David Szalay – 2025 Booker literatūros premijos laimėjas su savo romanu "Flesh" ("Kūnas")

Sveiki, skaitytojai,

 

Apsisuko metai ir vėl turime naują „Booker“ premijos laimėtoją! Dar nesu suskaitęs pernykščių laimėtojų, tačiau lietuviai greitai reaguoja į premijas, tad ir naujausio laureato knyga pasirodys lietuviškai 2026 metais (ją ketina išleisti leidykla „Baltos lankos“). Šiame įraše kviečiu iš arčiau susipažinti su autoriumi ir jo knyga.

 

Šių metų „Bookerio“ premijos laimėtojas – vengrų ir britų autorius Davidas Szalay (g. 1974), yra sudėtingo ir tarptautinio tapatumo rašytojas, kuris savo kūryboje tyrinėja, kaip rašoma internete, šiuolaikinės Europos socialinį ir egzistencinį peizažą. Gimęs Kanadoje vengrų tėvų šeimoje, vėliau augęs Didžiojoje Britanijoje, Szalay įgijo išsilavinimą Oksfordo universitete, kur studijavo anglų literatūrą. Ši skirtingų kultūrų ir kalbų patirtis – nuo vengrų kilmės iki gyvenimo Vakarų Europoje – tapo jo kūrybos pagrindu, suteikiančiu jo romanams ir apsakymams unikalios perspektyvos apie šiuolaikinio žmogaus susvetimėjimą ir tapatybės paieškas. Nors nėra linkęs į didelį viešumą, Szalay užsitikrino reputaciją kaip itin pastabus stebėtojas, kuris nevengia atskleisti visuomenės ir asmeninių ydų.

 

Iki tapdamas 2025 m. Bookerio premijos laureatu, Davidas Szalay jau buvo pripažintas literatūros pasaulyje. Prieš pradėdamas rašyti grožinę literatūrą, jis dirbo marketingo srityje, tačiau paliko šį darbą, kad galėtų visiškai atsiduoti rašymui. Jo pirmoji knyga „London and the South-East“ pasirodė 2008 metais, o už ją autorius gavo Betty Trask apdovanojimą. Didžiausio dėmesio sulaukė jo romanas „All That Man Is“ (2016 m.), kurį sudaro devyni tarpusavyje susiję pasakojimai apie skirtingo amžiaus vyrus Europoje, ir kuris buvo įtrauktas į trumpąjį Bookerio premijos sąrašą (pavyzdžiui, vertėjo Mariaus Buroko ši knyga nesužavėjo). Be to, Szalay yra parašęs ir populiarios „BBC Radio 4“ dramos scenarijų, pademonstruodamas savo gebėjimą valdyti tiek ilgas, tiek trumpas formas. Apie savo kūrybos procesą jis yra pasisakęs, kad jam svarbiausia ne pasakoti dideles istorijas, o užfiksuoti „smulkias, tylias akimirkas“, kurios geriausiai atskleidžia žmogaus būseną.

 

 

Šiais metais Davidas Szalay triumfavo su savo romanu „Flesh“ (liet. Kūnas). Šis romanas, kurį vertinimo komisija apibūdino kaip „galingą ir jėgos kupiną kūrinį“, gilinasi į šiuolaikinės vyriškumo, klasės ir migracijos temas, jautriai ir be stereotipų vaizduodamas vyrų patirtis. Knyga pasakoja apie pagrindinį veikėją, kuris kovoja su savo identitetu, praeities šešėliais ir sudėtingais santykiais šiuolaikiniame, nuolat besikeičiančiame Vakarų pasaulyje. „Flesh“ – tai ne tik asmeninė drama, bet ir platesnis komentaras apie socialinę atskirtį ir ekonominę įtampą tarp skirtingų Europos regionų.

Pagrindinė knygos problema ir reikšmė slypi jos sugebėjime atskleisti trapų vyrų emocinį gyvenimą ir jų pastangas rasti savo vietą pasaulyje, kuris nuolat primeta jiems griežtas elgesio normas. Knygos pavadinimas, „Flesh“ (Kūnas), pabrėžia fiziškumą, pažeidžiamumą ir neišvengiamą gyvenimo žiaurumą. Szalay pasiekia universalumo lygį, kuriuo parodo, kaip asmeninės patirtys neatsiejamai susijusios su geopolitinėmis ir ekonominėmis jėgomis. Tai nepatogi, bet būtina diskusija apie tai, ką reiškia būti vyru XXI a. pradžioje.

 

Vertinimo komisija apdovanojimą Davidui Szalay skyrė dėl romano „nepaprastumo“ ir „singularumo“. Komisijos pirmininkas Roddy Doyle'as pabrėžė, kad knyga ne tik atitinka aukščiausius literatūros standartus, bet ir yra „didelio meninio galingumo“ veikalas, paliekantis ilgai išliekantį emocinį įspūdį. Komisija įvertino autoriaus gebėjimą sujungti tamsią realybę su poetiniu stiliumi ir meistrišku pasakojimo valdymu. Jų nuomone, „Flesh“ ne tik žavi savo proza, bet ir kelia esminius klausimus apie žmonijos būklę.

 

Savo atsakymo kalboje, atsiimdamas apdovanojimą, Davidas Szalay jautriai ir kukliai išreiškė padėką. Jis pabrėžė rašymo, kaip įsiklausymo į pasaulį, svarbą ir dėkojo savo šeimai už palaikymą. Szalay teigė, kad ši premija yra didžiulė garbė ir pripažinimas pastangoms, kurias jis įdėjo, siekdamas nuoširdžiai ir tiksliai atspindėti sudėtingą šiuolaikinį gyvenimą. Jis teigė tikintis, kad literatūra gali padėti žmonėms geriau suprasti vieni kitus ir skatinti empatiją, o šis apdovanojimas suteikia platformą jo idėjoms pasiekti platesnę auditoriją, tokiu būdu įtvirtindamas jo vietą šiuolaikinės britų literatūroje.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Gore Vidal apie politiką, politinių partijų rinkimus ir pokyčių melą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiandien su žmonėmis kalbėjome apie tai, kaip Lietuvoje konservatoriai iš esmės nieko nesiskiria nuo socialdemokratų, kad iš esmės partijos yra neįgalios inspiruoti ir iš tikrųjų padaryti progresyvius pozityvius pokyčius, nes yra užsiėmusios viena kitos ėdimu, o vėliau beskaitydamas vieną knygą aptikau šią citatą, kuri iš esmės patvirtina tai, ką iš esmės galvoju.

 

„Politinių partijų pakeitimą galima prilyginti kėdžių perstumdymui ant „Titaniko“ denio.“ Gore Vidal

 

Gore'as Vidalis (Eugene Luther Gore Vidal) (1925–2012) buvo viena ryškiausių ir kontraversiškiausių XX a. antrosios pusės Amerikos intelektualinio gyvenimo figūrų. Gimęs Niujorko Vest Pointe 1925 m. spalio 3 d., jis priklausė politinei Amerikos aukštuomenei: jo senelis iš motinos pusės, Thomas P. Gore'as, buvo įtakingas JAV senatorius iš Oklahomos. Būtent Vašingtono koridoriuose praleista vaikystė suformavo jo cinišką, bet itin įžvalgų požiūrį į JAV politinę sistemą. Vidalas anksti pradėjo rašyti ir 1946 m. debiutavo romanu „Willivaw“, tačiau tik 1948 m. knyga „The City and the Pillar“, atvirai nagrinėjanti homoseksualumo temą, pavertė jį skandalingai žinomu, bet ir atėmė galimybę kurį laiką spausdintis populiariojoje spaudoje dėl visuomenės konservatizmo.

 

Vidalas (kai kur lietuviškai rašoma pavardė Vidalis) buvo ne tik produktyvus ir įvairiapusis rašytojas, bet ir nepailstantis viešasis intelektualas. Jo kūrybinė veikla apėmė daugybę žanrų: jis rašė romanus (tiek šiuolaikinius, tiek istorinius, tokius kaip „Linksmiau, nei reikalauja etika“ Myra Breckinridge ar „Linkolnas“ Lincoln), pjeses, scenarijus Holivudui ir televizijai, bei tapo vienu įtakingiausių eseistų. Būdamas įsitikinęs, kad rašytojas privalo aktyviai dalyvauti viešajame gyvenime, jis nuolat pasirodydavo debatuose ir politinėse diskusijose, ypač televizijoje. Nors jo paties politinės karjeros bandymai (dalyvavimas rinkimuose į Kongresą 1960 m. ir Senatą 1982 m.) nebuvo sėkmingi, jis išliko radikaliu JAV politikos kritiku, pasisakydamas prieš militarizmą, imperinę politiką ir didžiųjų korporacijų įtaką.

 

Jo pažiūros buvo tvirtai liberalios (JAV prasme, atitinkančios kairiąją pusę) ir anti-sisteminės. Vidalas buvo aršus JAV dviejų partijų sistemos kritikas, tvirtindamas, kad tiek respublikonai, tiek demokratai yra tik du „Turto partijos“ sparnai, tarnaujantys elitui. Būtent jam priskiriama frazė, kad partijų kaita prilygsta „kėdžių perstumdymui ant „Titaniko“ denio“, pabrėžiant, kad esminės problemos lieka nepakitusios. Asmeniniame gyvenime jis atvirai deklaravo savo biseksualumą ir ilgą laiką gyveno su savo partneriu Howardu Austenu (kuris mirė 2003 m.), sudarydamas vieną ilgiausiai trukusių ir ryškiausių netradicinių sąjungų literatūros pasaulyje. Paskutinius savo gyvenimo dešimtmečius jis daug laiko praleido Italijoje, vėliau grįžo į JAV ir mirė 2012 m. liepos 31 d. Los Andžele, palikdamas įspūdingą ir provokuojantį literatūrinį bei politinį palikimą. Jo reikšmė slypi gebėjime nuolat provokuoti, ginti savo nepriklausomą požiūrį ir išlaikyti Amerikos valdžios kritikos liepsną net ir tada, kai tai tapo nepopuliaru.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 152: rask laiko nieko neveikti ir nieko nedaryti!

Sveiki, skaitytojai,

 

Savaitės vidurys ir jaučiu, kaip darbas mane išsunkia pamažu, kad ir ką bedaryčiau. Tad grįžęs nusnūstu, vakarais atlieku meditacijas, dėl kurių šiek tiek atsigaunu. Ar pastebėjote, kaip žaibiškai bėga laikas? Per 10 minučių, atrodo, nieko nepadarai, o jos ima ir pralekia kosminiu greičiu... Tame beprotiškai lekiančiame resursų, pasiekimų ir rezultatų laike, kai visi turi būti be galo motyvuoti, „užnorinti“, siekti ir draskytis dėl savo tikslų, kur mūsų laikas suskaičiuotas minutėmis, man regis, nieko neveikimas tampa pačia didžiausia prabanga. Tiesiog niekur savęs neeikvoti, nedaryti nieko, nekurti tariamos ekonominės, šeiminės, bazinės, savęs kaip nors įveiklinančios patirties. Tiesiog būti sau ir be jokios amortizuotos priežasties. Būti šiaip sau, iš dyko dykinėjimo. Tai rezultatų ir pasiekimų žmonės baisiai siutina, o tu tuo metu atsipalaiduoji ir šypsaisi viską suprantančia šypsena, nes suvoki: kad ir kiek save varysi į priekį, visi daugiau ar mažiau esame mirtingi ir tame pačiame taške, tai kam save plakti?

 

Maištinga Siela

Knygos: A. Bitautas "Mokytojo išpažintis", G. Kazlauskaitė "Marialė", Ch. Wood "Akmenyno užrašai", R. Kairienė "Žalia varia", O. Balzakas "Šagrenės oda", M. Ivaškevičius "Miegantys"

 

Vėl sergu ta keista knygine liga, kai negaliu atsisakyti, nors žinau, kad viskam nebus nei laiko, nei jėgų viskam suskaityti, bet tiek jau to, seniai nepirkau tokiu urmu tiek daug naujų knygų, kurias tikrai noriu artimiausiu metu perskaityti ir įspūdžiais pasidalyti su Jumis.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 151: dėl vidinės ramybės galima atsisakyti bergždžių pastangų

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Svarbu išlaikyti vidinę ramybę, kad ir kas benutiktų. Mes taip linkę rūpintis išoriniais reikalais, kad visiškai pamirštame savo vidų ir emocijas, kurios tampa tų aplinkybių rezonansu.

 

Aš atsisakau kontrolės dėl vidinės ramybės.

Aš atsisakau stengtis siekti tikslų, kurie nieko nekeičia dėl vidinės ramybės.

Nenusiviliu dėl vidinės ramybės.

Nesiekiu gauti besąlyginės meilės iš aplinkos dėl vidinės ramybės.

Neturiu sulaikyti tekančių upių dėl visinės ramybės.

Neprivalau kitų pakeisti dėl vidinės ramybės.

 

Nieko nereikia daryti, tik sutekėti į savo vidinę ramybę ir būti savo formoje su pasitenkinimu taip, kaip yra. To, kas esame ir kaip esame, visiškai pakanka ir užtenka. Tai tobula fazė ir pajautimas.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Kontinentalis, 2025-ieji" / "Kontinental'25"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiemet, galima sakyti, yra rumunų režisieriaus Radu Jude kino metai. Garsusis kino provokatorius pristatė net du meninius ambicingus kino filmus, kuriuos šį vėlyvą rudenį rodo „Scanorama“. Stengsiuosi juos abu pamatyti ir pirmasis iš jų pasitaikė „Kontinentalis, 2025-ieji“ (romun. Kontinental '25) (2025). Mėgstu rumunų kiną, manau, kad jis labai savitas, aktualus ir moka papasakoti kažin kaip per savo nacionalines problemas universaliai, kad net koks lietuvis ar portugalas gali lengvai suprasti, kas vyksta šalyje ir visoje Europoje. Radu Jude kūrybą aptikau giliais pandemijos laikais, kada į kino sales negalėjome grįžti ir tai buvo „Auksiniu lokiu“ apdovanota itin aštri satyra „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“, kuris tapo tais metais tikriausiai geriausiu mano matytu filmu, o po šio filmo ilgai nieko negirdėjau ir neturėjau galimybės pamatyti iš šio režisieriaus repertuaro, tad pamatęs šių metų repertuare jo filmus – šoviau tiesiu taikiniu į kino teatrą.

 

Tikėjausi iš „Kontinentalio, 2025-ųjų“ kažko labai itin aštraus ir provokuojančio kaip kadaise iš „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“, tačiau šįkart režisierius man pasirodė delikatesnis, saugesnis ir ne toks chuliganiškas. Beje, filmas įvertintas Berlyno kino festivalyje „Sidabriniu lokiu“, tad smalsumo būta tik dar daugiau. Istorija, galima sakyti, itin rumuniška, nacionalinė ir kartu internacionalinė. Istorija pasakoja apie vengrų kilmės Rumunijoje gyvenančią antstolių darbuotoją Orsoliją, kuri darbe patenka į nepavydėtiną situaciją. Ji su brigada turi iškraustyti seną benamį, gyvenantį pastato rūsyje, kurį turi nugriauti, kad vietoj jo pastatytų prabangų viešbutį, tačiau benamis nebeištveria ir per 20 minučių, duotų susirinkti daiktams, jis pasikaria ant radiatoriaus. Orsolija maniakiškai išgyvena šią istoriją, ji atšaukia atostogas Graikijoje, nuolat pasakoja vyrui ir pažįstamiems tą pačią traumuojančią istoriją, kaltina save, nors nėra tam pagrindo. Galiausiai visas filmas yra jos šių įvykių perteikimas kitiems: kunigui, sutuoktiniui, mamai, buvusiam kažkada savo studentui, draugei... Visur veikėja save kaltina ir pateikia kaip auką. Iš vienos pusės Orsolija atrodo, kad kuria iš savęs auką ir nesąmoningai tuo mėgaujasi, iš kitos atrodo, kad būtent aplinkiniams trūksta empatijos ir supratimo, kurių perteklių turi pati Orsolija...

 

Visgi per Orsilijos dramą papasakojama kur kas daugiau, sakyčiau, perteikiamas visos Europos veidas. Rumunija ne per seniausiai tapo Europos Sąjungos nare, filme tas perėjimas prie geresnio kapitalistinio gyvenimo labai jaučiasi, tačiau naujasis pasaulis su pristatytais naujais namais, automobiliais, apšvietimais ir išmaniąja įranga iš esmės padaro didelę atskirtį tarp prisitaikiusiųjų ir tų, kurie, deja, negalėjo to padaryti. Skurdo ir turtuolių Rumunija ir Europa, galima daug atpažinti esamų tendencijų ir pačioje Lietuvoje. Režisierius panaudoja pačius populiariausius žmonių susiskaldymo būdus. Graužiama kaltės pagrindinė veikėja desperatiškai ieško aplinkinių supratimo, tačiau „tai nėra taip lengva nacionalistinėje, religingoje, moralinės krizės ištiktoje Rumunijos visuomenėje“. Čionai atsveria daug kontekstinių politinių niuansų. Ilgalaikė vengrų ir rumunų nesantaika dėl Transilvanijos, religinis dvilypumas ir keista pačios Orsilijos moralė. Smarkiai susitapatindama su benamio savižudybe ji gali kamuotis ir save kaltinti nuo ryto iki vakaro, tačiau parkelyje girta pasidulkinusi su savo buvusiu studentu nejaučia nė lašo apmaudo ar kartėlio, jog pasielgė blogai. Tam tikra prasme Orsilija yra obsesiška, bet kryptingai imituojančiai veikianti susiskaldžiusioje visuomenėje. Filme nuskamba daug skirtingų požiūrių į Europos politines aktualijas, pvz., Orbano populiarumą Vengrijoje, Rusijos karą prieš Ukrainą ir tie pokalbiai tokie lėkšti, bet tokie kartu apnuoginantys, nes būtent didžioji dalis žmonių ir gyvena paviršutiniškai blevyzgodami ir užimdami atitinkamas pozicijas, kurios iš esmės nieko nekeičia... Yra ką pamąstyti.

 

Nors scenarijus puikus, filmas man šįkart pasirodė subtilesnis, plepesnis, nes daugelis dalykų tiesiog perteikiami pokalbių bare, namuose, darbe, parke būdais. Tai išsikalbėjimo apie besikeičiantį pasaulį filmas, kuriame atsiveria šių dienų Europos veidas, ypač Rytų bloko (atleiskite už vis tą tokį skirstymą, nes mes jau seniai Vakaruose) ir Vidurio Europos, kurios aiškiai jautė ir tebejaučia perėjimo slinktį nuo socializmo prie kapitalizmo padarinius. Filmas savaip intelektualus, tačiau stebėti ne visada buvo įdomu, norėjosi didesnės provokacijos ir aštrumo, tačiau filmas vis tiek vienaip ar kitaip pavykęs kaip mūsų pačių šių dienų tikrovės veidrodis.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Užmarštis" / "Falling"

 

Sveiki,

 

Aktorius Viggo Mortensen į kino istoriją įėjo ne vien tik įsimintinu pasirodymu „Žiedų valdovas“ filmų serijoje, bet ir kitais ryškiais vaidmenimis kine, tačiau mažiau kas žino, kas šis garsus aktorius taip pat yra išbandęs ir režisieriaus krėslą. Jo paties parašytas scenarijus ir pastatymas „Užmarštis“ (angl. Falling) (2020) mane kažkaip pralenkė ir nepamačiau, jog filmas toks egzistuoja, gal būčiau anuomet ir anksčiau pažiūrėjęs. Bet, kaip sakoma, geriau dabar, negu niekada.

 

Filmas su šiokiu tokiu LGBT indeksu, nors filme tai ir nėra vaizduojamos istorijos pagrindinis dėmuo. Pagrindinis istorijos veikėjas – savo gyvenimą su partneriu susikūręs pilotas Džonas. Džonas ir Erikas augina mažametę dukrelę ir, atrodo, kad istorija galėtų pasakoti apie jų įprastą kasdienybę, bet iš esmės taip nėra. Džonas į savo namus parsiveža Alzheimeriu pradėjusį sirgti tėvą Vilį, kuris nuolat praradinėja atmintį, todėl dažnai sutrinka, tampa ūmus ir net šiek tiek agresyvus. Netrukus žiūrovas sužino, kad iš tikrųjų Džono tėvas iš tikrųjų visą gyvenimą buvo šiukštus kietakaktis, bandęs įvesti savo šeimai patriarchalinės diktatūros principą, kad jį mylėtų ir gerbtų, nes kadaise pats smurtu buvo augintas ir auklėtas Džono prosenelio. Filmas atskleidžia fragmentinius Džno patyrimus iš vaikystės ir paauglystės, kada kentė nuo tėvų skyrybų ir tėvo užgaulių, įsakinėjimų, smurto ir diktatūros. Įdomu tai, kad vis prarandantis atmintį tėvas nesikeičia, jis elgiasi tais pačiais modeliais, kokiais elgėsi visą gyvenimą su sūnumi: tyčiojosi iš jo homoseksualumo, menkumo ir kartojo tas pačias įsakmias frazes, tad Džonui užduotis yra nereaguoti į tėvo nenuovokumą, tačiau skauduliai sukyla kaskart, kai jis atsiduria šalia tėvo ir teleportuoja jį į prisiminimų pasaulį...

 

Labai įdomus šįkart pasirodė aktoriaus Lance Henriksen vaidmuo, kuris sukūrė savo galias prarandančio senuko vaidmenį. Niekada gyvenime nepasakęs sūnui, kad jį myli ir nė už nieką niekada neatsiprašęs dėl savo išdidumo, jis iki gyvenimo galo nepripažįsta savo elgesio pasekmių: šeima nuo jo nusigręžė, jis yra nemylimas ir juo rūpinamasi vien tik iš bendražmogiškos pareigos, ko pats niekada gyvenime nedarė. Užmarštis kaip procesas filme veikia dvejopai: tai Džono atleidimo tėvui sąlyga ir galimybė išgyti, o pačiam tėvui susitaikyti su savo pažeidžiamumu, kurį visą laiką ignoravo. Žinoma, iš to kyla nepatogumai ir konfliktai, skatinantys veikėjus subtiliai susivokti savo šeiminėje vaidmenų situacijoje, tačiau tiek vienam, tiek kitam tai gana sudėtinga.

 

„Užmarštis“ – tai, sakyčiau, iš dalies vienos sudėtingos situacijos filmas su nemažai tėvo ir sūnaus pokalbių, iliustruotų praeities fragmentiniais etiudais. Sakyčiau, pavykusi juosta, sudėtinga santykių analizė. Labiausiai patiko kivirčai, kuriuose išryškėdavo per pyktį ir nutylėjimus tikroji veikėjų padėtis ir santykis, bet kai kada filmas priartėdavo ir pernelyg didelio aiškinimo žiūrovui, kodėl yra taip, kaip yra. Nepaisant to, filmas subalansuotas dėl gerai parašyto scenarijaus, manau, tiktų adaptuoti ir kokiam teatro spektakliui, o šį Viggo variantą, kuriame jis ne tik režisuoja, bet ir atlieka sūnaus Džono vaidmenį, gali žiūrėti rimtesnio ir gumaniškesnio kino žiūrovai, kurie mėgsta dramas su subtiliai ir paradoksaliai išreikštu humoru.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela