Sveiki mielieji! Viena mergina manęs paklausė apie bepročius. Keista, bet galbūt „bepročiai“ yra mūsų akys ir klausa, kitaip sakant, mūsų tikrasis blaivus protas. Prieš kelias dienas gavau žiaurų puslapį, kuriame Farerų salos (ji priklauso Danijai) gyventojai su pjūklais, peiliais ir kabliais puolė į įlanką užsukusius delfinus. Nuotraukos buvo žiaurios, kruvina jūra, klykiantis delfinai ir sužvėrėję žmonės pjausto gyvus delfinus ir tempia juos į krantą. O viso to baisiausia, kad likę žmonės stovi krante ir kaip pramoga filmuoja ir fotografuoja nesveikas skerdynes, nežinau, kas turėtų juos nubausti (ar reikalinga bausmė?), nes ponas Dievas, rodos, nieko nesiruošia daryti, tikriausiai išėjo į neapmokamų atostogų arba į dekretinį. (Jeigu tai įmanoma). Po šio puslapio likau visą dieną kaip su šlapiu skuduru trenktas. Žmonių žiaurumas yra begalinis, o žiaurumas jau tampa pigi pramoga. Lietuvoje paaugliai kankino šuniuką, kuriam į nosį pylė klijų, įmetė į šulinį, bet per stebuklą pavyko jį išgelbėti. ( O kiek tokių atveju nežinomų?). Šis įvykis nuskambėjo po visą Lietuvą ir, rodos, Marijos Žemelė turėjo pasimokyti iš blogo pavyzdžio, bet po kelių savaičių vėl rašo, kad iš Londono grįžęs vaikinas iš trečio aukšto išmetė brolio šunį. Nepagarba kitoms gyvybės formoms yra nepaprastai kraupi tema. Ir dabar klausiu, kas yra beprotis - ar tas, kuris nesilaiko kažkokių visuomeninių nuostatų ir domisi paranormaliais reiškiniais, jais tiki ar tas, kuris šitaip elgiasi su aplinkiniais gyvūnais (ne tik jais)? Ir kiek tai ilgai tęsis? Žinot, esu vienas iš tų pasiutusių bepročių, kurie tiki, kad lazda turi du galus ir viskas sugrįžta su kaupu. Manau, žmonijai, kad ir kaip tai skambėtų nešvankiai, ateis antrasis galas. Galbūt net greičiau negu mes tikimės. Tik labai gaila, kai tave pasiekia tokie kraupūs įvykiai ir tu nieko negali padaryti, užuot piktai paburnojęs šioje svetainėje. Manau beprotybė yra smerkime, žudyme, nepagarboje ir, kaip tai didaktiškai nuskambės, nemeilėje. Juk delfinai yra kone tas pats, kad žmonės gyvenantys tik vandenyje, jie turi iš dalies tas pačias funkcijas, mylisi ne tik, kad daugintųsi, bet ir iš malonumo, turi amžinuosius partnerius ir pateles, jie verkia kažko netekę, jaučia ilgesį ir skausmą. O kas baisiausia, savo meilumo dėka jie ir žuvo, nes mėgsta prisileisti žmones, su jais žaisti, o žmonės tuo pasinaudoję juos išskerdė. Mėsai? Pramogai? Velniai žino. Bet negi visi gyvūnai turi būti baugštūs, kad nesiartintų prie žmogaus, nes jis – pabaisa, kvepiantis pavojus? Turim tokius nuostabius gyvūnus mūsų planetoje ir šitaip to nevertinti yra baisu. Nededu tų baisių nuotraukų, bet tiesiog noriu užfiksuoti, kad bepročiai dažniausiai yra laikomi ne tie žmonės. Kartais aštrus racionalus protas, kuris konkuruoja, kuris sako: „išlieka tik stipriausi“ yra toks beprotiškas ir nepamatuotas ant pasaulio svarstyklių, kad net verkti norisi. O kas baisiausia, tikrieji bepročiai jaučiasi patys racionaliausi ir geriausiai suvokiantys situaciją. O kiek tokių atvejų su delfinais ir kitom būtybėm nutinka pasaulyje: per dieną, per metus ir apie kuriuos mes nieko nežinome. Iš tikrųjų buvau nusprendęs kalbėti apie kitokius bepročius, tokius kaip aš, tokius tikinčius, tokius idealistinius liurbius, bet staiga suvokiau, kad tai neverta. Kur kas baisesni dalykai dedasi pasaulyje, pas mus, už mūsų laiptinės ar kitame kieme. Galime smarkiai gailėti arba likti abejingais. Ką dar galime daryti? Kovoti? Su kuo? Kaip? Nežinia. Pamenu poetės Dovilės Zelčiūtės pasakojimą, kaip Lietuvoje ji stengėsi, grįžusi iš Vokietijos, gyventi kitaip, pagaliau išdrįsti, visų lietuvių siaubui, pakelti numestą šiukšlę nuo žemės ir įdėti į konteinerį. Dovilė taip sakė, taip ir padarė; ji kasdien rasdama šiukšlę ar butelius, tvarkingai sumesdavo į konteinerį, kad palaikytų tą įskiepytą Vokietijoje švarą. Iš pradžių ji tai darė su meile ir entuziazmu, kuris laikui bėgant atsikvėpė ir liko tik apmaudas. Niekas žygdarbio ir gerumo nepastebėjo, niekas to neįvertino ir niekas nesiėmė jokio pavyzdžio, o Dovilė ėmė jaustis kaip darbininkė, kuri tik renka kitų šlamštą. Ir posakis, kad kiekvienas turėtų pradėti nuo savęs greitai pasilaidojo, o šiukšlės aplink konteinerį kaip mėtėsi taip ir tebesimėto. Numanau, kad dauguma kas matė Dovilę, ją palaikė kuoktelėjusia arba šiaip darbininke, šlavėja, bet niekam ji netapo nei pavyzdžiu, tuo labiau didvyre, nei ji pati kažką įkvėpė ir štai tau, žmonės yra tokie abejingi ir skubantys, kad net kraupu. Ir kur yra ta riba, kada turi pradėti nuo savęs? O gal imti ir skatinti kartu kitus? Na taip, viena šikna visų laikų neapšiksi ir prieš vėją nepapūsi, bet mūsų pamąstymams apie „bepročius“ ir apie tikruosius bepročius dar lieka daugybė neišsakytų minčių...
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą