2010 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Praėjęs dešimtmemtis - ar tapome laimingesni?


Sveiki mielieji! Įkvėptas Kristinos Sabaliauskaitės vienu straipsniu apie moteris praėjusį dešimtmetį, nusprendžiau per savo prizmę peržiūrėti mūsų bendro „godžiojo“ dešimtmečio realijas. Taigi 2000 – 2010 metai buvo Lietuvos sutvirtėjimo ir dabar, deja, jau nuosmukio metai. Per dešimtmetį taip pakito mūsų gyvenimas, kad jau net kaimas turi internetą, o kas galėjo patikėti, kad mano senelis sulauks tokių metų, kada palinkęs prie mėlynos dėžės, rodys susiraukšlėjusiu pirštu į monitorių ir sakys, ką čia galima matyti? Tai internetas! Iki šiol jis to ir nesuvokė, kam jis reikalingas, bet ne tame gyvenimas pasikeitė. Prie to, kad merginos masiškai pradėjo dažyti ir prisiauginti plaukus, laumiškus nagus, svilinti savo odą soliariume, vaikščioti plikomis bambomis, kad per visus šonus pūstų keturi vėjai, kurie gadintų ne tik inkstus, bet ir visus vaisingumo reikalus. Klausimas iškyla, o tai kam tada iš vis dar tie rūbai? Gal iš vis visi vaikštom nuogi (grįžkim į akmens amžių) ir iškeliame tezę, kad tai be galo madinga ir žargoniškai tariant „krūta“. 2004 metais įstojom į Europos sąjunga. Iki šiol dar nėra pakitęs lietuvio mąstymas, kad ES tai stora pinigų prikimšta kiaulė, iš kurios žūtbūt turime gauti šlamančiųjų. Keista, ES duoda pinigų, o mes dar tik trečdalį tegalime įsisavinti, o dar iš jų kokia dalis sugula po dalijančių sparneliais, prakaituotom pažastim ir tikrai ne į Kinijoje gamintas pinigines, ir tik trupiniai nusirito iki žemės ūkio, bet mes nesiskundžiam, juk esam ES šalis, išdidi šalis! Per dešimt metų – didžiausias pasiekimas – LT united pasiekta šešta vieta „Eurovizijoje“, po šio ale neeilinio įvykio, Lietuva metus vaikščiojo iškėlusi galvą vos ne taip, kad iš tikrųjų laimėjome šį konkursą, net nustojo burnoti skeptikai, kurie manė, kad šis konkursas Lietuvai – kapinės. 2003 metais staiga tampame Europos krepšinio čempionai, mat kažkokia Rusijos ar Latvijos būrėja išpranašavusi „didžią dieną“ mūsų šaliai, o jei ne tai, kažin ar būtume laimėje, juokauju. Per dešimtmetį Valdas Adamkus kaip gera, gal ir negražiai pasakysiu, bet ne iš blogosios pusės, kaip gera elitinė prostitutė santūriai pamylėjo Lietuvą savo kadencija, kurią viltingai pakeitė Grybauskaitės uraganas, šluojantis oligarchiją kaip prancūziškus plastikinius manekenus nuo podiumo ar nuo neperšaunamų vitrinų. Kol kas per dešimtmetį Lietuvoje neįsitvirtino nei laisvės idėjos, nei pagarbos, atvirkščiai, atsirado naujas epinis žanras „internetinis komentaras“, po kuriuo nereikia nei pasirašyti, nei tuo labiau už jį atsakyti. Staiga nuomonė tampa pasipiktinimo sinonimu, nors per dešimtmetį pagerėjus finansinei būklei, lietuviai taip ir netapo laimingesni, atvirkščiai, dar labiau skundžiasi, nors ne visi. Pagaliau ponas Brazauskas pastatė sau mauzoliejų – Valdovų rūmus, kuriuose tikriausiai artimiausiu metu greitai ir pasilaidos, sorry, tikrai šiam žmogui dar linkiu sveikatos. Tikriausiai dar vienas didelis pasiekimas, kad per krizės įsigalėjimą Vilnius tampa Europos kultūros sostinė, nors kultūrinių renginių, kaip kažkas teigė netrūko, bet užsieniečiai atvažiavę į mūsų sostinę skundėsi, kad pasigedo būtent tokių renginių. Manau, galėjo ir geriau pasistengti, surengti visokias masines žaidynes, akcijas ir t.t. Tiesa, vasarą teko dainuoti Lietuvos himną su visas trim milijonais išsibarsčiusiųjų po pasaulį. Taip, ES per pastarąjį dešimtmetį davė peno emigruoti mūsų protui ir, savaime suprantama, mūsų Don Kichotams, o Airija staiga tampa vos ne Mažąja Lietuva, kur mūsų tautiečiai pabaigę dešimt klasių ir išvykę Airijon padaro milžinišką gėdą, primušdami vietinius airius. Bet būkim optimistai, juk nežinom kas nutiks kitą dešimtmetį, kai į mus plūstels musulmoniškosios gretos ir pradės skleisti savo religinę propagandą. Kuo pasikeitė vyrai per pastarąjį dešimtmetį? Kitų nuomone – dažyti plaukus, lankytis soliariumuose, pirkti „vyriškus“ rankinukus ir dar labiau subobėti tikriausiai neįmanoma. O gal per šį dešimtmetį vyrai pagaliau nusiima kaukę, kuri slėgė, kuri sakė, jei esi vyras, turi būti toks ir toks, o jei esi mergina – tokia ir tokia. Visgi manau, kad savo asmenybės neslėpimas yra gerai, nors ir neišnyko „kietieji“ ereliai, kurie ištarkuotų kiekvieną merginos „dziundzę“, jeigu tik šios leistųsi prieinamos, o prieiti šiaip realiai pagalvojus, nėra jau taip ir sunku, turėk „mersą“ ir kelis litus. Per dešimtmetį žmonės dar labiau nusivylė politika, jaunimas, kuris buvo bene liekniausias Europoje, ėmė staiga tukti užverstas „McDonaldais“ ir kitais skanėstais, juk tai irgi dešimtmečio revoliucija – maistas! Jau nekalbu apie „Čiliakus“ ir „Kenkenus“. Kaime pastebėjau tokią tendenciją, kad, užuot žmonės pasodinę naują medį, geriau jį nupjauna ir nuverčia, neva jau vietos neužtenka, užstoja trobos kampą, naujus elektros kabelius. Per pastarąjį dešimtmetį taip ir neišmokome tinkamai rūšiuoti šiukšlių, gal viskas būtų kitaip, jei kiemuose stovėtų atskiri surūšiuoti konteineriai? Betgi tokiems dalykams nėra pinigų!!! Tik keliuose vietose mačiau konteinerius, kuriuose rūšiuojamos atliekos, tai sakyčiau galbūt kitas dešimtmetis bus susivokimo dešimtmetis, kad šiukšles reikia rūšiuoti. Pastarieji penkeri metai buvo pirmųjų lietuviškųjų dangoraižių augimo metai, miestai pasipuošė stikliniais daugiaaukščiais namais, miestuose padaugėjo kamščių, nes netaupūs lietuviai šeimose jau turi nebe vieną automobilį, o tai rodo, kad žmonės nėra jau tokie neturtingi. Per pastaruosius metus įvykusi švietimo reforma, kol kas mano akimis, buvo nepamatuota ir neįvertinta, norėta geriau, o kaip visada gavosi gražus politinis meiliai ir populistiškai sutapšnotas garuojantis šūdas. Galbūt aš klystų, bet paskutiniaisiais metais žmonės buvo ėmę daugiau skaityti, knygų mugės sutraukė daugiau žmonių, bet knyga nėra pajėgi konkuruoti su internetu. Pastarąjį dešimtmetį, o ypač paskutiniuoju metu kaip įmanydami kalbame apie pedofiliją, seksualinius dalykus ir, atvirkščiai, mūsų religija išsikvėpė, nors dar 1990 – 2000 metais ji buvo kur kas populiaresnė, paskutiniuoju metu augo įvairios sektos ir savas ateistinis požiūris, gatvėmis siaučia Jahovos liudytojai ir kitų religinių grupuočių taikingieji nariai. Dvasia išmainoma į pinigus, vaikai skandinami srutų duobėse, liaudis reikalauja nuteisti, bet nesvarbu ar kaltininką ar šiaip kokį žmogelį iš gatvės – svarbu atpirkimo ožys. Na ir pastarąjį dešimtmetį dar daugiau reklamos, dar didesni biznių planai, dar daugiau korupcijos, dar daugiau skandinaviškųjų bankų, kuriems patikim savo prikimštas kojines. Per pastarąjį dešimtmetį ryškus modernėjimas: atsirado įprotis atsiskaityti banko kortele, mašiną statyti į invalido vietą, mokėti už aikštelę per automatą, pirkti ar statytis namą už miesto, nemokamas dienraštis „15 min“, mokytojai bijo įeiti į klasę, „karas keliuose“, Sars, paukščių ir kiaulių gripas siaučia Pasaulyje, uždarėme atominę elektrinę, pamišome ir jau spėjome atbukti nuo realybės šou rengiamų televizijoje („Baras“, „Kelias į žvaigždes“, „Akvariumas“, „Ideali pora“, „Dangus“ ir t.t.), vis dar išsaugojome „Panoramą“ ir „Sveikinimo koncertą“. Pasirodo per pastarąjį dešimtmetį įgyti dalykai jau nebeįsivaizduojami be jų egzistavimo šiandien. Tiesa dar spėjome subankrotinti savo skrydžius „Flylal“ ir atsiriboti nuo visų Europos miestų ir tapti užkampiu, turint galvoje, kad Vilnius – Europos sostinė, mus turėjo pasiekti per Rygą. Per pastarąjį dešimtmetį tapome vartotojiški „Maxsimos“ gerbėjai, aišku, verkti dėl to nereikia, nes įsigyjame visko ko širdelė geidžia, tapome labiau abejingi vieni kitiems, bet taip ir toliau nekenčiame rusų, laikydami jais priešais. Dabar realiai atsisėdus ir pagalvojus, koks pasaulis ir Lietuva buvo prieš dešimt metų, net sunku suvokti kiek viskas pasikeitė. Buvome tokia skurdi tauta, kuri svajoja nors pamatyti Ameriką, o dabar laisvi keliai į visas keturias puses, tik skrisk, bet palaukit, žmonės vis tiek nepatenkinti, kai turi dvi mašinas ir reikia leisti pinigus jų dalims, mokėti draudimą, „varyti“ technikinę, o dar koks šernas, neduok dieve, atsitrenks, tai aišku, susidaro rimtos bėdos, dėl kurių verta būti piktam ir keikti, kad viskas yra blogai. Bet viskas per tą norą daug turėti ir gerai gyventi. Manau, blogai yra mumyse pačiuose, mums vis dar nepatinka, kai kitiems sekasi, mes dar piktdžiugiškai džiaugiamės kaimynų degančiu tvartu ir patyliukais darome nešvarius, kuo lengvesnius pinigus. Aplinkui gali viskas kisti, bet žmogus niekada nesustos, jam trūks to ir ano, aha, tas turi tą, o aš neturiu ir man jau kančia, kodėl negaliu turėti. Turėti. Tas klaikiai nesveikas žodis mus vieną dieną išves iš proto, ir jeigu nepakeisime ne gyvenimo sąlygų, bet savęs, savo santykio su kitais ir pasauliu, tol, manu, ir nebūsime laimingi.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą