Kaimietis mieste arba kaimo ir miesto panašumai bei skirtumai

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie kaimo ir miesto skirtumus ir panašumus. Esu pastebėjęs, kad pasakymas „kaimietė“ yra kažkas tokio negero. Kadangi aš beveik visą savo gyvenimą augau ir gyvenau kaime, todėl man tai skamba kaip įžeidimas. Kaimo kultūra ir miesto kultūra paskutiniuoju metu vis labiau tapatinasi ir vienodėja. Bet visgi vis dar išlieka toks kultas, kad neva miestas yra aukščiau nei kaimas, giliai panagrinėjus nė velnio taip neatrodo. Nes mūsų istorija visa prasideda nuo vienkiemių ir kaimų, juk anksčiau didžioji dalis žmonių ir gyveno kaimuose! Todėl miestiečiams riesti nosies nereikėtų, juolab, kad visa ko pagrindas ir yra kaimas. Gerai pagalvojus juk miestas nė vienos dienos neatsilaikytų be kaimo teikiamų gėrybių: bulvių, pieno, mėsos. Beveik visi maisto priduktai ir atkeliauna iš kaimo, net ir ta pati perkama duona kažkada augo „kaimiečių“ laukuose ir dabar jūs ją dedate į burną. Be to kaimo gyvenimas yra kitoks. Ir ne visada toks pilkas ir nykus, kaip nupasakoja dauguma žmonių. Taip beveik kiekviename kaime yra prasigėrusių žmonių bandos, bet ką padarysi. Bet noriu atkreipti dėmesį, kad kaimo gyventojai yra kitokie. Man patinka jų viena labai gera savybė – jie niekur neskubu. Atsikelia su saule, eina gulti su saule. Dienos eigoje lieka tik ūkio darbai, o visa kita tik laisvas laikas, na jei neturi dvidešimt vaikų ir nereikia per dienas kuistis prie puodų. Miesto žmonės užuodę šūdo kvapą aukštai riečia nosį. Man tai labai juokinga, nes jie tikriausiai nėra įkritę į mėšlyną ir nėra gerai pasiniugdę. Aš pats kaime vengdavau ūkinių darbų, nebuvau labai juos pajėgus dirbti, bet bulviakasiai, medžių vežimai, grūdų sėmimai būdavo neatsiejami sezoniniai darbai. Miesto mokyklinukai juokiasi, jiems nesuprantamas dalykas, kaip mes mokykloje galėdavo nešti medžius. Iš tikrųjų mūsų mokykla įkinkydavo lengviausią ir gausiausią mokyklos darbo jėgą – mokinius. Na suprantu, talkos ir aplinkos tvarkymo dienos yra būtinos dar nuo Stalino Marino laikų. Galbūt keistai skamba, bet miesto kultūra, kuri šiepiasi išdidžiai nuo galimybių gausos: teatrų, kavinių, prekybs centrų, koncertų, kino teatrų iš tikrųjų stovi ant paties karvašūdžio – kaimo ir liaudiškai tariant ėda tame pačiame mėšle išaugintą bulvę. Kai pamatau miestė išlepintus vaikus, o dabar vaikų lepinimas yra nesvietiško masto, jie gauna ko tik nori ir ko tik užsigeidžia. Na, gal ir gerai, sakysime, artėjame prie vakarų, bet pagalvokime kokie tada vaikai užauga. Turčių vaikai būna ypač žiaurūs, išpuikę ir išlepę, net patys tėvai jų nebesuvaiko, bet vien dėl to, kad patys taip leido. Kaimo žmogėlis, kad ir koks jis pijokėlis bebūtų, jis nuoširdus, paprastas ir pasiruošęs padėti sugrėbti šieną, tik pastatyk „plėškikę“ ant stalo. Aš čia per daug ginu kaimišką kultūrą, bet galiu pasakyti, kad ir mieste yra pilna gerų, nuoširdžių žmonių, su kuriais man asmeniškai įdomu bendrauti. Iš tikrųjų mieste išsiugdo sudėtingesnės ir charizmatiškesnės asmenybės, nes aplinkui gausu visko, o kaimo minimalizmas leidžia žmogui suvokti visai kitokias vertybes, bet neretai stokoja meniškumo ir švelnumo, todėl kaimiškasis žmogelis būna šiurkštesnis, atgrubnagis, nes nesupranta daugumos dalykų. Ne, ne tai kad nesupranta, bet pas jį nėra išugdyta tų „mėščioniškųjų“ receptorių. Nors turiu pripažinti, kad tai labiau tinka senesnejai kartai. Dabartinis kaimo jaunimas turi didesnes galimybes: internetai, išvažiavimai į užsienius ir t.t. Todėl naujojo kaimo įvaizdis sparčiai gretinasi prie miesto kartu nyksta ir mūsų agrarinė kultūra. Labiau kuriasi specialios firmos, kurios gamina visą reikiamą produkciją, o kaimiečiai ir smukieji ūkininkėliai eis vaikyti šunų į pamiškes. Kas man buvo sunkiausia adaptuojantis atvažiavus gyventi į Vilnių? Galiu drąsiai pasakyti, kaktomušomis susidūriau su laiku. Miesto laikas kažkoks kitoks, jis per greitas. Jeigu tu nori nusigauti į kitą Vilniaus vietą, tau prireiks nemažai laiko, kamščiai ir kiti „biesai“. Iš pradžių paskirtus susitikimus tekdavo atidėti, nes nemokėdavau tinkamai paskaičiuoti laiko ir atstumo. Žmonės čia intensyviai įkinkyti į savo terpę ir kaip rugių daigeliai siekia dar didesnių aukštumų, kitaip sakant, kad būtų dar labiau įkinkomi į atsakomybės pančius. Nors jau yra tokių ponulių, kurie jau nieko nebedirba, nes viską už jį jau dirba kiti, belieka tik keliauti po pasaulį ir mėgautis kelionių eliksyrais. Kas be kot tenka priprasti ir prie kitos tarmės, nori nenori pradedi atsisakyti žemaitybiškų kanonų ir pereiti prie „normalios“ kalbėsenos. Iš pradžių tai trigdo, pinasi liežuvis ir pats jautiesi kvailai taip kalbėdamas, bet čia susiduri kaktomušom su rusais, lenkais, kurie taip pat netobulai šneka lietuviškai ir pasijunti geriau. Ir akcentai duoda savotiško egzotiškumo, kas kad iš žemaitiško kaimo. Aišku jau pripratau prie tokių gėrybių kaip šiltas vanduo, nebereikia kaisti katilų ir šildytis, kad galėtum galvą išsiplauti, o apie lauko išvietę jau nebekalbu, dabar reikalus atlieku baltame puode, kurį visi išdidžiai čia vadina „unitazu“. Daug mieste patogumų. Iš tikrųjų to ir siekiau, kad galėčiau išsilieti į tą kultūrinę ir meninę tėkmę ir save atitinkamai realizuoti. Iš tikrųjų pajutęs miesto privalumus nebenoriu grįžti į kaimą. Manau, ir dauguma nebenori. Aišku, pasiilgstu gamtos, pievų, medžių savų vietelių, bet miesto ritmas tave pakeičia savaip. Bet iš kur beeičiau, ką bedaryčiau mėgstu patvirtinti, kad esu iš kaimo. Ir iki šiol pažinęs kaimišką kultūrą galiu drąsiai pasakyti, kad ji tikrai nėra kažkuo prastesnė, blogesnė už miesto, todėl miestiečiai, nerieskite nosių ir nežiūrėkite į kaimiečius iš aukšto, tą patį taikau ir patiems kaimiečiams.

Jūsų Maištinga Siela