2010 m. sausio 25 d., pirmadienis

Viskas kas turi pradžią, turi ir pabaigą


Sveiki mielieji, nauji metai ir nauji vargai. Rodos, per Saulės užtemimą Motina Žemė nutarė nemiegoti ir padovanoti dar vieną katastrofą – žemės gebėjimus Haityje. Ir pareikalauti daugiau negu dešimtadalį milijono gyvybių, aišku, galima ginčytis ar tai Saulės užtemimo įtaka ar atsitiktinumas, kaip ir 2004 cunamis Indijoje. Bet katastrofų akivaizdoje žmonės tampa geresni ir supratingesni, štai kaimynai estai Haičiui paaukojo daugiau nei JAV, aišku, išvedus atitinkamą išgalių vidurkį, mes taip pat nebuvome abejingi ir prisidėjome kad ir trupinėliu, o štai įsijungus žinias tik ir girdžiu Haičio gyventojus, kad neva niekas nieko nedaro, mes jų negelbėjame ir panašiai. Suprask kaip nori, aišku, už juos kalba artimųjų praradimo skausmas, badas ir nesaugumas, žinojimas, kad rytoj jau niekad nebebus taip, kaip buvo vakar. Gamta ir Žemė, regis, ir vėl susimokė prieš žmogų ir parodžiusi pirštu liepė eiti į kampą, gana prisižaidėme protingais ir galingais, nesiginčysiu, mums reikia dar ne tokio gero „bizūno“ ir patys suprantate už ką. Kol Lietuvoje karaliauja naujo dešimtmečio šalčio rekordai, galime pasidžiaugti šiltais namais ir nušalusiomis galūnėmis, aišku, jeigu turite tokius namus. Šiltai gulėti lovoje ir žiūrėti chorų karus, klausytis Šapranausko komentarų, ir bandyti spėlioti ar jis kartais nepadauginęs kalba, ar tik reiškia didelį perdėm perdėtą pasitikėjimą humoru. Na, bet tai ne amžiaus klausimus, todėl paliekam Šapranauską atokiau ir pakalbam apie naujų gerų balsų paieškas, pasiklausius chorus tik ir trūkčioji pečiai, kur talentingi žmonės buvo iki šiol? Kodėl nedainavo? Savaime suprantama, juk ne kiekvienas nori veltis į muzikinį teršalų pasaulį. Talentingas žmogus dažniausiai pasirodo esąs dar ir protingas, todėl jis renkasi kitą, daug saugesnį kryptį, nei staigi šlovė ir praturtėjimas. Gal ir gerai. O štai chorų karai man įrodė, kad visgi Lietuva dar gali būti vadinama dainų šalimi, nors pastaruoju metu jau buvau pradėjęs manyti, kad tai – mitas. Šalia to, savaitės bėgyje išgirdau ir žurnalistės Skaivos Jesevičiūtės komentarą, kad ne va kaimynė suspardė jos šunį, aišku, drąsioji Skaiva ryžosi ginti gyvūnų teises, po to liko tik mėgautis, kaip ji su kamera nuvažiavo į kalėjimą ir bandė suregzti interviu su pagarsėjusiu dar vienu šuniuko skriaudėju, kurį vyrukas numetė nuo tilto. Vyrukas pasirodo baisiai „naglas“ į kamerą aiškiai parodė, kad nesigaili ir jaučiu tik gailėjosi savęs, kad buvo ale toks kvailas ir įdėjo filmuotą medžiagą į internetą, o už nusikaltimą savigraužos nė lašo, tikriausiai Marse lengviau aptikti vandens. Džiaugiuosi, kad Skaiva stojo ginti nors už šunų teises, kai tuo tarpu Lietuvoje vis dar negerbiamos ir žmonių teisės. Bet ai, koks skirtumas ar žmogus, ar šuo, juk vis tiek ir vienas, tiek ir kitas, pagal mus lietuvius, to paties nuodėmės verti. Aišku, šuo geriau, juk jį gali skriausti, jis nepasiskųs garsiai ir niekam neatlėkęs nepasisakys kankinamas. Baisu kas darosi, ir nenuostabu, kad dar žmonės Haityje už mūsų visų nuodėmes tikriausiai ir miršta, juk, jei tikėsime karma, mūsų visi veiksmai turi atoveiksmį, kurį gali priimti kiekvienas iš mūsų. Taigi kokia visuomenė, tokios ir bausmės visuomenei nuo pačios Motinos Gamtos. Bet nesiskųskim, Lietuvoj dar visai ramu, tik va Dievas šiemet nepašykštėjo šaltos žiemos, kai kas nuo jos kenčia, o kai kas ir mėgaujas. O prie kurių esi tu?


Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą