Knyga: Hermanas Hesė "Stepių vilkas"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną knygą, kurią neseniai perleido „Alma litera“. Šį kartą mano akiratyje – Hermano Hesės „Stepių vilkas“ (Hermann Hesse „Der steppenwolf“). Prisipažinsiu prieš kokius gerus penkerius metus teko man skaityti šio autoriaus „Sidhartą“, kurios dabar labai pasigendu perleidime, nes tąkart kūrinys padarė neišdildomą įspūdį. „Sidhartoje“ buvo perpasakotas Gautamos Budos gyvenimas ir nušvytimas, iš tikrųjų Hesė parašė tokį įtraukiantį kūrinį, kad tąkart nenuėjau miegoti tol, kol neperskaičiau visą jo kūrinį. Ir štai šiais metais man teko progos vėl sugrįžti prie šio autoriaus „Stepių vilko“. Kas seka šio rašytojo knygas, tas be abejonės žino, kokios visos jo knygos yra skirtingos ir savitos. Jeigu sakykim Sigitas Parulskis rašo visada savo stiliumi ir panašomis temomis, tai Hermenas Hesė yra vienas iš tokių retų pasaulio rašytojų, kurio kiekviena knyga yra autentiškai nuaustas kūrinys. Autorius taip pat sukūrė legendinį „Stiklo karoliukų žaidimą“, kurį prisipažinsiu neskaičiau, kadangi dar nepribrendau sąmonės srauto kūrybai. „Stepių vilkas“ iš tikrųjų daugiasluoksnis kūrinys, jau tapęs tikra klasika (parašytas 1927) ir parašytas jau po „Sidhartos“. Tiesa, kas nežino nieko apie Hesę, primenu, kad jis bandė tapti vienuoliu, po metų neištvėręs pabėgo ir mėgino nusižudyti, galiausiai paguldytas į ligoninę. Po to jis vedė, keliavo po Indiją, su pirmąja žmona susilaukė trijų vaikų, galiausiai kritikavo tuometinę literatūrą ir už tai, galima sakyti, neteko vokiečio pilietybės, bet priėmė Šveicarija. Toks vingiuotas Hesės gyvenimas tikriausiai davė pamato ir kūrybai, nes „Stepių vilke“ aptikau nemažai šizofrenijai priskiriamų bruožų. Bet iš tikrųjų tai labai gilus romanas, negaliu pasakyti, kad jis mane sukrėtė, atvirkščiai, paliko daug neatsakytų klausimų, nors buvo vietų, kur skaitai ir mėgaujiesi, o kai kada pagalvoji, dieve, koks čia absurdas. Nepaisant tokių nuomonės kaitų, galiu pasakyti, kad kūrinys tikrai išmoningas ir giliai psichologinis. Kartu tai knyga ir apie kūrėją, aptikau jame ir dalį savęs, to vienišo vilko, kuris nepripažįsta esančio pasaulio ir grumiasi su racionaliu protu, su kūrybos idėjomis ir t.t. Iš tikrųjų tai dviejų pasaulių realiojo ir dvasinio sankirta, dviejų žmonių tipai viename, kaip šachmatų figūra tarp dienos ir nakties. Čia iškyla tas amžinas klausimas – ką pasirinkti? Aš padariau išvadą, kad niekada žmogus nebus laimingas, kol jame glūdės tas stepių vilkas ir šieps dantis, tas pats ir manyje. Realybės nepasitenkinimas čia iššaukia ir romantizmo tendenciją, bėgti į savitą sukurtą pasaulį, maištauti, grumtis su likimu, pasauliu ir savimi. Bet ar bus laimingas žmogus kovodamas, o negyvendamas darniai? To nebus. Šalia tų pasaulių balansavimo „Stepių vilke“ dar įsiplieskia ir keista avantiūrinė meilė, fikcija, kad žmogaus gyvenimas tėra teatras ir žaidimas, kol tiek „nusižaidi“, kad pradedi įsimylėti, įtikėti žaidinu tarsi realybe. Gal tie paskutinieji puslapiai jau persmelkti ir šiokia tokia magija tampa tarsi dviejų pasaulių susiliejimas – nejaučia fantazijos iracionalusis pasaulis susiplaka su realiuoju racionaliuoju ir Haris nužudo savo bendramintę, kurią galbūt jau buvo spėjęs ir pamilti. Romane neieškokite racionalumo ir pateisinimo, ne tame esmė, o iš tikrųjų ji glūdi toje jausminėje ir intelektualinėje būsenoje, kuri kaip švytuoklė balansuoja tarp beprotybės ribos. Gal dėl to, kad po visų išgyvenimų pagrindinis herojus Haris ir toliau nori žaisti gyvenimą, jis ir toliau pasirenka narkotikus ir toliau nori patirti praėjusių dienų realijas sumišusias su keista realybe patirtame magiškame teatre. Jis vėl ir vėl žaistų gyvenimą, tarytum čia būtų aliuziją į nesibaigiantį reinkarnacijos ratą, kada žmogus vėl ir vėl pabunda naujam gyvenimui. Ir visa tai, ką dabar pasakiau tėra tik žiupsnelis to, ką galima gauti interpretuojant perskaičius romaną ir visgi, romanas man pasirodė nelengvas, sudėtingas dėl savo psichologinių motyvų ir begalinės semantikos. Ši knyga turėtų patikti gyvenimo prasmės besivaikantiems žmonėms, menininkams, giliai mąstantiems žmonėms, kuriantiems, vienišiems tartum stepių vilkams ir nepakenktų tiems, kurie yra pripratę prie svaigių, paprastų meilės romanų.

Jūsų Maištinga Siela