Svarbu išlaikyti vidinę ramybę, kad ir kas benutiktų. Mes
taip linkę rūpintis išoriniais reikalais, kad visiškai pamirštame savo vidų ir
emocijas, kurios tampa tų aplinkybių rezonansu.
Aš atsisakau kontrolės dėl vidinės ramybės.
Aš atsisakau stengtis siekti tikslų, kurie nieko
nekeičia dėl vidinės ramybės.
Nenusiviliu dėl vidinės ramybės.
Nesiekiu gauti besąlyginės meilės iš aplinkos dėl
vidinės ramybės.
Neturiu sulaikyti tekančių upių dėl visinės ramybės.
Neprivalau kitų pakeisti dėl vidinės ramybės.
Nieko nereikia daryti, tik sutekėti į savo vidinę
ramybę ir būti savo formoje su pasitenkinimu taip, kaip yra. To, kas esame ir
kaip esame, visiškai pakanka ir užtenka. Tai tobula fazė ir pajautimas.
Šiemet, galima sakyti, yra rumunų režisieriaus Radu
Jude kino metai. Garsusis kino provokatorius pristatė net du meninius
ambicingus kino filmus, kuriuos šį vėlyvą rudenį rodo „Scanorama“. Stengsiuosi
juos abu pamatyti ir pirmasis iš jų pasitaikė „Kontinentalis, 2025-ieji“
(romun. Kontinental '25) (2025). Mėgstu rumunų kiną, manau, kad
jis labai savitas, aktualus ir moka papasakoti kažin kaip per savo nacionalines
problemas universaliai, kad net koks lietuvis ar portugalas gali lengvai
suprasti, kas vyksta šalyje ir visoje Europoje. Radu Jude kūrybą aptikau
giliais pandemijos laikais, kada į kino sales negalėjome grįžti ir tai buvo „Auksiniu
lokiu“ apdovanota itin aštri satyra „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“,
kuris tapo tais metais tikriausiai geriausiu mano matytu filmu, o po šio filmo
ilgai nieko negirdėjau ir neturėjau galimybės pamatyti iš šio režisieriaus
repertuaro, tad pamatęs šių metų repertuare jo filmus – šoviau tiesiu taikiniu
į kino teatrą.
Tikėjausi iš „Kontinentalio, 2025-ųjų“ kažko labai
itin aštraus ir provokuojančio kaip kadaise iš „Nesėkmė dulkinantis, arba
Šelmiškas porno“, tačiau šįkart režisierius man pasirodė delikatesnis,
saugesnis ir ne toks chuliganiškas. Beje, filmas įvertintas Berlyno kino
festivalyje „Sidabriniu lokiu“, tad smalsumo būta tik dar daugiau. Istorija,
galima sakyti, itin rumuniška, nacionalinė ir kartu internacionalinė. Istorija pasakoja
apie vengrų kilmės Rumunijoje gyvenančią antstolių darbuotoją Orsoliją, kuri
darbe patenka į nepavydėtiną situaciją. Ji su brigada turi iškraustyti seną
benamį, gyvenantį pastato rūsyje, kurį turi nugriauti, kad vietoj jo pastatytų
prabangų viešbutį, tačiau benamis nebeištveria ir per 20 minučių, duotų
susirinkti daiktams, jis pasikaria ant radiatoriaus. Orsolija maniakiškai
išgyvena šią istoriją, ji atšaukia atostogas Graikijoje, nuolat pasakoja vyrui
ir pažįstamiems tą pačią traumuojančią istoriją, kaltina save, nors nėra tam
pagrindo. Galiausiai visas filmas yra jos šių įvykių perteikimas kitiems:
kunigui, sutuoktiniui, mamai, buvusiam kažkada savo studentui, draugei... Visur
veikėja save kaltina ir pateikia kaip auką. Iš vienos pusės Orsolija atrodo,
kad kuria iš savęs auką ir nesąmoningai tuo mėgaujasi, iš kitos atrodo, kad
būtent aplinkiniams trūksta empatijos ir supratimo, kurių perteklių turi pati
Orsolija...
Visgi per Orsilijos dramą papasakojama kur kas
daugiau, sakyčiau, perteikiamas visos Europos veidas. Rumunija ne per
seniausiai tapo Europos Sąjungos nare, filme tas perėjimas prie geresnio
kapitalistinio gyvenimo labai jaučiasi, tačiau naujasis pasaulis su
pristatytais naujais namais, automobiliais, apšvietimais ir išmaniąja įranga iš
esmės padaro didelę atskirtį tarp prisitaikiusiųjų ir tų, kurie, deja, negalėjo
to padaryti. Skurdo ir turtuolių Rumunija ir Europa, galima daug atpažinti esamų
tendencijų ir pačioje Lietuvoje. Režisierius panaudoja pačius populiariausius
žmonių susiskaldymo būdus. Graužiama kaltės pagrindinė veikėja desperatiškai
ieško aplinkinių supratimo, tačiau „tai nėra taip lengva nacionalistinėje,
religingoje, moralinės krizės ištiktoje Rumunijos visuomenėje“. Čionai atsveria
daug kontekstinių politinių niuansų. Ilgalaikė vengrų ir rumunų nesantaika dėl
Transilvanijos, religinis dvilypumas ir keista pačios Orsilijos moralė. Smarkiai
susitapatindama su benamio savižudybe ji gali kamuotis ir save kaltinti nuo
ryto iki vakaro, tačiau parkelyje girta pasidulkinusi su savo buvusiu studentu
nejaučia nė lašo apmaudo ar kartėlio, jog pasielgė blogai. Tam tikra prasme
Orsilija yra obsesiška, bet kryptingai imituojančiai veikianti susiskaldžiusioje
visuomenėje. Filme nuskamba daug skirtingų požiūrių į Europos politines
aktualijas, pvz., Orbano populiarumą Vengrijoje, Rusijos karą prieš Ukrainą ir
tie pokalbiai tokie lėkšti, bet tokie kartu apnuoginantys, nes būtent didžioji dalis
žmonių ir gyvena paviršutiniškai blevyzgodami ir užimdami atitinkamas pozicijas,
kurios iš esmės nieko nekeičia... Yra ką pamąstyti.
Nors scenarijus puikus, filmas man šįkart pasirodė
subtilesnis, plepesnis, nes daugelis dalykų tiesiog perteikiami pokalbių bare,
namuose, darbe, parke būdais. Tai išsikalbėjimo apie besikeičiantį pasaulį
filmas, kuriame atsiveria šių dienų Europos veidas, ypač Rytų bloko (atleiskite
už vis tą tokį skirstymą, nes mes jau seniai Vakaruose) ir Vidurio Europos,
kurios aiškiai jautė ir tebejaučia perėjimo slinktį nuo socializmo prie
kapitalizmo padarinius. Filmas savaip intelektualus, tačiau stebėti ne visada
buvo įdomu, norėjosi didesnės provokacijos ir aštrumo, tačiau filmas vis tiek vienaip
ar kitaip pavykęs kaip mūsų pačių šių dienų tikrovės veidrodis.
Aktorius Viggo Mortensen į kino istoriją įėjo ne vien
tik įsimintinu pasirodymu „Žiedų valdovas“ filmų serijoje, bet ir kitais
ryškiais vaidmenimis kine, tačiau mažiau kas žino, kas šis garsus aktorius taip
pat yra išbandęs ir režisieriaus krėslą. Jo paties parašytas scenarijus ir
pastatymas „Užmarštis“ (angl. Falling) (2020) mane kažkaip
pralenkė ir nepamačiau, jog filmas toks egzistuoja, gal būčiau anuomet ir
anksčiau pažiūrėjęs. Bet, kaip sakoma, geriau dabar, negu niekada.
Filmas su šiokiu tokiu LGBT indeksu, nors filme tai ir
nėra vaizduojamos istorijos pagrindinis dėmuo. Pagrindinis istorijos veikėjas –
savo gyvenimą su partneriu susikūręs pilotas Džonas. Džonas ir Erikas augina
mažametę dukrelę ir, atrodo, kad istorija galėtų pasakoti apie jų įprastą
kasdienybę, bet iš esmės taip nėra. Džonas į savo namus parsiveža Alzheimeriu pradėjusį
sirgti tėvą Vilį, kuris nuolat praradinėja atmintį, todėl dažnai sutrinka,
tampa ūmus ir net šiek tiek agresyvus. Netrukus žiūrovas sužino, kad iš tikrųjų
Džono tėvas iš tikrųjų visą gyvenimą buvo šiukštus kietakaktis, bandęs įvesti
savo šeimai patriarchalinės diktatūros principą, kad jį mylėtų ir gerbtų, nes
kadaise pats smurtu buvo augintas ir auklėtas Džono prosenelio. Filmas
atskleidžia fragmentinius Džno patyrimus iš vaikystės ir paauglystės, kada
kentė nuo tėvų skyrybų ir tėvo užgaulių, įsakinėjimų, smurto ir diktatūros. Įdomu
tai, kad vis prarandantis atmintį tėvas nesikeičia, jis elgiasi tais pačiais
modeliais, kokiais elgėsi visą gyvenimą su sūnumi: tyčiojosi iš jo
homoseksualumo, menkumo ir kartojo tas pačias įsakmias frazes, tad Džonui
užduotis yra nereaguoti į tėvo nenuovokumą, tačiau skauduliai sukyla kaskart,
kai jis atsiduria šalia tėvo ir teleportuoja jį į prisiminimų pasaulį...
Labai įdomus šįkart pasirodė aktoriaus Lance Henriksen
vaidmuo, kuris sukūrė savo galias prarandančio senuko vaidmenį. Niekada gyvenime
nepasakęs sūnui, kad jį myli ir nė už nieką niekada neatsiprašęs dėl savo
išdidumo, jis iki gyvenimo galo nepripažįsta savo elgesio pasekmių: šeima nuo
jo nusigręžė, jis yra nemylimas ir juo rūpinamasi vien tik iš bendražmogiškos
pareigos, ko pats niekada gyvenime nedarė. Užmarštis kaip procesas filme veikia
dvejopai: tai Džono atleidimo tėvui sąlyga ir galimybė išgyti, o pačiam tėvui susitaikyti
su savo pažeidžiamumu, kurį visą laiką ignoravo. Žinoma, iš to kyla nepatogumai
ir konfliktai, skatinantys veikėjus subtiliai susivokti savo šeiminėje vaidmenų
situacijoje, tačiau tiek vienam, tiek kitam tai gana sudėtinga.
„Užmarštis“ – tai, sakyčiau, iš dalies vienos
sudėtingos situacijos filmas su nemažai tėvo ir sūnaus pokalbių, iliustruotų
praeities fragmentiniais etiudais. Sakyčiau, pavykusi juosta, sudėtinga santykių
analizė. Labiausiai patiko kivirčai, kuriuose išryškėdavo per pyktį ir
nutylėjimus tikroji veikėjų padėtis ir santykis, bet kai kada filmas priartėdavo
ir pernelyg didelio aiškinimo žiūrovui, kodėl yra taip, kaip yra. Nepaisant to,
filmas subalansuotas dėl gerai parašyto scenarijaus, manau, tiktų adaptuoti ir
kokiam teatro spektakliui, o šį Viggo variantą, kuriame jis ne tik režisuoja,
bet ir atlieka sūnaus Džono vaidmenį, gali žiūrėti rimtesnio ir gumaniškesnio kino
žiūrovai, kurie mėgsta dramas su subtiliai ir paradoksaliai išreikštu humoru.
Šitą vaizdo klipą pamačiau Ispanijoje per vietinį svarbiausių
žinių laidą (ir net ne kartą, per skirtingus kanalus). Pasirodo, ispanai per
svarbiausias žinias skiria laiko ne tik politikai, skandalams, bet ir pop
muzikos naujienoms, bet viską nuo pat pradžių...
Rosalía Vila Tobella,
geriau žinoma kaip Rosalía, yra ispanų dainininkė, dainų autorė ir
prodiuserė, iškilusi į pasaulinę šlovę ir tapusi viena įdomiausių šiuolaikinės
muzikos figūrų. Gimusi Sant Esteve Sesrovires mieste, Barselonos provincijoje,
ji nuo pat pradžių stebino savo gebėjimu sujungti tradicinį flamenką su
moderniais, eksperimentiniais garsais – nuo R&B, elektronikos ir hiphopo
iki Lotynų Amerikos popmuzikos. Jos muzika yra drąsus eksperimentas,
peržengiantis žanrų ribas, kuriame skamba galingas vokalas, emocingas atlikimas
ir gilios kultūrinės šaknys.
Rosalía kelias į šlovę prasidėjo su 2017 m. debiutiniu
albumu „Los Ángeles“, kuris buvo minimalistinis flamenko įrašas, pademonstravęs
jos nepaprastus vokalinius sugebėjimus. Tačiau tik 2018 m. pasirodęs albumas
„El Mal Querer“ ją iškėlė į tarptautinį pripažinimą. Šis koncepcinis albumas,
paremtas XV a. anonimine flamenko romanso knyga, sujungė tradicinį flamenką su
futuristine elektronika, sukūręs nepakartojamą, inovatyvų skambesį, kuris
užkariavo ir kritikus, ir publiką visame pasaulyje. Albumas pelnė daugybę
„Latin Grammy“ apdovanojimų ir vieną „Grammy“ už geriausią Lotynų Amerikos
roko, miesto ar alternatyvųjį albumą. Jos trečiasis studijinis albumas
„Motomami“ (2022 m.) dar labiau išplėtė jos muzikinę paletę, įtraukdamas
reggaeton, bachata ir kitus Lotynų Amerikos ritmus, užtvirtindamas jos, kaip
vienos ryškiausių popmuzikos inovatorių, statusą.
Rosalía iškilimas buvo meteorinis. Jos drąsa
eksperimentuoti su tradicija, galingas vokalas ir neprilygstamas sceninis
buvimas greitai pavertė ją globalia ikona. Muzikos kritikai nuolat giria jos
kūrybiškumą, drąsą ir gebėjimą sujungti seną su nauju, sukuriant visiškai
originalų garsą. Ji dažnai apibūdinama kaip menininkė, kuri nebijo laužyti
taisyklių ir iš naujo apibrėžti popmuzikos sampratą. Jos įtaka matoma ne tik
muzikos scenoje, bet ir madoje bei kultūroje, kur ji tampa ryškiu ispanakalbių
menininkų atstovu ir įkvėpimo šaltiniu.
ROSALÍA – „Berghain“ (Official Video)
feat. Björk & Yves Tumor pasirodęs Rosalíos
singlas, kuriame pasirodo Björk ir Yves Tumor, yra ne tik daina, bet ir
ambicingas eksperimentas, įtvirtinantis jos poziciją tarp avangardinių
menininkų. Pats dainos pavadinimas – „Berghain“ – nurodo į legendinį Berlyno
techno klubą, kuris žinomas dėl savo niūrios, bet hipnotizuojančios
elektroninės muzikos ir išskirtinės klubo kultūros. Ši daina yra drąsus
žingsnis į tamsesnę, giluminę elektroninę erdvę, kuri skiriasi nuo jos
ankstesnių, labiau melodingų kūrinių, tačiau išlaiko Rosalíos vokalinį braižą,
įpindama Björk ir Yves Tumor unikalius elementus.
„Berghain“ skambesys yra sunkus, triukšmingas ir
minimalistinis, persmelktas gilių žemų dažnių ir atšiaurių tekstūrų, būdingų
industrinei ir eksperimentinei elektroninei muzikai. Dainoje jaučiamas ryškus
techno ir deconstructed club estetikos mišinys. Rosalíos vokalai, nors ir
apdoroti, išlaiko savo emocinį svorį, o Björk įsikišimas (dažniausiai per
subtilius vokalinius sluoksnius ar netradicines harmonijas) suteikia kūriniui
papildomo paslaptingumo ir avangardo pojūčio. Yves Tumor indėlis, nors ir gali
būti sunkiau atpažįstamas bendrame garso sraute, prisideda prie dainos
chaotiškos ir neramios energijos, sustiprindamas jos tamsų, bet hipnotizuojantį
charakterį. Šis bendradarbiavimas rodo ne tik Rosalíos platų muzikinį spektrą,
bet ir jos gebėjimą dirbti su įvairių stilių menininkais, kuriant novatorišką
muziką.
Daina „Berghain“ transliuoja ne tik melancholišką
energiją, bet ir gilesnę žinutę apie pasidavimą tamsai, intymumui klubo erdvėje
ir savęs praradimą triukšme. Ji kalba apie ieškojimą paguodos ir išsivadavimo
anoniminėje, intensyvioje naktinio gyvenimo aplinkoje. Muzikos kritikai dainą
įvertino kaip drąsų ir įdomų eksperimentą, leidžiantį Rosalíai išplėsti savo
menines ribas ir įžengti į naujas teritorijas. Kai kurie ją lygino su Björk
eksperimentiniais kūriniais iš albumų kaip „Vespertine“ ar „Biophilia“, atkreipdami
dėmesį į sudėtingą garso inžineriją ir įtraukiančią atmosferą. „Berghain“ yra
ypatinga tuo, kad ji ne tik parodo Rosalíos, kaip popžvaigždės, gebėjimą
įžengti į avangardinę nišą, bet ir patvirtina jos vietą tarp tų menininkų,
kurie nuolat siekia iššūkių ir redefinuoja tai, kas yra įmanoma šiuolaikinėje
muzikoje. Tai daina, kuri ne tik klausoma, bet ir patiriama.
Man be galo patiko pats vaizdo klipas, kuris
tikriausiai vertas jau atskiro aptarimo, bet geriau jūs patys jį pamatykite ir
susidarykite savo nuomonę. Ispanijoje daina pasiekė nr. 1. JAV ir Graikijoje –
2 poziciją, Šveicarijoje – 4.
ROSALÍA - Berghain feat. Björk & Yves
Tumor
[lyrics / letras / žodžiai]
[Estribillo]
Seine Angst ist meine Angst
Seine Wut ist meine Wut
Seine Liebe ist meine Liebe
Sein Blut ist mein Blut
[Verso 1: ROSALÍA]
Die Flamme dringt in mein Gehirn ein
Wie ein Blei-Teddybär
Ich bewahre viele Dinge in meinem Herzen
auf
Deshalb ist mein Herz so schwer
[Estribillo]
Seine Angst ist mеine Angst
Seine Wut ist mеine Wut
Seine Liebe ist meine Liebe
Sein Blut ist mein Blut
[Verso 2: ROSALÍA]
Yo sé muy bien lo que soy
Ternura pa'l café
Solo soy un terrón de azúcar
Sé que me funde el calor
Sé desaparecer
Cuando tú vienes es cuando me voy
See upcoming pop shows
Get tickets for your favorite artists
You might also like
Mio Cristo Piange Diamanti
ROSALÍA
Porcelana
ROSALÍA
La Perla
ROSALÍA & Yahritza Y Su Esencia
[Estribillo: Björk]
Seine Angst ist meine Angst
Seine Wut ist meine Wut
(This is divine intervention)
Seine Liebe ist meine Liebe
Sein Blut ist mein Blut
[Puente: Björk]
The only way to save us is through divine
intervention
The only way I will be saved (Is through)
divine intervention
Dar vienas sekmadienis! Tai metas, kada galima pakilti
virš kasdienybės ir sklęsti iš visiškai tolygios ir plačios perspektyvos. Viskas,
kas nutinka ir yra, nuo visko galima atsiriboti ir vertinti ne kaip „gerai“ ir
blogai“, o besąlygiškai susitaikant, kad kartais pernelyg sureikšminame gerumą
ir blogumą, kad visgi visos opozicijos, kurias manomės taip puikiai žiną, iš
tikrųjų pasitarnauja viena kitai.
Čia prisiminiau J. W. Goethės dramą „Faustas“, kuriame
viena iš pagrindinių idėjų yra tai, kad Mefistofelis, kuris šiaip suvokiamas
kaip blogis, suktas velnias, iš tikrųjų jo pradas yra tik dalis pažinimo kelio,
už kurį nereiktų smerkti Fausto, nes tik išgyvendamas klaidą, jis iš esmės
tobulėja.
Juk panašiai ir mūsų pačių gyvenimuose. Geriausia yra
meditacija, kuri leidžia atsitokėti ir atsitraukti nuo inertiškų įsisenėjusių
mechaniškų tikrovės suvokimo modelių. Viskas yra kur kas paprasčiau ir
laisviau, nei mums gali atrodyti. Didelė dalis mūsų problemų yra įsitikinimai,
kurie mus labai suvaržo. Visas gyvenimas yra įsitikinimų laužymas ir naujų ribų
atradimas. Vos tik riba tampa suvokiama ir aiški, dera ją laužyti ir vėl
patirti nauja. Tuo žmogus primena jūra: jam lemta iškilti kaip bangai, įgauti
aukščiausią savo forma, sudužti, sutekėti atgal į vandenyną ir vėlei užgimti
nešamos srovės iš naujo.
Režisieriui James Gunn buvo patikėta iš naujo
pristatyti amerikietiškoje kultūroje šiaip vieną garsiausių ir labiausiai
atpažįstamų superherojų – Supermeną. Nors dar visai neseniai žiūrėjome „Žmogus
iš plieno“ (2013), kuris, beje, man visai patiko dėl savo tamsumos ir rimtumo,
tačiau tai, ką padarė James Gunn, iš esmės keičia žaidimo taisykles. Naujausias
jo filmas (nieko originaliau ir nesugalvosi!) vadinasi tiesiog... „Supermenas“
(angl. Superman) (2025) ir jis nesietinas su jokia kita matyta prieš tai
„Supermeno“ serija nei pačiomis pirmosiomis, nei paskutinėmis dalimis. Iš tikrųjų
naujausiasis „Supermenas“, kaip sako žiniasklaida, perkrauna šią frančizę
naujam startui ir pradeda visiškai atskirą superherojo visatos pasakojimo
seriją ir šioji dalis yra pirmoji iš būsimos frančizės, kurios antroji dalis su
tais pačiais aktoriais numatoma 2027 metais.
Visgi žiūrovai itin didelio skirtumo nuo ankstesniųjų
dalių neturėtų pastebėti, nes galioja klasikinio „Supermeno“ pasakojimo
elementai: kriptonitas, tėvų paliktas Supermenui įrašas, piktadariai ir kt.
dalykai, kas vienija su ankstesnėmis frančizėmis. Visgi labiausiai skiriasi
tikriausiai pasakojimo koloritas. Lyginant su „Žmogus iš plieno“, naujasis „Supermenas“
pasižymi lengvumu, holivudinio pasakojimo rėmais ir prifarširuotais juokeliais,
pavyzdžiui, šioje dalyje išvysite Supermeno (Klarko Kento) prižiūrimą šunelį,
kuris kartu ir kvailas, ir išgelbsti ne kartą paties Supermeno užpakalį.
Lengvas, spalvingas ir kompiuterinės grafikos prisodrintas
pasakojimas nėra kažin kuo itin originalus ar novatoriškas. Akivaizdu, kad režisierius
stengiasi išlaikyti senąją Supermeno pasakojimo nuotykių naratyvą ir dvasią, o
scenarijus parašytas absoliučiai pagal XX a. komikso lygį. Ko asmeniškai man
norėjosi? Pagerinto ir labiau suvelto scenarijaus, paturbinimo, ką
šiandien iš tikrųjų gali padaryti Holivudas, tačiau viskas palikta labai
elementariai ir saugiai, nesuveliant žiūrovo smegenų. Pasakysiu paprasčiau:
trūko pačios provokacijos. Nepaisant to, filmas tvarkingas, elementarus, smagus
kaip laisvalaikio praleidimas ir atitinka super herojinių žanrinį tipažą,
tačiau kažin kuo tikrai nenustebins. Pagrindiniam vaidmeniui pasirinktas mano
pamėgtas aktorius David Corenswet, specialiai jaunesnis, kad tikriausiai
užtektų ilgai frančizei į priekį. Aktorių David Corenswet atradau per
režisieriaus Ryan Murphy mini serialą „Holivudas“, kuriame jis atliko
pagrindinį vaidmenį. Matyt, dėl puikių fizinių duomenų kuo puikiausiai tiko
šiam, mano galva, nesudėtingam, bet ištvermingam vaidmeniui. Apskritai filmas
nepretenzingas, absoliučiai dėl pramogos ir sentimentų komiksų kultūrai.
Nemažai tikėjausi iš norvegų režisierės Thea
Hvistendahl filmo „Nesiilsėkite ramybėje“ (norv. Håndtering av
udøde) (2024), kurį pernai rodė „Scanorama“, nors buvau įspėtas, kad
šis siaubo ir mistinio atspalvio turintis filmas – ne kiekvienam. Tą po seanso
galiu paliudyti ir aš.
Istorija pasakojama koliažo principu, t. y. kelios
viena tema susijusios aplinkybėmis novelės. Viena iš istorijų pasakoja motinos
Anos sūnaus netektį, kita – autoavarijoje mirusios moters nelaimingas
atsitikimas, dar kita – ilgametės senolės mirtis, kurią palaidoja jos širdies
draugė. Trys besisukančios istorijos „nesusikerta“, tačiau išlaiko vientisą
atmosferą ir mistinę idėją. Negalėdami susitaikyti su praradimo skausmu,
likimas iškrečia piktą išdaigą, kadangi prikelia mirusiuosius mylimiesiems,
kurie besąlygiškai juos priima į savo gyvenimą. Senolis išsikasa savo anūko
palaikus, kurie vos funkcionuoja, o į mylimosios našlės namus iš šermenų salės sugrįžta
mirusi draugė, ligoninėje prisikelia po autoavarijos mylimoji...
Siaubas tame, kad prisikėlimas nežada standartinės
Gerosios Naujienos, priešingai – prikelti merdintys ir pūvantys kūnai suteikia
tik laikiną iliuziją, jog galima aplenkti ir nugalėti mirtį. Netrukus visi
mylimieji tą supranta, matydami, kad nei gyvi, nei mirę artimieji nebėra tokie
patys, jų žmogiškumas ir tai, kas juos iš tikrųjų jungė yra antgamtinis
pokštas, neturintis nieko bendra su prisikėlimu. Galiausiai zombiai, nesąmoningai
neskirdami gyvųjų, ima juos ryti, tačiau režisierė nekuria standartinio siaubo
ir zombių holivudinio reginio. Priešingai – režisierė atidi fiksuotai simbolikai
ir metaforoms, todėl filme siaubas tampa galimybe kalbėti apie (ne)susitaikymą su
praradimu ir laikinumu, o problema kyla iš to, kad kartais neįmanoma greitai
visko paleisti, todėl ir veikėjai „prisirišę“ prie yrančių kūnų ir juose
esančių antžmogių, o tai iš esmės yra galimybė savaip pratęsti saitus su
mirusiaisiais.
Mintis akivaizdi ir ji išreikšta kino kalba labai
lėtai. Siaubo elementus stelbia psichoanalitinis neskubus, sakyčiau,
meditatyviai lėtas pasakojimas, neturintis kažin kokio nuoseklaus ir įprasto „suveržtumo“,
todėl šios trys istorijos plūduriuoja tarp šokiruojančio absurdo ir
metaforizuotos abstrakcijos. Nepatiko ir neįtikino, nors filmą rinkausi
išskirtinai dėl norvegų aktorės Renate Reinsve, kuri, kaip visada, perteikė emocijas
puikiai stambiu planu, tačiau filmo tekstūra pasirodė trikdančiai nuobodi. Stebino
kai kada gan neblogai išgautas siaubo elementas, nejaukumas, aklas veikėjų
mistinio pasaulio priėmimas ir susitaikymas su zombiais ant rankų ir miegamųjų
lovose, kas, aišku, filmą dar labiau metaforizuoja ir sąlygoja nuo įprastinės
logikos. Visgi filmą, manau, greitu metu pamiršiu ir dėl to nė kiek nesigraužiu.
%20feat.%20Bj%C3%B6rk%20&%20Yves%20Tumor%20lyrics%20cover%20poster%20single%20video%20dienos%20daina%20dainininke%20muzika%20gyvenimas%20biografija%20album.jpg)
