Filmas: "Namai" / "Home"

Sveiki mielieji! Šiandien noriu pristatyti jums filmą, kurį net neturite, bet PRIVALOTE pamatyti! Aš vis šneku apie homoseksualų teises, apie tai, kad nebūtume abejingi, kad būtų mažiau smurto, kad kovotume už Tibetą, bet beveik nepaliečiu pačios svarbiausios temos – ekologijos. Filmas „Namai“ yra nepaprasto grožio, akis atveriantis dokumentinis filmas, kuris apimą ciklą nuo Žemės atsiradimo istorijos iki šių dienų globalinių problemų ir net nagrinėja išgelbėjimo perspektyvas. Tai filmas, kuris susitelkia ties Žemės egzistavimo istoriją ir žmogaus kaip civilizacijos nešėjo pasakojimą. Filmas kitiems tik įdomus, kitiems kyla įvairių pamastymų, o mane tai sukrėtė. Žiūrint tą filmą tiesiog atsistebėti negaliu, kaip mes, žmonės galime tiek gręžti, tiek naikinti, tiek teršti žemę, kad iš jos turėtume tik tiek, ką turime dabar. O mes turime jau pusę prarastų mūsų Motinos Žemės išteklių. Neverta pasakoti apie šio filmo naudą, ji ir taip akivaizdi, bet baisiausia, kad ir kaip tu asmeniškai norėtum viską pataisyti, kad ir kaip norėtum prisidėti prie gyvūnų, vandens ir medžių išsaugojimą, tai vienam padaryti ir visko atitaisyti neįmanoma. Filme taip pat kalbama apie ledynų tirpimą, dumblių nykimą, kurie išvalo vandenynus, nusekusių upių pavyzdžiai ir nepraleidžiamas pro ausis uždelsto veikimo bomba – Sibiro metano laukai, kur nutirpus amžinam įšalui, atsidengs milijonai hektarų dumblių masyvų, kurie išskiria dvidešimt kartų daugiau šilumos nei pats anglies dioksidas. Taigi žemė netolimoje ateityje gali pavirsti tikru šiltnamiu, arba kitaip sakant, keptuve. Šis filmas, kurį mačiau pirmą kartą 2009 birželį, buvo parodytas vienu metu tą pačią dieną ir tą pačią valandą per beveik visų šalių televizijas, kartu ir Lietuvoje, kad žmonės susipažintų su artėjančiomis nelaimėmis ir pradėtų rūpintis ne tik savo šikna ar nauja mikrobangų krosnele, bet ir visu likusiu pasauliu, kurį išmelžėme kaip gerą pieningą karvę. Taigi šis filmas buvo sukurtas tam, kad pagaliau žmonija pabustų, nustotų gręžti žemę, o kibtų į ateitį ir padėtų išsaugoti, kas dar liko. Kiek vandens, kiek dirvų, laukų, gyvūnų mes įkinkėme į savo gyvenimą, pasižiūri šį filmą ir matai, kad visa gyvybė tiesiog dabar vergauja vien tik žmonijos gerovei. Galvijai sėdi ganyklose, rupšnoja žolę ir net nenutuokia, kad jie iš tikrųjų yra aptvare, kurį drąsiai galima pavadinti koncentracijos stovykla, kol žmonės jų nenuvedė į skerdyklą. Net nupurtė, kad šitiek puikios mūsų žydrosios planetos jau nuniokota, filme pateikti faktai ir skaičiai šokiruoja, rodyti gražūs planetos vaizdai ima keistis į nualintuosius ir net darosi nebeaišku, kaip ištemsime dar 50 metų kai per pastaruosius pakeitėme Motinos Žemės veidą nepataisomai. Apie visą tai ir dar daugiau filme „Namai“. Pakvieskime Žemę į pasimatymą. Dėkui http://www.torrentai.lt/ kurie įdėjo šį filmą, jis be galo reikalingas mums visiems, o labiausiai Žemei, mūsų visų namams.

Jūsų Maištinga Siela

Mano paveikslas: "Reinkarnacija"

Sveiki mielieji! Šiandien trumpai noriu tiesiog pristatyti naują savo darbelį, kuriam iš tikrųjų net nesugalvojau pavadinimo, bet dabar impulsyviai duosiu – „Reinkarnacija“. Tiesiog paveikslas, kuris galbūt papuoš miegamąjį. Teptuko į rankas neėmiau nuo paskutinio paveikslo tapymo, tai yra prieš pusmetį, kai savo idėją išreiškiau per susidvejinusią moterį. Šis darbas kaip matote yra kitos, jame daugiau niūresnių spalvų, nežinau kodėl taip gavosi. Iš pradžių net išsigandau pamatęs, kiek paveiksle matosi juodos spalvos, ne dėl to, kad ši spalva būtų negraži, bet ji kartu neša ir tokį niūrumą, bet jau teko išklausyti vieno draugo nuomonės, todėl visai apsidžiaugiau, jog jam patiko, jog ryškios tendencingos spalvos, anot jo, atsimuša iš pirmo žvilgsnio jaudai pilkame fone. Aišku, nuotraukoje nepamatysite nei technikos, nei storesnių paveikslo potepių, todėl galima tik iš bendro konteksto spręsti apie paveikslo prasmę, kuri iš dalies ir man pačiam tebėra paslaptis. Neklauskite, kas čia pavaizduota, negaliu jums atsakyti, nes, manau, kad ir taip puikiai matote, kadangi turite akis ir sėdite prie monitoriaus. Tema kaip visada mano pasaulio saviraiška – siurrealizmo prizmė, tikrovė sumišusi su magiškuoju pasauliu, iš kurio, mano galva, ir gaunasi nebloga dvasinės būsenos, kartu ir idėjos saviraiška.

Jūsų Maištinga Siela

Dėl Tibeto skvero steigimo Užupyje

Sveiki mielieji! Šiandien aptikau žinią, jog Vilniuje planuojama įrengti Tibeto skverą, o tai mano galva, yra nuostabu! Dauguma entuziastų nori jį įrengti Užupyje, o jūs kaip žinote, šis meninis Vilniaus rajonas yra pasiskelbęs kaip atskira respublika ir turi savus įstatymus ir savas šventęs, galbūt ateityje daugiau parašysiu apie Užupio unikalumą, kurio daugiau niekur pasaulyje ir nerasite. Štai, mano nuomone, labai svarbu yra įrengti Tibeto skverą vien tam, kad pripažintume Kiniją kaip šalį tautų egresorę, vygdžiusią tibetiečių genocidą. Kartu tai yra ne tik meninins išmislas, bet ir savotiškas pripažinimas, tautos, kuri jau pavergta 51 -ienerius metus! Kadangi mūsų saitas pasisako už Tibeto gynimą prieš šiurkščią Kinijos diktatūrą, todėl man svarbu yra kiekvienas krestelėjimas Lietuvoje susijęs su Tibetu ir jo apraiškomis. Taigi pridedu straipsnį:

Vilniaus savivaldybės tarybos Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitete buvo svarstomas klausimas dėl Tibeto skvero įkūrimo Užupio rajone, Malūnų gatvėje. Komitetas priėmė sprendimą siūlyti idėjos autoriams ieškoti kitos nei Užupyje vietos, tinkamos skvereliui įkurti. Mes, Tibeto skvero idėjos autoriai, esame linkę manyti, kad būtent Vilniaus rajonas Užupis yra tinkamiausia vieta šiam skverui įkurti. Taip pat primename, kad Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija dar 2009 metų balandžio 21 dienos posėdyje pritarė prašymui suteikti Tibeto vardą skverui Užupyje. Tibeto skvero idėją remia Užupio respublikos savivaldos institucijos. Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama yra Užupio garbės pilietis, kuris lankėsi šiame išskirtiniame Vilniaus rajone 2001 metais. Tibeto dvasinį lyderį tuomet oficialiai priėmė sostinės vadovybė, šis įvykis buvo palankiai sutiktas tiek oficialių institucijų, tiek Užupio bendruomenės, tiek ir žiniasklaidos priemonių. Tibeto vardo suteikimas skverui niekaip neprieštarauja „vienos Kinijos“ politikai, kuria remiasi tiek Europos Sąjunga, tiek ir Lietuvos Vyriausybė. Norime akcentuoti, kad šis skveras įprasmintų kultūrinį ir dvasinį Vilniaus bei Tibeto bendradarbiavimą, kuris prasidėjo dar 1990 metais Dalai Lamai, vienam pirmųjų, atsiuntusiam sveikinimo telegramą, kurioje džiaugiamasi atkurta Lietuvos nepriklausomybė. O jau 1991 metais Dalai Lama lankėsi Lietuvoje ir nuo tada prasidėjo aktyvus lietuvių domėjimasis Tibeto kultūra, kurį taip gražiai įprasmina rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kūrybinis palikimas. Esame įsitikinę, kad Tibeto skvero įkūrimas neturės neigiamos įtakos Lietuvos ir Kinijos santykiams, o veikiau taps būdu Lietuvai ir Vilniui tapti patrauklesniems tiek Vakarų, tiek Rytų šalių turistams. Lietuva kartu su kitomis ES šalimis pasisako už Kinijos valdžios ir Dalai Lamos bei jo atstovų dialogą ir taikų santykių sureguliavimą, siekiant tvaraus sprendimo, gerbiant Tibeto kultūrą, religiją ir identitetą, todėl Tibeto skverelis galėtų tapti gražiu simboliniu kvietimu šiam dialogui, taip pat demokratijos plėtrai regione. Reikalaujame, kad Vilniaus miesto valdžios institucijos atsižvelgtų į Užupio bendruomenės nuomonę, taip pat UNESCO komisijos Lietuvoje, tarpparlamentinės grupės ryšiams su Tibetu, Tibeto kultūros fondo, Jurgos Ivanauskaitės kūrybos paveldo centro nuomonę, kad Tibeto skverelis reikalingas Vilniui.Autoriai yra Tibeto laisvės rėmimo grupės nariai.

Knyga: Jan Guillou "Blogis"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną perskaitytą knygą, kurią galbūt ir jūs skaitėte arba ketinate skaityti, o gal kažko panašaus ir ieškote. Šį kartą mano akiratyje švedų rašytojo Jano Gijaus „Blogis“ (Jan Guillou „Ondskan“). Čia jau rašau apie nebe pirmą švedų rašytoją ir vis skandinavų šalys nepaliauja stebinti savo keistai paprasta ir kartu nepaprasta literatūra. Iš tikrųjų skandinavai nesiekia nieko užslėpti po keistomis mūsų literatūroje būdingomis metaforomis ar metonimijomis, todėl galbūt ta vadinamoji simbolinė literatūrinė kalba nėra tokia turtinga kaip mūsų, tačiau skandinavų pasirinktos temos yra įsišaknijusios čia ir dabar, kas aktualu, o mes vis mėgstam žvelgti į praeitį, rašyti vis apie sovietinių laikų išgyvenimus, bet kas vyksta aplinkui, mums tampa svetima, metaforizuota ir tarytum lietuvių literatūrai neįdomu ir tik nedaugelis rašytojų rašo būtent apie dabartinius laikus, aišku, tai nėra problema. Kalbant apie romaną „Blogį“, verta paminėti, kad tai autobiografinis romanas, paremtas autoriaus asmeniniais išgyvenimais, o tie išgyvenimai, Dieve mano, patikėkite, tikrai nėra jau tokie lengvi, mano galva, netgi labai šiurpūs. Šią knygą drąsiai galėčiau pavadinti jaunimo smurto knyga, o ne blogio, bet čia ir slypi tas romano raktas, kad smurtas yra per daug konkretus, o štai blogio šaknys kur kas gilesnės, autorius nagrinėja šalia smurto ir jo priežastis ir čia autoriaus akys krypsta į tėvų ir aplinkinių auklėjimą bei jų požiūrį į smurtą. Penalizmas – smurtas teikiamas žmogui, siekiant gerųjų auklėjamųjų tikslų. Knyga išleista 1981 m. taigi Švedijoje ji jau tapusi moderniąją klasika, todėl apie smurtą tais laikais, mano nuomone, kalbėta dar nedaug. O knygoje taip įtaigiai aprašoma Eriko smurto ir blogio daigo sėjimo procesas, kad iš tikrųjų sunku atsiplėšti. Erikas nuolatos mušamas tėvo, galima sakyti, už nieką, galiausiai Erikas pakliūva į internatinę mokyklą, norėdamas išvengti smurto, bet čia jis ir vėl pasireiškia, kadangi gimnazistų vedama politika artima nacistiniai ideologijai, Erikas ne iš tų, kuris leistųsi žeminamas ir mušamas vyresniųjų. Čia prasideda dviejų metų kova internatinėje mokykloje; kova su tiesioginiu smurtu ir intelektualiuoju, paremtu Indijos revoliucionieriumi Gandžio. Iš tikrųjų skaitai ir purtaisi nuo visų tų mokyklos taisyklių, nuo suaugusiųjų nesikišimo ir abejingumo. Nežinau ar Lietuvoje yra tokia vieta kaip „rėmas“, kai mokinys daug jaunesnis už neva nepaklusnumą, bet iš tikrųjų už nevergavimą vyresniesiem, yra kviečiami į kovą, kurioje retai kas iššliauždavo iš rėmo, aikštelės už valgyklos, su sveikais dantimis ar nosimi. Šalia smurto Erikas bando suprasti, iš kur visa tai kyla, ar su tuo reikia kovoti, o gal nusileisti? Bet kai Taryba užkabina Eriko draugą, jį terorizuoja, viskas apsiverčia aukštyn kojom ir Erikas supranta, ką reikia daryti. Galiausiai, romano pabaigoje, blogis sugrįžta su kaupu jo autoriui, tai yra Eriko tėvui, ir čia viskas labai gražiai užsibaigia, kad gyvenime dažniausiai yra lygiosios, kaip šauksi, taip ir atsilieps, kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi. Manau, ši knyga žiauri, bet teisinga, tikrai nepabos jos skaityti, nes tai siužetinė knyga, lengvai skaitosi, nėra gilių filosofinių minčių, bet jausmas perskaičius knygą išliks ryškus, tarsi pats asmeniškai būtum perėjęs tą visą pragarą. Aišku, knygą turėtumėte rasti bibliotekose arba knygynuose, jeigu dar neišpirko, nes leidimas tikrai nėra iš naujųjų. Gero skaitymo su Jano Gijo „Blogiu“.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: Rimas Tuminas "Vyšnių sodas"

Sveiki mielieji, šiandien skirsiu kelis sakinius teatro pasauliui. Neseniai teko būti Rimo Tumino režisuotame spektaklyje pagal Antonijų Čechovą „Vyšnių sodas“. Šio režisieriaus spektaklyje buvau jau antrą kartą, todėl jau braižas puikiai atpažįstamas ir kaip visada nepaprastas bei savitas. Pirmasis spektaklis buvo beveik prieš dvejus metus „Trys seserys“ taip pat statytas pagal Antonijų Čechovą. Prisipažinsiu, „Trys seserys“ man asmeniškai buvo geriau tiek scenografija, tiek pačių aktorių vaidyba. Kalbant apie patį spektaklį „Vyšnių sodas“, reiktų pasakyti, kad šis spektaklis patiktų ne visiems. Tie, kurie tikisi Raimondo Bingelių „bajerių“, komiškų elementų ar meilės intrigų, iš „Vyšnių sodo“ to geriau nesitikėti. Šis spektaklis gan statiškas, kai kam pasirodytų net monotoniškas ir „blevyzgos“ apie nieką, jau teko išgirsti ir tokių nuomonių, bet šis spektaklis, mano galva, yra visgi ne toks. Jis gilus ir tiksliai motyvuotas, tai pasakojimas apie vienos šeimos nuskurdimą, kai jie nesutinka parduoti „Vyšnių sodą“, kad išgelbėtų savo finansinę padėtį, galiausiai šeima tiek nuskursta, kad jie beveik pusvelčiui parduoda „Vyšnių sodą“. Tai gili, skaudi istorija, kurios drama vyksta ne tiek išorėje, bet kiek pačių veikėjų viduje, grumtynės su tiesa, kuriai tenka pažiūrėti tiesiai į akis. Šalia to man padvelkė ta dvasia, ta būtent autentiška laikotarpio dvasia, kai šeimos spręsdavo savo likimus, kaip aplinkui važiuodavo tik traukiniai, moterys dėvėdavo skrybėlaites, o vyrai galėdavo įšaukti priešininką į dvikovą. Šiame spektaklyje vaidino tikri scenos grandai: Eglė Gabrėnaitė, Leonardas Pobedonoscevas (Leo), Andriaus Žebriauskas, Gediminas Girdvainis, Larisa Kalpokaitė ir kiti. Ir nepaisant visų aktorinių veteranų, spektakliui kažko trūko, kartais trūkdavo balso, prisipažinsiu, kad pasijutau kone kurčias, kai senesnio rango aktoriai kalbėdavo, o Žebriausko vaidinamos kalbėsenos ne visada ir suprasdavau. Žodžiu trūko aktoriams įkvėpimo, o šiaip viskas buvo tikrai puiku. Scena tikrai atspindėjo devynioliktąjį amžių, kada visas pasaulis buvo dalijamas tik į Maskvą ir Paryžių, kaip beje ir „Trejų seserų“, kai kur net personažų žodžiai ryškiai kartojasi, bet tai jau Antonijaus Čechovo įtaka, o ne režisieriaus. Ir nepaisant tai, Tuminas yra scenos genijus, savaip pastatyti ir interpretuoti Čechovo dramą gali ne kiekvienas, beje visos Čechovo dramos ir yra pastatytos Tumino, kurias galėjome pamatyti visus per pastarasis dienas, nes vyko Čechovo garbei rengiamas teatro festivalis. Nors „Vyšnių sodui“ jau 20 metų (pirmą kartą pastatytas 1990m.), galima sakyti, atkentėjo net dvidešimt metų teatro pakylėjimo ir savo susidomėjimo dar neprarado, nes salė buvo pilnutėlė, o bilietus juk pirkome prieš kelias savaites, todėl teatrui tikrai nėra reikalo sirgti nepopuliarumu, kadangi žmonės noriai eina į teatrus ir mėgaujasi vaidyba, istorija ir net turi savo numylėtinius aktorius bei režisierius. Šis spektaklis vyko Lietuvos nacionaliniame teatre, iš pradžių buvo šilta, bet tos šilumos viduje pritrūko, nes pradėjau stirti, o juk teatre nesiori kaip gyvuliniuose vagonuose sėdėti su storomis striukėmis, bet galiausiai ne tame esme, bet tai, jog beveik po metų pertraukos pabuvau rimtame spektaklyje ir šįkart neketinu ilgai gaišti iki kito ir reikėtų pradėti žvalgytis po vasario mėnesio repertuarus.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Palikti sniegynuose"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti kino filmą „Palikti sniegynuose“ (Eight below). Nors šiam filmui jau geras ketvertas metų, bet aš jį pamačiau tik dabar, paskatintas lituanisčių barako gyvėtojų, dėkui joms už aliuziją į nuoširdų ir graudų kino filmą. Šis filmas kiekvienam romantikui suvirpins širdį, ne dėl to, kad jis per daug sentimentalus, bet tiesiog jis labai žmogiškas. Šiame filme neįmanoma išlikti abejingiems tik vieniems dalykams – šunims. Tos nuostabios sniego šunų akys, bandos hierarchinis vaidmuo ir sudėtingos išgyvenimo sąlygos minusinėje penkiasdešimties laipsnio šalčio temperatūroje yra pats geriausias nusiginklavimas prieš ekraną. Čia yra vienas iš tų atvejų, kada šuo tampa lygiagretus kitam žmogui kaip lygiateisis draugas ar netgi tikras šeimos narys. Iš tikrųjų buvo įdomu stebėti tą negailestingą kančią, tarytum būčiau mazochistas, tarp žmogaus ir gyvūnų jausmų besipinančių interesų. Sakau, tokiam šalčio fobui kaip man, pirmasis pusvalandis spoksant į demonstruojamą ledą ir pūgą buvo labai jau žvarbus, o dar Vilniui tokie šalčiai, kad gyventi ramiai negali, o ką jau bekalbėti apie Antarktidos speigus. Siužetas labai paprastas: po vienos kelionės į kalnus du žmonės kone mirtinai sušalo ir juos iš bazės Antarktidoje lėktuvu pargabena į žemyną per baisią audrą, o Antarktidoje paliekami šunys, kurie iš tikrųjų ir išgelbėjo tuos du žmones. Jie paliekami surišti kieme ir niekas nė numanyti negalėjo, kad šią žiemą daugiau niekas į šią bazę nesiruošia grįžti. Po penkiolikos dienų šunys išsiilgę ne tik šeimininko, bet ir maisto, nutraukia grandines ir apsiima išgyventi vieni patys, medžiodami paukščius ir kitus gyvius, kurių, aišku, nėra labai gausu Antarktidoje. Kita drama vyksta šeimininkui, kuris niekaip negauna finansavimo ir leidimo grįžti į Antarktidą, kad galėtų pasiimti savo numylėtus šuniukus, ir galiausiai drama rutuliojama pagal visus Disnėjaus filmui būdingus bruožus. Šis filmas sukurtas pagal tikrus faktus, todėl duoda lakią fantaziją, kaip iš tikrųjų realybėje šunys galėjo vieni ant ledo išgyventi tokiomis atšiauriomis sąlygomis. Primenu, kad šį filmą galite sėkmingai parsisiųsti iš http://www.torrentai.lt/ šiais laikais su filmo įsigijimu nėra jokių problemų, todėl jei norite jausmingos, tiek šaltos, tiek ir šiltos dramos, kuri suvirpintų širdis, manau, šis filmas bus tikrai neblogas šiltuose sausio mėnesio apgultuose namuose su arbatos puodeliu rankose.



Maištinga Siela

Viskas kas turi pradžią, turi ir pabaigą

Sveiki mielieji, nauji metai ir nauji vargai. Rodos, per Saulės užtemimą Motina Žemė nutarė nemiegoti ir padovanoti dar vieną katastrofą – žemės gebėjimus Haityje. Ir pareikalauti daugiau negu dešimtadalį milijono gyvybių, aišku, galima ginčytis ar tai Saulės užtemimo įtaka ar atsitiktinumas, kaip ir 2004 cunamis Indijoje. Bet katastrofų akivaizdoje žmonės tampa geresni ir supratingesni, štai kaimynai estai Haičiui paaukojo daugiau nei JAV, aišku, išvedus atitinkamą išgalių vidurkį, mes taip pat nebuvome abejingi ir prisidėjome kad ir trupinėliu, o štai įsijungus žinias tik ir girdžiu Haičio gyventojus, kad neva niekas nieko nedaro, mes jų negelbėjame ir panašiai. Suprask kaip nori, aišku, už juos kalba artimųjų praradimo skausmas, badas ir nesaugumas, žinojimas, kad rytoj jau niekad nebebus taip, kaip buvo vakar. Gamta ir Žemė, regis, ir vėl susimokė prieš žmogų ir parodžiusi pirštu liepė eiti į kampą, gana prisižaidėme protingais ir galingais, nesiginčysiu, mums reikia dar ne tokio gero „bizūno“ ir patys suprantate už ką. Kol Lietuvoje karaliauja naujo dešimtmečio šalčio rekordai, galime pasidžiaugti šiltais namais ir nušalusiomis galūnėmis, aišku, jeigu turite tokius namus. Šiltai gulėti lovoje ir žiūrėti chorų karus, klausytis Šapranausko komentarų, ir bandyti spėlioti ar jis kartais nepadauginęs kalba, ar tik reiškia didelį perdėm perdėtą pasitikėjimą humoru. Na, bet tai ne amžiaus klausimus, todėl paliekam Šapranauską atokiau ir pakalbam apie naujų gerų balsų paieškas, pasiklausius chorus tik ir trūkčioji pečiai, kur talentingi žmonės buvo iki šiol? Kodėl nedainavo? Savaime suprantama, juk ne kiekvienas nori veltis į muzikinį teršalų pasaulį. Talentingas žmogus dažniausiai pasirodo esąs dar ir protingas, todėl jis renkasi kitą, daug saugesnį kryptį, nei staigi šlovė ir praturtėjimas. Gal ir gerai. O štai chorų karai man įrodė, kad visgi Lietuva dar gali būti vadinama dainų šalimi, nors pastaruoju metu jau buvau pradėjęs manyti, kad tai – mitas. Šalia to, savaitės bėgyje išgirdau ir žurnalistės Skaivos Jesevičiūtės komentarą, kad ne va kaimynė suspardė jos šunį, aišku, drąsioji Skaiva ryžosi ginti gyvūnų teises, po to liko tik mėgautis, kaip ji su kamera nuvažiavo į kalėjimą ir bandė suregzti interviu su pagarsėjusiu dar vienu šuniuko skriaudėju, kurį vyrukas numetė nuo tilto. Vyrukas pasirodo baisiai „naglas“ į kamerą aiškiai parodė, kad nesigaili ir jaučiu tik gailėjosi savęs, kad buvo ale toks kvailas ir įdėjo filmuotą medžiagą į internetą, o už nusikaltimą savigraužos nė lašo, tikriausiai Marse lengviau aptikti vandens. Džiaugiuosi, kad Skaiva stojo ginti nors už šunų teises, kai tuo tarpu Lietuvoje vis dar negerbiamos ir žmonių teisės. Bet ai, koks skirtumas ar žmogus, ar šuo, juk vis tiek ir vienas, tiek ir kitas, pagal mus lietuvius, to paties nuodėmės verti. Aišku, šuo geriau, juk jį gali skriausti, jis nepasiskųs garsiai ir niekam neatlėkęs nepasisakys kankinamas. Baisu kas darosi, ir nenuostabu, kad dar žmonės Haityje už mūsų visų nuodėmes tikriausiai ir miršta, juk, jei tikėsime karma, mūsų visi veiksmai turi atoveiksmį, kurį gali priimti kiekvienas iš mūsų. Taigi kokia visuomenė, tokios ir bausmės visuomenei nuo pačios Motinos Gamtos. Bet nesiskųskim, Lietuvoj dar visai ramu, tik va Dievas šiemet nepašykštėjo šaltos žiemos, kai kas nuo jos kenčia, o kai kas ir mėgaujas. O prie kurių esi tu?

Jūsų Maištinga Siela

Laurynas: Aš su partneriu jau 14 metų kartu!

Sveiki mielieji, šiandien turiu didelės garbės pristatyti Lauryną, kuris, nors ir negyvendamas Lietuvoje, visgi sutiko pabendrauti su manimi ir atsakyti į pateiktus klausimus. Tiek man, tiek jam klausimai nebuvo lengvi. Galbūt kas nors ir vėl protestuos, galbūt ir vėl pasipils pilna negražių smerkiančių komentarų, kuriems iš dalies šis interviu ir yra tarsi atkirtis, kad gana šmeižti, gana keikti ir peikti kitus, gana nenorėti suprasti ir būti abejingiems, galiausiai gana mąstyti taip, kaip išmokė mus banda. Iš tikrųjų skaičiau Lauryno atsakymus ir stebėjausi, koks visgi šis žmogus yra turtingas savo gyvenimu, kiek daug pasiekė ir kaip sugebėjo atrasti taip nelengvą laimės raktą nuo gyvenimo skrynios. Manau, šis straipsnis yra reikalingas tiek homofobams, tiek abejingiems, tiek ir patiems homoseksualams. Ir tegul šis pokalbis leidžia nors pro raktų skylutę žvilgtelti į tiek mažai lietuviams žinomą gyvenimą.

Kiek jau laiko gyveni JAV? Kas tave paskatino išvykti iš Lietuvos?

Aš gimiau ir užaugau šiaurinėje Niujorko valstijoje, Ročesterio mieste, netoli Kanados sienos. Gyvenu Niujorko mieste nuo 1990 metų. Mano tėvai irgi gimė Amerikoje, taigi jie lietuviškai kalbėti nemokėjo, o ir aš pats mažas būdamas lietuviškai nekalbėjau.

Kokius santykius palaikai su Lietuva? Nepasiilgsti Lietuvos ir žmonių?

Aš stengiuos laikyti kiek galima glaudesnius ryšius su Lietuva. Labai aktyviai dalyvauju išeivijos lietuvių gyvenime, kur užimame vadovaujančius postus nevienoje lietuvių organizacijoje. Tose organizacijose aš vis pabrėžiu, kad reikia užmegzti glaudesnius ryšius su organizacijomis ir panašiais tikslais Lietuvoje – juk šaknys išdžiūsta be kamieno, ar ne? Su Lietuvos gėjais ir jų padėtimi aš susipažinau iš esmės per internetą. Pastaruoju metu, lankom Lietuvą su savo partneriu kasmet. Kelionių metu, vis stengiamės susitikti su naujais pažįstamais, su kuriais susirašinėjam ir bendraujam per internetą.

Žinau, kad turi gyvenimo draugą. Lietuvoje kol kas į homoseksualias šeimas žiūrima labai skeptiškai, netgi su neapykanta ir pašaipa. Kokia padėtis JAV? Mus vis pasiekia įvairios žinios, kad viena ar kita JAV valstija priima partnerystes, santuokas, o kai kurios valstijos šį įstatymą atmeta. Kaip ši situacija atrodo gyvenant ten? Ir homoseksualų santykis su politika?

Na JAV yra didelė šalis ir kiekvienas regionas turi savo ypatybes ir skirtumus, galima sakyti, net savo kultūrą. Čia ypatingai skirtumas matosi per homoseksualų teisės prizmę. Dažniausiai netradiciškai gyvenantiems žmonėms – lengviausia didmiesčiuose ar vietose, kur būna įsikūrusios aukšto mokslo įstaigos: universitetai, kolegijos, (arba kur įsikūrusios tarptautinės darbo įmonės). Šiaip gyvenimo sąlygos palankesnės šalies rytinėje ir vakarinėje pakrantėse, o blogiau – pietuose, ten kur ekonomika labai sužlugusi, kur esti mažiau atvažiavusiųjų iš kitų JAV vietovių.

Iš tikrųjų JAV visuomenė yra labai jautri žodžiui “santuoka.” Partnerystės įstatymai daug kur priimami, tačiau santuokos įstatymai žymiai rečiau. Iš 50 valstijų įskaitant ir Vašingtoną, DC, tik penkios leidžia tos pačios lyties asmenims susituokti, dvi pripažįsta tokias santuokas atliktas kitur, dar penkiose galima registruoti partnerystę, kuri suteikia beveik visas teises, kurias duoda santuoka, o dar keturiose valstijose leidžiama registruoti šiokią tokią silpnesnę partnerystę. Nemažai miestuose ir miesteliuose taip pat galima registruoti partnerystę, deja, visos šitos partnerystės galioja tik tose vietose, kur jos yra registruojamos.

Įstatymai drausdami gėjams susituokti dažnai vadinami “Santuokos Apsaugos” įstatymais. Mes juokiamės, kad tie, kurie kovoja už tokius įstatymus, dažnai būna vedę kelis kartus. Jeigu jie tikrai rūpinasi santuokų apsauga, efektingiau būtų uždrausti skyrybas. Žvelgiant pozityviai, daugelis advokatų yra tokios nuomenės, kad neilgai teks laukti gėjų santuokų įteisinimo. Nauji juridini argumentai palieka vis mažiau ir mažiau galimybių išsisukti nuo šio įstatymo pripažinimo. Įdomu tai, kad gėjų santuokų priešai naudojasi beveik pažodžiui tais pačiais argumentais, kuriais naudojosi žmonės, kovojantys prieš skirtingų rasių santuokas beveik prieš 50 metų. Laikas irgi mūsų pusėje – beveik kiekviena apklausa apie gėjų santuokų įteisinimą rodo, kad didelė dauguma jaunesnųjų žmonių ją remia.

JAV yra įvairių tautų mišinys, kuriame yra visko – pradedant skirtingų tikėjimų ir baigiant rasių žmonėmis. Kaip vis dėlto pas jus yra su tolerancija? Kaip visų tautų sintezė pakenčia viena kitą ir sugeba tarpusavyje bendrauti, praeiti pro gatvę? Yra kažkoks susiskaldymas?

Žmonės visada bijo to, kas jiems svetima. Žvelgiant iš biologijos taško, yra evoliucinės naudos sugebėjime atskirti savuosius nuo kitų. Galima sakyti, kad žmonijos istoriją sudaro ilgas “mes prieš juos” konfliktų sąrašas. Tačiau žmonės irgi turi galią valdyti neigiamus mūsų genetiškos prigimties pėdsakius. Kelerius metus gyvenęs Niujorke, dalyvavau ukrainiečio istoriko knygos apie Sovietų Sąjungos žlugimą pristatyme. Po rašytojo žodžio, žmonės normaliai bendrauja su kokteiliais rankose, tačiau staiga man užejo toksai keistas jausmas, kad kažkas čia ne taip. Žiūriu, kad visa publika yra baltieji! Aš buvau taip pripratęs prie Niujorko “mišinio”, kad man buvo kažkaip keista, kad aš buvau apsuptas vien tik baltųjų žmonių . Mat tas mišinys jau virto mano “savaisiais.”

Aplamai mano gyvenimo pasirinkimui žmonės būna tolerantiškesni, nes jie dažniausiai turi neutralius ar pozityvius santykius su kitokiais žmonėmis. Daug stereotipų yra pagrįsti faktais. Steriotipai tampa žalingais, kai mes apsiribojam jais, ignoruodami papildomas informacijas apie kokį nors individą ar kokią nors grupę. Yra pagirtina, kai etninės grupės nori išlaikyti savo kultūrą svetimose šalyse (ypač imigrantų šalyse – JAV, Kanada, Australija), tačiau tenka tiems žmonėms stengtis dvigubai sunkiau, nes kartu turi paraleliai įsijungiant ir į vietinį gyvenimą, jeigu jie nori išvengti netolerantiškų priekaištų. Kai šalis turi tiek daug piliečių iš tiek daug skirtingų pasaulio kraštų ir kultūrų, reikia žūtbūt surasti bendrus interesus ir sujungti juos į darnesnę visumą.

Vis dažniau tenka girdėti, kad (visokiausių) mažumų atstovai nepasitenkina vien tolerancija. Jie argumentuoja, kad tolerancija reiškia leidimą egzistuoti. Pagal mažumas, joks žmogus neturėtų kovoti už leidimą egzistuoti, nes prigimtinė laisvė jau yra duota. Jie kovoja už galimybę lygiateisiškai ir nesuvaržomai dalyvauti krašto visuomeniniame gyvenime.

Nemaža lietuvių dalis vis dar mano, kad JAV yra stebuklų šalis, kurioje pildosi viskas lengva valia. Kaip pačiam pavyko atrasti save JAV tarpėje? Ar jautiesi pritapęs, integravęsis į JAV visuomenę?

Stebuklingų šalių pasaulyje nėra. Kai kur gyvenimo sąlygos ribotam laikui gal palankesnės, bet nei JAV, nei kitur nerasi svajonių pildymosi lengva valia. Turiu daug draugų ir pažįstamų iš Lietuvos, ir nemažai iš Pietų Amerikos, kadangi mano partneris – iš Venesuelos. Su kiekvienu teko pergyventi imigrantų dalią. Įdomu, kaip imigrantų istorija kartojasi. Mano senelis, nors ir neturėdamas išsilavinimo, dirbo pavojingose anglies kasyklose Pittsburghe, kur joks sveiko proto amerikietis nekištų nosies. Po II Pasaulinio Karo pabėgo iš Lietuvos pagrindinai išsilavinę lietuviai, kuriems grėsė ištrėmimas ar net mirtis, jeigu jie būtų pasilikę Sovietų okupuotoje Lietuvoje. Teko susipažinti su nemažai vietinių lietuvių gydytojų, advokatų, kurie pradėjo savo visai kitokį profesinį gyvenimą Amerikoj, (fabrike ar mėsinėje). Kai kurie taip ir baigė savo gyvenimo dienas. Na, o šiom dienom atvyksta lietuviai profesionalai, kuriems irgi tenka statyti ar valyti namus, prižiūrėti kokį ligonį, kad sunkiai pragyventų bent jau pradžiai Amerikoje.

Tačiau, reikia pridurti, kad šiuo laiku, Lietuvai vis dar gresia baisi ekonominė nežinia. Draugai skundžiasi, kad mažinamos darbo valandos, atleidžiami darbuotojai, algos pavėluotai (jeigu iš vis) mokamos. Lietuvos politikai flirtuoja su mintim pakeisti valstybės ekonominius pamatus. Bent tiek galima pasakyti iš esmės ir apie JAV ekonominę sistemą bei finansines įstaigas – nors ir jaučiasi ekonominė krizė, kol kas galima jų ateitimi dar pasitikėti.

Ar tavo asmeniniame pasaulyje yra netoleruotinų dalykų? Kokios jos? Kaip vertintini tolerancijos apraiškas? Ar tavo erdvėje tai yra svarbu ir būtina?

Pagal žodyną, žodis tolerancija, tarp kitko, reiškia užjausti įsitikinimus ar elgesį, kurie skiriasi nuo tavo asmeninių. Na daug ko šita prasme netoleruoju. Aš truputį detaliau apibūdinčiau žodį toleraciją. Mano nuomone, jeigu žmogus nereaguoja į kokį nors pasisakymą ar veiksmą, jis savaime tai jau toleruoja. Šia prasme, kasdieniniame gyvenime aš netoleruoju abejingumo ir pagarbos nebuvimo kitam žmogui. Pavyzdžiui, žmonės, kurie įlipa į autobusą ar požeminį metro ir sustoja prie pat durų, nors minia žmonių dar stengiasi įlipti - šitokių žmonių aš vis prašau (kartais mandagiai, kartais ne) įleisti įlipančiuosius. Netoleruoju nemandagumo - niekada neperku prekių nuo nemandagaus pardavėjo. Kapitalistinėje santvarkoje galima išreikšti netolerantiškumą savo pinigais. Taip pat netoleruoju žmonių, kurie nevertina viešos aplinkos ir šiukšlina šaligatvius, kiemus ar kitą viešą vietą. Aš vis su šypsena klausiu tų žmonių, ar jie netyčia pametė savo popierių, o gal tik neva nepastebėjo, šalia stovinčios šiukšlių dėžės.

Na, o platesne prasme, aš asmeniškai netoleruoju neteisingumo. Man rodos, kad šitą jautrumą neteisingumui įskiepijo mano lietuviškas auklėjimas, prie kurio prisidėjo tiek šeimos, tiek platesnė vietinių lietuvių bendruomenės įtaka, kurioje aš užaugau. Visą sovietmetį stengėmės, kad Lietuvos vardas ir šaliai padarytos skriaudos būtų skelbiamos kuo plačiau. Surengėm demonstracijas, rašėm laiškus spaudai, susitikinėjom su valdžios atstovais, užmezgėm ryšius su Jungtinių Tautų delegacijomis, ką jau bekalbėti apie kultūrinę veiklą. Kartais juokiuosi, kad tarp savo gyvenimo pasiekimų laikau tai, kad esu sudeginęs sovietų vėliavas net keturiuose kontinentuose (nors tai ir teisybė). Šita netolerancija neteisingumui lėmė ir mano profesinį gyvenimą. Beveik 20 metų dirbu Niujorko Valstijos Žmogaus Teisių Departamente, gindamas piliečius nuo nelegalios diskriminacijos.

Tai galima įsivaizduoti, kaip man yra skaudu, kai skaitau apie lietuvių nusiteikimą prieš homoseksualius asmenius, ir dar skaudžiau, sekant žinias apie Seimo parengtą Nepilnamečių Apsaugos Įstatymą. Ir žiūrėk, kas uoliausiai tą įstatymą propaguoja – patys buvę neva „žmogaus teisių gynėjai!“ Reiškia, stojom žmogaus teisių ginti... tik ne visiems žmonėms! Absurdas! Kažkur girdėjau, kad tie, kurie būna kankinami, tampa aršiausiais kankintojais. Tai prašau...

Ar sunku buvo priimti save kaip homoseksualą? Nuo pat pradžių tai savyje toleravai?

Potraukį vyriškajai giminei atsimenu turėjau jau vaikų darželyje. Tačiau teko palaukti studentavimo metų, kol galų gale save pavadinau gėjumi. Ten susipažinau ir pradėjau draugauti su vienu studentu, truputi už mane vyresniu vaikinu. Vieną vakarą, po paskaitos, mes išėjom išgerti kavos. Šiaip bekalbant jis man prisipažino, kad esąs gėjus, ir kad jo kambariokas iš tikrųjų yra jo partneris. Vos išgirdusiam šiuos žodžius, mano kūnas ėmė nesuvaldomai drebėti. Taip ir drėbėjau ištisą parą. Na o po to, pamažu nusiraminau, pamačiau, kad pasaulis nesibaigė, ir kad aš dar buvau daugmaž tas pats žmogus. Studentų laikais pradėjau lankyti veikiantį Lambdos studentų grupę, kurioje prisipažinau kitiems nariams, kad aš esu bent jau biseksualus. Žodžiu, palaipsniui teko persiorientuoti. Reikia nepamiršti, kad tai buvo kiti laikai. Interneto dar nebuvo ir, nors praėjo keli dešimtmečiai nuo gėjų judėjimo pradžios (Stonewall riaušės), tik retas žmogus viešai skelbė savo netradicinę seksualinę orientaciją. Aš sakyčiau, kad tik apsigyvenęs Niujorke, pagaliau pilnai integravau savo seksualinę orientaciją į tą vientisą „AŠ.“ Aš net atsimenu tiksliai tą momentą, kai tai įvyko. Neseniai po persikraustymo į Niujorką, įvyko kasmetinis Gėjų Pasididžiavimo Paradas ir Šventė. Vakare, paskutinis oficialus renginys buvo šokiai Manhateno prieplaukoj. Sutemo ir visa prieplauka tapo šokių klubu. Pradėjau šokti su savo draugais, o bešokdamas apsvaigau nuo techno ir disko stiliaus muzikos. Užėjo neapsakomas malonus jausmas ir tą akimirką atmerkiau akis – aplink mane šoko šimtai pusnuogių suprakaitavusių vyrų. Žiūru už peties – didžiulis Empirio State bokštas apšviestas violetine šviesa, o virš galvos – fejerverkai, kurie pradėjo sproginėti. Tuo momentu pajutau, kad būtent čia yra mano šventė ir čia – mano gyvenimas.

Ką galėtum pasakyti tiems tėvams ir visiems likusiems, kurie bijo, kad jų vaikai bus homoseksualai? Juk dėl šios baimės ir kyla neapykanta homoseksualams. Jau nuo mažumės tėvai formuoja blogą požiūrį į homoseksualizmą, skiepydami tendenciją, kad tokiu būti yra blogai ir slapta tikisi, kad vaikas susidaręs blogą įspūdį nebus likęs į homoseksualizmą. Kaip tu žiūri į tokias auklėjimo pažiūras? Ar įmanoma apsaugoti žmogų nuo jo prigimties?

Suprantama, kad tėvams yra sunku priimti savo vaikų netradicinę seksualinę orientaciją. Norom nenorom užaugindami vaikus, tėvai sukuria fantazijas ir planus jų ateičiai. Yra natūralu, kad tėvai linki savo vaikams vien gero, kad vaikams pasisektų gyventi laimingą gyvenimą. Visa bėda yra tame, kai tėvai sukuria tas fantazijas ir planus pagal savo svajones ir savo laimingo gyvenimo supratimą. Dažnai tėvai pergyvena sužinoję apie savo vaiko homoseksualumą, nes jie galvoja, kad dėl šios tendencijos jam ar jai bus sunkesnis gyvenimas. Yra ir tokių tėvų, kurie savanaudiškai bijo, kad jų vaikų homoseksualumas padarys gyvenimą sunkesnį arba nepripildys savo gyvenimo taip, kaip jie svajojo. Aišku, paprasčiausia psichologija teigia, kad negalima keisti vaiko seksualinės orientacijos, jo prigimties, o vis dažniau ir dažniau randami biologiniai skirtumai tarp homoseksualų ir heteroseksualų leidžia daryti prielaidą, kad tai nėra išsigimimas. Neapsakomai svarbu tėvams sužinojusiems, kad jų vaikai – homoseksualūs, tėvai, kurie sunkiai reaguoja į tai, patiems vaikams reikėtų rasti paramą, informaciją, kad tėvai suprastų savo vaikų jausmus. Antraip yra didelis pavojus prarasti savo ryšį su savo vaiku amžinai. Yra tokia nuostabi organizacija PFLAG (Parents and Friends of Lesbians and Gays - Lesbiečių ir Gėjų Tėvai ir Draugai), kurios nariai organizuoja būrelius lesbiečių, gėjų ir biseksualų tėvams, kuriems reikia suprantančių žmonių su kuriais pasidalinti savo pergyvenimais. Deja, kiek aš žinau, kol kas nėra tokio būrelio Lietuvoj, bent pagal PFLAG tinklalapį. Aš labai patarčiau Lietuvos LGBT veikėjams, ieškantiems reikšmingo projekto susisiekti su šita organizacija ir įsteigti PFLAG skyrių Lietuvoje.

Kaip tavo šeima, artimieji ir draugai priėmė, kai jiems pasakei, jog esi homoseksualas? Neteko gailėtis pravėrus burną?

Deja, mano tėvai abu mirė prieš man pasitaikant progai jiems pasakyti apie savo seksualinę orientaciją. Nors mama prieš pat mirtį perspėjo apsisaugoti draugo iš universiteto, kuris prisipažino man, kad jis esąs gėjus. Žodžiu, jinai žinojo, tik nenorėjo pati prisipažinti. Aš esu įsitikinęs, kad motinos visada žino, kartais ankščiau negu patys vaikai.

Kaip susipažinai su savo draugu ispanu ir kiek judu jau drauge? Lėtas lietuviškumas ir temperamentingasis ispaniškumas Amerikoje – kaip tai suderinama? Ar ir santykiuose ieškote tolerancijos?

Mes su Luisu susipažinom gėjų klube, kuris mane nustebino, nes aš retokai juos lankydavau. Nuvažiavau iš Manhateno aplankyti draugų į Queens, kuris nepasižymi nei savo gėjų skaičiumi, nei savo palankumu gėjams. Po vakarienės, draugai pasiūlė eiti į naujai atidarytą gėjų klubą, kurio klijentai buvo dauguma ispanai. Sutikau. Klube protarpiais tarp disko ir pop muzikos, pagal klientų skonį, buvo įtraukta ir salsos, ir sambo muzikos. Man buvo nematytas vaizdas, kad tos pačios lyties asmenys šoktų šitokius šokius kartu. Bestebint šokančius, Luisas priėjo ir atsistojo šalia manęs, bet neišdrįso nieko pasakyti. Tai tą akimirką man teko išreikšti savo nuostabą dėl neįprastų šokių, na ir nuo tada visa kalba ir prasidėjo... Luisas yra venesuelietis, nors senelis atvyko į Venesuelą iš Olandijos, o mama – grynakraujė kolombietė. Mes kartu draugaujam jau 14 su puse metų. Iš pradžių, niekada nėra sunku, juk nauja meilė viską nugali. Man rodos, kad visiems susiporavusiems po kiek laiko tenka ieškoti pusiausvyros, tolerancijos savo santykiuose. Mums susiporavus taip pat kilo nesusipratimų, ypač keblus buvo Kūčių šventimas. Juk lietuviai taip santūriai tą vakarą švenčia, o venesueliečiams tai – didelis balius su šokiais ir dainavimu. Taip pat pagal jų papročius, kiekvienas tradicinis kūčių patiekalas pagrįstas kokia nors mėsa. Čia padarėm kompromisą, vienerius metus švenčiam venesuelietiškai, o sekančius metus lietuviškai. Jis labai mėgsta silkes ir pats išmoko gaminti kai ką iš lietuviškų patiekalų.

Kokie jūsų ateities planai kaip poros, kaip žmonių, kurie kuria šeimą?

Mes praėjusiais metais oficialiai užsiregistravom kaip partneriai Niujorko mieste. Šiaip mūsų šeimą sudarome mudu ir dar vienas venesuelietis, kuris apsigyveno pas mus trims mėnesiams (bet jau gyvena penkerius metus). Sunku įsivaizduoti gyvenimą be jo. Mano nuomene, yra gyvybingai svarbu psichologinei sveikatai ir laimingam gyvenimui gėjams sukurti savo šeimas, kokios jos bebūtų, ypač tiems gėjams, kurie buvo pašalinti iš savo biologinės šeimos. Nutarėme, kad kol kas nesiruošiame tapti tėvais. Sunku auginti vaikus didmiestyje, nebent žmonės turi labai didelių išteklių. Be to, Luisas dirba stiuerdesu, tai jis dažnai būna išvykęs kelioms dienoms darbo reikalais. Kol kas pasitenkiname dėdės pareigom, juk Luiso sesuo turi dukterį, o mano dvi seserys turi po du vaikus.

Koks tavo požiūris į Lietuvos politiką ir Lietuvos homoseksualų engimą? Mūsų valdžia akivaizdžiai rodo savo antipatiją homoseksualiems žmonėms ir net bando kurti įstatymus, kurie kuo labiau užguitų homoseksualią visuomenės dalį. Kuo daugiau apie tai kalbama, tuo labiau visuomenė piktinasi homoseksualais. Ar turėtų tai liautis, ar dar labiau intensyvėti? Kam tai reikalinga? Ar kenkia visuomenei, o gal patiems homoseksualams, kurie už dėmesį sulaukia dar daugiau neapykantos?

Man atrodo, kad kol kas homoseksualumas daugeliui Lietuvos žmonių yra egzotiškas, nesuprantamas reiškinys, kuris yra visai nesuderinamas su jų pasaulio supratimu. Aplamai, lietuviai yra privatūs, užsidarę žmonės, manau, tai daugiau įtakos turėjo sovietmečio mąstymo modelis - mano galva jiems nei įprasta, nei priimtina kalbėti apie seksą, o ką jau sakyti apie homoseksualizmą. Nemažai neigiamos įtakos, aišku, turi ir katalikų bažnyčia. Skaičiau analizę apie Lietuvą žymiame “New York Times” dienraštyje keletą metų po nepriklausomybės atstatymo. Deja, neatsimenu žurnalisto pavardės, o jis taip akivaizdžiai apibūdino Lietuvos kultūrą rašydamas, kad ant tos pačios vinies, ant kurios kabėjo Lenino portretas, dabar kabo kryžius. Išvada homoseksualumo klausimu, manau, aiški.

Kuo tavo akimis skiriasi Lietuvos ir JAV homoseksualai?

Didžiausias skirtumas yra, aišku, jų atvirumas. Aš sakyčiau, bendrai kalbant, kad Lietuvos gėjai dabar gyvena tokį gyvenimą, kokį gėjai JAV-jose gyvendavo prieš dvidešimt metų. Daug kas iš Lietuvos gėjų sako, kad jų seksualinė orientacija yra jų privatus reikalas, nes kitaip gali nukentėti nuo visiško atvirumo. Tame yra nemažai tiesos. Tačiau kol eiliniai lietuviai nežino, kad jų draugai, pažįstamieji ir net šeimos nariai yra netradicinės seksualinės orientacijos, tol nusistatymas prieš mus Lietuvoje nepasikeis. Visada lengviau kovoti prieš abstraktą negu prieš šalia stovintį žmogų. Mat aš nepilnai pritariu Amerikos vertybių sistemai, kurioje individualumas dažnai laikomas vertybių viršūne. Aš tikiu, kad priklausydamas bet kokiai bendruomenei, žmogus turi moralinę pareigą rūpintis tos bendruomenės gerbūviu, ypač kai bendruomenė yra kitų prispausta ar diskriminuojama. Reiškia - žmogus turi pareigą rūpintis ne vien tik savimi. Toks įsitikinimas mane lydėjo per daugelį metų lietuviškos veiklos, kol Lietuva buvo sovietų okupuota. Esu sužavėtas jaunesnių lietuvių gėjų ir lesbiečių reagavimais į Nepilnamečių Apsaugos Įstatymą. Juk JAV-jose reikėjo net ŽIV krizės 1980 metais, kad išjudintų ir sujungtų gėjus ir lesbietes į darnesnę bendruomenę, kuri rado savo politinį ir visuomeninį balsą. Aš tikiuosi, kad panašiai katastrofos gali tą vaidemnį atlikti ir Lietuvos homoseksualų gyvenime.

Kas, kokia situacija, įstatymai, programos, tavo nuomone, Lietuvoje galėtų padėti įskiepyti daugiau tolerancijos ne tik homoseksualams, bet ir kitokios rasės, tikėjimo ar pasaulėžiūros žmonėms?

Įstatymai gindžiami piliečius ginti nuo diskriminacijos yra būtini, stengtis juos apsaugoti ir taip pat išreiškiant civilizuotos valstybės vertybes, tačiau vien įstatymais neužtikrinsi tolerantišką visuomenę. Diskriminacijos didžiausias priešas – sąveika su kitokiais žmonėmis. Kaip ankščiau teigiau, visada lengviau kovoti prieš abstraktą negu prieš šalia stovintį žmogų. Kol dauguma Lietuvos gėjų ir lesbiečių dar slepiasi savo “spintose”, tol ilgiau užtruks nugalėti netolerantiškumą prieš juos. Dabartinė ekonominė krizė irgi nepadeda – sunkiais gyvenimo laikotarpiais, mūsų pasaulėžiūra regresuoja į mūsų ankščiau evoliucijoje naudingesnį “mes prieš juos” mentelitetą. Toks mentelitetas padaro mus netolerantiškesniais bet kokiems skirtumams kituose žmonėse.

Kokias geras perspektyvas įžvelgi Lietuvoje ir JAV- jose tolerancijos atžvilgiu?

Jaunimas. Visų šios temos apklausų rezultatai rodo didelį skirtumą tarp jaunesniųjų ir vyresniųjų nuomenių. Akivaizdu, kad tiek JAV-jose, tiek Lietuvoje jaunimas yra žymiai tolerantiškesnis už vyresniuosius daugeliu atžvilgiu. Tai nereiškia, kad mūsų kelias į lygiateisiškumą bus rožemis paklotas. Teks dar ir kovoti, ir kai kur gan stipriai. Tačiau nemanau, kad mes klystam, būdami optimistais tolerancijos atžvilgiu. Įsivaizduokite, koks buvo gyvenimas prieš maždaug 150 metų - Amerikoje žmogus galėjo būti laikomas kito žmogaus nuosavybe. Prieš 100 metų, nei moterys, nei afrikiečių kilmės asmenys neturėjo teisės balsuoti. Vos prieš 50 metų, skirtingų rasių asmenims buvo neleidžiama legaliai susituokti. Aišku, čia JAV-jų istorija, ne Lietuvos. Aš manau, kad Lietuva dar vis ieško savo tapatybės ir tai paveikia visuomenės nusistatymą prieš gėjų teises. Lietuva yra daug (ir dažnai) pasikeitusi per pastaruosius 20 metų - kai kuriems lietuviams per greitai. Kai kurie lietuviai, užaugę po sovietais, prarado savo vertybių pusiausvyrą nepriklausomoj Lietuvoj, ir pasiilgsta mažiau komplikuotų dienų. Tolerancija homoseksualumui jie laiko dar viena neigiama vertybe primestą “ant Lietuvos” iš bedieviškos vakarų Europos. Tačiau kiek ji stengtųsi, nėra tautos pasaulyje, kuriai pasiseks apsisaugoti nuo globolizacijos. Lietuviams biznyje, moksle, o ir šiaip asmeniniuose gyvenimuose dažniau ir dažniau turės reikalų su kitaip mąstančiais žmonėmis. Ir pamažu jie pradės suprasti, kad žmonių skirtumai nenugriaus Lietuvos nei kultūrinio, nei valstybinio pamato.

Ačiū Laurinui už pokabį!

Praėjęs dešimtmemtis - ar tapome laimingesni?

Sveiki mielieji! Įkvėptas Kristinos Sabaliauskaitės vienu straipsniu apie moteris praėjusį dešimtmetį, nusprendžiau per savo prizmę peržiūrėti mūsų bendro „godžiojo“ dešimtmečio realijas. Taigi 2000 – 2010 metai buvo Lietuvos sutvirtėjimo ir dabar, deja, jau nuosmukio metai. Per dešimtmetį taip pakito mūsų gyvenimas, kad jau net kaimas turi internetą, o kas galėjo patikėti, kad mano senelis sulauks tokių metų, kada palinkęs prie mėlynos dėžės, rodys susiraukšlėjusiu pirštu į monitorių ir sakys, ką čia galima matyti? Tai internetas! Iki šiol jis to ir nesuvokė, kam jis reikalingas, bet ne tame gyvenimas pasikeitė. Prie to, kad merginos masiškai pradėjo dažyti ir prisiauginti plaukus, laumiškus nagus, svilinti savo odą soliariume, vaikščioti plikomis bambomis, kad per visus šonus pūstų keturi vėjai, kurie gadintų ne tik inkstus, bet ir visus vaisingumo reikalus. Klausimas iškyla, o tai kam tada iš vis dar tie rūbai? Gal iš vis visi vaikštom nuogi (grįžkim į akmens amžių) ir iškeliame tezę, kad tai be galo madinga ir žargoniškai tariant „krūta“. 2004 metais įstojom į Europos sąjunga. Iki šiol dar nėra pakitęs lietuvio mąstymas, kad ES tai stora pinigų prikimšta kiaulė, iš kurios žūtbūt turime gauti šlamančiųjų. Keista, ES duoda pinigų, o mes dar tik trečdalį tegalime įsisavinti, o dar iš jų kokia dalis sugula po dalijančių sparneliais, prakaituotom pažastim ir tikrai ne į Kinijoje gamintas pinigines, ir tik trupiniai nusirito iki žemės ūkio, bet mes nesiskundžiam, juk esam ES šalis, išdidi šalis! Per dešimt metų – didžiausias pasiekimas – LT united pasiekta šešta vieta „Eurovizijoje“, po šio ale neeilinio įvykio, Lietuva metus vaikščiojo iškėlusi galvą vos ne taip, kad iš tikrųjų laimėjome šį konkursą, net nustojo burnoti skeptikai, kurie manė, kad šis konkursas Lietuvai – kapinės. 2003 metais staiga tampame Europos krepšinio čempionai, mat kažkokia Rusijos ar Latvijos būrėja išpranašavusi „didžią dieną“ mūsų šaliai, o jei ne tai, kažin ar būtume laimėje, juokauju. Per dešimtmetį Valdas Adamkus kaip gera, gal ir negražiai pasakysiu, bet ne iš blogosios pusės, kaip gera elitinė prostitutė santūriai pamylėjo Lietuvą savo kadencija, kurią viltingai pakeitė Grybauskaitės uraganas, šluojantis oligarchiją kaip prancūziškus plastikinius manekenus nuo podiumo ar nuo neperšaunamų vitrinų. Kol kas per dešimtmetį Lietuvoje neįsitvirtino nei laisvės idėjos, nei pagarbos, atvirkščiai, atsirado naujas epinis žanras „internetinis komentaras“, po kuriuo nereikia nei pasirašyti, nei tuo labiau už jį atsakyti. Staiga nuomonė tampa pasipiktinimo sinonimu, nors per dešimtmetį pagerėjus finansinei būklei, lietuviai taip ir netapo laimingesni, atvirkščiai, dar labiau skundžiasi, nors ne visi. Pagaliau ponas Brazauskas pastatė sau mauzoliejų – Valdovų rūmus, kuriuose tikriausiai artimiausiu metu greitai ir pasilaidos, sorry, tikrai šiam žmogui dar linkiu sveikatos. Tikriausiai dar vienas didelis pasiekimas, kad per krizės įsigalėjimą Vilnius tampa Europos kultūros sostinė, nors kultūrinių renginių, kaip kažkas teigė netrūko, bet užsieniečiai atvažiavę į mūsų sostinę skundėsi, kad pasigedo būtent tokių renginių. Manau, galėjo ir geriau pasistengti, surengti visokias masines žaidynes, akcijas ir t.t. Tiesa, vasarą teko dainuoti Lietuvos himną su visas trim milijonais išsibarsčiusiųjų po pasaulį. Taip, ES per pastarąjį dešimtmetį davė peno emigruoti mūsų protui ir, savaime suprantama, mūsų Don Kichotams, o Airija staiga tampa vos ne Mažąja Lietuva, kur mūsų tautiečiai pabaigę dešimt klasių ir išvykę Airijon padaro milžinišką gėdą, primušdami vietinius airius. Bet būkim optimistai, juk nežinom kas nutiks kitą dešimtmetį, kai į mus plūstels musulmoniškosios gretos ir pradės skleisti savo religinę propagandą. Kuo pasikeitė vyrai per pastarąjį dešimtmetį? Kitų nuomone – dažyti plaukus, lankytis soliariumuose, pirkti „vyriškus“ rankinukus ir dar labiau subobėti tikriausiai neįmanoma. O gal per šį dešimtmetį vyrai pagaliau nusiima kaukę, kuri slėgė, kuri sakė, jei esi vyras, turi būti toks ir toks, o jei esi mergina – tokia ir tokia. Visgi manau, kad savo asmenybės neslėpimas yra gerai, nors ir neišnyko „kietieji“ ereliai, kurie ištarkuotų kiekvieną merginos „dziundzę“, jeigu tik šios leistųsi prieinamos, o prieiti šiaip realiai pagalvojus, nėra jau taip ir sunku, turėk „mersą“ ir kelis litus. Per dešimtmetį žmonės dar labiau nusivylė politika, jaunimas, kuris buvo bene liekniausias Europoje, ėmė staiga tukti užverstas „McDonaldais“ ir kitais skanėstais, juk tai irgi dešimtmečio revoliucija – maistas! Jau nekalbu apie „Čiliakus“ ir „Kenkenus“. Kaime pastebėjau tokią tendenciją, kad, užuot žmonės pasodinę naują medį, geriau jį nupjauna ir nuverčia, neva jau vietos neužtenka, užstoja trobos kampą, naujus elektros kabelius. Per pastarąjį dešimtmetį taip ir neišmokome tinkamai rūšiuoti šiukšlių, gal viskas būtų kitaip, jei kiemuose stovėtų atskiri surūšiuoti konteineriai? Betgi tokiems dalykams nėra pinigų!!! Tik keliuose vietose mačiau konteinerius, kuriuose rūšiuojamos atliekos, tai sakyčiau galbūt kitas dešimtmetis bus susivokimo dešimtmetis, kad šiukšles reikia rūšiuoti. Pastarieji penkeri metai buvo pirmųjų lietuviškųjų dangoraižių augimo metai, miestai pasipuošė stikliniais daugiaaukščiais namais, miestuose padaugėjo kamščių, nes netaupūs lietuviai šeimose jau turi nebe vieną automobilį, o tai rodo, kad žmonės nėra jau tokie neturtingi. Per pastaruosius metus įvykusi švietimo reforma, kol kas mano akimis, buvo nepamatuota ir neįvertinta, norėta geriau, o kaip visada gavosi gražus politinis meiliai ir populistiškai sutapšnotas garuojantis šūdas. Galbūt aš klystų, bet paskutiniaisiais metais žmonės buvo ėmę daugiau skaityti, knygų mugės sutraukė daugiau žmonių, bet knyga nėra pajėgi konkuruoti su internetu. Pastarąjį dešimtmetį, o ypač paskutiniuoju metu kaip įmanydami kalbame apie pedofiliją, seksualinius dalykus ir, atvirkščiai, mūsų religija išsikvėpė, nors dar 1990 – 2000 metais ji buvo kur kas populiaresnė, paskutiniuoju metu augo įvairios sektos ir savas ateistinis požiūris, gatvėmis siaučia Jahovos liudytojai ir kitų religinių grupuočių taikingieji nariai. Dvasia išmainoma į pinigus, vaikai skandinami srutų duobėse, liaudis reikalauja nuteisti, bet nesvarbu ar kaltininką ar šiaip kokį žmogelį iš gatvės – svarbu atpirkimo ožys. Na ir pastarąjį dešimtmetį dar daugiau reklamos, dar didesni biznių planai, dar daugiau korupcijos, dar daugiau skandinaviškųjų bankų, kuriems patikim savo prikimštas kojines. Per pastarąjį dešimtmetį ryškus modernėjimas: atsirado įprotis atsiskaityti banko kortele, mašiną statyti į invalido vietą, mokėti už aikštelę per automatą, pirkti ar statytis namą už miesto, nemokamas dienraštis „15 min“, mokytojai bijo įeiti į klasę, „karas keliuose“, Sars, paukščių ir kiaulių gripas siaučia Pasaulyje, uždarėme atominę elektrinę, pamišome ir jau spėjome atbukti nuo realybės šou rengiamų televizijoje („Baras“, „Kelias į žvaigždes“, „Akvariumas“, „Ideali pora“, „Dangus“ ir t.t.), vis dar išsaugojome „Panoramą“ ir „Sveikinimo koncertą“. Pasirodo per pastarąjį dešimtmetį įgyti dalykai jau nebeįsivaizduojami be jų egzistavimo šiandien. Tiesa dar spėjome subankrotinti savo skrydžius „Flylal“ ir atsiriboti nuo visų Europos miestų ir tapti užkampiu, turint galvoje, kad Vilnius – Europos sostinė, mus turėjo pasiekti per Rygą. Per pastarąjį dešimtmetį tapome vartotojiški „Maxsimos“ gerbėjai, aišku, verkti dėl to nereikia, nes įsigyjame visko ko širdelė geidžia, tapome labiau abejingi vieni kitiems, bet taip ir toliau nekenčiame rusų, laikydami jais priešais. Dabar realiai atsisėdus ir pagalvojus, koks pasaulis ir Lietuva buvo prieš dešimt metų, net sunku suvokti kiek viskas pasikeitė. Buvome tokia skurdi tauta, kuri svajoja nors pamatyti Ameriką, o dabar laisvi keliai į visas keturias puses, tik skrisk, bet palaukit, žmonės vis tiek nepatenkinti, kai turi dvi mašinas ir reikia leisti pinigus jų dalims, mokėti draudimą, „varyti“ technikinę, o dar koks šernas, neduok dieve, atsitrenks, tai aišku, susidaro rimtos bėdos, dėl kurių verta būti piktam ir keikti, kad viskas yra blogai. Bet viskas per tą norą daug turėti ir gerai gyventi. Manau, blogai yra mumyse pačiuose, mums vis dar nepatinka, kai kitiems sekasi, mes dar piktdžiugiškai džiaugiamės kaimynų degančiu tvartu ir patyliukais darome nešvarius, kuo lengvesnius pinigus. Aplinkui gali viskas kisti, bet žmogus niekada nesustos, jam trūks to ir ano, aha, tas turi tą, o aš neturiu ir man jau kančia, kodėl negaliu turėti. Turėti. Tas klaikiai nesveikas žodis mus vieną dieną išves iš proto, ir jeigu nepakeisime ne gyvenimo sąlygų, bet savęs, savo santykio su kitais ir pasauliu, tol, manu, ir nebūsime laimingi.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Hermanas Hesė "Stepių vilkas"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną knygą, kurią neseniai perleido „Alma litera“. Šį kartą mano akiratyje – Hermano Hesės „Stepių vilkas“ (Hermann Hesse „Der steppenwolf“). Prisipažinsiu prieš kokius gerus penkerius metus teko man skaityti šio autoriaus „Sidhartą“, kurios dabar labai pasigendu perleidime, nes tąkart kūrinys padarė neišdildomą įspūdį. „Sidhartoje“ buvo perpasakotas Gautamos Budos gyvenimas ir nušvytimas, iš tikrųjų Hesė parašė tokį įtraukiantį kūrinį, kad tąkart nenuėjau miegoti tol, kol neperskaičiau visą jo kūrinį. Ir štai šiais metais man teko progos vėl sugrįžti prie šio autoriaus „Stepių vilko“. Kas seka šio rašytojo knygas, tas be abejonės žino, kokios visos jo knygos yra skirtingos ir savitos. Jeigu sakykim Sigitas Parulskis rašo visada savo stiliumi ir panašomis temomis, tai Hermenas Hesė yra vienas iš tokių retų pasaulio rašytojų, kurio kiekviena knyga yra autentiškai nuaustas kūrinys. Autorius taip pat sukūrė legendinį „Stiklo karoliukų žaidimą“, kurį prisipažinsiu neskaičiau, kadangi dar nepribrendau sąmonės srauto kūrybai. „Stepių vilkas“ iš tikrųjų daugiasluoksnis kūrinys, jau tapęs tikra klasika (parašytas 1927) ir parašytas jau po „Sidhartos“. Tiesa, kas nežino nieko apie Hesę, primenu, kad jis bandė tapti vienuoliu, po metų neištvėręs pabėgo ir mėgino nusižudyti, galiausiai paguldytas į ligoninę. Po to jis vedė, keliavo po Indiją, su pirmąja žmona susilaukė trijų vaikų, galiausiai kritikavo tuometinę literatūrą ir už tai, galima sakyti, neteko vokiečio pilietybės, bet priėmė Šveicarija. Toks vingiuotas Hesės gyvenimas tikriausiai davė pamato ir kūrybai, nes „Stepių vilke“ aptikau nemažai šizofrenijai priskiriamų bruožų. Bet iš tikrųjų tai labai gilus romanas, negaliu pasakyti, kad jis mane sukrėtė, atvirkščiai, paliko daug neatsakytų klausimų, nors buvo vietų, kur skaitai ir mėgaujiesi, o kai kada pagalvoji, dieve, koks čia absurdas. Nepaisant tokių nuomonės kaitų, galiu pasakyti, kad kūrinys tikrai išmoningas ir giliai psichologinis. Kartu tai knyga ir apie kūrėją, aptikau jame ir dalį savęs, to vienišo vilko, kuris nepripažįsta esančio pasaulio ir grumiasi su racionaliu protu, su kūrybos idėjomis ir t.t. Iš tikrųjų tai dviejų pasaulių realiojo ir dvasinio sankirta, dviejų žmonių tipai viename, kaip šachmatų figūra tarp dienos ir nakties. Čia iškyla tas amžinas klausimas – ką pasirinkti? Aš padariau išvadą, kad niekada žmogus nebus laimingas, kol jame glūdės tas stepių vilkas ir šieps dantis, tas pats ir manyje. Realybės nepasitenkinimas čia iššaukia ir romantizmo tendenciją, bėgti į savitą sukurtą pasaulį, maištauti, grumtis su likimu, pasauliu ir savimi. Bet ar bus laimingas žmogus kovodamas, o negyvendamas darniai? To nebus. Šalia tų pasaulių balansavimo „Stepių vilke“ dar įsiplieskia ir keista avantiūrinė meilė, fikcija, kad žmogaus gyvenimas tėra teatras ir žaidimas, kol tiek „nusižaidi“, kad pradedi įsimylėti, įtikėti žaidinu tarsi realybe. Gal tie paskutinieji puslapiai jau persmelkti ir šiokia tokia magija tampa tarsi dviejų pasaulių susiliejimas – nejaučia fantazijos iracionalusis pasaulis susiplaka su realiuoju racionaliuoju ir Haris nužudo savo bendramintę, kurią galbūt jau buvo spėjęs ir pamilti. Romane neieškokite racionalumo ir pateisinimo, ne tame esmė, o iš tikrųjų ji glūdi toje jausminėje ir intelektualinėje būsenoje, kuri kaip švytuoklė balansuoja tarp beprotybės ribos. Gal dėl to, kad po visų išgyvenimų pagrindinis herojus Haris ir toliau nori žaisti gyvenimą, jis ir toliau pasirenka narkotikus ir toliau nori patirti praėjusių dienų realijas sumišusias su keista realybe patirtame magiškame teatre. Jis vėl ir vėl žaistų gyvenimą, tarytum čia būtų aliuziją į nesibaigiantį reinkarnacijos ratą, kada žmogus vėl ir vėl pabunda naujam gyvenimui. Ir visa tai, ką dabar pasakiau tėra tik žiupsnelis to, ką galima gauti interpretuojant perskaičius romaną ir visgi, romanas man pasirodė nelengvas, sudėtingas dėl savo psichologinių motyvų ir begalinės semantikos. Ši knyga turėtų patikti gyvenimo prasmės besivaikantiems žmonėms, menininkams, giliai mąstantiems žmonėms, kuriantiems, vienišiems tartum stepių vilkams ir nepakenktų tiems, kurie yra pripratę prie svaigių, paprastų meilės romanų.

Jūsų Maištinga Siela

Benamiai - ne šūdų krūva

Sveiki mielieji, nenušalote ausų ar dar kokių galūnių? Matau, kad žiema Lietuvoje apsistojo ilgam ir galbūt net per Užgavėnes nepavyks jos išginti. Šiandien kaip tyčia už lango šalta ir pamačiau kelis lietuvių vadinamus „bomžus“ besirausiančius po konteinerį. Ir pagalvojau, kad jiems tikriausiai labai šalta. Nežinau iš kur čia pas mus į benamius imta žiūrėti kaip į visuomenės atliekas, kurie nesugebėjo suvaldyti savo gyvenimo, bet manau, kad šitas požiūris yra labai nevykęs ir iškrypęs. Juolab, kad pats žmogus turėtų įsivaizduoti, ką reiškia būti benamiu ir ką reiškia benamių hierarchija. Man atvykus gyventi į Vilnių, iš pradžių buvo nepaprastai keista matyti tiek daug žmonių, kurie pakaitomis kaip lokiai kopinėja dvokiančius konteinerius, sakytum dykinėja iš neturėjimo ko veikti. Ir tik dabar supratau, koks palikau abejingas jų gyvenimams, o juk nieko taip nereikia bijoti kaip abejingo žmogaus. Ir aš klausiu – kas suformulavo mano tokį požiūrį į vadinamuosius“bomžus“? Aplinkinių pavyzdys! Tik jis gali įtakoti tokiam požiūriui, kada tiesiog praeini pro benamį kaip pro mažų mažiausiai dekoraciją, daiktą ar nematomą būtybę, praeini, nes taip praeina kiekvienas. Dauguma žmonių vis dar net niekina benamius, laiko juos benamių šunų vietoje. Nepamiršiu kaip prie butelių supirktuvės, Savanoriuose, benamiai pridavinėjo surinktus butelius iš konteinerių ir du pasibaisėtinai „nagli“ akiplėšos vaikinai, kurie mobiliaisiais telefonai ėjo filmuoti benamių veidų, kad galėtų iš jų pasišaipyti. Nejaučia tas vaizdelis man priminė bejėgius žydus prieš vokiečių esesininkus, lietuvius, kurie tuojau bus sugrūsti kaip presuotas šienas į vagonus ir išvežti į Sibirą. Na, suprantama, čia ir vėl pasireiškia žmogaus nepaprasta prigimtis mylėti. Mylėti tik save ir niekinti kitokius žmones, kurie negali apsiginti. Nėra tikros statistikos, kiek iš benamių turi savo asmens dokumentus, bet susidaro toks įspūdis, kad valstybei jie nerūpi, kaip iš dalies nerūpime ir mes, dėl to, kad kiekvieno šaknys daugiau yra įleistos ne į žemę, ne į kitus, o būtent į savo egoistinius užpakalius, kuriuos būtinai reikia ginti ir žeminti kito užpakalio akivaizdoje. Kartais darosi net bloga nuo tokių akivaizdžių neteisybės cunamių, bet kaip ir kažkas pasakė, kiekvienas neša savo gyvenimo kryžių, maniau ir manysiu, kad niekas gyvenime neturi teisės einančiam su kryžiumi pro šalį kišti kojos, kad šis apvirstų. Bet matot, visgi mes sau pasidarome privilegiją ir kišame ne tik koją, bet ir barstome stiklo šukes, vinis ir kitus pagalius kišam svetimam į ratus. Sugrįžtant prie benamių, dabar man jie asocijuojasi su tais miško žvėreliais, kurie žiemą neturi ko pavalgyti. Ne kartą knietėjo prie kokio nors benamio prieiti ir paklausti, kaip jisai gyvena ir gyveno, kad atsidūrė gatvėje. Jau nekalbu apie tuos benamius, kurie net neturi jėgų rinkti šiukšles, kad užsidirbtų centą, bet tiesiog klūpo prie bažnyčių ir prašo išmaldos. Negalvokite, kad ir užsieniečiai tokie akli, jie tikrai nemano, kad jie su ištiestais delnais klūpodami meldžiasi, tai per daug būtų naivu, jie mato kartu ir Lietuvos socialinę padėtį. Kiek žinau Vilniuje yra nakvynės namai, kur įsikūrusi šiokia tokia benamių bendruomenė. Per vieną tokią laidą teko matyti benamį pasakojant apie savo ir šio centro gyvenimą. Pasirodo tas vyriškis, kažkada dirbo net vadovaujamą darbą, kai jo neteko, iš jo giminaičiai atėmė butą ir, tiesiogine to žodžio prasme, išmetė jį į gatvę, likvidavę jo turtą. Nežiniai kiek procentų benamių yra susidūrę su tokia ar panašia situacija, bet tiesiog gatvėje tu išmoksti malšinti gyvenimo neteisingumą alkoholiu. Ir prieš pirma smerkiant apkvaitusius benamius, gal reikėtų bent pagalvoti, tą ilgą jo kelią iki kol jis priėjo prie tokios bedugnės. Tęsiant apie benamių nakvynės namus, tai ten kasnakt iš miesto ateina nakvoti apie 70 benamių ir ne visi jie – nuskurę, nešvarūs ir nusigėrę, kaip daugelis mano. Ten jie miega ir 8 valandą ryto vėl traukia į miestą, kad prasimanytų vieną kitą litą. Galiausiai tarp benamių susikūrė ir dienos centras, anoniminių alkoholikų klubas, kuriame leidžiami tik blaivūs asmenys, sakytume didelė pažanga, jei valstybė jais nesirūpina, jie gali patys savimi nors minimaliai pasirūpinti. Ir negalvokite, kad jie visą likusį gyvenimą keikia ir aprauda savo nelaimingą likimą, kai kurie geba dar ir juokauti, kalbėti apie gyvenimo džiaugsmą ir kol pats nepamačiau viso to, tol negalėjau patikėti, kad tai vyksta. Dar ne maža dalis benamių taip ir gyvena tiesiog gatvėje, net ir speigo metu jie turi tokias būdas, lūšneles, netgi apsnigtas palapines, todėl nenuostabu, kad kasmet bent jau sostinėje sušąla iki dešimties benamių. Kartą net mūsų kieme lietui pliaupiant, viena benamių pora gulėjo ant išdraskyto čiužinio už konteinerio, po medžiu. Galima juokauti, kad čia visai romantiška ir originalu, bet, manau, niekas iš jūsų nenorėtų miegoti tokiomis sąlygomis – per lietų. Tarp benamių beveik nepasitaiko jaunų žmonių arba jie gėdydamiesi slepiasi, benamiai daugiausia būna pagyvenę, nuskurę, apiplėšti ir išmesti į gatvę žmonės, tiesa, ir iš kalėjimo grįžę vyrai bei moterys. Nakvynės namai ir centras bando surasti jiems darbų, daugiausia jų dirbo statybose, bet krizės metu benamiai nėra potencialūs konkuruoti su bedarbių jūra, todėl šis metas jiems yra ypač sunkus. Ir vis dėlto prieš spjaudami kokį paniekos žodį benamiams, pagalvokime, kad spjauname kartu ir ant savęs. O ką tu, aš ir kiekvienas gali padaryti, kad visiems savuosius kryžius nešti būtų ne sunkiau, bet lengviau?

Jūsų Maištinga Siela

Dalios Grybauskaitės pusmetis

Sveiki mielieji, kaip jūs gyvenate? „Matau iš veidų, kad neblogai.“ Štai praėjo gal jau daugiau nei pusmetis, kai jau ant savo šalies garbingo podiumo turime pastatę tautos atstovę Dalią Grybauskaitę. Dabar nuomonių yra įvairių. Ką mūsų supermenė tokio galingo ir gero nuveikė Lietuvoje? Aš, savaime suprantama, vis dar tebesu ištikimas Grybauskaitės ideologijai, nors visuomenės požiūris į ją gal ir pakito. Gal dėl to, kad dauguma tikėjosi iš Grybauskaitės matomai daugiau nei racionalus protas leido įsivaizduoti. Nenuostabu, juk žmonės ėjo balsuoti už ją mažų mažiausiai tikėdamiesi, kad būsimoji prezidentė ateis persirengusia fėja ir prigrūs jų varganas pinigines šlamančiųjų. Neišdegė. Dalia taip pasidarbavo, kad net, kitų akimis, net nuskurdino Lietuvą. Aišku, aš taip nemanau ir palaikau Grybauskaitės politiką ir jos veiksmus. Kartais atrodo, kad šalį pradėjo valdyti blaivus protas. Ji išardė LEO LT, nors, aišku, mums brangiai išėjo sumokėti, bet bent jau oligarchai susėdę aukštai nebegalės plėšti iš žmonių pinigų ir valstybė galės diktuoti pigesnės kainas už energiją. Atominės uždarymas irgi buvo protingas sprendimas, nors, manding, jau maniau, kad niekada to neįvyks, nes tas begalinis atidėliojimas nukirpti Lietuvos ir atominės jungiančias bambagysles – per daug painus. Aišku, už tai kilo elektros kaina, bet net Dalia džiaugėsi, jog sėkmingai pavyko uždaryti elektrinę, nes ateities gerovė pasijaus tik ateityje - naujos atominės statybos ir nauji resursas. Aišku, Lietuvos klaida yra ta, kad ji nespėjo pasiruošti uždarymo pasekmėms ir sunormalizuoti kainų. Regis, krizė dėl to ir gilės, nes pabrangusi elektra atneš didesnes kainas ir produktams, ir aišku dar didesnį nusivylimo pliūpsnį valdžia ir pačia Dalia Grybauskaite, kuri neva negina tautos, bet kažkodėl niekam nerūpi, kad įsisenėjusių bėdų likvidavimas ateičiai atneš pagerėjimus ir tik Grybauskaitės nuveikti darbai padės mūsų šaliai vėliau ne tik normalizuotis, bet ir klestėti. Aišku, yra tokių žmonių, kurie mano, kad elektrinė buvo vos ne Lietuvos galingumo simbolis, kurį sunaikinome. Galingumui, kuris anksčiau ar vėliau vis vien būtų sugriautas. Aš vis dar džiaugiuosi, kad valdžioje esama blaivių protų ir, nors sprendimai tikrai nebūna populistiniai, pataikaujami tautai, bet jie yra teisingi naikinant oligarchiją ir matant Lietuvą toli į ateitį, o ne čia ir dabar, bekamšant besotes skyles. Aišku, senų bėdų likvidavimo pasekmės irgi nemenkos, labiausiai kenčia skurstantieji, visus labai papiktino tai, kad prezidentė pasirašė pensijų mažinimo paktą. Ką padarysi, kartais reikia ir taip elgtis. O štai kiek dar oligarchų gyvuoja Lietuvoje, kurie minta teisėta mūsų duona ir apie kuriuos niekas nenutuokia yra baisi korupcijos propaganda. Dalios Grybauskaitės pusmetis – išties nelengvas ir gaila, kad šie metai taip pat nebus kažkuo ypatingesni, o įstatymų ir sprendimų, kurie nepatinka tautai irgi teks priimti, tegu, bet tegul šie įstatymai būna teisingi ir kiekvienam atneša naudą ir gerovę. Galiausiai negali visada būti tik blogai.

Jūsų Maištinga Siela

Lietuva ir tankai

Sveiki mielieji, su sausio 13-ąja! Tai ką? Jau dvidešimt metų. Beveik tiek pat laiko esame jau laisvi nuo Sovietų Sąjungos. Nusprendžiau ir bloge pakalbėti šia tema, kaip visada šią svarbią mūsų šalies datą prisimename ir vis labiau susimąstome, kad gaudami savotišką laisvę ir nepriklausomybę patys užsinėrėme kilpą ant kaklo. Šiais metais pagaliau teko pamatyti dokumentinį filmą „Mergina ir tankai“ apie Loretą Asanavičiūtę. Taip, apie tą pačią, kurią Sausio 13 dieną pervažiavo tankas, tą pačią, kuri gynė televizijos bokštą, tą pačią, kurią su greitąją vežė į ligoninę ir kuri klausė ar ji dar galėsianti šokti per savo vestuves, nes buvo susižadėjusi. Mėgstu apsilankydamas Antakalnių kapinėsi nueiti ir prie Sausio tryliktosios aukų. Keistas tas jausmas žiūrint filmą, lyg tais laikais, rodos, visai neseniai, visi buvo lyg broliai ir seserys. Dvidešimt metų laisvės mus pavertė diktatoriais. Iš tikrųjų neturėdami bendro priešo, priešais tampame vieni kitiems: apiplėšimai, vagystės, sumušimai ir visi smurto atvejai yra baisūs. Jau nekalbu apie jaunimo kalbas, šešiametis yra baisus žmonijos agresorius ir nieko negali padaryti, kad ta vienybė, kuri buvo vos prieš dvidešimt metų sugriuvo į šipulius ir jos negali sugrąžinti. Net noras slapta eiti į bažnyčią, religiniai dalykai suardė ir tapo nebeaktuali nūdienos pasauliui. Iš vakarų pasisėmę ne tiek kultūrinių dalykų, kiek civilizacijos, mes pasijutome ne tiek individualiai laisvi, bet super laisvi, kad jau galime perdėtai įtakoti ir valdyti, žeminti ir užguiti kitų pasaulį. Ne, nekalbu apie kultūrai pasišventusius žmones, kalbu apie tą daugumą, kuri internetiniuose komentaruose tarsi gyvenimą išmanantys ekspertai ir gurmanai su pasimėgaujamu nuteisia bet kokį straipsnį, autorių ar reiškinį. Pastebėjote, kad mūsų laikų žmogus nebėra niekuo patenkintas ir toks nelaimingas, piktas ir niurus, kad be gailesčio net pila savo pamazgas į komentarų puslapius ir tai tėra tik vienas iš nepasitenkinimo reiškimosi būdų. Tik vienas. Prarastas tikėjimas, nusivylimas valdžia ir Lietuva, su gyvenimu daro degradacinius stebuklus – bukina ir susvetina (nors kai kas tai įvardytu suindividualėjimo branda) žmogų. Žmogus dabar galingas yra tik už kompiuterio ekrano, nes neturi jokios baimės, kad bus nubaustas, todėl leidžia sau pasijusti mažu Dievu ir nuteisti. Nuteisimo ir kito pasmerkimo drąsa yra neabejotina kaip nevisavertiškumo ir perdėtos laisvės saviraiška. O ką mes padarėme su gauta laisve? Televiziją pripildėme vakarietiško šlamšto, laikraščius - pigia bulvarine spauda, kurią lietuviai vis dar ima kaip už gryną pinigą, lentynos lūžta nuo kiniškų pliušinių zuikių, no kurių kūdikių užpakaliukus išberia mažyčiais spuogais. Laisvė kritikuoti, gautas laisvės žodis, laisvė mylėti ką nori, laisvė jaustis gerai, šiandien yra nukreipta viena prieš kitą ir visų „laimei“ plačiai naudojami kaip veidrodiniai skydai. Ir čia nejaučia kažkoks geras žodis jau yra pamirštas arba apmiežtas padlaižiavimo įvaizdžiu. Šiandien tvirto žmogaus įvaizdis ir branda yra pripažįstama ne per gerumo prizmę, ne pagal fundamentaliųjų žmogiškumo savybių sintezę, bet per mokėjimą kitam įgelti, įkąsti, pastebėti blogus dalykus. Žmogus jau yra ištreniruotas sekti ne savo klaidas, bet kitų klaidas ir jas prikaišioti jų autoriui, užuot prisiminus savo gyvenimą ir klaidas. Ypač komentaruose žmonės mėgsta kalbėti aštriai apie vertybes, moralę ir prikaišioti bedievystę, nors knietėtų jų paklausti, kada patys buvo paskutinį kartą išpažinties. Keista, kas galėtų tokį jų pasmirdusią pasaulėžiūrą išvėdinti? Aerozolis čia mažai ką padės. Atrodo, kad lietuvių mentalitetas yra dar blogesnis nei 1990 metais, kada per radiją apie Lietuvos laisvę jau girdintys žmonės tiesiog verkė, negalėdami patikėti, kad tai - tikra. Tikra yra tai, kad su nepriklausomybe mes išsikasėme kitą sau duobę – dvasinio pasaulio katafalkinę duobę, į kurią sumetėme didelį dalį gerumo kitiems. Žmogus dabar yra laisvesnis, kartu individualesni, bet prie to ir nepakantesni kitų pasaulėžiūrai, nejaučia žmogaus pasauliui laisvajame pasaulyje nelieka vietos, viskas tampa atšiauru ir svetima. Bet visų didžiausia bėda yra ne susvetimėjime, bet ABEJINGUME. Žmonės tapo labai abejingi, tokie abejingi, kad net sunku pagalvoti, kokio sunkio tas abejingumas. Žmonės yra abejingi, kai iš jų vagia, jie abejingi kitų skausmui, artimiesiems ir tai yra dėl tos pačios laisvės, manymas, kad tai ne jų reikalas ir kita iškreipta laisvės kalibrų pasaulėžiūra. Laisvė yra gerai, bet mes ją panaudojome visgi ne taip kaip reikia. Ir dėl to reikia kaltinti tik save, nes esame netobuli. Kaip pavyzdį prisiminiau vieną straipsnį, kuriame rašoma apie žymaus Prancūzijos politiką, kuris atvirai pasiskelbė turėjęs lytinių santykių su labai jaunais jaunuoliais. Bet tautai tai nerūpi, anoks čia skandalas ir prancūzams tai nerūpi, ne dėl to, kad jie būtų abejingi, tiesiog tai yra privati žmogaus erdvė, argi dėl to dabar šalinsi žmogų iš posto? O kaip būtų mūsų šalyje? O užtai koks Prancūzijoje kiltų skandalas, jei tas pats asmuo paimtų iš iždo pinigų, tauta jo nepasigailėtų, nes tada žmogus kėsinosi į jų interesus. O štai Lietuvoje – atvirkščiai, iš žmonių vagiama, o žmonėms tai nerūpi, bet užtai lietuviams labai rūpi su kuo politikai miega, kaip miega ir kiek miega dar betrūko žinoti kokiu laiku einama tuštintis. Matote, tauta lipa į politikų lovą, todėl nenuostabu, kad pati valdžia priiminėja visokius įstatymus, kuriuose sprendžia kas ir su kuo turi veikti lovose. Matote, čia tėra tik vienas iš tokių dalykų, kuo lietuviškasis mentalitetas skiriasi nuo vakarų. Lietuviai gavę laisvę pamiršo individualią kitų laisvę ir jau neberūpi kas yra ir taip teisėta. O galbūt viskas yra kur kas geriau, galbūt aš tik klystu ir Jūs su manimi nesutiksite, kiekvieno valia yra sava. Taigi kokią Lietuvą matysime dar po 20 metų yra tik laiko klausimas, bet gal laikas keisti ne tik įstatymus, ne tik politikus, bet savo mąstymą į kitus?

Jūsų Maištinga Siela