Ilgai lauktas ir pagaliau sulauktas prancūzų režisieriaus Jacques Audiard
naujausias darbas „Rūdys ir kaulai“ (Rust and Bone) (2012 m.), šiemet
pristatytas tarptautinėje „Kanų kino festivalyje“ ir sulaukęs gerų tiek
žiūrovų, tiek kino kritikų atsiliepimų, tad nedelsiant nusprendžiau pažiūrėti
šį filmą, kai tik pasitaikė pirma proga.
Labai jau išraiškingas ir simbolinis pavadinimas garantuoja, kad filmas
toli gražu nebus paviršutiniškas, o tuo labiau po stulbinančios J. Audiard
sėkmės 2009 metais, kai pasirodė jo filmas „Pranašas“ – pastarąjį taip pat
įtraukiau į būtinus pažiūrėti filmus sąrašą. „Rūdys ir kaulai“ be jokios
abejonės yra sėkmingas filmas visais stambiais gabaritas – siužetu, režisūra
bei aktoriais. Vos tik pamatęs Marion Cotillard, supratau, kad filmo „gerumu“
net nereikia abejoti, nes kol kas nemačiau nė vieno prasto darbo su šia Edith
Piaf vaidmens atlikėja. Tiesa, nors iš esmės istorija pasakojama apie dviejų
žmonių gyvenimus – vyro ir nelaimingos moters, tačiau – bent jau man – filmą
nusvėrė vyriškojo gyvenimo pasakojimas ir, mano galva, daugiau buvo pasakojama
vienišo tėvo istorija, nei orkų dresiruotojos tragedija. Taigi, kalbant apie
aktorius, man net ryškesnis šįkart atrodė Matthias Schoenaertas, kurį kai kas
galbūt turėtų pažinoti iš „Galvijo“ (2011 m.). Bet nedrįstu teigti, kad M.C.
kažkuo nusileido – abu vaidmenys nepaprastai emocionaliai sudėtingi ir jiems
reikėjo ruoštis nemaža laiko tarpą.
Vos nenumiriau juokais, kai kažkas iš komentatorių sulygino šį filmą su
komedijiniu žanru turinčiu kitu prancūzų filmu „Neliečiamieji“ – toli gražu „Neliečiamiesiems“
iki šio filmo visomis prasmėmis. O šiaip „Rūdys ir kaulai“ pakankamai skaidrus
realybės atspindys, kuris, kai kas jau ir pastebėjo, iš pradžių seanso metu
kelia šiokių tokių abejonių, nes trūksta vidinės dramos, įtampos, tačiau
pabaigoje ir filmo bėgyje tai atsiperka su kaupu. Filmas sukels ne vieną
pamąstymą, o gal ne tik pamąstymą, bet ir išmąstymą. Dviejų žmonių nykstantys
pasaulėliai iš visų jėgų bando kabintis į gyvenimą, vyras – vyrišku pradu,
moteris – moterišku pradu, todėl šiek tiek nepateisindami vienas kito lūkesčių,
įdomūs personažai, jų gyvenimo filosofija yra tarsi taiklus režisieriaus
žaidimas aštriais realybės kampais, kuriuos pajusite, nebent po 15 minučių
tiesiog galingai užparpsite ir pražiopsosite seansą. Smagu, kad filmas nedvelkė
banaliais melodraminiais niuansais kaip gėlių dovanojimais, isterijos ašaromis,
norais žudytis vienas dėl kito – ta meilė seksualinė ir kartu platoniška tarp
personažų realizuojasi „atsargi“, sušiuolaikinta nykstančiame vertybių ir
prieraišumo pasaulyje. Gražu ir kartu labai graudu.
Keliauju ir vėl į Argentinos kiną ir šįkart kino filmas „Gyvenimo sienos“
(Sidewalls / Medianeras) (2011 m.), dalyvavęs „Kino pavasaryje“, tačiau lyderiu
netapęs. „Gyvenimo sienos“ – tai pakankamai emocionali ir įtaigi drama apie du
žmones, gyvenančius greta. Taip, tai gan liūdna, melancholijos prisodrinta
juosta, kuri retkarčiais sukelia liūdnus šypsnius ir tuo jis man labai patiko,
nes atitiko dabartines mano gyvenimo nuotaikas. Neapsakoma žmogaus vienatvė
mega pasaulio mieste Buenos Airėse, kur gyvena daugiau nei 11 milijonų žmonių,
jautiesi tikrai mažas ir nereikalingas ir ta jausena, pasakojimo, režisūros
stilius man buvo labai priimtinas.
Filmas gan paprastas ir šiuolaikiškas, tik jo transliacija ne tokia ir
lengva, nes nelengva ištransliuoti nereikalingumo ir likiminį atsitiktinumo
mikstūrą. Tema gali pasirodyti ganėtinai sudėtinga – šiuolaikinis žmogus
urbanistiniame pasaulyje jaučiasi kaip skruzdėlė, o kad pabėgtų nuo beprotiškai
plataus ir kartu labai izoliuoto pasaulio, jis panyrą į virtualų pasaulį ir
jaučiasi visiškai apgailėtinas. Kažkur už nesamo lango bėga laikas gyvenimas, o
jis personažams eina uždarose „batų dėžutėse“, kur esi mirtinai priklausomas
nuo elektros, interneto, muzikos ir kartu vienatvės, kuri ir draugė, ir
priešas. Visos mūsų norai ir laimės galbūt gyvena visai šalia – už kitos
sienos, tik mes neįtariam. Iš esmės idėjine prasme lyg ir nieko naujo, tačiau
labai džiaugiuosi pamatęs šią juostą. Paliko įspūdį megapolio peizažai, kurie
buvo ir didingi, ir kartu trapūs, kaip ir paties žmogaus gyvenimas.
Filmas labai stipriai turėtų „sulįsti“ vienišiams, kitiems jis gali pasirodyti
įdomus ir lengvas užkandis, tačiau visi filmai, kurie pasakoja apie šiuolaikinį
egzistencijos galimybes BŪTI, mane asmeniškai daugiau ar mažiau sukrečia,
sukrečia savo paprastumu ir kartu sudėtingumu – viskas viename ir tik
individualus klausimas, kurią sieną jūs pasirinksite – tą lengvąją, ar tą, prie
kurios kartais paverkiama?
Šįkart mano kino zonoje svečiuojasi filmas „Laiko kilpa“ (Looper) (2012
m.). Tai amerikiečių sukurta juosta su keliais žanriniais mišinukais –
veiksmas, fantastika ir trileris. Filmas puikiai sutiktas ne tik žiūrovų, bet
ir kino kritikų, tad nutariau, kad jeigu ir aš pažiūrėsiu, blogiau tikrai
nebus... Žinote, kai jau esi matęs panašios konstrukcijos filmą t.y. žaidimai
su realybėmis ir laiko pojūčiais, gali tik gūžčioti pečiais ir ieškoti kažko
naujo juostos siužete. Taip, filmas tikrai turi savo originalumo, nors „Pradžiai“,
kurį teko matyti prieš porą metų, toli gražu neprilygsta.
„Laiko kilpa“ yra apskritai stipriausia juosta panašaus žanro, matytame per
paskutinį pusmetį, tad galiu drąsiai ją rekomenduoti tiek paprastiems
žiūrovams, tiek į gurmanišką kiną linkusiom personom. Filme sutiksite legendinį
kietuolį Briuce Willį, kuris suvaidins personažą po 30 metų ir smarkiai
išpopuliarėjusį Joseph Gordon – Levitt‘ą, pastarasis vaidino ir legendiniame
filme „Pradžia“, tai mano galva, jam ne naujiena dirbti su panašaus žanro kūriniais.
Taip, filmas įtraukia per 15 minučių, visos naujos pateikiamos sąvokos kaip „kilpos
užrišimas“ ir pan., nekvaršina žiūrovui smegenų, kaip kartais tai daro mokslinė
fantastika su savo sudėtinga terminologija. Smagu čia sutikti netikėtame amplua
Emily Blunt, kurią vis matome daugiau komedijose ir romantinėse juostose kaip „Ir
velnias dėvi pradą“, „Kartą Jemene“ ir t.t.
Jeigu ne tas faktas, kad iš ateities atsiunčiami žmonės nužudymui ir puiki
idėja, kad žmogus persekioja save tame pačiame laike po trisdešimties metų,
tikriausiai filme kažko trūktų. Ypač man spragelių pasitaikė siužeto plėtotėje
ties antgamtinėm galiom, kaip mokėjimas judinti daiktus – kaip ta mutacija vyko
ir vyksta, trūko šiokių tokių paaiškinamų, tačiau čia tikriausiai mano
asmeniniai tokie pastebėjimai pačiam sau. Šiaip filmas pakankamai vykęs,
įdomus, įtraukiantis, kuriame bus ir istorija, ir šiokios tokios įtampos.
Kai tik pasirodė pirmosios „Tedis“ (Ted) (2012 m.) filmo reklamos,
pamaniau, kad būtų tikrai šaunu nueiti į teatrą ir pamatyti šį filmą, bet
nenuėjau. Tiesa, visai neseniai pažiūrėjau „prie progos“, kaip sakant, ir galiu
pasidžiaugti, kad nejau į šį filmą. Nors filmas neprastai įvertintas kritikų ir
pačių žiūrovų, tačiau man jis slinko be didesnio susižavėjimo...
Pripažįstu, kad filmas turi šiokią tokią holivudinę idėją – kalbantis meškinas,
kuris mėgsta seksuoti ir gerti alų. Subanalintas ir desakralizuotas meškiuko
simbolis, kuris dar ir brutaliai įvilktas į „Amerikietiško pyrago“ žanrą tampa
nemenku magnetu minioms kino teatruose. Tiesą sakant, tikėjausi iš filmo kur
kas daugiau, bent jau iš paties siužeto, nes atsiliepimų tikrai buvau skaitęs
ir girdėjęs neprastų, tačiau pirmoji filmo pusė slinko itin lėtai, praktiškai
šyptelėjau vos keletą kartų. Meilė ar geriausias draugas? Pasirinkimo kamuojamas
vidutinės klasės amerikietis pagaliau turi susitupėti ir išaugti iš vaikystės. Viskas
būtų ir gerai, bet pabaigoje meškinas ir vėl atgyja, nes filmas negali
pasibaigti liūdnai ir tai, sakyčiau, dar labiau supaprastina filmą iki primityvaus
holivudinio (pus)niekalo.
Gražioji Mila Kunis – jos neįmanoma nevalgyti, dievinu jos dideles gražias
akis, Mark Wahilberg‘ą irgi jau daugelis pažįsta iš kitų jo darbų – priekaištų jiems
kaip ir neturiu. Na, „Tedis“, nežinau, man asmeniškai nėra nei stiprus filmas,
nei toks, dėl kurio reiktų „dėti į kelnes“, žudant troškulį jį pamatyti.
Pamačiau, ir kas iš to? Šiaip net filmas „Super mano buvusioji“ šiuo atžvilgiu
man buvo daug įdomesnis ir įtraukė daug labiau, o „Tedis“ lieka „Tedžiu“ – daug
žadantis, tačiau suteikiantis mažai palaimos.
