjo. Anne Enright puikiai perteikia, kaip namų trauka niekada nepalieka mūsų, net jei persikeliame per šalis ar žemynus. Knygos siužetas nėra paremtas vienu dideliu šeimos krize ar paslaptimi; veikiau tai yra kasdienių santykių, nesupratimų ir problemų, būdingų bet kuriai šeimai, pynė. Rosaleen, motina, yra sudėtingas ir neretai erzinantis personažas, manipuliuojantis savo vaikais ir vis dar besigrumiantis su savo pačios praeitimi, tačiau kartu ji yra ir šeimos centras, aplink kurį sukasi visi jų gyvenimai. „Užžėlęs kelias“ yra brandus, meistriškai parašytas romanas, kuris leidžia pajusti šeimos gyvenimo aukštumas ir žemumas, parodant, kad laimė visada persipina su liūdesiu, kaip ir bet kurioje tikroje šeimos istorijoje.

Almudena Grandes (1960–2021) buvo viena ryškiausių ir gerbiamiausių šiuolaikinių Ispanijos rašytojų, žinoma dėl savo drąsaus ir atviro stiliaus, kuriame dažnai nagrinėjamos politinės, socialinės ir asmeninės laisvės temos. Jos kūryba neretai panardina į Ispanijos XX amžiaus istoriją, ypač Ispanijos pilietinio karo ir Franko diktatūros pasekmes, tačiau visada per individualių likimų ir asmeninių paslapčių prizmę. Grandes pasižymėjo gebėjimu kurti stiprius, sudėtingus personažus ir atvirai kalbėti apie seksualumą, meilę, nuostolius ir prisiminimus.

Romanas „Kartono pilys“ (isp. „Castillos de cartón“) pasirodė 2004 metais ir greitai sulaukė didelio atgarsio dėl savo intymumo, atviro seksualumo ir jautrių, bet sudėtingų temų. Veiksmas vyksta Ispanijoje, Madride, apie 1980-uosius metus, „Movidos“ – Madrido kontrkultūrinio judėjimo, klestėjusio po Franko mirties, – fone. Romanas pasakoja apie jaunų tapytojų, Marilos ir Chuso, aistringą, savidestruktyvią meilės istoriją, kurioje persipina menas, noras peržengti ribas ir bandymai pabėgti nuo praeities demonų. Knygos siužetas įelektrinantis, priverčiantis susimąstyti apie meilę ir laisvę.

 

„Kartono pilys“ ypač išsiskiria tuo, kad atvirai ir jautriai nagrinėja LGBTQ+ temas, tapdama vienu svarbiausių ispanų literatūros kūrinių, kalbančių apie tai. Romanas ne tik įtraukia homoseksualius ir biseksualius personažus, bet ir gilinasi į jų patirtis, iššūkius bei vidinius konfliktus to meto Madrido pogrindyje. Pagrindinė veikėja Marila yra atvirai biseksuali, o jos intymūs santykiai su kitomis moterimis pavaizduoti natūraliai ir be teismo, atskleidžiant jos seksualumo sklandumą. Chuso, Marilos mylimasis, taip pat turi paslapčių, susijusių su jo seksualumu, ir knyga tyrinėja jo homoseksualius potraukius bei praeitį, kas sukuria įtampą ir sudėtingumą jų porai. „Movida Madrileña“ kontekstas, kuriame knyga vyksta, leidžia Almudenai Grandes piešti plataus spektro seksualinės įvairovės paveikslą, kuriame homoseksualumas ir kitos seksualinės tapatybės yra dalis besiformuojančios naujos visuomenės. Šiame romane Grandes drąsiai laužė tabu, vaizduodama atvirus seksualinius santykius ir LGBTQ+ personažų išgyvenimus, kas buvo svarbus žingsnis siekiant platesnio šių temų pripažinimo ir normalizavimo Ispanijos literatūroje.

 

„Kartono pilys“ yra ne tik istorija apie aistringą meilę, bet ir gili meditacija apie tapatybę, laisvę, meno ir gyvenimo susipynimą, o ypač – apie tai, kaip seksualumas formuoja mūsų santykius ir vietą pasaulyje. Almudena Grandes atvirumas ir drąsa nagrinėjant šias temas padarė šią knygą ne tik reikšmingu literatūros kūriniu, bet ir svarbiu indėliu į LGBTQ+ reprezentaciją Ispanijos literatūroje.

Alice Oseman yra viena ryškiausių ir įtakingiausių šiuolaikinės jaunimo literatūros balsų. Gimusi 1994 metais, ši britų autorė ir iliustratorė sparčiai išgarsėjo dėl savo nuoširdžių, empatiškų ir įtraukiančių istorijų, kuriose atvirai nagrinėjamos šiuolaikinio paauglio patirtys. Jos kūryba, apimanti tiek prozos romanus, tiek grafinius romanus, vertinama už autentiškumą, gilų psichologizmą ir itin svarbią LGBTQ+ įtrauktį, o taip pat už jautrų požiūrį į psichikos sveikatos problemas. Nuo pat savo debiutinio romano „Solitaire“, išleisto 2014 metais, kuomet jai tebuvo vos 17 metų, Oseman nuosekliai plėtojo savitą stilių ir temas, padariusius ją viena mylimiausių autorių tarp jaunų skaitytojų.

 

Vienas ryškiausių ir labiausiai Alice Oseman išgarsinusių kūrinių yra jos grafinių romanų serija „Heartstopper“. Ši serija, prasidėjusi kaip internetinis komiksas 2016 metais, greitai pelnė milžinišką populiarumą ir netrukus buvo išleista knygų formatu. „Heartstopper“ pasakoja apie dviejų berniukų, Čarlio Springo (Charlie Spring) ir Niko Nelsonas (Nick Nelson), meilės istoriją. Čarlis, atvirai gėjus ir gana drovus, jau yra „išėjęs iš spintos“ ir grumiasi su patyčiomis bei nerimu. Nikas, atviras ir draugiškas regbio žaidėjas, iš pradžių identifikuojasi kaip heteroseksualus, tačiau, susidraugavęs su Čarliu, pradeda abejoti savo seksualine orientacija ir galiausiai atranda, kad yra biseksualus.

Marguerite Yourcenar, gimusi Marguerite Cleenewerck de Crayencour, buvo iškili prancūzų rašytoja, viena įtakingiausių XX amžiaus Europos literatorių. Ji gimė Briuselyje, Belgijoje, ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meino valstijoje. Yourcenar buvo žinoma dėl savo neįtikėtino erudicijos, gilaus susidomėjimo istorija, filosofija ir mitologija. Jos kūryba pasižymi intelektualiniu griežtumu, klasikiniu stiliumi ir gebėjimu atskleisti universalias žmogiškąsias temas per istorinių asmenybių prizmę. 1980 metais Marguerite Yourcenar tapo pirmąja moterimi, išrinkta į Prancūzų akademiją (Académie française) – prestižinę prancūzų kalbos instituciją, taip įtvirtindama savo išskirtinę vietą literatūros istorijoje.

„Adriano memuarai“ (pranc. „Mémoires d'Hadrien“) yra neabejotinai pats garsiausias ir labiausiai pripažintas Marguerite Yourcenar romanas, išleistas 1951 metais. Šis kūrinys yra išgalvoti, bet istoriškai nepaprastai tikslūs Romos imperatoriaus Publijaus Elijaus Adriano (76–138 m. e.) memuarai, rašyti jo gyvenimo pabaigoje ir adresuoti jo įpėdiniui bei anūkui Markui Aurelijui. Imperatorius Adrianas apmąsto savo gyvenimą, karinę karjerą, meilę, filosofiją, menus ir Romos imperijos valdymą. Knyga yra gilūs filosofiniai apmąstymai apie galią, vienatvę, senatvę, mirtį ir amžinąsias vertybes, pasižymintys giliu įžvalgumu.

 

„Adriano memuarai“ turi itin stiprias ir reikšmingas sąsajas su LGBTQ+ literatūra ir temomis, ypač per pagrindinio veikėjo imperatoriaus Adriano asmenybę ir jo santykius. Pagrindinė ir ryškiausia LGBTQ+ tema romane yra Adriano gili ir aistringa meilė jaunam graikų berniukui Antinojui. Antinojus buvo realus istorinis asmuo ir Adriano mylimasis, kurio ankstyva ir paslaptinga mirtis Nilo upėje paliko gilią žaizdą imperatoriaus širdyje. Yourcenar itin jautriai ir be jokių apribojimų vaizduoja šią meilę kaip esminę Adriano gyvenimo dalį. Ji atskleidžia ne tik fizinę ir emocinę trauką, bet ir gilų dvasinį ryšį, dievinimą ir sielvartą po jo mirties. Šis santykis romane yra pavaizduotas ne kaip anomalija ar nuodėmė, o kaip universali meilės išraiška, atitinkanti to meto Romos imperijos kultūrines ir socialines normas, kur homoseksualūs santykiai tarp vyresniojo ir jaunesniojo vyro buvo priimtini.

 

Knygos išleidimo metu, 1951 metais, atviras homoseksualių santykių vaizdavimas literatūroje buvo retas, ypač tokioje subtilioje ir filosofinėje formoje. Yourcenar pasitelkė istorinį kontekstą – Antikos laikus, kur homoseksualumas nebuvo stigmuojamas taip, kaip vėlesniais krikščionybės amžiais – kaip priemonę išreikšti šią temą natūraliai ir be moralinio teismo. Tai leido knygai būti novatoriška LGBTQ+ reprezentacijos prasme, siūlant skaitytojams ne tik intelektualinį, bet ir emocinį ryšį su šiais santykiais. Per Adriano balsą Yourcenar kelia universalius klausimus apie meilės prigimtį, nepriklausomai nuo lyties. Imperatorius apmąsto meilės formas, jos džiaugsmus ir skausmus, pripažindamas, kad jo ryšys su Antinojumi buvo viena giliausių ir paveikiausių jo gyvenimo patirčių. Tai taip pat liečia tapatybės temas – kaip meilė ir praradimas formuoja asmenybę ir pasaulėžiūrą. „Adriano memuarai“ yra laikomas klasika LGBTQ+ literatūroje ne tik dėl savo atviro homoseksualių santykių vaizdavimo, bet ir dėl to, kad tai padaryta su neprilygstamu literatūriniu meistriškumu, filosofiniu gyliu ir empatija. Tai nėra tik „romanas apie homoseksualumą“, o platus ir gilus žmogaus patirties tyrinėjimas, kuriame homoseksuali meilė yra natūrali ir neatsiejama dalis, vertinama su tokia pačia rimtimi ir pagarba kaip ir heteroseksualūs santykiai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Katie Melua – Nine Million Bicycles [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Prieš kokį mėnesį per „Labas rytas“ išgirdau tiesioginį interviu su Katie Melua, kuri vasarą žadėjo koncertą Lietuvoje. Tiesa, jis greitu metu (rugpjūčio 8 dieną Kauno Dainų slėnyje ir rugpjūčio 9  d. Palangos koncertų salėje). Deja, negalėsiu nei viename būti, tačiau Melua senosios dainos man žinomos labai seniai, o daina „Nine Million Bicycles“ tikriausiai yra toji, kurią pirmąją išgirdau ir man asocijuojasi su Katie Melua karjeros žinomumo pradžia.

 

Katie Melua yra Gruzijoje gimusi britų dainininkė ir dainų autorė, išgarsėjusi savo unikaliu balsu ir eklektišku muzikos stiliumi, kuriame persipina bliuzo, džiazo, popmuzikos ir folko elementai. Ji gimė Kutaisyje, Gruzijoje (tuometinėje Sovietų Sąjungoje), o vėliau, būdama vaikas, persikėlė gyventi į Šiaurės Airiją, o dar vėliau – į Didžiąją Britaniją.

 

Jos debiutinis albumas „Call Off the Search“, išleistas 2003 metais, sulaukė didelio pasisekimo ir pristatė ją pasaulinei auditorijai. Albumas, kuriame buvo tokie hitai kaip „Closest Thing to Crazy“, padėjo jai tapti geriausiai parduodama britų atlikėja 2004 metais. Katie Melua yra žinoma dėl savo lyriškų dainų tekstų, melodingų kompozicijų ir švelnaus, bet galingo vokalo.

 

Per savo karjerą ji išleido ne vieną sėkmingą albumą, įskaitant „Piece by Piece“, „Pictures“ ir „The House“, nuolat eksperimentuodama su muzikiniais žanrais ir tobulindama savo, kaip menininkės, braižą. Jos kūryba dažnai pasižymi introspekcija, o dainose nagrinėjamos meilės, praradimo, gamtos ir asmeninių patirčių temos. Katie Melua yra pelniusi daug apdovanojimų ir toliau aktyviai koncertuoja bei įrašinėja muziką, išlaikydama savo vietą tarp gerbiamiausių šiuolaikinių atlikėjų.

 

„Nine Million Bicycles“ yra viena iš tų Katie Melua dainų, kuri iš karto tapo atpažįstama ir mylima jos gerbėjų visame pasaulyje. Išleista 2005 metais kaip pagrindinis singlas iš itin sėkmingo antrojo jos albumo „Piece by Piece“, daina greitai užėmė tvirtas pozicijas muzikos topuose, pasiekdama 5-ąją vietą Jungtinės Karalystės singlų topuose. Nors konkrečių pasaulinių pardavimų skaičių sunku nurodyti, ši daina neabejotinai prisidėjo prie Katie Melua statuso kaip vienos geriausiai parduodamų Didžiosios Britanijos atlikėjų 2004 ir 2005 metais. Ji tapo neatsiejama „Piece by Piece“ albumo, kuris pasiekė keturiskart platininį statusą Jungtinėje Karalystėje, sėkmės dalimi.

 

Dainos įkvėpimas glūdi paprastoje, bet kartu poetiškoje istorijoje. Kelionės į Pekiną metu, Katie Melua ir jos vadybininkas Mike'as Batt'as išgirdo, kad mieste yra devyni milijonai dviračių. Ši smulki detalė virto metafora, priešpastatoma amžinai ir tvirtai meilei. „Nine Million Bicycles“ tekste kalbama apie pasaulio nestabilumą ir neaiškumą – nuo nesuskaičiuojamų žvaigždžių skaičiaus visatoje (dėl kurio netgi kilo nedidelis viešas pokalbis su mokslininku Simonu Singhu, vėliau paskatinęs Katie įrašyti pataisytą dainos versiją su moksliniais patikslinimais) iki nuolat besikeičiančio gyvenimo tėkmės. Tačiau nepaisant visų šių kintamųjų, lyrinis subjektas tvirtai tiki ir brangina savo meilę, kuri išlieka nekintama ir tikra. Tai švelni, romantiška baladė, įkūnijanti gilų prisirišimą ir ištikimybę.

 

Muzikiniu požiūriu, „Nine Million Bicycles“ puikiai atspindi Katie Melua džiazo-pop, šiuolaikinio džiazo ir vokalinio džiazo stilių. Daina pasižymi ramiu, melodingu skambesiu, kurį praturtina subtilūs akustinių instrumentų, įskaitant autentiškas kinų bambukines fleitas ir okarinas, akcentai. Šie elementai sukuria eterinę ir nostalgišką atmosferą, puikiai derančią su intymia ir apmąstymų kupina dainos nuotaika. Katie Melua švelnus, bet kartu išraiškingas vokalas šioje dainoje išties atsiskleidžia, pabrėždamas jos unikalų gebėjimą kurti melancholiškas, bet kartu viltingas melodijas.

 

Danijoje singlas tapo auksiniu, Didžiojoje Britanijoje – sidabriniu. Nyderlanduose ir Didžiojoje Britanijoje pasiekė antrąją poziciją tope, Belgijoje – ketvirtą. Šiandien siūlau pasiklausyti šio jaukaus kūrinio.

Vaizdo klipas

Gyvo garso koncerte Berlyne 

 

Katie Melua – Nine Million Bicycles

[lyrics / žodžiai]

 

There are nine million bicycles in Beijing

That's a fact

It's a thing we can't deny

Like the fact that I will love you 'til I die

 

We are twelve billion light years from the edge

That's a guess

No one can ever say it's true

But I know that I will always be with you

 

I'm warmed by the fire of your love everyday

So don't call me a liar

Just believe everything that I say

There are six billion people in the world

More or less

And it makes me feel quite small

But you're the one I love the most of all

 

We're high on the wire

With the world in our side

And I'll never tire

Of the love that you give me every night

 

There are nine million bicycles in Beijing

That's a fact

It's a thing we can't deny

Like the fact that I will love you 'til I die

And there are nine million bicycles in Beijing

And you know that I will love you 'til I die

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Rūta Meilutytė apie homoseksualumą

 

Sveiki, skaitytojai

 

„Homoseksualumas yra gamtos dalis. Mes esame gamtos dalis. Ir visi mes esame verti gyventi šioj žemėj laisvai, saugiai ir su meile.“ Rūta Meilutytė

 

Šaunuolė! Manau, kad Rūta Meilutytė išties yra visokeriopas proveržis Lietuvai. Ir ne tik plaukimo sporte. Ji keičia visuomenę ir žmones. Be jos, tiesą sakant, tik dziudo rungtie profesionalė Ieva Ruzgytė yra kalbėjusi apie savo seksualinę orientaciją viešai. Nežinau nė vieno vyro profesionalo sportininko, kuris būtų lietuvis ir apie tai kalbėtų. Išties tai reikalinga ir nepaprasta.

 

Auksinė žuvelė... Taip anuomet pasididžiuodami sakė apie Rūtą beveik visi, šiandien aptikau ištisą avių bandą, kurie komentaruose ėmė peikti Rūtą už propagandą ir būvimą savimi. Tikiuosi, kad ji to neskaitys ir atlieps į tuos teigiamus ir plačius palaikymo pasisakymus iš kitų žmonių. Kiek suprantu iš užuominų, nebuvo lengva jai pačiai šeimoje šiuo klausimu, bet viešas pasisakymas išties išlaisvina ir teikia kitiems drąsos ir ryžto gyventi savus gyvenimus. Tai ne tik dienos, bet ir visos savaitės citata.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 119: rūpinks savo psichine ir fizine sveikata

 Sveiki, mielieji,

 

Neseniai turėjome didžiulę braškinę pilnatį. Maždaug tuo metu ir aptikau (fotografiją!) šį didžiulį elnią su gigantiškais ragais, tarp kurių tarsi įstrigęs mėnulis.

 

Šiomis dienomis galvoju apie psichinę ir fizinę sveikatą. Turėčiau labiau savimi pasirūpinti, suteikti paspirties ne tik vieną dieną išsivalyti, o gyventi nuolatinėje savęs priežiūros savikontrolėje. Ne, ne tokioje hitleriškai militaristinėje, bet galvojant savo pasirinkimų momentu, nes jaučiu, kaip svarbu yra stabilizuoti, ypač šiomis dienomis, kai ant nosies atostogos ir jaudinančios kelionės, kai galiu daugiau skaityti, galgi grįžti prie rimtų filmų gausesnės peržiūros arba... tiesiog gulėjimo prie jūros! Tegu šis elnias su pilnatimi iš tikrųjų atneša gerus pasirinkimus, o geri pasirinkimai gerą sveikatą ir jauseną bei emocijas, o šios – lengvas ir turtingas vasaros patirtis.

 

Ką tik baigiau Olgos Ravn romaną „Vaško lėlė“, kuriame tiek daug originalių istorinių raganų užkeikimų, kerų, išgalvotų formulių. Jau nuo senų senovės žmonės žinojo žodžio galią. Neleiskime patys savęs naikinti blogomis mintimis ir žodžiais, priešingai – atpažinkime nesąmoningą destrukciją ir gausinkime gausinkime gausinkime geruosius aspektus. Juk šiaip ar taip visi to tik ir norime – gyventi sveikatoje ir gausoje.

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Patricia Kaas – 1987-2025 Une Vie [vinyl / 3LP] (2025)

 

Informacija apie albumą:  Patricia Kaas – 1987-2025 Une Vie [vinyl / 3LP] (2025) 

Maištinga Siela