Sveiki mielieji, mūsų vasara eina į pabaigą ir net nespėsime suuostyti atostogų gairių, kai jau kiurksosime mokyklose, darbuose arba universitetų auditorijose. Gaila, kad geri dalykai kažkaip greitai pasibaigia. Vasara irgi. Šiandien noriu pašnekėti apie grožio sampratą. Net nežinau, kodėl šovė būtent ši tema. Tiesiog spontaniškai! Grožis neretai rišamas su kūno kultu, žmonės gražūs tarsi paveikslų reprodukcijos, bet nežinai iš kokių kartais prastų dažų gali būti jie nutapyti. Žmonės geidžia, nori gražių žmonių, neslėpsiu ir mane patraukia gražūs žmonės, bet kažkodėl su jais pabendravęs nusiviliu. Ne viskas auksas, kas auksu žiba. Gražūs vaikštančios atvirutės būna neretai tuščios, o dar labiau pasipūtusios, persisunkusios perdėto savęs susireikšminimo ir kitų akimis „prastesni man – ne lygis“. Gaila man tokių žmonių, nes jie nesuvokia, kokie jie persūdyti savo rūgščios egoizmo savasties. Jau nekalbu apie tai, kad retai graži siela sutampa su gražia iššore, dažniausiai šiuose srityse pompastiškai dominuoja ir lyderiauja ryškus kontrastas. Man graži yra jautri siela. Bet pasaulis yra per daug pakvaišęs, kad visi būtų vienodi, todėl jame egzistuoja ir tai, kas mums nepatinka. Pastebėjau, kad juo labiau gilindamasis į grožį, šįkart į žmogaus grožį, suvokiu, jog grožis slypi trūkumuose. Kaip pavyzdį vis prisimenu filmą „Fridą“, kuriame meksikiečių dailinikė Frida Khalo savo užburiančiu charakteriu ir keistumu buvo ryškiausias ir gražiausias žmogus visame kame ir nesvarbu, kad antakiai suaugę, kojos šlubos, o nosis nutysęs kaip agurkas. Esmė buvo jos gražiame kentėjime ir kovoje už būvį, jos požiūryje į gyvenimą ir save pačią. Staiga, kas būna negražu su stulbinančia jėga gali tapti gražu ir net išskirtina. Supratau, kad trūkumuose, kurių dažniausiai neturi kiti, slypi mūsų tikroji jėga, nes tai mus skiria nuo kitų ir padaro kitoniškus. Aš pats ilgą laiką kompleksavau dėl per didelės nosies, nenormaliai storų antakių, kol supratau, jog tai – gražu. Nes tokių aplinkui nėra daug. Arba mažas ūgis staiga tampa privalumu. Apkūnumas arba liesumas taip pat. Viskas priklauso nuo paties žmogaus požiūrio į save, savo šarmingumu ir charizmu jis gali iš savęs padaryti žavų žmogų, bet aišku, reikia turėti savyje stabdį, kad augantis pasitikėjimas nepasidarytų į perdėtą aroganciją. Kažkaip pastebėjau, kai bijodavau savo trūkumų, aš juos kitiems labiau pabrėždavau, kad jie iškarto susitaikytu su tokiu manimi, koks aš esu. Manau, nereikia bijoti savasties, savo kanonų, kurie neatitinką visuomenės ar etinių nustatytų normų. Žmonės yra linkę slėpti savo tikrąjį trūkuminį grožį, nes bijo neigiamo atliepimo arba jau ne kartą „nukepė“ nuo to, kad buvo parodę ylą iš maišo. Bet koks žmogus, kuris nudegė, daugiau piršto nekiš, bet tada įvyksta atvirkštinė reakcija – žmogus tampa užguitas, neatsiskleidęs ir visaip kitaip savęs neišrealizavęs. Toks žmogus jaučiasi tarsi augantys pulinių votys, kurie, rodos, vieną dieną ims ir sprogs nuo savęs paties, nuo savo baimių ir kompleksų. Nuoširdi akistata su savimi ir su savo siela, kad ir kokia ji bebūtų, neturėtų leisti nebijoti sau žydėti, juk žydime galiausiai tik kartą, tad kodėl nežydėti visu pajėgumu? Nuoširdumas ir atvirumas su savimi neturėtų leisti žydint persisunkti arogancija, o patirtą skriaudą iš aplinkinių, kad ir moralinę, neturėtų užaugintį abėjingą ir agresyvią begemoto odą. Taigi, mielieji, sekmės ir taikos su savimi pačiais.Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą