Filmas: 'Nebylios dvasios" / "The Quiet Ones"

Sveiki, kino gerbėjai,

Paskutiniu metu beveik nieko gero neužtinku šviežiame kine, bet vis pasižiūriu kokią nors juostą. Šįkart noriu trumpai apie filmą „Nebylios dvasios“ (angl. The Quiet Ones) (2014). Na, filmas kaip ir sukurtas „Moteris juodais drabužiais“ kūrėjų, tačiau pernelyg nenustebinantis visumoje.

Kalbant apie baisumą, siaubo filmui tai nėra pagrindinis kriterijus gero filmo link, nors jei pavyktų ką nors išgąsdinti, būtų dar geriau. „Nebylios dvasios“ truputį užvilkintas, ištęstas filmas, nors man patiko kai kurios filmo detalės - švytuojantys Oksfordo universiteto fasadų gražumas, aštunto dešimtmečio atgaiva, tačiau pats siužetas nuobodokas, trūksta novatoriškumo ir dvasios, apskritai bendros atmosferos. Atmosfera yra pagrindinis siaubo filmo uždavinys, nes jeigu nebus atmosferos, filmas praktiškai būna žlugęs reikalas.

Filmas nebent gali didžiuotis tuo, kad rėmėsi autentiška medžiaga. Tai vienas iš tų filmų, kurio pabaigoje parodomos tikros veikėjų fotografijos, kurios neleidžia sumeluoti, kad iš tikrųjų apsėdimai vyksta prieš mūsų akis. Tačiau filmo uždavinys yra neįrodyti faktus, o sudominti žiūrovą, bet nepasakyčiau, kad režisieriui tai pavyko padaryti. Filmo pradžia, tiesą sakant, man visai patiko, turėjau minčių, kad bus nenuspėjamų vietų, o ir aštunto dešimtmečio kalibras viliojo, tačiau viduryje filmo viskas „nusėdo“, tapo nuspėjamai neįdomu. Tai filmas be staigmenų, truputį sausokas, yra bandymų kurti atmosferą, bet režisierius neišdrįso eksperimentuoti ir atrasti kažko savito, matyt, bijodamas nutolti nuo gautos istorinės medžiagos. O gaila. 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 5.1

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istiroja: Iškrypėlių pasirodymas" (4 ketvirtas sezonas) / "American Horror Story: Freak Show" (4 season)

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart noriu pakalbėti apie serialą „Amerikietiška siaubo istorija: Iškrypėlių pasirodymas“ (angl. American Horror Story: Freak Show), kurio taip ilgai ir nekantriai laukiau. Ši serialo antologija kaskart per sezoną papasakoja kokią nors istoriją ir todėl neatrodo uždelstas, ištęstas ar nuobodus, o besikeičiantys charakteriai ir personažai leidžia aktoriams nuolat būti kitokiems.

Jau vasarą šiek tiek rašiau apie ketvirtojo sezono naujienas, apie gandus, jog šįkart serialo kūrėjai pasirinko cirką. Ir neklydau! Rugpjūčio pabaigoje visi tikėjosi, kad aktorė Sarah Paulson gaus savo pirmąjį Emmy apdovanojimą, bet jį vėl nugvelbė šio serialo tikriausiai reikia sakyti „vinis“ - Jessica Lange, kurios aname sezone sukurtas raganos Fionos Good personažas pakerėjo daugelį žiūrovų. Emmy pelnė ir kita veteranė – Kathy Bates, suvaidinusi madam iš aštuonioliktojo amžiaus, sirgusią nemirtingumu. Abi kino veteranės vėl grįžo į ketvirtąjį sezoną.

Kol kas mačiau tik tris serijas. Ketvirtoji pasirodys tik rytoj. Įspūdis kaip visada labai geras. Vis spėliojau, kaip čia viskas atrodys, kaip kūrėjams cirką pavyks padaryti gyvą, įdomų, nors kine cirkas tikrai nėra naujas dalykas... Visgi kūrėjai neišsisėmę, jie vis randa epochų ir idėjų. ‚Amerikietiškoje siaubo istorijoje“ jau buvo vaiduokliai, jau buvo ateiviai ir apsėdimai, jau buvo raganos, o šįkart cirkas, kuriame susirenka patys keisčiausi žmonės. Kathy Bates šįkart vaidina barzdotą moterį, o Jessica Lange Elsa Mars, kuri bando išsaugoti cirką ir aprauda savo kaip artistės karjerą, ji, šiame sezone, neturi kojų ir vaikšto ant protezų, bet apie jos istoriją kūrėjai papasakos tikriausiai kitose serijose. Bet bene didžiausia staigmena yra Sarah Paulson, kuri šįkart sukuria dvigalves dvynes. Serialo kūrėjams buvo nemažai problemų laužant galvą, kaip čia nufilmuoti tas scenas, kuriose yra šios dvynės. 

Iš šio sezono pristatymo vakaro. 

Kas iš tikrųjų slepiasi po klouno žudiko kauke?

Vienas iš dviejų serialo kūrėjų yra Rayn Murph, kuris ant rankų laiko pačią mažiausią pasaulyje moterį. Beje, šiemet Rayn su sutuoktiniu per surogatinę motiną susilaukė mažylio.

 

Fefa vėl grįžo!

Nepakartojamoji Jessica Lange su trečiuoju "Emmy" apdovanojimu.

Sarah Paulson šįkart pranoko visus lūkesčius.

Cirko gyventojai.

Šįkart seriale kaip niekad daug tikrų personažų. Turiu galvoje tokių, kurie nėra aktoriai, bet dėl savo fizinių savybių jie labai tiko cirkui. Seriale pasirodo netgi mažiausia pasaulyje laikoma moteris ir kiti, sakytume, iš pirmo žvilgsnio nelaimingi žmogeliai, kuriems serialas suteikė progos debiutuoti kaip aktoriams. Kas žino, gal jie tokios progos daugiau nebeturės... Smagu matyti, kad šiam sezonui vėl grįžo Fefa, kuri debiutavo antrajame sezone, vaidindama atlėpausę, didžiadantę beprotę. Senas personažas grįžo kaip naujas ir nieko neprikiši, ji sutverta cirkui.

Koks pirmas įspūdis? Žinoma, man asmeniškai šis sezonas neaplenks antrojo sezono savo sodrumu, bet jaučiasi didelės pastangos iš kūrėjų sukurti kažką tikrai ypatingo ir priblokšti savo žiūrovus. Visas serialas vyksta šeštame dešimtmetyje, Floridoje, Jupiterio mieste. Smagu matyti ne tik senus aktorius iš ankstesniųjų sezonų, bet ir naujus veidus. Visa atmosfera, sakytum, laikosi ant klouno žudiko, kurio paslapties dar negalime įminti, kaip ir trečiojoje serijoje atsiradusi dviveidė dvasia, nuo kurio laikoma frezak show keliaujančiojo cirko istorijos pradžia. Bene didžiausia nuostaba yra Jessica Lange, kuri lyg ir turėjo pagal gandus atlikti visai nežymų vaidmenį, bet, regis, „vinis“ ir lieka „vinis“ - ji kol kas užima tikrai nemažai eterio ir tai yra palanku tiek serialo reitingams, tiek ir mums, žiūrovams. Na, ir, žinoma, Jessicos Lange dainavimas. Kas galėjo pamanyti, kad didelio pasisekimo antrame sezone sulaukęs hitas „The Name Game“ šįkart Jessica Lange pavers iš tikrųjų artiste iš didžiosios raidės. Ji per tris serijas atliko net dvi dainas, kurias galima įsigyti iTunes puslapyje. Mane asmeniškai ne tiek sužavėjo David Bowie perdainuota daina „Life on Mars?“, kiek visų nuostabai Lanos del Rey daina „Gods and Monsters“, kuri iškart tapo tikra sensacija ne tik serialo žiūrovams, bet ir apskritai Lanos del Rey gerbėjams, kurie pripažino Jessicos Lange versiją.

Šiame sezone J. Lange turi nežymų vokiečių akcento, kurį ilgą laiką repetavo ir mokėsi prieš pradedant filmuoti šį sezoną. Įdomu, kas būtų „Amerikietiškos siaubo istorijos“ be jos? Jau daug laiko kalbama, kad šis sezonas šiai aktorei yra paskutinis, bet paklausta vieno interviu metu, ji mįslingai pasakė: „Ir kas Jums tai sakė?“ Beveik neabejojama, jog kūrėjai kurs ir penktąjį sezoną.

Ką toliau pasiūlys serialo kūrėjai? Veiksmas tik pradeda įsibėgėti, o jau tik daug, rodos, įvyko. Kūrėjams labai pavyksta kurti neišsikvepiant, per vieną seriją panaudoti daug medžiagos, papasakoti apie kiekvieną veikėją tiek, kad šis neatrodytų nustumtas į šalį ir dar įvedant naujus personažus. Jiems pavyksta neištęsti ir vis sudominti, išlaikyti įtampą ir istorijos vadžias. Stebėtina, kaip gerai kūrėjai vėl įsigilino į epochas, kaip sukuria jos detales, dvasiškai sudužusių keistų personažų biografijas. Ar neužtenka pasakyti, kad tai tiesiog serialas šedevras?

Siūlau pasiklausyti Jessica Lange ir jos atliekamos dainos „Life on Mars?“ dainos:

Ir taip pat Jessica Lange „Gods and Monsters“:

Ketvirtojo sezono anonsas:

Serialo aktoriai duoda interviu apie ketvirtą sezoną:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vėtrų kalnas" / "Wuthering Heights"

Sveiki, filmų žiūrovai,

Šiandien noriu trumpai aptarti kino filmą „Vėtrų kalnas“ (angl. Wuthering Heights) (1992). Na, su šiuo Emilės Brontės romano ekranizacija tikriausiai nebūtų jokių problemų, jeigu jis nebūtų tiek daug kartų kine ekranizuotas vis konkurencingai vieni su kitais lyginami. Nežinau, ar ši versija yra pati geriausia, tačiau net neabejoju, kad viena populiariausių. Šį perliuką netyčia nugvelbiau žiūrėdamas per TV, iškęsdamas neiškenčiamas reklamas.

Iš tikrųjų nebuvau suplanavęs žiūrėti šio filmo, tiesiog taip išpuolė, kad nuo pirmųjų kadrų filmas įtraukė ir nebepaleido. Subtiliai sukurta atmosfera, dūžtantys stiklai, pro skyles išlendančios moters rankos netgi priminė gotikinį siaubo filmą, bet tik priminė, nes iš esmės tai viena įspūdingiausių meilės istorijų ne tik literatūroje, bet ir kine. Ir, žinoma, nelaiminga istorija...

Taigi. Paliko įspūdį to senojo gero filmo atmosfera, detalės, kurios šiomis dienomis atrodo ypač skaniai, nors kine turime daug naujovių techniniu požiūriu, bet atmosferas kurti nebemokame arba jų vengiame kurti... Kostiumai, namai, aktoriai... Viskas čia labai tiko ir patiko. Filme pagrindinius vaidmenis sukuria prancūzė Juliette Binoche, kuri, neslėpsiu, man labai patinka ir pasistengiu pažiūrėti visus filmus, kur švysteli jos pavardė. Na, ir britų aktorius Ralph Fiennes - daugeliui jau seniai pamėgtas ir ne tik už savo sugebėjimus kine išlikti organišku, bet ir skaisčias it Kristaus akeles, kurios šiame filme žaižaruoja kaip niekad.

Norite skanaus pyrago? Nusipirkite prekybos centre ar konditerinėje. Norite skanaus filmo? Pažiūrėkite seną gerą „Vėtrų kalną“. Va taip.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Rimvydas Stankevičius "Laužiu antspaudą"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Paskutiniu metu esu užsibrėžęs tikslą perskaityti neoficialią Rimvydo Stankevičiau poezijos trilogiją: Laužiu antspaudą (2008); Patys paprasčiausi burtažodžiai (2010); Ryšys su vadaviete (2012). Kas antri metai pasirodantys rinkiniai turi bendra dvasinį temų ir nuojautų lauką, todėl daugelis šias knygas vadina viena kitos tąsa, kitaip sakant, trilogija.

Su Rimvydo Stankevičiaus kūryba beveik neturėjau niekada jokių sąsajų. Taip, tekdavo kur nors girdėti jo paties skaitomų eilėraščių ar kalbant apie jo kūrybą, tačiau nebuvo taip, kad griebčiau ir skaityčiau. Ne, bet norėjosi. Kažkaip per penkerius metus jaučiu, kad ima pamažu net susiformuoti tam tikras Rimvydo Stankevičiaus statusas kaip naujas lietuvių poezijos atskaitos taškas - Stankevičius yra labai gerai. Tą pajutau apskritai iš recenzentų, kurie kalba apie kitas knygas vis brūkšteldami į kontekstą Rimvydo pavardę kaip potekstę, kad kažkas bando jį kopijuoti, kad bando rašyti kaip Stankevičius ir t. t., ir pan. 

Žodžiu, kad ir kaip ten bebūtų, nutariau, kad išaušo kaip tik toji diena, kada iš bibliotekos reikia parsitemti visą šią „trilogiją“ ir pačiam nuodugniau susipažinti. Pradėjau nuo pirmosios dalies, kitaip sakant, ketvirtosios R. Stankevičiaus knygos, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjunga 2008 m., pavadinimu Laužiu antspaudą. Na, išties, pavadinimas gal kiek turintis brutalumo, kažkokį numatomą virsmą, netgi maištininko dvasios. Tik pabaigęs rinkinį žvilgtelėjau į vieną iš recenzijų ir supratau, jog tai tikrai dvasinis, kūrybinis lūžis. Sulūžo R. Stankevičius, kitaip sakant, prisikėlė ir užbrėžė rimtą brūkšnį tarp dabarties ir ankstesnės savo kūrybos, paskelbdamas karą arba paliaubas - jau kaip supras skaitytojai.

Laužiu antspaudą nebuvo itin lengva skaityti. Prisipažinsiu, kai kurių eilėraščių nesupratau, arba užsisvajojęs pamesdavau mintį ir tiesiog nebesivargindavau grįžti atgal ir skaityti iš naujo. Nesu tas poezijos skaitovas, kuris mėgsta obliuoti eilėraštį, kol nebelieka šiurkštumo arba sėdėti ir laužyti galvą, ką čia dabar Stankevičius norėjo pasakyti. Ką norėjo, tą, sakykim, supratau, jeigu daugiau neduota, tai neprivalgius neprilaižysi. O eilių radau visokių - ir labai patikusių ir tokių, kurie praplaukė kaip ledkalniai ir manęs drungno net nepalietė.

Galiu daugiau pakalbėti apie bendrą rinkinio audinį, kuris mane maloniai nustebino, teikė pasigėrėjimo. Rimvydas Stankevičius eilėmis kalba apie egzistencinį žmogaus būvį, kitaip sakant, gyvenimą, priartėjusį prie mirties. Nors rinkinys gali pasirodyti „tarp gyvenimo ir mirties“ ir tokių būsenų, būklių nusakančios leksikos labai daug - katarsis, malda, koma, sapnas, amnezija, Valhala ir t. t. Vis kažkokie žmogaus sąmoningumo paribiai, pąsamonės atsivėrimo ribos, tarsi tuoj ištiks tikras regėjimas, atsivers tiesa, visa tai nusakyta sumistinta kasdienybe be didesnės mitologizacijos ar sodrių aliuzijų į kultūrologinius niuansus. Stankevičiui reikia akmens, vėjo, paukščio ir pūgos, ir jis jums sukurs keistai malonų egzistencinio trapumo jauseną, kalbės jums apie dvasios ilgesį, kalbės daiktais, bet aplenkdamas buitiškumą, kalbės apie jausmą, atsisakydamas sentimentalumo. Įžvelgiau esant neoromantinių aspektų, bet Stankevičius jau įsirašė savo vardą į lietuvių poezijos istoriją, sukurdamas savitą eilėraščio vibraciją. 

Skaitydamas tuos eilėraščius, kuriuose kalbama apie maldą, lyg ir senolė švysčioja, mokindama lyrinį subjektą poterių... Velniai rautų, panašiai kūrė pats Vytautas Mačernis, pagalvojau, tik Stankevičius atrado savo būties formulę, išplėtodamas savaip Vytauto Mačernio poezijos temas. Netgi sąmoningai garsiai skaičiau kai kuriuos eilėraščius bandydamas pagauti neoromantikams būdingą skambumą, bet Stankevičiaus eilutės dužo, nepasidavė, nors kai kurios savaime liejosi aliteracijomis ir asonansais viena prie kitos, čia pat papildydamos ir suteikdamos tik akimirkai tobulos harmonijos, o vėliau, žiūrėkit, ir vėl išyra į suprozintą kalbėjimą, todėl kartais atrodė, kad kai kurie eilėraščiai įgyja savirefleksinės maldos kalbėjimo procesą.

Aptikau labai daug gražių poetinių palyginimų, dvasinių būties esminių užčiuopimų, o prologas iš vis tapo kaip koks neformalus pasiteisinimas, šiek tiek panašus į Hamletą, nors ir užsimenama apie vietą, kurioje nebuvo Dantė. Daugelis eilėraščių yra tarsi mirštančio arba jau mirusiojo rankos čiupinėjimas, bandant įminti gyvenimo ir mirties paslaptį. Rinkinys tiesiog pulsuoja mirties nuojauta, netgi nemažai dedikacijų jau mirusiems: Sauliui Mykolaičiui, Gintarui Beresnevičiui... Šie eilėraščiai ypač sugėlė širdį. Nors daug apie mirtį, tačiau čia pat subtiliai flirtuojama su Dievu, kai kada Dievas sudaiktinamas arba jaučiamas kaip dvasinis būvis, o kai kada sąmoningai su juo polemizuojama, prisimenant, tik parketas ir Dievas...

Ką gi, neišsiplėtosiu, nes dar liko du rinkiniai. Pajutau Rimvydo Stankevičiau kūrybos koloritą, energiją, slėpinį ir seksime, žiūrėsime, kaip jis keisis rinkinyje Patys paprasčiausi burtažodžiai.

Jūsų Maištinga Siela