2026 m. kovo 17 d., antradienis

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 185: kasdienė rutina – galimybė keisti viską į gerą

 

Sveiki!

Dažnai susidūrus su rutina ir negalėjimas jos pakeisti bei iš jos ištrūkti atneša depresiją, pyktį, emocinius sunkiai kontroliuojamus emocinius svyravimus dėl inercijos arba priešingai – abejingumą ir apatiją. Veikimas rutinoje – tai veikimas sistemoje. Prisiminkime, kaip menininkai galėjo būti laisvi griežtos sovietinės cenzūros gniaužtuose. Tik vien savo sąmoningu pasirinkimu būti idėjiškai laisvi savo asmenybės, minčių ir įsitikinimų formose. Žinau, kaip kartais norime permaldauti išorinę tikrovę, tačiau ji tėra tik iliuzija, kuri kiekvienam iš mūsų yra baigtinė, o tikroji sielos kelionė į Šaltinį tęsiasi ir tęsiasi mums nesuvokiamą laiką... Šiandien kalbame apie tikrovės projektavimą per manifestavimą, turime kur kas geresnių galimybių ir resursų keisti vibracijas, o su vibracija ir pačią tikrovę.

Maištinga Siela

Literatūra: kas yra amžinos vertybės ir kaip jas atpažinti literatūros kūriniuose? Pavyzdžiai


Sveiki,

Šiame įraše sužinosite, kas yra amžinos vertybės, kuo jos skiriasi nuo krikščioniškųjų vertybių, taip pat bus pateikta literatūrinių pavyzdžių apie vertybes.

Amžinosios vertybės literatūroje ir gyvenime veikia kaip moralinis orientyras, kuris nekinta tūkstantmečiais, nepaisant drastiškų visuomenės ar technologijų pokyčių. Tai universalūs idealai, kurie leidžia mums suprasti Antikos herojų kančias ar viduramžių riterių pasirinkimus taip pat aiškiai, kaip ir šiuolaikinio žmogaus dilemas. Šios vertybės nėra diktuojamos mados ar įstatymų, jos kyla iš pačios žmogaus prigimties ir siekio kurti harmoningą santykį su savimi bei aplinka. Literatūroje jos tampa pagrindine ašimi, aplink kurią sukasi konfliktai, charakterių kaita ir autoriaus transliuojama prasmė, suteikianti kūriniui išliekamąją vertę.

Nors amžinosios vertybės dažnai sutampa su krikščioniškosiomis, tarp jų esama subtilių skirtumų. Krikščioniškosios vertybės, tokios kaip nuolankumas, pasiaukojimas ar dieviškoji meilė (agapė), remiasi tikėjimu, transcendencija ir santykiu su Dievu. Tuo tarpu amžinosios vertybės yra platesnė, sekuliari kategorija, apimanti bendražmogiškus principus, kurie galioja tiek religingam, tiek ateistiniam pasaulėžiūrai. Panašumas slypi jų etinėje šerdyje: tiek vienos, tiek kitos skatina žmogų pakilti virš savo egoizmo, tačiau amžinosios vertybės pabrėžia žmogaus orumą ir moralinę autonomiją kaip savaiminį tikslą, o ne tik kaip kelią į išganymą.

Viena ryškiausių vertybių literatūroje yra meilė, kuri pasireiškia ne tik kaip aistringas jausmas, bet kaip egzistencinė jėga, nugalinti neapykantą ar net mirtį. Pavyzdžiui, Viljamo Šekspyro tragedijoje „Romeo ir Džuljeta“ meilė tampa maišto forma prieš beprasmę giminių nesantaiką, įrodydama, kad nuoširdus ryšys yra vertingesnis už socialines konvencijas ar senas nuoskaudas. Ši vertybė glaudžiai susijusi su ištikimybe, kurią puikiai iliustruoja Homero „Odisėjos“ herojė Penelopė. Jos dešimtmečius trunkantis laukimas simbolizuoja ne tik ištikimybę sutuoktiniui, bet ir ištikimybę savo namams, principams bei duotam pažadui, kas suteikia žmogaus gyvenimui stabilumo ir prasmės chaosą primenančiame pasaulyje.

Laisvė ir tiesos paieškos literatūroje dažniausiai iškyla kaip didžiausios kovos laukas, kuriame veikėjas turi priimti lemtingą sprendimą. Sofoklio tragedijoje „Antigonė“ pagrindinė veikėja pasirenka dvasinę laisvę ir dieviškąją tiesą, nepaisydama karaliaus Kreonto draudimų. Ji aukoja gyvybę tam, kad apgintų amžinąjį moralinį dėsnį, parodydama, jog vidinė laisvė elgtis pagal sąžinę yra svarbesnė už fizinį išlikimą. Panašiai ir moderniojoje literatūroje, pavyzdžiui, Balio Sruogos „Dievų miške“, laisvė interpretuojama kaip vidinis orumas, leidžiantis žmogui net pačiomis nežmoniškiausiomis sąlygomis išlikti dvasine asmenybe, gebančia kritiškai vertinti blogį.


Atjauta ir gerumas literatūros kūriniuose dažnai tampa veikėjo dvasinio atgimimo katalizatoriumi. Viktoro Hugo romane „Vargdieniai“ Žanas Valžanas iš nusikaltėlio virsta kilniu žmogumi tik todėl, kad patiria vyskupo Mirielio begalinę atjautą. Šis pavyzdys rodo, kad amžinosios vertybės turi galią keisti ne tik asmenį, bet ir visuomenės struktūrą, kai gailestingumas tampa stipresnis už griežtą įstatymo raidę. Panašų motyvą randame ir lietuvių literatūroje, Jono Biliūno kūryboje, kur skriaudos ir gailesčio tema iškelia moralinio jautrumo svarbą kaip pagrindinį žmogaus vertės matą.

Be paminėtų vertybių, literatūroje itin svarbios yra garbė, teisingumas bei atsakomybė. Garbė reikalauja iš veikėjo nepriekaištingos moralinės laikysenos net ir tada, kai niekas jo nestebi, o teisingumas skatina siekti moralinės pusiausvyros atkūrimo po įvykdytos skriaudos. Atsakomybė, ypač išryškinta Antuano de Sent Egziuperi kūryboje, teigia, kad mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome. Tai parodo, kad amžinosios vertybės nėra izoliuotos – jos persipina ir papildo viena kitą, sudarydamos vientisą vertybinį tinklą, kuriame žmogus ieško savo vietos ir gyvenimo prasmės.

Galutinis amžinųjų vertybių tikslas literatūroje yra ne tik pamokyti, bet ir pažadinti skaitytojo empatiją bei kritinį mąstymą. Atpažinti šias vertybes kūrinyje reiškia suprasti autoriaus poziciją dėl to, kas žmogų daro žmogumi. Tai nuolatinis dialogas tarp teksto ir skaitytojo, primenantis, kad nors pasaulis aplink mus keičiasi, pagrindiniai dvasiniai poreikiai – mylėti, būti laisvam, ieškoti tiesos ir jausti užuojautą – išlieka tie patys. Būtent šis pastovumas paverčia literatūrą gyva ir aktualia visais amžiais.

Maištinga Siela

2026 m. kovo 16 d., pirmadienis

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 184: didybė ir ribos dualistiniame pasaulyje


Paveikslas „Kleopatra“, 1887, J ohn William Waterhouse

 

Sveiki,

Kai galvoju apie didybę, šalia randasi menkumas ir pažeidžiamumas. Dualistiniame pasaulyje sudėtinga pozityvius dalykus matyti be šešėlių ir kontrastų. Medituodamas šiandien apie tai pagalvojau, ar reikia stengtis ištrūkti iš dvilypiai sukonstruoto pasaulio, mąstyti ir vertinti priešybių schemomis. Ar tai yra natūrali mūsų visų būsena ir toliau žmogiškasis suvokimas baigiasi? Ką į tai pasakytų Buda ar Kristus, kurių sąmonė buvo kitapus šių mechanizmų? Tikriausiai, kad nekvaršintume galvos tokiais klausimais, nes jie nėra esminiai.

Didybė! Argi ji nėra iliuzija? Atskirties priemonė atitolinti nuo to, kas iš tikrųjų esame? Dvasiniai mokytojai nuolat sako, kad jau esme tobuli ir baigtiniai, nereikia nieko daugiau privaidinti, esame pakankami kiekvieną sekundę, bet tuo pačiu jie kalba apie sielos pamokas, evoliuciją ir patyrimų bei išbandymų neišvengiamybę. Didybė... Šiandien man yra tų schemų apmąstymas ir atmetimas, ribų sulaužymas. Beveik kaip drąsa. Ne, ne ta atlapaširdė, naivi ir vedanti į prarają, o ta drąsa, kuri įsteigia leidimą peržengti individualius įsitikinimus, kuriuos susikūrėme, vedami saugumo ir smurto prieš save pasirinkimų.

Juk ir Kleopatra, kuri buvo viena didingiausių moterų valdovių, turėjo priimti sudėtingus sprendimus, peržengti per savo sukurtas įsitikinimų ribas.

Maištinga Siela


Filmas: "Hind Radžab balsas" / "Sawt Hind Rajab" / "The Voice of Hind Rajab"

 

Sveiki, skaitytojai!

Kai pamačiau šio filmo aprašą „Kino pavasario“ repertuare, supratau, kad anksčiau ar vėliau į jį nueisiu. Taip ir padariau. Patiko kur kas labiau nei Irano režisieriaus „Tiesiog atsitikimas“ (2025), kuris, galima sakyti, taip pat kino pavyzdys iš Artimųjų Rytų regiono, turintis savų bendrų potemių. Iš Tuniso kilusi režisierė Kaouther Ben Hania už filmą „Hind Radžab balsas“ (angl. The Voice of Hind Rajab) pernai pelnė Venecijos kino festivalyje Didįjį žiuri prizą, o šiuo metu „Kino pavasaryje“ tai vienas labiausiai nevienareikšmiškai aptarinėjamų filmų, po kurio žmonės išeina gana susimąstę ir tylūs, nes paveikti smarkių emocijų.

Filmas beveik dokumentinis, beveik drama. Režisierė unikaliai projektuoja tikrąją dokumentinę medžiagą, kurią gavo iš 2024 metų sausio pabaigoje užfiksuotos organizacijos, pasivadinusios „Raudonasis pusmėnulis“, gelbėjusius Izraeliui užpuolus palestiniečius. Civilių nusiaubtą rajoną gelbėja greitosios pagalbos savanorių ekipažas, dažnai rizikuodamas savo pačių gyvybę. „Raudonojo pusmėnulio“ darbuotojas Omaras gauna šešiametės mergytės vardu Hind Tadžab skambutį, pastaroji įstrigusi po sunkaus apšaudymo automobilyje su mažiausiai keturiais-penkiais artimųjų lavonais. Jų automobilis buvo apšaudytas mažiausiai 355 kulkų, o per stebuklą išliko tik ji, maža mergytė, ištikta šoko. „Raudonojo pusmėnulio“ darbuotojai su ja palaikė ryšį 3 valandas, organizuodami kaip ją ištraukti iš automobilio. Dokumentuoto tikrojo pokalbio išsaugota apie 70 minučių, o filme, kuriame fiktyviai nufilmuota vaidybinė drama iš „Raudonojo pusmėnulio“ būstinės, yra sumiksuota su tikrosios mergytės pasilikusiu įrašytu balsu iš tos baisiosios popietės... Nežinau, ką išgyveno patys aktoriai dirbdami su tokia medžiaga.

Filmas neilgas, bet jis emociškai pritrenkia. Sunku patikėti, ką gali karas ir kaip prie jo priprantama. Pagrindinis veikėjas Omaras, kurio darbas yra palaikyti pokalbį, negali susitaikyti su tuo, kad kažkas „iš viršaus“ nusprendžia, ar bus gelbėjama ar nebus, nes visų šiame siaubingame kare neišgelbėsi. Deja, nutinka ne pats geriausias scenarijus, bet apie jį nenoriu sakyti, pamatysite patys. Tai įtemptai dokumentuotos dramos filmas, kuriame nėra lengvų pasirinkimų, o padėti žmonėms – noras begalinis, tačiau, kas iš to noro, kai vieni žmonės kariauja, o kiti stengiasi iš po nuolaužų ir tankų kaip nors vieni kitus gelbėti. Kol pasaulio galingieji arogantiškai vaizduoja įsižeidusius ir manipuliuodami paprastų žmonių pilietine prievole telkti visus į karą, tol turėsime šiuos baisius karus ir pralieką kraują. Visais laikais tamsiausiomis dienomis atsirasdavo tokių, kurie galvodavo ne apie kerštą, ne kaip priešą sutriuškinti, o kaip išgelbėti sumišusį ir nekaltą žmogų. Nepateisinu, ką padarė ir tebedaro Izraelis Palestinai. Tam nėra jokių žodžių. Baisiausia, kad valdantieji įstatymiškai legaliai įteisina žudynes ir karus manipuliuodami tariamomis nacionalistinėmis ir politinėmis tezėmis kaip nekvestionuojamomis vertybėmis, o žmonės vis dar pasiryžę žudyti iš ideologijos, užuot priėmę kultūrinę įvairovę. Filmas reikalingas, nors ir nelengvas. Kažkuo man asocijuojasi su dokumentiniu filmu apie karus Sirijoje „Mano dukrai Samai“ (2019).

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 8.3

 


Maištinga Siela

2026 m. kovo 15 d., sekmadienis

Constantino Cavafis: Vida, obra y el espíritu de Alejandría (Constantino Cavafis Biografía y rasgos de su obra)

 

BIOGRAFÍA DE CONSTANTINO CAVAFIS

Constantino Petrou Cavafis (Constantine P. Cavafy) nació el 29 de abril de 1863 en Alejandría, Egipto, en el seno de una familia griega acaudalada e influyente. Su padre, Petros Cavafis, fue un próspero comerciante dedicado a la exportación de algodón, mientras que su madre, Charicleia, descendía de una antigua estirpe de aristócratas fanariotas de Constantinopla (actual Estambul). Constantino fue el menor de nueve hijos. Su infancia temprana transcurrió entre sirvientes y lujos occidentales, pero la muerte de su padre en 1870 lo cambió todo. El negocio familiar decayó y su madre, buscando una salida, se llevó a sus hijos a Liverpool y Londres. Este periodo de siete años en Inglaterra moldeó al futuro poeta: aprendió el inglés como lengua materna, se enamoró de la literatura británica y conservó de por vida modales ingleses y un acento peculiar al hablar griego.

 

Debido a los reveses financieros, los Cavafis regresaron a Alejandría en 1879, pero los disturbios políticos en Egipto (el bombardeo británico de 1882) los obligaron a huir de nuevo, esta vez a Constantinopla, a casa de su abuelo materno. Esos tres años en la capital otomana fueron el punto de inflexión en la formación de su identidad. Allí comenzó a interesarse profundamente por sus raíces bizantinas, por la historia de la lengua griega y sintió por primera vez su atracción hacia los hombres. Al regresar a Alejandría en 1885, permaneció allí hasta su muerte, convirtiéndose en el "Poeta de Alejandría". Aunque legalmente era ciudadano griego, visitó Grecia solo unas pocas veces y se sintió allí como un extraño; su identidad era cosmopolita, uniendo el espíritu del helenismo antiguo con el ritmo de un puerto moderno.

 

Aunque Cavafis era un aristócrata de espíritu, la realidad lo obligó a trabajar en la administración pública. Pasó casi 30 años como empleado externo en el Servicio de Irrigación de Egipto, bajo administración británica. Era un trabajo monótono y rutinario, pero le proporcionaba estabilidad financiera y, lo más importante, tiempo libre. Por las mañanas era un administrativo ejemplar, cortés y algo pedante; por las tardes y noches se transformaba en poeta e intelectual. Esta doble existencia —entre los grises papeles de oficina y las apasionadas reflexiones nocturnas— fue el eje de su vida. Nunca buscó ascensos, pues su verdadera "carrera" ocurría en su escritorio en casa.

 

La homosexualidad de Cavafis no fue un mero detalle personal, sino el fundamento de su cosmovisión. En aquella época, Alejandría era algo más liberal que Londres o Atenas, pero la homosexualidad abierta seguía siendo un tabú. Cavafis vivió sus deseos en secreto, frecuentando barrios humildes del puerto, hoteles baratos o callejones apartados. Documentó encuentros momentáneos con jóvenes, generalmente de clase trabajadora. Estas experiencias no eran solo físicas; estaban impregnadas de melancolía, recuerdos y un culto a la belleza estética. No buscaba una pareja estable ni la felicidad "familiar"; su amor era fragmentario, efímero y basado en la idealización del recuerdo.

 

En la Alejandría de entonces, un crisol de naciones, Cavafis se sentía como en casa. Hablaba griego, inglés y francés con fluidez, sabía italiano y algo de árabe. Aunque se definía como "heleno", se distanciaba de los griegos del Reino de Grecia, a quienes consideraba provincianos. Para él, el helenismo no era una nacionalidad, sino un estado cultural. Respetaba el orden británico y admiraba la cultura francesa, pero sentía una conexión profunda con aquellos en los "márgenes": sirios, judíos, egipcios. Su entorno era una ciudad ruidosa, con olor a especias y polvo, a la que llamaba "mi ciudad", incluso cuando esta llegaba a asfixiarlo.

 

Cavafis tenía una visión muy particular de su obra. Nunca publicó un libro tradicional en vida. En su lugar, imprimía sus poemas en hojas sueltas, los grapaba en carpetas temáticas y los regalaba personalmente solo a quienes gozaban de su confianza. Editaba constantemente sus textos; un poema podía "madurar" en un cajón durante una década antes de ser considerado digno de luz. Decía: "Soy un poeta histórico. Nunca podría escribir una novela o un drama, pero siento en mí miles de voces del pasado". El arte era para él una forma de detener el tiempo y dar sentido a lo que está condenado a desaparecer: especialmente la belleza y el sentimiento.

 

Su reputación no estuvo libre de estigmas. La comunidad griega de Alejandría conocía sus "hábitos extraños". Corrían rumores sobre sus inclinaciones, y contemporáneos como Kazantzakis, tras conocerlo, quedaron con una opinión ambigua, llamándolo "decadente" y "antinatural". Sin embargo, Cavafis no entraba en escándalos. Tenía un arma: modales impecables e ironía. Cuando los moralistas lo atacaban, él simplemente sonreía y desviaba el tema hacia la historia de Bizancio. Su poesía fue considerada por mucho tiempo "prosaica" o "demasiado explícita", pero él conocía su valor y esperó pacientemente el reconocimiento de las generaciones venideras.

 

Mantuvo un vínculo especial con su madre, Charicleia, una figura dominante a la que temía y adoraba a la vez. Tras su muerte en 1899, Cavafis sufrió una profunda crisis. Nunca se casó ni tuvo hijos; sus hermanos murieron uno tras otro, dejándolo en una soledad absoluta. Esta soledad se convirtió en el motor de su creación. Su apartamento en la calle Lepsius, situado entre un hospital, una iglesia griega y un burdel, se convirtió en su "fortaleza", donde recibía a jóvenes intelectuales contándoles historias de la antigua Antioquía o Alejandría como si hubieran ocurrido ayer.

 

Un encuentro clave fue con el escritor inglés E. M. Forster durante la Primera Guerra Mundial. Forster quedó fascinado y lo describió como "un caballero anciano con sombrero de paja, inclinado en ángulo respecto al universo". Fue Forster quien comenzó a popularizar el nombre de Cavafis en Inglaterra, seguido más tarde por T. S. Eliot. Cavafis sintió finalmente que su aislamiento terminaba, aunque él mismo se recluía cada vez más en su hogar, iluminado solo por velas, pues detestaba la electricidad, que le parecía "demasiado vulgar y brillante".

 

Sus últimos años estuvieron marcados por un cáncer de laringe. Fue una cruel ironía para un poeta cuya voz y manera de declamar fascinaban a los oyentes. Murió el 29 de abril de 1933, exactamente el día de su 70º cumpleaños. Su último gesto en el hospital fue dibujar un círculo con un punto en el centro: el símbolo del final o de la plenitud. Fue enterrado en el cementerio griego de Alejandría, dejando tras de sí un cofre con manuscritos que cambiaron para siempre el mapa de la poesía universal.

 

ANÁLISIS DE LA OBRA Y RASGOS CREATIVOS


El camino de Cavafis hacia la fama mundial fue tan inusual y pausado como su proceso creativo. Al rechazar el formato de libro tradicional, su "canon" de 154 poemas se convirtió en una obra depurada donde no sobra ni una palabra. Su irrupción internacional se debió a que voces como Auden o Eliot comprendieron que este empleado de Alejandría había creado un lenguaje poético moderno, uniendo la objetividad histórica con la experiencia más íntima.

 

Temas principales:

El Helenismo: No como nacionalismo, sino como un vasto espacio cultural mediterráneo. Cavafis revive la Antigüedad tardía, un mundo de decadencia, lenguas mezcladas e imperios perdidos donde los héroes suelen ser los derrotados.

 

"Ítaca": Su poema más famoso redefine el viaje de Ulises. El valor no está en el destino, sino en el camino mismo. Ítaca es solo el motivo para empezar; la experiencia y la sabiduría acumuladas son la única riqueza real.

 

"Esperando a los bárbaros": Una aguda crítica a la parálisis social. La sociedad espera un colapso externo (los bárbaros) para evitar la responsabilidad de su propio declive. Al final, la ausencia de los bárbaros es la verdadera tragedia, pues ellos eran "una especie de solución".

 

"Termópilas": Aquí el honor se otorga a quienes mantienen sus principios en la vida cotidiana, sabiendo de antemano que la derrota es inevitable y que siempre aparecerá un Efialtes (el traidor).

 

Estilo y Lenguaje:

La originalidad de Cavafis radica en su mezcla de la katharévousa (griego arcaizante y formal) con el demótico (lengua popular). Este dualismo refleja su vida: el funcionario frente al poeta nocturno. Su poesía enseña que la emoción es más poderosa cuando está contenida que cuando se desborda.

 

Cavafis no ofrece un consuelo barato, sino la oportunidad de ver la propia vida en el vasto contexto de la historia y el arte. Demostró que, desde un pequeño apartamento y un trabajo aburrido, se pueden albergar imperios enteros y convertirse en una de las voces más importantes de la cultura humana.


Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 183: nėra ko bijoti, viskas yra ir bus gerai

 Foto Joel Grimes, Nigerija

Sveiki!

 

Jau pats sekmadienio galas. Tuoj vidurnaktis. Nėra ko bijoti. Reikia sapnuoti. Viskas yra ir bus gerai.

 

Maištinga Siela


Spektaklis "Atžalynas", režisierius Jonas Vaitkus, Lietuvos nacionalinis dramos teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Bandau prisiminti, kada pirmąkart sužinojau, kad garbusis režisierius Jonas Vaitkus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ruošia statyti legendinį Kazio Binkio (1893-1942) pjesę „Atžalynas“. Gal tai buvo prieš 12 metų? Žinoma, spektaklis pasirodė, premjera įvyko Vilniuje 2013 metų lapkričio 8 d., tačiau aš tik visiškai neseniai pamačiau šį jau daugiau nei dešimtmetį skaičiuojantį spektaklį su garsiausiais Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais.

 

Neslėpsiu, kad šiam spektakliui neturėjau didelių lūkesčių. „Atžalynas“ – klasikų klasika, pirmąkart jis pastatytas kone iš paties Kazio Binkio rankraščių režisieriaus Boriso Dauguviečio 1938 metais Kaune ir sulaukė milžiniško pasisekimo, jis iš esmės atspindi šiek tiek, sakyčiau, pagerintą Tarpukario Lietuvos realijas ir socialinę aplinką. Įdomu tai, kad vykstant Antrajam pasauliniam karui 1940 metais ši pjesė pritaikyta ir Vilniaus teatrui. Dar ir šiandien tam tikruose atnaujintuose literatūros mokykliniuose vadovėliuose skaitoma ir analizuojama ši pjesė. Daugelis ją atsimena apie itin stropų, sąžiningą gimnazistą našlaitį Petrą Keraitį, kuris po tėvo mirties iš provincijos atsiduria pasiturinčio dėdės ir dėdienės namuose. Šiedu aprengia jį miestietiškai, prižiūri jo elgseną, tačiau lemtingą momentą mokykloje, gindamas savo klasės draugą ir visą klasės garbę, melagingai prisipažįsta, kad iš mokytojo Tijūno, klasės auklėtojo, pavogė 100 litų. Anuomet tarpukario metu – labai dideli pinigai.

 

Pjesė absoliučiai didaktinė. Šiandien ją skaityti – tai moraliai prusinti save įvairiais vertybiniais aspektais. Tikriausiai niekas dabar neprisipažintų ir tuo labiau iš gimnazijos nebūtų išmestas už vagystę, nes vaikų ir tėvų mokykloje peržengusios ne tik padorumo, bet ir sveiko proto ribas. Visgi mes kalbame apie tarpukario Lietuvą, o Kazys Binkis „Atžalyną“ parašė edukaciniais tikslais, nes Lietuvoje labai trūko pjesių jaunimui ir apie jaunus žmones, jų pasaulį. Kaip teigiama šaltiniuose, poetas ir dramaturgas norėjo, kad anoji karta atpažintų savo kalbą ir realijas, tačiau, manau, klaidinga susidaryti įspūdį, kad tarpukario gimnazistai buvo tokie, kokie vaizduojami „Atžalyne“. Visgi K. Binkis, kaip bepažiūrėsi, moralizuoja ir kritikuoja materialiųjų vertybių svarbą, iškeldamas idilę ir pasiaukojimo aspektus. Ar logiška meluoti ir netekti tuokart vietos gimnazijoje, netekti reputacijos? Kažin. Kaip priešingybę Petrui Keraičiui yra jo teta Keraitienė, perdėtai susirūpinusi įvaizdžiu ir reputacija. Pjesėje ji labai komiška, beveik infantiliai nesuvokianti, kad yra ne ponia, o sugedusių vertybių veidrodis. Jono Vaitkai spektaklyje Keraitiesnės vaidmenį atliko Viktorija Kuodytė. Visiškai netikėtas variantas, nes jos sukurta Keraitienė „išlaikyta“, subtilesnė, nekvaila ir manipuliuoti mokanti žmona, tikra, galima sakyti, Kauno ponia.

 

Jonas Vaitkus, statydamas naujausią Binkio „Atžalyną“, stengėsi, kaip jis teigė: „Noriu grįžti prie tos švaros, kuri yra „Atžalyne“. Bet šioje medžiagoje yra ir destruktyvaus prado. Šioje pjesėje jis paliestas labai nežymiai, bet tai rodo, koks yra progreso ir antiprogreso – techninio progreso ir dvasinio antiprogreso – „žengimas“, o kaip tik tai mes dabar matome. Šitos „žirklės“ rodo, kad dabar būtent tos užuominos į destruktyvumą taip suklestėjo, kad „Atžalynas“ šiandien scenoje gali būti kaip pavasarinis lietus.“ Spektaklis, man pasirodė, labai gyvastingas. Nemanau, kad Binkio mintis buvo itin kaip nors perkeista. Hiperbolizuotas Petro Keraičio pasiaukojimas šiandien atrodo ne tik, kad nelogiškas, bet vietomis komiškas. Viešosios nuomonės formuotojų laikais, kai kiekviena sensacija gali sugniuždyti žmogų, supurvinti reputaciją, saugiausia arba būti kvailiu, arba išvis tos reputacijos nė neturėti, tad nebus kam sutrypti. Visgi aktoriaus Mato Barvičiaus sukurtas Petras Keraitis, duodantis savo 100 litų, kuriuos prieš mirtį tėtis padovanojo, savo geriausiam draugui, kuris nori baigti gimnaziją ir tapti lakūnu, atrodo kaip žmogus iš utopijos. Tas gerumas, žinokite, labai sujaudino asmeniškai. Žinote kodėl? Nes šitokių istorijų nelabai bepasitaiko, norime vis sudėtingiau, įmantriau, vis atspindėti susipriešinimus, tamsias dvasios bedugnes, ubagystę, kad suhiperbolizuotas naivus gerumas šįkart Vaitkaus spektaklyje pragysta kaip tiesos gaidys: iš tikrųjų šioje destrukcinėje istorijoje suspindi švara, skaistumas ir troškimas tikėti, kad žmogus gali būti toksai, koksai yra Petras Keraitis.

 

Regis reiktų mąstyti, kad „Atžalynas“ yra visgi pagerinta ateities vizija. Tai nebuvo tarpukario Lietuva, tai buvo tai, ką visuomenė norėjo ir tikėjosi iš jaunosios kartos – paties geriausio, tad ir „Atžalynas“ kaip tas lūkesčių pilnas maišas turėjo padėti formuoti „teisingą“ socialinį elgesį ir jaunuolių vertybes. Visiškai neerzino pjesėje tas teisingo žmogaus lipdymas. Kostiumai ir mokytojų susiskaldymas, kaip padėti arba nubausti Petrą labai puikiai atspindi, kad net tarp pedagogų vyrauja bukas pragmatizmas ir pedagoginis humanizmas. Labiausiai skiriasi taip, kaip anuomet gimnazistai elgėsi klasėje ir dabar. Kalba kaip jau beveik brandūs, nors ir pasipokštaudami, vyriokai ir mergiotės, o šiandien to paties amžiaus jaunimas panarinę galvas maigo išmaniuosius ir atrodo, kad dėl to nemiegojo ištisą parą, tad pamokos yra būdas šiek tiek nusnūsti.

 

Gražiai Jonas Vaitkus sustatė gegužinės šventės motyvą. Man, skaičiusiam K. Binkio pjesę, finalas visada atrodė toks perspaustai komiškas. Užuomarša Tijūnas ir klasiokai Petrą paskelbia kone nacionaliniu didvyriu. Iš tikrųjų toks požiūris nevienareikšmiškai rodo, kad nemokame džiaugtis, nes veikia atmetimo reakcija. Viduje visada ieškome (taikau ne visiems, žinoma, daugiau gal sau) prie ko prikibti, o džiūgauti dėl to, kad atsirado 100 litų ir atstatyta tiesa ir teisingumas – argi taip mes mokame džiaugtis? Tikrovėje, žinoma, kad ne. Reputacijos nebesugrąžinsi, iš interneto išpiltų ant žmogaus pamazgų nebeišsiurbsi, sugadinta reputacija dažniausiai „vaikšto“ paskui žmogų, kas kad ir nekaltą, kad ir kur jis benueitų darbintis. Visgi tam tikra prasme tarpukaryje gyventi juk buvo paprasčiau, o tiesa ir teisingumas atstatomas ir juo pergalingai jaunatviškai džiūgaujama, sukant gegužinės ratelius. Toks turėtų būti gėrio ir tyrumo pergalingas šventimas: bendruomenės kolektyvinis susivienijimas dėl individo gerumo, kuris užkrečia visus.



 

Maištinga Siela