Mes gulamės vieni į debesų lovas
Prieš tai ilgai ilgai svajoję apie meilę,
Apie laimę mes svajojame taip karštai,
Karščiau už karštą sniegą, kalnus pusnyje.
Mes leidžiam sau prisiūt sparnus
Ir be skausmo bėgti paskui aitvarą, svajonę.
Mes tokie vaikai, tokie be liūdesio ir skausmo,
Mes leidžiame draugams ilgai ilgai nesugrįžti į namus.
Ir gulamės kaip sunkios pienių galvos,
Palydėdamos gintarinę saulę vakaruos.
Apsimetame, kad nepažįstam nieko nieko
Ir esame kartu su visais, bėgam į rytojų kitą.
Mes ilgai ilgai neleidžiame pražysti sielai,
Bijodami, kad žydėsim tik vieną kartą.
Tik kartelį gersime dangaus platybėj
Ir manysime, kad esame tikri dievai.
Mes gulamės kaip knygos puslapiai balti,
Suspaudžiam savo istorijas tarp akių vokų
Ir ilgai ilgai bėgam paskui aitvarą, svajonę
Ir apsimetam, kad nieko nepažįstam, kad nieko nieko
nenutiko...
2009 02 15
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą