Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 6 d. – Sarajevo apgultis, gimė ir mirė Rafaelis, prasidėjo Ruandos genocidas, JAV įsitraukė į Pirmąjį pasaulinį karą

 

Sveiki!

 

Štai, kas įdomaus pasaulyje ir Lietuvoje yra įvykę balandžio 6 dieną.

 

Pasaulio istorija.

 

1520 m. – Rafaelio mirtis. Būdamas vos 37-erių, mirė vienas garsiausių visų laikų italų dailininkų ir architektų Rafaelis Santis. Simboliška, kad jis mirė per savo gimtadienį.

 

1896 m. – Pirmųjų modernių olimpinių žaidynių atidarymas. Nors vakar minėjome pasiruošimą, būtent balandžio 6 d. Atėnuose oficialiai prasidėjo pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės.

 

1917 m. – JAV įstojo į Pirmąjį pasaulinį karą. Jungtinės Amerikos Valstijos oficialiai paskelbė karą Vokietijai, o tai tapo lemiamu lūžiu konflikto eigoje.

 

1992 m. – Sarajevo apgulties pradžia. prasidėjo ilgiausia apgultis moderniojo karo istorijoje (tęsėsi beveik 4 metus), nusinešusi tūkstančius gyvybių Bosnijos karo metu.

 

1994 m. – Ruandos genocido pradžia. virš Kigalio buvo numuštas lėktuvas su Ruandos ir Burundžio prezidentais. Tai tapo kibirkštimi vienam baisiausių XX a. genocidų, per kurį per 100 dienų nužudyta apie 800 tūkst. žmonių.

 

Įvykiai Lietuvoje.

 

1919 m. – Pirmasis Lietuvos Prezidentas. Valstybės Taryba išrinko Antaną Smetoną pirmuoju Lietuvos valstybės prezidentu. Iki tol jis vadovavo tarybai kaip pirmininkas.

 

1926 m. – Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas. Popiežius Pijus XI bule Lithuanorum gente įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją. Tai buvo itin svarbus žingsnis įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę bažnytinėje hierarchijoje (atsiskyrimas nuo Lenkijos bažnytinės įtakos).

 

Saugaus eismo diena. Lietuvoje balandžio 6-oji oficialiai minima kaip Saugaus eismo diena, skatinant vairuotojus ir pėsčiuosius būti atsakingesnius kelyje.

 

Mokslas ir technologijos.

 

1973 m. – „Pioneer 11“ paleidimas. NASA paleido kosminį zondą, kuris tapo pirmuoju aparatu, iš arti ištyrusiu Saturną ir jo žiedus.

 

1830 m. – Mormonų bažnyčios įkūrimas. Josephas Smithas Niujorko valstijoje oficialiai įkūrė Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčią.

 

Balandžio 6 dieną gimė prancūzų rašytojas Maurice'as Druonas (1918) bei italų Renesanso meistras Rafaelis (1483). Taip pat ši diena minima kaip Tarptautinė sporto diena vystymuisi ir taikai.

 

Maištinga Siela

Paslaptingoji Velykų sala Ramiajame vandenyne: milžiniškos senovinės statulos, istorija, mokslininkų hipotezės ir mistikų aiškinimai

 

Sveiki!

 

Vienas didžiausių ir smagiausių dalykų internete yra žinių spragų užpildymas. Neįtikėtina, kaip per internetą galima be paliovos tenkinti savo smalsumą. Šiandien, Šv. Velykų dieną, nusprendžiau labiau pasidomėti paslaptinga Velykų sala Ramiajame vandenyne. Žinau, tikėtina, kad niekada ten neatsidursiu, bet vis tiek žvilgtelėti į šią paslaptingą vietovę norisi nors ir iš mokslinės bei ezoterinės perspektyvos. Šiame įraše apžvelgsiu, kaip Velykų sala susiformavo, kas apie ją žinoma, taip pat paliesiu ezoterinę pusę, t. y. psichinių galių žmonių nuomonę apie šią paslaptingą vietą ir tenai glūdinčias skulptūrų paslaptis.

 

VELYKŲ SALOS SUSIFORMAVIMAS IR ATRADIMAS, GEOLOGIJA IR PASLAPTINGOS STATULOS

 

Velykų sala, pasaulyje žinoma vietiniu Rapa Nui pavadinimu, yra vienas labiausiai izoliuotų ir paslaptingiausių kampelių Žemėje, esantis Ramiojo vandenyno pietryčiuose. Politiniu požiūriu ši unikali teritorija nuo 1888 metų priklauso Čilei ir yra laikoma jos specialiąja provincija, nors geografiškai ji nutolusi nuo Pietų Amerikos žemyno daugiau nei 3 500 kilometrų. Ši sala sudaro Polinezijos trikampio viršūnę ir yra nutolusi nuo artimiausios gyvenamos Pitkerno salos apie 2 000 kilometrų, todėl jos istorinis vystymasis vyko visiškoje atskirtyje nuo likusio pasaulio įtakos.

 

Salos kilmė yra grynai vulkaninė, susiformavusi dėl trijų pagrindinių ugnikalnių – Terevakos, Poikės ir Rano Kau – išsiveržimų, kurie per milijonus metų susijungė į vieną trikampio formos sausumos plotą. Geologiškai sala yra gana jauna, jos pagrindą sudaro bazaltas ir ryolitas, o paviršius nusėtas vulkaniniais krateriais ir lavos urvais. Įdomu tai, kad Velykų saloje nėra nuolatinių upių ar didelių ežerų, tačiau gėlo vandens atsargos kaupiasi didžiuosiuose ugnikalnių krateriuose, kur susiformavę giliavandenės pelkės ir ežerėliai, tūkstantmečius tarnavę kaip vienintelis išgyvenimo šaltinis vietos bendruomenei.

 

Pasauliui šią salą 1722 metais balandžio 5 dieną atrado olandų admirolas Jakobas Rogevenas, kuris prie jos krantų prisišvartavo būtent per Velykų sekmadienį. Šio sutapimo dėka sala gavo savo europietiškąjį pavadinimą, nors patys polineziečiai ją vadina Rapa Nui arba Te Pito o te Henua, kas vertime reiškia „Pasaulio bamba“. Admirolą ir jo įgulą nustebino ne tik izoliacija, bet ir milžiniškos akmeninės statulos, kurios nebyliai stebėjo horizontą, keldamos daugybę klausimų apie tai, kaip tokia nedidelė ir išteklių stokojanti bendruomenė sugebėjo sukurti tokio masto paminklus.

 

Didžiausia salos įdomybė ir traukos centras yra moai – monolitinės akmeninės skulptūros, kurių saloje suskaičiuojama beveik devyni šimtai. Dauguma šių statulų buvo išskaptuotos iš vulkaninio tufo Rano Raraku karjere, kuris iki šiol atrodo kaip nebaigta gamykla su dešimtimis nebaigtų kirsti milžinų. Moai dydis svyruoja nuo poros metrų iki dešimties metrų aukščio, o jų svoris gali siekti net 80 tonų. Didžiausia nebaigta statula, rasta karjere, siekia net 21 metro aukštį, o tai liudija apie neįtikėtinas senovės skulptorių ambicijas ir inžinerines svajones.

 

Mokslininkai ilgą laiką laužė galvas, kaip šios statulos buvo gabenamos po visą salą be ratų ar metalinių įrankių. Šiuolaikiniai tyrimai ir vietinės legendos leidžia daryti prielaidą, kad statulos buvo „vedamos“ naudojant virves ir svyruojantį judesį, primenantį ėjimą. Beveik visos moai buvo pastatytos ant specialių platformų, vadinamų ahu, ir jos visos, išskyrus vieną grupę, yra nusisukusios nuo vandenyno į salos vidų. Tikima, kad šios skulptūros vaizdavo sudievintus protėvius, kurie savo žvilgsniu saugojo kaimus ir skleidė gyvybinę energiją, vadinamą mana.

 

Kalbant apie gamtą, šiandien Velykų sala atrodo gana nuogai, dominuojant žolynams ir neaukštiems krūmokšniams, tačiau tai nėra pirminė jos būklė. Archeologiniai tyrimai atskleidė, kad kadaise salą dengė tankūs palmių miškai, kurie išnyko dėl žmonių veiklos bei į salą atvežtų žiurkių, kurios graužė palmių riešutus. Gyvūnija saloje taip pat gana skurdi: nėra vietinių sausumos žinduolių, o dauguma čia esančių rūšių, pavyzdžiui, arkliai, karvės ar avys, buvo atvežti kolonizatorių. Pakrantėse galima sutikti jūrinių paukščių ir retkarčiais pasirodančių žaliųjų vėžlių.

 

Viena populiariausių mokslinių hipotezių apie salą yra susijusi su ekologine katastrofa, kurią aprašė mokslininkas Jaredas Diamondas. Jis teigė, kad perteklinis resursų naudojimas statulų gabenimui ir miškų kirtimas sukėlė badą, karus ir visuomenės žlugimą. Tačiau naujesni tyrimai pateikia nuosaikesnę versiją – Rapa Nui gyventojai buvo itin kūrybingi žemdirbiai, naudoję akmenų mulčiavimą drėgmei išlaikyti, o jų populiacijos mažėjimą labiau nulėmė europiečių atvežtos ligos bei vergų pirklių reidai XIX amžiuje.

 

Šiuo metu Velykų sala nėra tik muziejus po atviru dangumi, joje nuolat gyvena apie septynis tūkstančius žmonių, kurių didžioji dalis susitelkę Hanga Roa miestelyje. Vietiniai gyventojai itin saugo savo tradicijas, kalbą ir kultūrinį identitetą, o kasmet vykstantis „Tapati Rapa Nui“ festivalis pritraukia dalyvius iš viso pasaulio. Salos ekonomika dabar beveik visiškai laikosi ant turizmo pamatų, nes šis kraštas dėl savo unikalumo yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir laikomas viena geidžiamiausių kelionių krypčių.

 

Turistams čia rengiamos įvairiausios ekskursijos, kurių metu gidai pasakoja ne tik sausus faktus, bet ir mistines legendas apie paukščio-žmogaus kultą bei paslaptingus rašmenis rongo-rongo, kurių mokslininkai iki šiol nesugebėjo visiškai iššifruoti. Keliautojai gali lankyti karjerus, ahu platformas, leistis į žygius po vulkaninius kraterius ar nardyti krištolo skaidrumo vandenyse. Nors sala yra brangi ir sunkiai pasiekiama, ji išlieka gyvu įrodymu apie žmogaus dvasios stiprybę ir tai, kaip mažoje erdvėje gali gimti kultūra, kurios paminklai stebina pasaulį net po daugelio šimtmečių.

 

KĄ SAKO AIŠKIAREGIAI, MISTIKAI IR EKSTRASENSAI APIE VELYKŲ SALĄ?

 

Mistinių teorijų ir ezoterinių mokslų kontekste Velykų sala užima ypatingą vietą – ji dažnai vadinama „pasaulio čakra“ arba vartais į kitus matavimus. Viena garsiausių šio regiono mistinių hipotezių siejama su prarastuoju Lemūrijos (arba Mu) žemynu, apie kurį rašė ezoterikas ir pulkininkas Jamesas Churchwardas. Anot mistikų, Rapa Nui nėra tiesiog vulkaninė sala, o aukščiausios kalnų viršūnės, likusios virš vandens po to, kai didžioji Lemūrijos dalis nugrimzdo į vandenyno dugną prieš dešimtis tūkstančių metų. Manoma, kad šis žemynas buvo aukšto dvasinio lygio civilizacijos lopšys, o moai statulos žymi energetines linijas, kurios jungė šį žemyną su kosmosu ir kitomis senovės civilizacijomis, pavyzdžiui, Atlantida.

 

Daug diskusijų mistinėje bendruomenėje sukėlė aiškiaregys Edgaras Cayce’as, vadintas „mieganciuoju pranašu“. Nors jis tiesiogiai apie Velykų salą kalbėjo nedaug, jo pasekėjai, remdamiesi transo metu gauta informacija, teigia, kad salos skulptūros buvo sukurtos naudojant telekinezę ir garso levitaciją. Anot šios teorijos, milžiniški akmenys nebuvo traukiami virvėmis, o „skraidinami“ pasitelkiant specifines vibracijas, kurias valdė senovės išminčiai. Šie mistikai pabrėžia, kad moai statulų „pukao“ (raudonos kepurės) iš tikrųjų simbolizuoja nušvitusių būtybių aurą arba energetinius imtuvus, kurie kaupdavo saulės ir kosminę energiją, skirtą salos gyventojų dvasiniam penui.

 

Regresinės hipnozės seansų metu dalyviai dažnai pasakoja neįtikėtinas istorijas apie Velykų salos kilmę, kurios prieštarauja oficialiajai archeologijai. Populiari Dolores Cannon „Išvyniotos metafizikos“ kryptis teigia, kad moai statulos buvo ne tik protėvių atvaizdai, bet ir tam tikri „antenos-siųstuvai“. Hipnozės būsenos asmenys pasakoja regėję, kaip šios statulos veikė kaip apsauginis skydas aplink salą, o jų žvilgsnis į salos vidų buvo nukreiptas tam, kad sukurtų uždarą energetinį lauką, kuriame laikas tekėjo kitaip. Kai kurie regresinės hipnozės dalyviai teigia buvę „akmens meistrais“, kurie bendravo su pačiu akmeniu kaip su gyva būtybe, prašydami jo tapti skulptūra ir užimti savo vietą ant ahu platformos.

 

Mistinis rašytojas ir tyrinėtojas Erichas von Dänikenas savo darbuose išpopuliarino paleokontaktų teoriją, teigdamas, kad Rapa Nui istorija neatsiejama nuo ateivių apsilankymo. Anot jo, vietiniai gyventojai niekada nebūtų galėję sukurti tokių technologiškai sudėtingų paminklų be išorinės pagalbos. Ekstrasensai, palaikantys šią versiją, tvirtina, kad moai statulos yra nežemiškų būtybių, kurios kadaise lankėsi Žemėje, portretai. Jų teigimu, statulų veidai su ilgomis nosimis ir specifinėmis ausimis atkartoja kosminių keliautojų anatomiją, o pačios skulptūros tarnavo kaip orientyrai ateivių erdvėlaiviams, nusileidžiantiems į izoliuotą salą iš orbitos.

 

Rusų oftalmologas ir mistinis tyrinėtojas Ernstas Muldaševas, organizavęs ekspedicijas į Tibetą ir Velykų salą, iškėlė hipotezę apie „žmonijos genofondą“. Jo teigimu, po sala esančiuose lavos urvuose yra užkonservuoti senovės milžinų – asurų – kūnai, esantys somati būsenoje (gilioje meditacijoje tarp gyvybės ir mirties). Muldaševo nuomone, moai statulos yra šių milžinų sargybiniai, o pati sala yra dalis milžiniškos piramidžių ir sakralinių vietų sistemos, apimančios Kailašo kalną Tibete ir Gizos piramides Egipte. Anot jo, sala yra vieta, kurioje saugomos žinios apie ankstesnes žmonijos rases, kurios buvo gerokai fiziškai didesnės už dabartinę.

 

Šiuolaikiniai aiškiaregiai, lankęsi saloje, pavyzdžiui, kai kurie žinomi „energetiniai gidai“, tvirtina, kad Rapa Nui žemė vis dar vibruoja itin aukštu dažniu, o po ja driekiasi sudėtingas energetinių tunelių tinklas. Jie teigia, kad po statulomis yra palaidoti kristalai, kurie stabilizuoja Žemės tektonines plokštes. Kai kurie jautrūs asmenys pasakoja apie „akmenų balsus“, kuriuos galima išgirsti auštant Rano Raraku karjere – esą tai sielų, įstrigusių tarp matavimų, aidai. Mistikai tiki, kad kai bus iššifruoti rongo-rongo rašmenys, žmonija sužinos ne apie genčių karus, o apie tai, kaip valdyti materiją minties galia, nes būtent taip ši sala ir buvo pastatyta.

 

Galiausiai, dvasinio ugdymo mokytojai dažnai nurodo į „paukščio-žmogaus“ (Tangata Manu) kultą kaip į prarastą iniciacijos sistemą. Mistikai teigia, kad kasmetinės varžybos Orongo kaime nebuvo tiesiog kova dėl valdžios, o dvasinis egzaminas, kuriuo buvo tikrinamas ryšys su aukštesniuoju „Aš“. Anot aiškiaregių, šis kultas atsirado po to, kai sala prarado ryšį su pagrindiniu dvasiniu šaltiniu, ir buvo bandymas atkurti gebėjimą skraidyti (tiek fiziškai, tiek astrališkai). Šios istorijos piešia Velykų salos vaizdą ne kaip ekologinės katastrofos auką, o kaip sakralią laboratoriją, kurioje buvo bandomos žmogaus galimybių ribos ir ryšys su anapusiniu pasauliu.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 5 d. – atrasta Velykų sala, Steponas Batoras veda Oną Jogailaitę, Atėnuose įvyko pimosios modernios Olimpinės žaidynės

 

Sveiki!

 

Šiandien yra Šv. Velykos, bet ir 1722 metais balandžio 5 dieną buvo Velykos, kai europietis pirmąkart atrado garsiąją Velykų salą. Apie tai, kas balandžio 5 dieną iš tikrųjų dėjosi pasaulyje ir Lietuvoje.

 

Reikšmingi pasaulio įvykiai.

 

1242 m. – Ledo mūšis. Ant užšalusio Peipaus ežero Aleksandro Nevskio vadovaujama kariuomenė sutriuškino Livonijos ordiną. Šis mūšis sustabdė ordino plėtrą į rytus.

 

1722 m. – Velykų salos atradimas. Olandų admirolas Jakobas Rogevenas tapo pirmuoju europiečiu, pasiekusiu šią izoliuotą salą. Kadangi tai įvyko Velykų sekmadienį, sala gavo būtent tokį pavadinimą.

 

1896 m. – Atidarytos pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės. Atėnuose, Graikijoje, prasidėjo pirmosios moderniosios eros olimpinės žaidynės, kuriose dalyvavo 241 sportininkas iš 14 šalių.

 

1951 m. – Nuosprendis Rozenbergams. JAV teismas nuteisė mirties bausme sutuoktinius Etelę ir Julijų Rozenbergus už šnipinėjimą Sovietų Sąjungai (atominės bombos paslapčių perdavimą).

 

1955 m. – Winstono Churchillio atsistatydinimas. Legendinis Didžiosios Britanijos premjeras dėl prastos sveikatos pasitraukė iš pareigų, užbaigdamas ilgą ir įtakingą politinę karjerą.

 

Įvykiai Lietuvoje.

1253 m. – Pirmą kartą paminėtos vietovės: Ceklio žemės dalybų akte tarp Livonijos ordino ir Rygos vyskupo pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti Alsėdžiai, Babrungėnai, Beržėnai, Žemaičių Kalvarija ir kt.

 

1576 m. – Stepono Batoro vedybos. Krokuvoje ATR valdovas Steponas Batoras susituokė su Ona Jogailaite, taip sutvirtindamas savo teisę į sostą.

 

Kiti svarbūs įvykiai.

 

1994 m. – Mirė Kurtas Cobainas. Būdamas 27-erių nusižudė kultinės grupės „Nirvana“ lyderis, tapęs „grunge“ muzikos eros simboliu (nors oficialiai žinia apie mirtį pasklido po kelių dienų, balandžio 5-oji laikoma mirties data).

 

1998 m. – Akashi Kaikyō tiltas. Japonijoje eismui atidarytas tuo metu ilgiausias pasaulyje kabantis tiltas (jungiantis Kobę ir Avadžio salą).

 

Gimtadienius švenčia.

 

JAV generolas Colinas Powellas (1937), aktorė Bette Davis (1908) bei grupės „ABBA“ narė Agnetha Fältskog (1950).

 

 

Maištinga Siela

Serialas: "Laukinis angelas" / "Muñeca Brava" (TV serialas 1998-1999)

Sveiki, skaitytojai!

 

Tęsiu 10 dešimtmečio Lietuvoje rodytus TV serialus. Ir šįkart apie argentiniečių telenovelę „Laukinis angelas“, rodytą per BTV kanalą daugmaž iškart po 2000-ųjų, kurio, tiesą sakant, nežiūrėjau, bet šiek tiek atsimenu dėl atmosferos, dainų ir dėl to, kad namiškiai jį šiek tiek žiūrėjo. Šiame įraše sužinosite daugiau apie šį serialą, jo aktorius, produkciją, populiarumą ir t. t.

 

Argentinos televizijos istorijoje mažai kūrinių paliko tokį gilų pėdsaką kaip 1998–1999 metais kurta telenovelė „Laukinis angelas“ (ispn. Muñeca Brava), tapusi ne tik vietiniu fenomenu, bet ir viena sėkmingiausių visų laikų Lotynų Amerikos eksporto prekių. Šio kultinio serialo idėja ir scenarijus priklauso talentingajam Enrique Estevanezui, kuris sugebėjo meistriškai sujungti klasikinę Pelenės istoriją su tuo metu revoliucingu humoru bei stiprios, savarankiškos moters paveikslu. Serialas buvo kuriamas Buenos Airėse, o jo pasirodymas eteryje sutapo su didžiuliais pokyčiais Argentinos visuomenėje, todėl pagrindinės herojės Milagros maištingas būdas tapo gaiviu oro gūsiu tradiciniame, dažnai itin dramatiškame ir konservatyviame telenovelų žanre.

 

Pasirinkimas pagrindiniam Milagros vaidmeniui kviesti jauną urugvajietę Natalią Oreiro nebuvo atsitiktinis, mat kūrybinė grupė ieškojo aktorės, kuri spinduliuotų ne tik grožį, bet ir begalinę energiją bei berniukišką chuliganiškumą. Natalia tuo metu jau buvo kylanti žvaigždė, tačiau būtent „Laukinis angelas“ jai suteikė progą ne tik vaidinti, bet ir tiesiogiai prisidėti prie savo personažo kūrimo – sakoma, kad aktorė pati sugalvojo daugelį Milagros detalių, pavyzdžiui, raudoną kepuraitę su snapeliu atgal. Priešais ją iškilo Facundo Arana, vaidinantis turtuolį Ivo Di Karlo, kurio kandidatūra patvirtinta dėl jo romantiško žvilgsnio ir gebėjimo perteikti vidinį konfliktą tarp šeimos vertybių bei meilės merginai iš žemesnio socialinio sluoksnio.

 

Natalios Oreiro ir Facundo Aranos duetas ekrane pasižymėjo tokia neįtikėtina chemija, kad žiūrovai visame pasaulyje nuoširdžiai tikėjo jų meilės istorija, nors realiame gyvenime aktoriai tebuvo geriausi draugai. Natalia įkūnijo Milagros, našlaitę, užaugusią vienuolyne ir dievinančią futbolą, o Facundo tapo įsimylėjusiu pleibojumi, kuriam teko perlipti per savo egoizmą. Ši pagrindinė pora tapo serialo stuburu, sugebėjusiu išlaikyti žiūrovų dėmesį per visas 270 serijų, kurios Argentinoje buvo rodomos kasdien, o kitose šalyse kartais skaidomos į dar smulkesnius fragmentus priklausomai nuo transliacijos tinklelio.

 

Siužetas sukasi aplink Milagros, pravarde Čoli, kuri įsidarbina tarnaite prabangiuose Di Karlo namuose, net nenumanydama, kad šio namo šeimininkas yra jos tikrasis tėvas. Tai klasikinė paslaptis, tačiau „Laukinis angelas“ išsiskyrė tuo, kad veiksmas vyko ne tik ašarų pakalnėse, bet ir diskotekose, futbolo aikštėse bei lūšnynuose, kur Milė jautėsi kaip žuvis vandenyje. Serialas drąsiai laužė stereotipus, rodydamas pagrindinę heroję ne kaip auką, o kaip kovotoją, kuri neleidžia savęs žeminti nei turtingoms ponioms, nei pasipūtusiems vyrams, o tai pakerėjo ne tik namų šeimininkes, bet ir jaunąją auditoriją.

 

Kritikai „Laukinį angelą“ priėmė neįprastai palankiai, pabrėždami, kad tai nėra tiesiog „muilo opera“, o savotiška komedija su dramos elementais, pasižyminti greitu tempu ir šmaikščiais dialogais. Visuomenė Argentinoje ir už jos ribų tiesiog pamišo dėl serialo: gatvės ištuštėdavo transliacijų metu, o merginos masiškai pradėjo kopijuoti Milagros stilių – languotus marškinius, rišamus ant juosmens, ir tas pačias kepuraites. Populiarumas buvo toks milžiniškas, kad serialas buvo parduotas daugiau nei 80 šalių, tapdamas fenomenu tokiose vietose kaip Rusija, Izraelis, Lenkija, Čekija ir, žinoma, Lietuva.

 

Serialo sėkmė buvo neatsiejama nuo Natalios Oreiro muzikinės karjeros, nes būtent „Laukinis angelas“ tapo tramplinu jos debiutiniam albumui, pavadintam tiesiog „Natalia Oreiro“. Pagrindinė daina „Cambio Dolor“ tapo serialo vizitine kortele ir pasauliniu hitu, o jos vaizdo klipas, kuriame aktorė šoka su spalvingais kostiumais, nuolat sukosi muzikos kanaluose. Kitos dainos, tokios kaip „Me Muero de Amor“, taip pat buvo naudojamos romantiškiausioms scenoms įgarsinti, o tai leido aktorei per kelis mėnesius tapti tarptautine popmuzikos ikona, parduodančia milijonus albumų egzempliorių.

 

Lietuvoje šis serialas pasirodė kiek vėliau, 2000-ųjų pradžioje, ir buvo rodomas per BTV televiziją, kur greitai sumušė visus reitingų rekordus bei tapo neatsiejama popietės dalimi tūkstančiams lietuvių šeimų. Susidomėjimas buvo toks didelis, kad Natalia Oreiro tapo bene dažniausiai minimu vardu Lietuvos pramogų spaudoje, o jos plakatai puošė daugelio paauglių kambarius. Serialo populiarumas skatino žmones mokytis ispanų kalbos, o diskotekose „Cambio Dolor“ tapo privalomu kūriniu, įrodančiu, kad tolima Argentinos kultūra lietuviams pasirodė netikėtai artima ir suprantama.

 

Įdomu tai, kad „Laukinis angelas“ turėjo didžiulę įtaką net ir vietiniam Argentinos verslui, nes seriale naudoti prekių ženklai, drabužiai ir net vietovės tapo turistų traukos objektais. Pavyzdžiui, prabangioji vila „Angelica“, kurioje buvo filmuojama didžioji dalis scenų, sulaukdavo minios gerbėjų iš viso pasaulio, norinčių bent akies krašteliu pamatyti vietą, kurioje Milė plovė grindis ir ginčijosi su Ivo. Be to, serialas buvo toks populiarus Izraelyje, kad ten netgi buvo sukurtas specialus žurnalas, skirtas tik „Laukiniam angelui“, o aktoriai buvo priimami su valstybinio lygio delegacijų pagarba.

 

Viena iš mažiau žinomų detalių yra tai, kad Facundo Arana serialo filmavimo pradžioje vis dar intensyviai grojo saksofonu metro stotyse ir mažuose klubuose, nes nebuvo tikras, ar aktoriaus karjera jam bus sėkminga. „Laukinis angelas“ galutinai išsprendė jo abejones, paversdamas jį vienu geidžiamiausių aktorių, tačiau meilę muzikai jis išlaikė visą gyvenimą. Taip pat kalbama, kad Natalios Oreiro personažas Milagros turėjo būti kur kas rimtesnis, tačiau pati aktorė įtikino režisierių leisti jai improvizuoti, todėl seriale atsirado tiek daug linksmų, kartais net absurdiškų situacijų, kurios suteikė kūriniui unikalų skonį.

 

Sąsajos su Lietuva tęsėsi ir po serialo pabaigos, kai Natalia Oreiro surengė koncertus kaimyninėse šalyse, o lietuviai organizuotai vyko į Rygą ar Varšuvą pamatyti savo dievaitės gyvai. Net ir prabėgus daugiau nei dviem dešimtmečiams nuo pirmosios serijos, vyresnė karta puikiai prisimena Milagros juoką, o jaunimas vis dar atranda šį serialą interneto platformose, žavėdamiesi jo paprastumu ir nuoširdumu. Galima teigti, kad „Laukinis angelas“ Lietuvoje buvo daugiau nei serialas – tai buvo tam tikros eros simbolis, atnešęs į pilką kasdienybę ryškių Argentinos spalvų ir aistros.

 

Telenovelės finalas buvo vienas žiūrimiausių įvykių Argentinos televizijoje, o paskutinė scena, kurioje Milė ir Ivo susituokia futbolo aikštėje, tapo legendine, nes ji puikiai atspindėjo visą serialo dvasią – meilės pergalę prieš visus socialinius barjerus. Nors vėliau buvo bandoma kurti perdirbinius įvairiose šalyse (Meksikoje, Indijoje, Portugalijoje), nė vienas iš jų nesugebėjo pakartoti originalo sėkmės, nes trūko tos unikalios Natalios Oreiro ir Facundo Aranos magijos. Serialas paliko neišdildomą pėdsaką ne tik televizijoje, bet ir muzikoje, madoje bei tūkstančių žmonių širdyse visame pasaulyje.

 

Galiausiai, „Laukinis angelas“ išlieka pavyzdžiu, kaip paprasta istorija, papildyta charizmatiškais aktoriais ir puikiu garso takeliu, gali suvienyti skirtingas kultūras ir tautas. Milagros personažas tapo emancipacijos simboliu, įrodžiusiu, kad net ir sunkiausiomis sąlygomis galima išlikti savimi, neprarasti humoro jausmo ir rasti tikrąją meilę. Šis serialas visada bus prisimenamas kaip auksinis telenovelų amžiaus kūrinys, kuris net ir šiandien, žiūrint senus įrašus, sugeba sukelti šypseną ir malonų nostalgijos jausmą kiekvienam, kuris bent kartą gyvenime girdėjo „Cambio Dolor“ akordus.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 4 diena – Antanas Smetona paskelbtas prezidentu, Pasaulio prekybos centro atidarymas, Senegalo nepriklausomybės diena

 

Sveiki!

 

Balandžio 4 dieną vyko labai daug įvykių, bet svarbiausi tikriausiai šie:

 

Tragiški įvykiai ir netektys

 

1968 m. – Nužudytas Martinas Lutheris Kingas jaunesnysis. Memfyje (JAV) buvo nušautas Nobelio taikos premijos laureatas ir kovotojas už pilietines teises. Šis įvykis sukėlė masines riaušes visoje Amerikoje ir tapo vienu juodžiausių XX a. JAV istorijos puslapių.

 

1949 m. – NATO įkūrimas. Vašingtone 12 valstybių pasirašė Šiaurės Atlanto sutartį, taip sukurdamos galingiausią karinį aljansą pasaulyje. Šiandien ši data minima kaip NATO diena.

 

Technologijos ir atradimai

 

1975 m. – Įkurta „Microsoft“. Billas Gatesas ir Paulas Allenas Albukerkėje įkūrė bendrovę, kuri visam laikui pakeitė asmeninių kompiuterių rinką ir programinės įrangos pramonę.

 

1973 m. – Pasaulio prekybos centro (PPC) atidarymas. Niujorke oficialiai atidaryti Dvyniai bokštai, kurie tuo metu buvo aukščiausi pastatai pasaulyje (iki tragiškų 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių).

 

Politika ir kultūra

 

1581 m. – Francis Drake'as baigia kelionę aplink pasaulį. Anglijos karalienė Elžbieta I įšventino jį į riterius už tai, kad jis tapo pirmuoju anglų kapitonu, sėkmingai apiplaukusiu žemės rutulį.

 

1945 m. – Išlaisvinta Vengrija. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sovietų kariuomenė išstūmė nacių pajėgas iš Vengrijos teritorijos.

 

1960 m. – Senegalo nepriklausomybė. Šią dieną Senegalas pasirašė perdavimo sutartį su Prancūzija, kuri vėliau tais pačiais metais atnešė visišką nepriklausomybę.

 

Lietuva

 

1919 m. – Įkurta Lietuvos Respublikos Prezidento institucija. Valstybės Taryba priėmė laikinąją Konstituciją, kuria buvo įvesta Prezidento pareigybė. Pirmuoju Lietuvos Prezidentu tapo Antanas Smetona.

Pasaulyje balandžio 4  dieną gimė.

 

Andrei Tarkovsky (1932–1986) – vienas įtakingiausių visų laikų kino režisierių, sukūręs tokius šedevrus kaip „Soliaris“ ir „Stalker“ (beje, gimęs visai netoli mūsų kaimynystėje).

 

James Hansen (1941) – garsus JAV klimatologas, vienas pirmųjų pradėjęs garsiai kalbėti apie globalinį atšilimą ir šiltnamio efektą.

 

Vladas Vildžiūnas (1932–2013) – vienas garsiausių Lietuvos moderniosios skulptūros kūrėjų, nacionalinės premijos laureatas.

 

Grigorijus Kanovičius (1929–2023) – rašytojas, scenaristas, vienas žymiausių Lietuvos žydų kultūros metraštininkų.

 

Robert Downey Jr. (1965) – vienas geriausiai apmokamų pasaulio aktorių, geriausiai žinomas kaip „Geležinis žmogus“ (Iron Man) ir Šerlokas Holmsas, pelnęs „Oskarą“ už vaidmenį filme „Openheimeris“.

 

Heath Ledger (1979–2008) – kultinis australų aktorius, po mirties apdovanotas „Oskaru“ už nepamirštamą Džokerio vaidmenį filme „Tamsos riteris“.

 

Maya Angelou (1928–2014) – garsi JAV poetė, rašytoja ir pilietinių teisių aktyvistė, kurios autobiografija „Žinau, kodėl paukštis gieda narvelyje“ tapo literatūros klasika.

 

Hugo Weaving (1960) – aktorius, įkūnijęs agentą Smitą „Matricoje“ ir Elrondą „Žiedų valdove“.

 

Maištinga Siela