Sveiki mielieji, šiandienos tema – lietuvių pakantumas. Pastaruoju metu labai daug čia rašau apie toleranciją ir pakantumą, ir neatsitiktinai, nes matau, kad tai viena iš pagrindinių lietuvių problemų. Nežinau nieko šlykštesnio už smerkimo apraiškas. Gal dėl to, kad ir pats kažkada kentėdavau nuo šių dalykų, todėl dabar kaip įmanydamas noriu ginti kitus ir kiek įmanoma skiepyti gėrį ir šviesą. Kodėl lietuviai tokie nepakantūs? Net nereikia deklaruoti, kad jie tokie nėra, jie tiesiog kaip fabrikuose su užrašu „Made in China“ gimsta. Kodėl lietuviai gyvenantys Airijoje vienoje gatvėje nekalba lietuviškai bijodami, kad kaimynas nesužinotų, kad jis lietuvis? Tikrai ne dėl to, kad jis iš karvių ir bulvių šalies, bet dėl to, kad nenori gauti į dantis. Nieko nuostabaus, kada dauguma vos baigę dešimt klasių kelia sparnelius ir lekia į Vakarus, nes nebenori čia Lietuvoje „knistis“. Va tokie atvykėliai ir diktuoja lietuvių įvaizdį užsienyje. Nekalbu apie visus, kalbu apie tą dalį, kuri imponuoja visą likusį tautinį ir etninį charakterį kitų akyse. Na, bet ko čia norėti būti geresniems, jei tokie nesame, savo vidinį gėrį turime užsiugdyti mes patys, to tikrai nepadarys dėdė iš Amerikos, Marija iš dangaus ar Pranė Ubagė iš Pajamončio kaimo. Galbūt mano mintys nuolatos panašios ir kai kurios karčiai kartojasi, bet ką padarysi. Manau, žmonėms jau nuo mokyklinių laikų turėtų būti dėstoma apie šeimos grožį apie žmogaus kitoniškumo pranašumą ir darnumą. Viso šito niekas nieko nemoko. Man visai patiko tikybos pamokos, ten mes su savo kunigėliu Drakuliuku debatuodavome apie GYVENIMĄ. Ir išėjęs iš pamokos pagalvodavau, Dieve, kad visi turėtų kuo daugiau tokių gyvenimiškų temų. Nors tikyba iš tikrųjų eina koja kojon su krikščionybe, bet kunigėlis kažkodėl didžiausia dėmesį skyrė mūsų mąstymui palaikyti, nes matė, kad jis prikimštas visokių formalių, taisyklių bet ničnieko nežinojome apie gyvenimą. Apie gyvenimą mes žinodavome tik mokyklos koridoriuose, kuriuose sklisdavo šlykščios kalbos, nepagarba, įžeidinėjimai ir šalta nejauki vienatvė. Mokykla užgrūdintoja, bet juk turėtų būti ne tokia, o labiau orientuota į ugdymą ir gerųjų dalykų išskleidimą jaunimo tarpe. Mes visi kuo puikiausiai žinome apie toleranciją, pakantumą ir visas kitas nusiperdusių bobų pliauškalus, bet patys tuo nesivadovaujame. Kodėl? Dėl to, kad neturime to savyje išsiugdę, neturėjome tam sąlygų. Būti kitokiam ir elgtis ne pagal kitų nustatytas normas yra labai rimtas ir sunkus iššūkis sau pačiam. Gali labai daug ko netikti, bet užtai atrandi save, savo fundamentą. Galiausiai tai atveda į naujų pažinčių ratą, kuriame gali jaustis saugus, savas. Iš esmės žmonės netoleruoja vieni kitų silpnybių, netoleruoja elgsenos, kad ir kokia ji bebūtų. Jei tu nesi bandoje su visais, vadinasi tu turi būti vienas. Tai pats bjauriausias stereotipas, kokį žmogus nešasi per visą savo istoriją, kaip sukruvintą vestuvinės suknelės šleifą. Negražu. Koktu. Banalu. Nors šiais laikais išsiskirti kitoniškumu jau yra pliusas, nes esi pastebimas, bet gyvenimo pradžia visada būna sunki. Jei nesi apsigimęs lyderis, esi kitokios odos spalvos, lytinės orientacijos, religijos ar netgi, jei tu rengiesi prastai ar klausaisi „Pirmo baliaus“ gali nukentėti. Viskas prasideda nuo jaunimo agresijos apraiškų, jie gimdo žiaurų ir negailestingą pasaulį. Savaime suprantama, tokie veiksmai jiems asmeniškai yra smagūs ir neabejotinas valdžios pripažinimas, bet labai gaila, kad ta karta mokyklose jau nebeužsibaigia. Tokie „ereliai“ dažniausiai virsta nešvariais forsais bei siemkininkais ant gyvenimo ir visų kitų padėję „bybius“. Šis luomas dažniausiai apsigyvena tokiuose miestuose kaip: Panevėžys, Marijampolė ar mylimas Kaunas ir patampa nedraugiškos ir atšiaurios aplinkos dekorais. O mes kaip susitaikiusioji visuomenės dalis vis karts nuo karto tik eidami pro šalį susiduriame su tokios „aukštos“, sakyčiau, aristokratiško intelekto puoselėtojais. Juk ne kiekvienas sau įtaiga ir draugelių nešvankiais „bajeriais“ save privers laikyti kaip reikšmingu miesto ar kaimo dalimi. Rodos, pakantumas ir tolerancija po truputį auga ir stiprėja, bet kartu antroji pusė nesnaudžia ir vis taip pat gausiau bei agresyviau dauginasi. Aišku, dabar nė vienas iš tos siemkininkų kultūros šio straipsnio neskaito, nes skaitymas taip pat jiems ne mielas, o dar tokiose „iškrypėliškose“ svetainėse kai mano. Bet tai tėra tik dalis netolerancijos židinio aukuro, o apie toleranciją noriu pakalbėti apie kiekvieno individualią. Nereikėtų tolerancijos maišyti su abejingumu, kuris reiškiasi „ai, man dzin, dėl manęs gali būti, bet tegul manęs neliečia“. Vis prisimenu kaip šia tema rašiau per lietuvių kalbos valstybinį egzaminą. Tolerantišku dabar yra madinga apsimesti, ignoruoti ir kitaip manipuliuoti, kol galiausiai trūksta kantrybė ir žmogus parodo savo tikrąjį snukį. Mes sunkiai savo aplinkoje toleruojame net žmones, kuriems pasisekė, jei tai ne tavo geriausias draugas, o šiaip pažįstamas, mes linkę kone sprogti iš pavydo. Taip yra todėl, kad mes nemokame džiaugtis vieni kitų laime ir tai skatiną netolerancijos pasiutligę. Mes mėgstame apkalbinėti arba net tampame kaip tikri amerikiečiai, kurie tau šypsosi į akis ir sako, kad viskas tiesiog nuostabu, o vos nusisukę, išleidžia šunišką geltoną liežuvį ir parodo tikrąją savo nuomonę. Ne viskas gerai, kas ateina iš vakarų, turėkime tai omenyje. Iš tikrųjų pastebėjau, kad tik retas žmogus turi tolerancijos iš esmės. Aš pats nesu šventasis, imu ir pats piktnaudžiauti kai kuriais aspektais, bet po visų pokalbių savęs paklausiu, ar iš tikrųjų aš taip manau apie vieną ar kitą situaciją? Kartais atrodo, kad netoleruoju tik vieno dalyko, pačios netolerancijos ir smerktinumo. Na, bet gerai pagalvojus, kokią teisę turi smerkti ir teisti aš, tu arba jis, jei nesame dievai ir patys nekenčiame, kai mus smerkia? Sakykim musulmoną, kuris muša savo žmoną. Neturime teisės, nors suprantame, kad tai amoralu, bet jis šventai įtikėjęs, kad tai daro gerai, nes anot jo Korane Alachas leidęs suduoti žmonai už nepaklusnumą, ir jam nesvarbu, kad jis nesudavė, bet su kočėlu eilinį kartą aptalžė žmonos šonkaulius. Aišku, tai pasibaisėtina. Mūsų akimis net nusikaltimas, o pagal kažkieno įstatymus tai normalu. Iš tikrųjų daug tolerancijos įvaizdį formuoja pati visuomenė gimdydama įstatymus ir ruošdama savo žmones tokiam gyvenimui. Jau nekalbu apie paskutiniu metu padarytas Lietuvos Respublikos Seimo nesąmones, kurie apsišiko ir patys nenorėjo apsikuopti ir pripažinti padaryto broko. Visa kas gera ir gražu gali tiesiog vieną dieną nukreipti atvirkščiai prieš taip pat gerą ir gražų, bet galbūt mažiau vertingą ginant kitus interesus. Turiu galvoje nepavydėtiną homoseksualų padėtį mūsų šalyje. O kaip apsiputojo Lietuvos žmonės, kai žydai pareikalavo savo turto dalies, prarasto per Antrąjį Pasaulinį karą. Taip yra iš dalies ir dėl savanaudiškų paskatų, kodėl jiems čia dabar reikia mokėti, kai mes kapstomės krizėje. Na taip, bet patys nesuvokiame, ką darytume tų vargšų žydų vietoje, ar ne patys eitume per Europos tautas ir atsirinkinėtume savasties likučius? Mes čia dievagojamės, kad žydai čia apsukrūs, gudrūs ir nori tik pasipelnyti. Toks jų tautinis charakteris, o kad patys jau kuriame Airijoje ar Anglijoje plėšrūnišką siemkininkų įvaizdį, niekas nesusimąsto. Niekas net nepagalvoja, kad galbūt per savo tokį atšiaurumą, galbūt po dešimties metų, būsime engiami kaip ir patys žydai. Pasaulis kasdien keičiasi ir ne viskas krypsta į gerą, todėl daugiau prisiimkime atsakomybės prieš kitus, kad ta juodoji jėga neatsigręžtu prieš mus pačius. Na tai kas, kad mes to ar ano nepadarėme, bet tai padarė kiti mūsų kraštiečiai, o kentėti ir kuopti išmatas turėsime visi. Sugrįžtant prie vienas kito toleravimo, labai svarbu vieni kitus ne kritikuoti, ne kaip nors kuo labiau įgelti, parodant kito klaidas ir kad neva aš čia „krūtas“, nes pirmasis pastebėjau, dabar svarbu yra padrąsinti, skatinti ugdyti, stumti į ugdymosi kelią. Juk dalis problemų yra susijusių ir su perdėta kritika bei savikritika. Žmonės jaučiais galingi kritikuodami vieni kitus, tai parodo pasibaisėti delfio straipsnio komentarai, žmonės ypač būna žiaurūs ir negailestingi net nesupratę visos straipsnio esmės, kritika, kritika ir dar kartą kritika ir tik vienetai žmonių, kurie iš tikrųjų suvokia, kad svarbiau yra švelnumas ir skatinimas tobulėti, nei žlugdymas ir menkinimas. Kažkaip baugu būti tarp tokių žmonių, kurie yra konkurencingi ir kritiški vieni kitiems, nes tada susidaro tokia nuomonė, kad visi žmonės tarytum iš dalies yra vieni kitiems priešai. Tas pats galioja ir tarp universitetų, žurnalų, rašytojų, politikų, visur yra konkurencija ir visi, tarytum užkietėję viduriais, bando vieni kitam perkąsti gerkles, užuot ištiesę pagalbos ranką. Nežinau, kas turėtų pasikeisti, kad žmonės tiesiog imtų toleruoti vieni kitus nuo mažiausių smulkmenų. Nesakau, kad tai taikome tik Lietuvoje, yra daugybė tautų, kurios taip ir tebeskendi netolerancijos podiumuose ir kas baisiausia tuo dar mėgsta pasipuikuoti. Bet noriu tikėti, turiu tikėti, kad reikalai yra kur kas geresni, nei kol kas atrodo mano akimis.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą